Savaitės tema

Šakių rajono laikraščio "Valsčius" redaktorė Giedrimė Didžiapetrienė atsako į LŽS svetainės redaktoriaus Vytauto Žeimanto klausimus

 - Vilnių pasiekė neramios žinios iš Šakių. Kas kėsinasi į rajono laikraštį „Valsčius", kas ir kodėl nori jį užvaldyti?

- Dabar pats Seimo rinkimų įkarštis. Politikai bet kokia kaina nori patekti į aukščiausios valdžios ešelonus.  Neabejotinai turėti savo statytinius ne tik vietinėje valdžioje suinteresuotos ir vietinės oligarchėlių struktūros, kurioms priskirčiau ir oficialaus Šakių rajono verslo fone nefigūruojantį buvusį Europos autokroso čempioną Nerijų Naujokaitį ir jo kompaniją. Šitie žmonės ieško silpnų valdžios vietų ir jas nesunkiai randa (kad ir mero Juozo Bertašiaus iki šiol nebaigta „smėlio" byla), siūlydami savo advokatų kontoros ir greičiausiai kitokias, galbūt ir finansines, paslaugas. Taip užvaldyta Šakių savivaldybė, jai priklausančios įmonės, į jas infiltruojami savi žmonės. Savivaldybė virsta „uabu" „įstatymų nustatyta tvarka". Paviršiuje viskas atrodo gražiai - miestas pamažu tvarkosi, tačiau žmonės supranta, kad tų pačių verslininkų vardu, kaip kokiame chanate. Todėl reikia įtakoti ir mąstymą. Žinia, geriausia įtaką daryti per spaudą, kuri mūsų rajone kol kas turėjo stuburą, ėjo pakankamai solidžiu tiražu, todėl per smulkesnius akcininkus, kuriems „priburta" nesąmonių, jog viskas laikraštyje liks kaip buvę, mano žiniomis, ne už dyką, kontrolinis akcijų paketas buvo užvaldytas notariškai patvirtinant įgaliojimus daryti su jomis ką nori.

Mūsų nuogąstavimai, kad laikraštis reikalingas ne dėl verslo, pasitvirtino UAB "Dimstis" direktoriaus Arvydo Didžiapetrio ir Nerijaus Naujokaičio susitikime advokato Vitoldo Martovičiaus kontoroje rugsėjo 15 dieną, kur tiesiai buvo pasakyta, kad laikraštis naujajam akcijų valdytojui reikalingas dėl ĮTAKOS.

- „Valsčiaus" laikraštis - Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo kūdikis. Jūsų laikraštis buvo populiarus, turėjo per 5000 egz. tiražą. Kokiai principais Jūs vadovavotės leisdami šį laikraštį?

- Jūs esate teisus. „Valsčius" ir pakilo praktiškai kartu su nepriklausomybe, kad būtų atsvara iki tol ėjusiam „partijos organui". Tai buvo idėjinis sprendimas, kurį įgyvendinti reikėjo žmonių, todėl subūrus komandą be pinigų sunkiai yrėmės į priekį. Keitėsi tik leidėjai. Pirmoji įmonė jo neištempė, todėl ta pati redakcijos komanda, prisijungus prijaučiantiems bičiuliams, ir tapo naujos įmonės akcininkais, iš kurių akcijų nesikėsinta išpirkti iki šiol - vardan tos pačios demokratijos. Nemažai jų palaipsniui išėjo savais keliais, tačiau gavo dividendus ir, tikėjausi, kad turėjo jausti moralinį pasitenkinimą būdami laikraščio dalimi. Kas paskatino šiuos akcininkus žengti tokį žingsnį, negaliu atsakyti. Jeigu laikraščio nebūtų lydėjusi sėkmė, kuri galėjo būti tik demokratijos ir viešumo palydovė, nebūtume šiandien tokie stiprūs. Visada stengėmės laikytis etikos ir pagarbos žmogui principų, daug dėmesio skyrėme krašto istorijai ir kultūrai, nors niekada jokios paramos iš Spaudos rėmimo fondo tam nesame gavę - kas mėnesį jau kelinti metai leidome puslapį „Įžvalgos", kurio pagrindu Lietuvos Nepriklausomybės 100-mečiui planavome išleisti naujais faktais grįstą ir fotografijomis iliustruotą knygą. Buvo ir daugiau planų.

- Rugsėjo 16 dienos numeryje Jūs paskelbėte straipsnį „Užvaldytas laisvas žodis reiškia demokratijos mirtį". Kas paskatino paskelbti šį straipsnį?

- Skaitytojams reikėjo paaiškinti laikraščio redakcijos pasitraukimo iš darbo priežastis. Kadangi jokių kitų teisinių būdų, kaip galėtume išsaugoti savo minties ir žodžio nepriklausomybę, nebuvo, priėmėme būtent tokį sprendimą - kad nauji akcijų valdytojai savo remiamų politikų į Seimą neprastumtų, žmonėms smegenų „neplautų", kad laikraščio tribūna nepasinaudotų ir jo vardo neterštų. O juk nepriklausoma spauda ir yra valstybės demokratijos garantas, argi ne?

- Jūs teigiate, kad tai paskutinis „Valsčiaus" numeris. Kas ir kaip tai nusprendė?

- Laikraščio pavadinimas „Valsčius" nėra patentuotas kaip prekės ženklas, todėl naujieji savininkai, naujai surinkę žmones ir naudodamiesi visa įmonės baze, jį galėtų leisti tuo pačiu pavadinimu toliau (perspėjimas visiems, kurie, kaip ir mes, nebuvome patentavę savo laikraščio pavadinimo prekinio ženklo!). Tačiau būtent toks, koks buvo iki šiol, laikraštis nebeišeis, nes visi žurnalistai ir techninis personalas iš jo leidybos, suprasdami savo pozicijos svarbą, pasitraukė sąmoningai, patys pasitarę, niekieno neraginami. Jo ateitis dabar - naujų akcijų valdytojų rankose.

- Kaip planuojate elgtis toliau? Ar atsisakysite žurnalistikos?

- Žurnalistika, kolegos pritars, ne profesija, o gyvenimo būdas. Ketvirtį amžiaus, net daugiau, gyvenus tokį intensyvų gyvenimą, nelengva likti gyvenimo nuošalėje. Rajoninių, regioninių laikraščių leidyba skiriasi nuo respublikinės žiniasklaidos, ypač jeigu ji nepriklauso kokiems turtuoliams ar partijoms. Dirbti labai sunku, bet tokį laikraštį skaito žmonės. Neišsiblaškęs  ir neskubantis skirstytis visas kolektyvas. Todėl manau, kad sustoti neturime teisės.

-Dėkoju už pokalbį ir linkiu sėkmės.

Rubrika "Savaitės tema" yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.