2024 m. kovo 28 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Redaktoriaus žodis

*print*

Archyvas :: Juozas Keliuotis - žurnalistas, redaktorius, rašytojas, vertėjas (2 dalis)

2018-07-28
 
J. Keliuotis 1930 metais Kaune išleido literatūros almanachą „Granitas

J. Keliuotis 1930 metais Kaune išleido literatūros almanachą „Granitas

Vytautas Žeimantas
Pabaiga. Pradžia 2018 07 14


Rašytojas, vertėjas

J. Keliuotis reiškėsi ir kaip rašytojas. Buvo ilgametis Lietuvių rašytojų draugijos valdybos sekretorius. 
Nuo jaunystės rašė eilėraščius. Juos skelbė periodinėje spaudoje. Atskiro eilėraščių rinkinio kažkodėl neišleido, nors sukurtų eilių užtektų. Parašė novelių, dramų, literatūros ir meno veikalų. 
1930 metais Kaune jis suredagavo ir išleido literatūros almanachą „Granitas". Tai buvo gana neeilinis įvykis, atskleidęs vis labiau bręstančią lietuvių literatūrą, jos sroves. Pats parašęs plačią publikaciją apie poezijos meno problemas, į almanachą dar įdėjo B. Brazdžionio, S. Anglicko, S. Neries, O. Milašiaus eilių, straipsnius, apžvelgiančius literatūros estetiką, romantizmą, modernizmą, vokiečių literatūrą. "Granitas" naujo literatūrinio judėjimo apraška, - rašė J. Keliuotis. - Jis liūdija, jog šalia triukšmaujančių srovių yra dar kita, ramesnė, bet gal vaisingesnė ir patvaresnė literatūrinė srovė".
1940 m. Kaune išleido didelės apimties romaną "Svajonės ir siaubas" , susilaukusį įvairų atsiliepimų.
Aktyviai reiškėsi ir kaip vertėjas. Čia jam labai talkino išmokta prancūzų kalba. Dabarties lieratūrologai labiau išskiria jo verstus A. Bazeno, A. Dodė, E. Jonesko, J. P. Sartro, Voltero kūrinius. Nors 1957 m. Bostone (JAV) leistoje "Lietuvių enciklopedijoje" randu ir tokį teiginį: "Iš J. Keliuočio vertimų ypačiai minėtinas Lous Bertrando "Šventasis Augustinas" (1930)".
Lageriai, lageriai...
J. Keliuotis negalėjo pritarti sovietinei okupacijai. Tai jautė ir okupantai. 1945 m. jis buvo suimtas, tardytas ir ištremtas į Pečioros lagerius. Byla, atrodo, buvo labai prastai sukurpta, jį amnestavo.
Apie šį laikotartį jis parašys 1982 m. išsiųstame laiške LKP CK sekretoriui Lionginui Šepečiui: "Buvau amnestuotas, bet dėl dirbtinų intrigų jau visiškai laisvas dar ištisus metus neteisėtai buvau laikomas Šiaurės lageriuose. Grįžęs į Lietuvą, čia buvau šaltai, beveik priešiškai sutiktas. Man nebuvo grąžinta nei viena iš anksčiau turėtų tarnybų. Tik Valstybinė leidykla mane pakvietė vertėju iš prancūzų kalbos. Čia be kitų raštų išverčiau Voltero visus grožinės prozos raštus. Jie buvo atspausdinti, bet priešingai tarybiniams įstatymams , nebuvo pažymėta, kas juos išvertė". 
Tame pačiame laiške J. Keliuotis dar parašys: "1951 m. be jokios priežasties, net be jokios dinsties, vėl buvau suimtas, ir dirbtinėmis, net falsifikacinėmis priemonėmis buvau nubaustas jau 25 metams už nacionalismą ir kosmopolitizmą, klerikalizmą ir antistalinizmą".
Taip ir buvo, 1947 m. jis grįžo į Lietuvą, bet 1951 m. vėl suimtas. 
