2024 m. kovo 29 d., Penktadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Savaitės tema

*print*

Archyvas :: Leopoldas Rozga: „Publicistui reikia erdvios širdies, meilės savo rašinių herojams ir erudicijos“

2021-03-01
 
Leopoldas Rozga

Leopoldas Rozga

Mus pasiekė gera naujiena: žinomas žurnalistas, ilgametis Akmenės rajono laikraščio redaktorius LEOPOLDAS ROZGA apdovanotas Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu „Tarnaukite Lietuvai". Šiuos apdovanojimus skiria Lietuvos Seimo kanclerio įsakymu penkeriems metams sudaryta vertinimo komisija, kurios pirmininkas dabar yra Stasys Kašauskas.

Garbingo apdovanojimo proga kolegą Leopoldą kalbina LŽS svetainės www.lzs.lt redaktorius VYTAUTAS ŽEIMANTAS.

 


- Visų pirma, Leopoldai, nuoširdžiai sveikinu tave su gražiu apdovanojimu - Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu „Tarnaukite Lietuvai". 2004 metais buvai apdovanotas medaliu „Už nuopelnus Lietuvai", 2010 metais - medaliu „Už nuopelnus žurnalistikai". Taigi tai ne pirmas ir, tikiuosi, ne paskutinis tavo apdovanojimas. Ką tuo metu, kai sužinojai apie šį apdovanojimą, pajutai?
- Pagalvojau, kad man paskirtas dar vienas avansas, tik nežinia, kiek laiko skirta tam avansui kompensuoti. Ir ta formuluotė: „Už nuopelnus"... Nėra kokių ten mano nuopelnų, tiesiog sutapo mano domėjimosi erdvė, hobis ir galimybės. Dirbdamas redaktorium, galėjau laisviau disponuoti laiku ir daugiau rašinių vienaip ar kitaip paskelbti ne tik rajono laikraštyje. Tikiuosi, kad ir skaitytojams jie buvo įdomesni už Brežnevo raštus. Ačiū kolegoms, Antai, rengiant Papilėje S. Daukanto muziejų, jie apskritai man leido neužsiimti laikraščiu.
- Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Kas ji tau?
- Šviesi ir be galo darbšti intelektualė. Tolerantiška skirtingų politinių bei etinių nuostatų asmenims, todėl ir gerbiama. Ir drąsi. Pirmininkauti pirmam Steigiamojo Seimo posėdžiui - juk reikėjo ir autoriteto, ir pasitikėjimo savimi. Jos veikla patvirtina, kad ir atokioje provincijoje galima kurti ir tarnauti Lietuvai.
- Medaliu „Tarnaukite Lietuvai" buvai apdovanotas už visuomeniškai aktualią publicistiką, ugdančią tautiškumą ir dvasines vertybes. Norėtųsi apie publicistiką plačiau pakalbėti. Kaip sekasi kurti publicistiką? Ką apie ją galvoji?
- Manau, kad publicistui reikia erdvios širdies, meilės savo rašinių herojams ir erudicijos. Tikrai neišsenkantis šaltinis žurnalistui yra žmonės. Ir Akmenės krašte yra galybė nuostabiai dvasingų, neabejingų Tėvynės likimui. Daug nuostabiai energingo ir gabaus jaunimo, kuris, deja, baigęs gimnazijas, turės ieškodamas pragyvenimo emigruoti į užsienius ar į Lietuvos didmiesčius. Kol epidemijos, karantinai ir kitokios bjaurastys neleidžia viešų masinių renginių, ir „Vienybės" laikraštį leidžiantys kolegos naudojasi tuo neišsenkančiu šaltiniu.
- O apskritai, ką manai apie publicistikos būklę Lietuvoje? Ar jos pakanka?
- Kadaise žurnalistiką Vilniaus universitete studijavau vadinamuoju neakivaizdiniu arba nuotoliniu būdu. J. Bulota, L. V. Žeimantas, B. Raguotis, V. Juodakis ir kiti dėstytojai stengėsi išaiškint ir įkalti mums į galvas, kas tai yra apybraiža, reportažas, koks turi būti interviu ar feljetonas. Gal tik aš nebepamenu, kada regėjau rašinį su apybraižos ar kito žanro rubrika. Aišku, dėl to žurnalistika nežlugo. Įprasime. Bet sakykime atvirai - žurnalistais save laikančių daug, o akademinės žurnalistikos nebėra. Juk nevadinsi reportažu ar apybraiža rašinėlį apie pabėgusį kalinį ar sugautą kišenvagį. Regis, bene vienintelis smagaus žanro riteris belikęs mūsų kraštietis J. Erlickas. Na, dienraščiai kartais leidžia sau spausdinti sensacijų arba tiriamosios žurnalistikos rašinius.
