Redaktoriaus žodis

- Erikai, berods pirmas jūsų televizijos projektas buvo „Neskubėk gyventi", pasirodęs 2008 metais. Ką tuo metu jį kurdami galvojote, kaip šį darbą vertinate šiandien?

- Gal pasirodys keista, nepaisant to, kad tai buvo pirmasis mano scenarijus, šį projektą vertinu labai gerai ir mielai jį pakartočiau. Ko gero, tai vienintelis serialas, kuris turėjo vien teigiamus atsiliepimus. Man labai reikėjo atgarsių, tad nuoširdžiai sekiau kiekvienos nuomonės pasirodymą. O jos buvo geros, net vadinamųjų torrentų grupėse, kur tikrai renkasi ne patys mandagiausi kritikai. Užpildėme tuo metu atsiradusį programų vaikams ir paaugliams vakuumą ir pataikėme į dešimtuką. Beje, turiu pastebėti, kad prabėgus kone penkiolikai metų niekas taip ir neišdrįso žengti šiuo taku. Verta pamąstyti.

- Dirbote ir prie serialo „Naisių vasara". Kuo jus sudomino šis projektas?

- „Naisių vasara" sudomino perspektyva. Nuo pat pradžių buvo aišku, kad tai bus ne vieno sezono serialas. Kita priežastis - projektas leido sujungti dvi mano stipriąsias puses: komunikacijos specialisto (esu įgijęs VDU komunikacijos ir informacijos mokslų magistrą) ir istorijų kūrėjo. Prodiuseriai išreiškė slaptą norą, kad serialas taptų reiškiniu panašiai kaip kadaise „Petraičių šeimyna". Televizija pažvelgė į projektą kiek skeptiškiau, programoje pasiūlė vietą prieš vadinamąjį „prime time". Tai reiškė, kad serialas bus rodomas dar tuo metu, kai žmonės nebūna grįžę iš darbų. Ir ką jūs manote? Nuo pirmųjų serijų reitingai šovė į viršų, žmonės stengdavosi anksčiau išsprukti iš darbo, kad pamatytų naują seriją. Kažkuo primena „Petraičių šeimynos" situaciją? Beje, nuo antrojo sezono serialas pateko į geriausią televizijos tinklelio laiką.

- Palankių atsiliepimų susilaikė ir jūsų kurtas serialas ,,Bruto ir Neto 2"? Kodėl pasirinkote tokią temą, kaip ją sekėsi plėtoti?

- Na, apie „Bruto ir Neto" buvo visokių vertinimų. Temos šiuo atveju nepasirinkau, tiesiog gavau pasiūlymą prisijungti prie projekto. Kadangi tuo metu buvau jau dirbęs su provincijos tema „Naisių vasaroje" buvo įdomu į ją pažvelgti pro komišką prizmę.

- Rašėte scenarijų serialui ,,Laisvės kaina. Savanoriai". LRT „Auksinių bičių" apdovanojimuose jis pelnė „LRT projekto - publikos simpatijos" prizą. Ar jums artima politinė tematika? Kas šiame projekte buvo sunkiausia? Jūsų manymu, kokie bruožai turi būti būdingi serialui, kad jis būtų nusisekęs?

- Sunkiausia tokiuose projektuose dirbti su istorine tiesa. Jos vienos dažnai nėra. Tenka ilgai rinkti informaciją, lyginti, o tada daryti kažkokią išvestinę. Antra vertus, serialas - ne dokumentinis filmas. Kas ieško istorinės tiesos kine - gali labai nusivilti. O jei filmus kurtume pagal istorijos vadovėlius - nuviltume žiūrovą. Siužetui reikia netikėtų vingių, meilės išgyvenimų, intrigų. Bet net ir parašius gerą scenarijų negali būti garantuotas sėkme. Nes scenarijus - tik dalis projekto. Galutinis rezultatas priklauso nuo režisieriaus požiūrio, aktorių vaidybos, montažo sprendimų ir prodiuserių galimybių. Aš su kolegomis kartais juokauju sakydamas, kad parašau idealų kūrinį, o kai atiduodu į gamybą jį visi tik gadina. Tame juoke yra dalis tiesos. Kinematografo kūrėjai žino, kad blogas režisierius gali sugadinti gerą scenarijų, tačiau net ir geriausias režisierius nepadės blogam veikalui.

