2024 m. kovo 28 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Redaktoriaus žodis

*print*

Archyvas :: Laikraštis "Echo" (1920-1940), Arkadijus Buchovas ir kiti jo redaktoriai

2017-07-16
 
Arkadijus Buchovas

Arkadijus Buchovas

 

Vytautas Žeimantas

 

Redaktorius, leidėjas, feljetonistas Arkadijus Buchovas

 

Prieš karą Kaune periodinė spauda buvo leidžiama ne tik lietuvių kalba. Buvo leidžiami laikraščiai ir žurnalai rusų, baltarusių, žydų, vokiečių, lenkų kalbomis.

Rusų kalba ėjo dienraštis "Echo" (Эхо). Tai buvo literatūros ir politikos laikraštis. Kaune jis ėjo dvidešimt metų - nuo 1920 iki 1940. Apie šį laikraštį norėtųsi plačiau parašyti, nes apie jį mūsų žurnalistinėje visuomenėje mažai žinoma, neaprašo jo ir 1997 metais išleista "Žurnalistikos enciklopedija".

Laikraštį "Echo" 1920 m. įkūrė iš Rusijos atvykęs satyrikas, dramaturgas, poetas, įvairių leidinių redaktorius Arkadijus Buchovas. 1920 m. spalio 22 d. jis įteikė Kauno miesto ir apskrities viršininkui pareiškimą leisti ir redaguoti laikraštį rusų kalba. Spalio 26 d. Kaune išėjo pirmasis "Echo" numeris.  Įdomu tai, kad redakcija šalia rusiško "Echo" pavadinimo skelbė ir lietuviškai, kad čia yra "Aidas". Redakcijos adresas - buvo Maironio g. 13. Laikraštyje būdavo nurodomas ir senasis, caro laikų Maironio gatvės pavadinimas - Novaja (Naujoji).

Arkadijus Buchovas (1889-1937) buvo garsaus Rusijos žurnalo „Satyrikon" redaktorius.  1918 m. baimindamasis raudonojo teroro, kaip ir daugelis inteligentų, emigravo iš Rusijos. Su žmona aktore Aliona bei dukra Natalija į Kauną atvyko 1920 metais iš Gardino, kuriame su Vilniaus aktorių trupe gastroliavo.

A. Buchovas buvo "Echo" leidėju ir redaktoriumi 1920 - 1927 metais. Jis spausdino jame nemažai savo kūrybos ir straipsnių. Laikraštis gausiai spausdino rusų emigrantų ir sovietinių rašytojų grožinę kūrybą. Taip pat skelbė vertimus iš lietuvių kalbos, lietuvių literatūros ir kultūros apžvalgas, knygų recenzijas.

A. Buchovas, nors ir nemokėdamas lietuviškai, išimties keliu buvo priimtas į Lietuvos rašytojų ir žurnalistų sąjungą 1924 m. gruodžio mėnesį.

Jis aktyviai bendravo su „satyrų karaliumi" Arkadijumi Averčenka, rašytojais Liudu Gira, Kaziu Binkiu, Michailu Bulgakovu, dailininku Mstislavu Dobužinskiu, kitais. Artimai draugavo su Lietuvos užsienio reikalų ministru Juozu Purickiu, vėliau redagavusiu laikraštį "Lietuva", žurnalą "Tautos ūkis", buvusiu Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininku.

Pats A. Buchovas, pirmiausia, pasižymėjo satyriniais feljetonais, apybraižomis. Per šiuos tekstus šmaikščiai žvelgė į Lietuvai rūpimus klausimus, pašiepė tokias asmenybės, kaip A. Voldemaras, L. Želigovskis ir kitus. Pelnė vardą ir kaip poetas, nors jo poezija nepranoko jo prozos.

Tačiau labiausiai A. Buchovas išgarsėjo monumentalia satyrine poema „Товарищ Онегин" („Draugas Oneginas"), kurioje atsispindėjo ne tik tuometės Rusijos politinė atmosfera (Leniną jis vadina „Didžiuoju Maskvos caru"), bet ir Nepriklausomos Lietuvos aktualijos. Šį kūrinį jis rašė naudodamasis L. Arkadskio slapyvardžiu. Poemą pradėjo skelbti 1921 metų vasarą. Daugiau kaip mėnesį laikraštyje vos ne kasdien buvo pateikiama iki 20 ir daugiau ketureilių.