Esu girdėjęs receptą, girdi, kritikuok valdžią ir būsi populiarus. Bet kas toji valdžia? Ministrai, rodos, ne tik rajonų laikraščių, bet ir dienraščių neskaito atsitvėrę etatiniais jų nepasakytos išminties aiškintojais. Rajone kitaip, čia žmonės vienas kitą pažįsta, išvydę nesąmonę laikraštyje, be ceremonijų užeina ar skambina redakcijai. Mažiau čia ir besiskundžiančių, koks sunkus politiko darbas, nes gatvėje sutiktam tokiam varguoliui bus pasakyta - o kas tave su šakėmis į tą politiką varė? Jei sunku - niekas nelaiko.
Tačiau yra ir trečioji medalio pusė. Kai savivaldybėms kraunamos vis naujos funkcijos, o pinigų vis mažiau, juk turėtum pagalvoti: o ką aš ir kaip daryčiau tame valdininko poste? Ir ar išvengčiau prokurorų ar kitų rūsčių valdžios sargybinių represijų.
- Kas trukdo plėtotis publicistikos žanrui?
- Pirmiausia tai, kad ne tik spauda, bet viskas, ką vadiname žurnalistika, tapo konkurencijos ir pelno gamybos priemone. Suprantu, kodėl išnyko feljetono žanras - juk autorius garantuotai turės bylinėtis su savo herojum ir dar nežinia, ar neliks kaltas. Suprantama, kad savo paslapčių žurnalistui neatskleis tūkstančio hektarų savininkas ar ties išgyvenimo riba balansuojantis ir dėl to mokesčius slepiantis smulkus verslininkas. Didelės ir turtingos firmos vadovas, aišku, pasiųs jei ne lauk, tai pas atstovą ryšiams su smalsia visuomene.
Dar viena lietuviško biznio atmaina. Nėra savaitės, kad dienraščiai ar televizijos nepraneštų apie sulaikytą tabako kontrabandą. Kiek dar reikės metų ir kiek sužaloti likimų, kad suvoktume, jog kaunantis su kontrabanda cigaretes gal reiktų ne branginti, o piginti. Iš kur tos fantazijos, jog paaugliai ar pensininkai brangių cigarečių neįperka? Skriaudžiamos šeimos, valstybė netenka mokesčių, vaikydamiesi kontrabandos meistrus prakaituoja muitininkai, pasieniečiai, o rezultatas nulinis. Apie tokius paradoksus rašo ir kalba spauda. Tačiau būk ir didžiausias publicistikos meistras, dar reikia, kad tave išgirstų.
- Žurnalistikai esi atidavęs beveik penkiasdešimt metų, daugiau kaip keturiasdešimt - Akmenės rajono laikraščiui „Vienybė", iš jų net 37 metus buvai laikraščio redaktorius. Taigi, žurnalistinę virtuvę gerai žinai. Dabar, žvelgiant iš perspektyvos, ką tau tie metai davė? Kas įsiminė? Kas patiko, nepatiko?
- O atrodo, kad vakar tuometinis Akmenės laikraščio redaktorius Adolfas Strakšys pakvietė savo pavaduotoju žinodamas, kad laikraščio redakcijoje nesu dirbęs nė dienos. Norėjosi neapvilti kolegų, o paskui - išlaikyti ganėtinai aukštą laikraščio publicistikos, kalbos lygmenį. Ir kaip su vėjo malūnais grumtis su įstatymų bei politikos keistenybėmis.
Išspausdinome jau nebežinau kurios kaimo profesinės mokyklos skelbimą. Gal norėdami sugundyti daugiau jaunuolių, skelbimo autoriai nurodė, jog netoli mokyklos yra 30 metrų tiltas, ant kurio jaunimas skiria pasimatymus. Sekė grėsmingas skambutis iš Vilniaus: kas leido skelbti slaptus duomenis? Priešai gali sužinoti, koks to tilto ilgis ir plotis. Tie priešai jau anuomet per palydovus galėjo suskaičiuoti juosteles ant seržanto antpečių. Tik ar Pentagonui rūpėjo Akmenės laikraštis? Rodos, kad ir tas upeliukas nuseko, ir tiltas sukiužo, tik nė vienas priešo diversantas į jį nepasikėsino... Ak, tiesa, pasikėsinta - į tiltą per Bražuolę, bet jau nepriklausomos Lietuvos laikais. O dabar? Nepriklausomoje ir uoliai Europos direktyvas vykdančioje Lietuvoje juk ne ką mažiau perteklinių, tikrai keistų draudimų. Antai nevalia skelbti net numirusio vardą ir pavardę, net patį mirties faktą minėti, nors ir visame rajone tos „paslaptys" žinomos. Belieka stebėtis, kaip dar neuždrausti nekrologai bei užuojautos. Įsivaizduokim nekrologą be mirusiojo vardo ir pavardės.