- Papasakokite kaip sekėsi kurti serialą „Kurmis"?

- Manau, kad „Kurmis" pasirodė labai laiku. Jis leidžia suprasti, kaip veikia Rusijos slaptosios tarnybos, kokie galimi jų tikslai. Tam, kad kurti tokią sudėtingą fabulą nepakanka paskaityti šnipų romanų, kurie beje, pernelyg idealizuoti. Tikrasis žvalgų darbas yra labai nuobodus, Dinamiškos Džeimso Bondo kasdienybės ten nėra. Kartais tenka metų metus sekti vieną objektą, kol gauni reikalingą faktą. Sužinojau, tai konsultuojamas buvusių žvalgybos pareigūnų. Šnipų žaidimai - tai tarsi šachmatų partijos, kur ėjimai atliekami kartą kitą į metus, o partijos trunka dešimtmečius. Bet kokios ten toli siekiančios įžvalgos... Įsivaizduokite, kad kažkur Brazilijoje kunigas išsaugo anksti mirusio berniuko gimimo liudijimą, kad po kelių dešimtmečių šią tapatybę perimtų sovietų šnipas veikiantis Portugalijoje. Nesuvokiama. O seriale mums reikia veiksmo, intrigos. Tad čia jau įsijungia kūrėjo išmonė - o kas gi vyksta to nuobodaus šnipo gyvenimo tarpuose.

- Pagal rašytojo Edmundo Malūko romaną „Šiukšlyno žmonės" kuriamas draminis serialas, o vėliau, atrodo, bus ir kino filmas. Jus esate šio serialo prodiuseris. Kodėl pasirinkote šį darbą?

- Taip, tiesa, su Edmundo Malūko kūryba turiu didelių planų. Visada buvau įsitikinęs, kad E. Malūkas idealiai ekranizacijai tinkamas autorius. Jis rašo dramiškai, kinematografiškai, gyvai, nepagražintai. Kiekvienas jo skyrius - tarsi kino epizodas. „Šiukšlyno žmonių" ekranizacija šiai dienai didžiausias mano iššūkis, aistra ir dėmesys. Kažkaip atrodo, kad ne aš pasirinkau šį darbą, o jis mane. Tai reiškia kažką daugiau nei paprastą projektą.

- Dalyvavote kuriant daug filmų. Gal jau pastebėjote, kokius labiausiai mėgsta Lietuvos žiūrovai?

- O kaip eilinis žiūrovas - kaip apskritai vertinate televiziją Lietuvoje?

- Vertinu tai, kad kai kurios televizijos rado savyje išteklių ir finansinių galimybių persiorientuoti ir pradėti kurti turinį, kurį vartotojas gali rinktis jam patogiu metu. Nesuprantu kanalų, kurie iki šiol nesugeba pereiti prie didesnės raiškos transliacijų, taip prarasdami didelę dalį auditorijos vien dėl to, kad į juos fiziškai sunku ar net neįmanoma žiūrėti, nepaisant pastangų kurti neblogą turinį. Patinka, kad gerėja žinių kokybė, jog neprarandama vilties kovoti su portalų greičiu skleisti informaciją.

- Esate LŽS narys, ko tikitės iš šios kolegų sąjungos?

- Labiausiai norėtųsi didesnės savireguliacijos. Manau, kad morališkai žurnalistų sąjunga yra atsakinga už kiekvieną šios profesijos atstovą nepaisant ar jis jos narys, ar ne. Žurnalistai juk neša didžiulę atsakomybę. Jie daro didžiulę įtaką visuomenei, tačiau matau ne vieną pavyzdį, kai apie nesusimąstoma, o tada įtaka virsta žala, žaizda. Ir tokių atvejų daugėja. Labai norėtųsi, kad LŽS pavyktų pasiekti kuo daugiau šią profesiją pasirinkusių žmonių. Ir bent jau su visuomenės informavimo įstatymu supažindinti.

- Ačiū už pokalbį. 

Rubrika Redaktoriaus žodis yra SRTRF projekto dalis.