Poemos herojus - Eugenijus - buvęs karininkas, atvažiavęs į Maskvą iš kaimo, staiga šnipų apšaukiamas eseru ir pasodinamas į Butyrkų kalėjimą, kur gailisi, jog neišvyko į Krymą ar Nicą, ima planuoti, kaip pasprukti iš tėvynės, kadangi nenori būti sušaudytas. Geriausia apsistojimo vieta - Lietuva, kuri taip pat jam nesvetima, ten gyveno jo teta. Todėl jis pasiunčia Lietuvos pasiuntiniui Jurgiui Baltrušaičiui laišką prašydamas padėti išvykti į Kauną ir taip ne tik pabėgti iš Maskvos, bet ir susigrąžinti teises į tetos palikimą. Kaunas pristatomas kaip rojus žemėje, kuriame pilna maisto, visokių patogumų.

A. Buchovo leidžiamas dienraštis pasižymėjo informatyvumu ir operatyvumu. Buvo surenkamas ne popiet su kitos dienos data, kaip kiti dienraščiai, o vakare, tad spėdavo įdėti rytines "Eltos" žinias.

Turėjo specialųjį korespondentą Vokietijoje, savus aukšto lygio informacijos teikėjus Sovietų Sąjungoje ir Lietuvoje. Reikalui esant leido papildomas laidas - ekstra telegramas.

Laikraštis informavo tiek apie rusų emigrantų viešnages Kaune, tiek apie pačios Lietuvos svarbesnius įvykius, renginius, pasaulio aktualijas.

Apžvalgos, recenzijos, žinutės pasižymėjo kandžiu, feljetonišku stiliumi. Laikraštis, siekdamas operatyvumo, pasitikėjo informacijos šaltiniais ir, dėl bendradarbių veiklos pakliuvęs į keletą skandalų, buvo net vadinamas sovietinių šnipų prieglobsčiu.

 

"Echo" bendradarbis, generolas K. Kleščinskis - NKVD šnipas

 

Ypač "Echo" reputacijai pakenkė Konstantinas Kleščinskis,  Rusijos ir Lietuvos karinis veikėjas, generolas leitenantas. Jis buvo kilęs iš lietuvių tremtinių šeimos. 1901 m. baigė Maskvos Pirmąją karo mokyklą, tarnavo Rusijos imperijos kariuomenėje. Buvo 1904-1905 m. Japonijos-Rusijos karo dalyvis. 1909 m. baigė Generalinio štabo akademiją, tapo Generalinio štabo karininku. Buvo Pirmojo pasaulinio karo dalyvis. Nuo 1915 m. liepos mėn. Rusijos 114-osios pėstininkų divizijos štabo viršininkas, pulkininkas. 1919 m. Lietuvos krašto apsaugos ministro siūlymu stojo į Lietuvos kariuomenę. Dalyvavo kovose su Sovietinės Rusijos kariuomene, už drąsą jam įteiktas vienas iš pirmųjų Vyčio Kryžiaus 1 laipsnio ordinas. 1921 m. tapo Pirmosios pėstininkų divizijos vadas, 1922 m.  - Lietuvos generolas leitenantas. 1923 m. buvo paleistas į atsargą. Aktyviai bendradarbiavo "Echo" laikraštyje.

K. Kleščinskis 1924 m. sumanė nuvykti į Maskvą. Apsilankęs SSRS atstovybėje Kaune buvo užverbuotas atstovybės sekretoriaus N. Sokolovo ir tapo NKVD agentu (slapyvardis „Ivanov 12"). Teikė žinių apie Lietuvos politinį gyvenimą ir kariuomenę. 1927 m. Lietuvos kontržvalgybos darbuotojų suimtas. 1927 m. buvo nuteistas sušaudyti.