Iš šio laikotarpio išliko J. Keliuočio pareiškimas (ne laiškas), rašytas iš Molotovo (dabar Permės) srities LKP CK pirmajam sekretoriui Antanui Sniečkui. Pradeda jį J. Keliuoti griežtai: "Tiesos" rugsėjo 12 d. 1954 m. Nr 217(3508) perskaitęs Jūsų straipsnį "Į naujų tarybinės lietuvių literatūros laimėjimus" užtikau nepalankų apie mane atsiliepimą, kuris iš ėsmės yra netikslus ir neteisingas."
Galima tik stebėtis J. Keliuočio drąsa - įkalintas lageryje nepabūgo paties A. Sniečkaus!
Iš Solikamsko lagerių sugrįžo 1956 m. Anot jo, jo bylos peržiūrėjimo siekė rašytojai Antanas Vienuolis ir Ilja Erenburgas iš Maskvos. Su pastaruoju jis susidraugavo studijuodamas Sorbonos universitete.
Vertėjo vargai Vilniuje 
Po lagerių apsigyveno Vilniuje, Antakalnyje, iš pradžių Šilo, vėliau - Antakalnio gatvėje. Nors ir gerokai paradavęs rupios lagerių kalinių duonos, nepalūžo, sovietinei okupacinei valdžiai nesilankstė. o laikėsi nepriklausomos Lietuvos idealų. Neparašė ir viešos atgailos, nors jam ir buvo siūloma. Todėl ir toliau buvo KGB persekiojamas, Jo kūryba, skelbta prieš karą ir iki 1944 metų, buvo įslaptinta, pateko į spec. fondus. Suprantama, kad ir J. Keliuočio straipsniai iš pradžių sovietmetyje nesirodė nei viename žurnale ar laikraštyje, nors jis daug kūrė.
Iš pradžių jam buvo leidžiama tik versti. Pasak J. Keliuočio, po dešimties metų, esant kultūros ministrui J. Banaičiui, jo vertimus vėl pradeda priiminėti. "Vagai" aš išverčiau vieną kitą veikalėlį, o svarbiausia mūsų teatrams išverčiau 8 šių dienų pažangias pjeses. (...) Verčiu šių dienų prancūzų, italų ir ispanų rašytojų geriausias noveles", - apie tą laiką rašo J. Keliuotis.
Nors su jo vertimais būta ir įvairių kuriozų. J. Keliuotis jau minėtame laiške L. Šepečiui rašo: "Vagos" leidykla atspausdino kai kurių mano verstų Voltero raštų antrą leidimą ir, man neprašant, šį kartą paskelbia ir jų vertėjo pavardę. Bet tuojau įsakoma rankomis išskusti mano pavardę ir dar iš kelių dešimčių tūkstančių egzempliorių. Ir šioms išskutimo išlaidoms padengti atsiskaitoma iš mano autorinio honoraro!" 
Viena populiariausių disidentinių figūrų
Gyvendamas Vilniuje jis ir toliau domėjosi moderniuoju menu, sutelkė apie save senų ir naujų bičiulių ratą, tapo viena populiariausių disidentinių figūrų Lietuvoje.
Laiškais bandė bendrauti su lietuvių menininkais emigrantais. Bet čia sulaukdavo ir daug trukdžių.
Apie tai byloja ir jo laiškai Vilniaus centrinio pašto direktoriui. 1960 m. spalyje jis rašo: "Šią vasarą, tarp gegužės ir rugsėjo mėnesių Stokholmo knygynas man registruotu būdu išsiuntė penkias knygas (...), kurių iki šiol negavau. Knygynas reikalauja iš manes už jas atsiskaityti, bet aš jų nei vienos negavau. Už užsienio knygas aš paprastai atsilyginu lietuviškom tarybinėm knygomis, gintarais ir gramofono plokštelėmis. (...)
1962 m. birželyje Centrinio pašto viršininkui jis rašo : "Laiško, registruoto Stokholmo pašto 80, reg. numeris 3897 ligi šiol dar negavau. Šiame registruotame pakete buvo įdėtos dvi knygos. (...) Be to, aš reguliariai iš Paryžiaus gaunu žurnalą "La Nouvella Revue Fransaise", bet štai šio žurnalo Nr. 111 iš Paryžiaus išsiusto 1962 kovo 1d. ligi šiol negavau".