 

Profesorius L. Gudaitis apie A. Buchovą

 

Apie to laiko Kauno periodinę spaudą, jos bendrarbius įdomios informacijos knygose "Laiko balsai" (1985) ir "Permainų vėjai" (1986) pateikia kaunietis profesorius Leonas Gudaitis.

Anot profesoriaus, nereikli meno žodžiui visuomeninė politinė spauda (išskyrus retas išimtis) nestimuliavo profesinės vertėjų pažangos. Tai iš dalies sutapo su liaudininkų ir socialdemokratu vyriausybės atpalaiduotais visuomenės demokratėjimo reiškiniais, kurie palietė ir lietuvių spaudą. A. Buchovui dabar atsirado daugiau galimybių atnaujinti ryšius su draugais, rašytojais satyrikais, likusiais Sovietų Rusijoje. „Echo" virto legalia tribūna šiaip jau cenzūros suvaržytai sovietinei periodikai Lietuvoje populiarinti. Iš laikraščių „Pravda", „Izvestija", „Krasnaja gazeta", iš žurnalų „Krokodil", „Smechač", „Bednota" ir kitų leidinių A. Buchovas perspausdino daugiau kaip trisdešimties sovietinių autorių kūrinius. Geras pusšimtis M. Zoščenkos humoreskų ir paties redaktoriaus straipsnis atskleidė šio staiga subrendusio „nuskriaustos miesčionijos tyrinėtojo" talentą. Laikraštyje pasirodė keli V. Katajevo, M. Kolcovo satyrinės prozos gabaliukai, L Babelio „Raitelių armijos" ištrauka, anksčiau A. Buchovo pašieptų D. Bedno, V. Majakovskio eilėraščių.

Nereikia Įsivaizduoti, teigia L. Gudaitis, kad A. Buchovas staiga „persiauklėjo", tapdamas nuosekliu buržuazinės sistemos kritiku ir sovietinės kultūros adoruotojų. Dideli socialiniai pertvarkymai ir kultūrinė revoliucija Sovietų šalyje neapsiėjo be nukrypimų, į kuriuos A. Buchovas ir toliau reagavo satyriškai. Taip pat nereikia manyti, kad jis vienintelis savo laikraštyje domėjosi sovietine literature. Jam išvykus, 1928 metais smarkiai sumenkęs „Echo" iš tu pačių šaltinių persispausdinėjo M. Zoščenkos, V. Inber, V. Lebedevo-Kumačiaus kūrinius.

Ilgą laiką gyvendamas Kaune, A. Buchovas įsitraukė į lietuvių kultūrinį gyvenimą: informavo „Echo" skaitytojus apie svarbesnius įvykius, renginius, ruošė spaudos leidinių apžvalgas, recenzavo teatrų spektaklius, paskelbė nemažai feljetonų „kaunietiška" tematika, šaižiai polemizavo ir replikavo. Pasak L. Gudaičio, kad ir kokiomis akimis jie žiūrėjo į A. Buchovo asmenį, negalėjo nesižavėti jo intelektualumu, skverbimusi į visas gyvenimo sritis ir - ką jau ten kalbėti! - literatūriniu meistriškumu. Ne tik savo kūryba, bet ir pačia dienraščio sandara - medžiagos grupavimu, maketavimu, gyvomis antraštėmis, šriftų žaismu - A. Buchovas ardė laikraštinius stereotipus, darydamas pastebimą poveikį modernaus ir savito veido ieškantiems periodiniams leidiniams (pvz., „Kauno naujienoms" 1925-1926 m.).

Apie ,,Echo" vadovų sugebėjimus pajamingai verstis, patraukti prenumeratorius įspūdingomis dovanomis - stambiais literatūros klasikų raštų rinkiniais - lietuviškų laikraščių redaktoriai galėjo tik svajoti. A. Buchovas draugiškai bendradarbiavo, bičiuliavosi su Įtakingais lietuvių spaudos veikėjais, aktyviai dalyvavo Lietuvių rašytojų ir žurnalistų sąjungos veikloje. Ir vis dėlto jo kūrybos buvo išversta labai nedaug. Kalčiausias čia buvo pats A. Buchovas: jis piktai išbarė rusų emigrantų laikraščius, kurie persispausdinėjo jo feljetonus neatsiklausdami ir be „Echo" nuorodos. Lietuviški leidiniai pernelyg skurdžiai gyvavo, kad būtų linkę prašyti autoriaus sutikimų ir paskui mokėtų jam honorarą. Užtat lietuvių periodika (net provincijos laikraščiai) gausiai vertė A. Averčenkos ir M. Zoščenkos kūrybą, kurią Lietuvos skaitytojus sudomino A. Buchovas.

 

Sušaudytas 1937 metais         

 

Generolo ir "Echo" bendradarbio  Konstantino Kleščinskio demaskavimas buvo paskutinis lašas, privertęs A. Buchovą palikti "Echo" ir Lietuvą.

1927 metais, perleidęs dienraštį advokatui, žurnalistui N. Radinui, A. Buchovas išvyko į Sovietų Sąjungą. Ten, matyt prisigerindamas prie sovietinio režimo, kurį būdamas Lietuvoje kritikavo, A. Buchovas 1929 metais parašė parsidavėlišką knygelę rusų kalba apie Lietuvą "Kada jie valdo", tačiau tai jo nuo represavimo  ilgai negelbėjo.

Jis buvo apkaltintas tėvynės išdavimu ir areštuotas. SSRS Aukščiausiojo Teismo karo kolegijos 1937 m. spalio 7 d. buvo pripažintas kaltu dėl „šnipinėjimo" ir nuteistas aukščiausia bausme - sušaudyti. Kūnas sudegintas Dono krematoriume.

Beje, bandant nuslėpti represavimo faktą, kai kur klaidingai buvo nurodoma, jog A. Buchovas mirė 1944 metais.

Po Stalino mirties, 1956 m. liepos 1 d. jis buvo reabilituotas, o kūryba vėl spausdinta.

 

D. Pavlovas, N. Radinas, M. Kaplanas, J. Bliumentalis

 

1925 - 1927 m., kai faktiškuoju "Echo" redaktoriumi dar buvo A. Buchovas, atsakinguoju redaktoriumi, matyt saugumo sumetimais, rašėsi D. Pavlovas.

N. Radinas  "Echo" redaktoriumi pabuvo labai trumpai. Jis mirė 1929 metais.

Jau 1927 m. N. Radiną pakeitė J. Bliumentalis. Jis buvo "Echo" redaktoriumi ir leidėju 1927 - 1940 metais.

"Echo" leido prie laikraščio iliustruotą priedą, kurio leidėju buvo A. Buchovas, o redaktoriumi M. Kaplanas. A. Buchovui išvykus priedas nebuvo leidžiamas. Gausiai iliustruotame priede vyravo užsienio aktualijos, tačiau buvo spausdinama iliustruota medžiaga ir iš Lietuvos, pvz. nuotraukos iš Seimo, ministerijų, kariuomenės, Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodos, reklamos Lietuvos verslo bendrovių, restoranų, viešbučių. Šiame priede taip pat buvo mados puslapiai, apžvelgiantys sezono mados tendencijas su pieštomis iliustracijomis, mados tendencijos atsispindėjo ir aktualijų nuotraukose.

Be to, kaip priedas 1921 m. vasarą išėjo keturi A. Buchovo redaguoto literatūros ir meno humoristinio mėnesinio žurnalo "Zaria" ("Aušra") numeriai. Atsakingasis redaktorius ir juose buvo įrašytas M. Kaplanas.

Laikraštį "Echo" spausdino M. Sokolovskio, vėliau F. Sokolovskio ir M. Iolko, F. Sokolovskienės ir G. Lano spaustuvė, o nuo 1935 m. spaustuvė "Lanos", buvusi Maironio g. 10-12.

 

Rubrika Redaktoriaus žodis yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.

Paskutinį kartą atnaujinta: 2017-09-26 13:52
 
 

Komentarai (1)

Jūsų el. paštas

Vidmantas

2017-07-27 15:25

Apie rusų, baltarusių, lenkų, žydų spaudą Lietuvoje reikėtų atskiros studijos.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media