Tokių J. Keliuočio nusiskundimų yra išlikę ir daugiau. Čia suprantama, sovietinė cenzūra visaip stabdė literatūros iš Vakarų siuntimą. Atsiųstos knygos vietoje adresato patekdavo į spec. fondus.
Tie laiškai įdomūs dar ir tuo, kad J. Keliuotis prisistatydavo rašytoju, nors sovietinei Lietuvos rašytojų sąjungai jis niekada nepriklausė, jo ten niekas ir nepriimtų. Matyt, jis save laikė prieškarinės Lietuvos rašytojų sąjungos nariu. Ir teisėtai laikė. 
Stalino šešėliui tolstant, gyvenimas kiek palaisvėja. J. Keliuotį pradeda spausdinti. Kai jam priartėjo 80 metų sukaktis, jis panoro išleisti savo atsiminmus, bet ir vėl užkliuva už sovietinės tikrovės. 1982 m. ta proga jis rašo L. Šepečiui: "Norėčiau atspausdinti savo atsiminimus ir etiudus apie Lietuvos rašytojus ir dailininkus. Bet "Vaga" jų nespausdina, argumentuodama tuo, kad reikia juos perredaguoti. Aš neturiu nieko prieš, kad jie būtų šiek tiek redaguojami, bet niekad nesutiksiu, kad jie būtų radikaliai perredaguojami, nes tuo būdu panaikinama mano, kaip rašytojo visa invidualybė, o be jos nebėra kūrybos kaip gamtoj gyvybės". Tačiau šis prašymas nebuvo išgirstas, knyga įstrigo. 
J. Keliuotis mirė Vilniuje 1983 m. kovo 25 dieną. Palaidotas Rokantiškių, o ne Antakalnio kapinėse, kurios buvo šalio jo gyvenamosios vietos ir kuriose ilsisi dauguma rašytojų. 
Saugomas atminimas Rokiškyje, Vilniuje
Jis išėjo Anapilin, tačiau jo gausus kūrybinis palikimas išliko. Atsirado ir žmonės, kurie juo pasirūpino.
Pirmoji kregždė jo kūrybos sklaidoje pasirodė 1986 m. Čikagoje. Čia išėjo jo knyga "Dangus nusidažo raudonai: Pirmosios tremties memuarai „Laisvę praradus" atsiminimai". Ji buvo pakartota ir 1988 m. Sovietinei valdžiai tai buvo antausis.
O Lietuvai tapus neriklausomai jo knygos pabiro: 1997 m. Vilniuje išeina "Meno tragizmas: Studijos ir straipsniai apie literatūrą ir meną", 2000 m. Kaune "Žurnalistikos paskaitos", 2003 m. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleidžia jo atsiminmus "Mano autobiografija". Apie jį -2003 m. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas išleidžia knygą "Juozas Keliuotis ir literatūros dinamikos problemos".
Vilniaus universiteto Žurnalistikos institute atidaryta Juozo Keliuočio vardo auditorija.
2004 m. Seimo Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisijos iniciatyva buvo sukurta 
paminklinė lenta „Naujosios Romuvos" žurnalo ir jos redaktoriui įamžinti Vilniuje, Maironio g. 1, ten,kur buvo redakcija. Bet pastato savininkas nesutiko duoti leidimą pritvirtinti lentą. Dabar savininkas jau pasikeitė, gal pasikeis ir jo požiūris.
Ypač J. Keliuočio atminimas gerbiamas jo gimtinėje, Rokiškio krašte. Jo vardu pavadinta Rokiškio rajono savivaldybės Juozo Keliuočio viešoji biblioteka. 2004 m. vasario 16 d. atidarytas Juozo ir Alfonso Keliuočių palikimo studijų centras, įsteigta Literatūrinė Juozo Keliuočio premija. 
Rubrika Redaktoriaus žodis yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.

 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2018-09-16 10:55
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media