Kad gerų žmonių sukaktys ir biografijos uoliai slepiamos - ką padarysi. Bet kodėl uoliai slepiamos nusikaltėlių, jau išaiškintų ir nuteistų, penkiolika kartų girto prie vairo sulaikyto chuligano pavardes? Ar neturėtų bent artimiausia bendruomenė žinoti apie paleidžiamą iš kalėjimo recidyvistą?
- Dabar atsiranda šnekančių, kad internetas nurungs periodinę spaudą, jos neliks? Ką apie tai manai?
- Rinkos arba viešo plėšikavimo sąlygomis jau dabar mažesni rajonų leidiniai priversti užsidaryti interneto džiunglėse arba bankrutuoti. Lengviausia kaltinti girtaujantį kaimą, tačiau beviltiški girtuokliai laikraščių niekada neskaitė. Nelaimė, kad likviduojama spaustuvė, o kur spausdinti dešimties rajonų laikraščius - ne valstybės rūpestis. Nuoskaudų dėl to, kad viskas parduodama, patiria ne tik redakcijos. Poliklinikos juk nebe gydo, o teikia gydymo (dar mandresnis terminas - sveikatinimo) paslaugas. Mokyklos nebe moko jas išlaikančių gyventojų vaikus, o teikia ugdymo paslaugas. Televizijos konkuruoja dėl užsakymų ir reklamos, net šaldytuvą atidarius, pasigirsta kuris nors ministras ar politikas. Kur šiandien politikai, kadaise per visus kanalus suokę, jog įvedus eurą kainos nepakils nė centu? Jie ten pat, ir jų algos tokios, na, gal trupinėlį didesnės, tik... nebe litais, o eurais. Mokesčių mokėtojų pinigais šelpiamos autobusų įmonės nebe aptarnauja, o teikia paslaugas. Arba neteikia. Interneto prieigos neturinčiam senoliui pirmiausia rūpi, kaip duonelės ar vaistų parsigabenti, o spauda - tepalaukia. Laikraštis negali nusileisti į Lietuvos politikų bei politologų lygmenį.
- O ką manai apie regioninės spaudos rytdieną, tolimesnę ateitį? Kokia ji turėtų būti?
- Jauni dabar neturi laiko skaityti net mokyklų programose reikalaujamų kūrinių. Iš kur gaus laiko laikraščiui? Net miestiečių, raštingų gyventojų mėgstami dienraščiai retina leidybą. Bet ne dėl vietinių laikraščių konkurencijos. Didelė, gal ir didžiausią regioninių laikraščių skaitytojų dalį sudaro pagyvenę gyventojai. Matyt, ateina metas, kai ima dominti, kas aplinkui, kas savo mieste ar valstybėje. Tik va valstybinis paštas darys viską, kad įperkamo vietinio laikraščio kaime neužsisakytų. Jeigu rajonų laikraščiai žlugs, tai ir dėl to, kad vieni kitus suvalgys. Mat vienam rajone gyvena iki 20 tūkstančių žmonių, gretimame - visi 50 tūkstančių. Pastarajame ir keletas laikraščių išsilaikys, o mažas laikraštis tik vegetuos, nors tą patį straipsnį parengti darbo reikia tiek pat, pašto ir spaustuvių paslaugos kainuoja tiek pat. Tik mažesni laikraščiai nerizikuoja skelbti tiriamosios žurnalistikos publikacijas, nes galimas bylinėjimasis teismuose būtų pavojingas net ir laimėjus bylą. Manau, kad redakcijos veiklos ir populiarumo rezultatus derėtų vertinti pagal to rajono ar regiono gyventojų skaičiaus ir laikraščio tiražo santykį. Bet dabar ir valstybės paramos skirstymo tvarka iš uoliai koneveikiamos praeities: kas turtingesnis, tas gali didesnį projektą parengti, vadinasi, tam ir paramos daugiau. Tad kodėl priekaištaujame dėl „europinių" milijonų besivaržantiems ūkininkams?
- Esi kilęs iš Žemalės, Mažeikių rajono, tačiau praktiškai didžiąją gyvenimo dalį paskyrei kaimyniniam Akmenės rajonui. Kuo sudomino tave šis kraštas?
- Patikėkite, niekada pats savęs to nesiteiravau. Ir niekad nesitikėjau šiame krašte įklimpti visam likusiam gyvenimui. Ilgainiui aplinkui atsirado puikių žmonių, tarp kurių gyventi jauku ir gera. Neapsimetinėsiu šventuoju, daug lėmė ir pažintis su krašto istorija, visuomenės kultūra.
- Apie Akmenės kraštą, jo žmones esi parašęs ir išleidęs nemažai knygų: „Akmenės rajonas" (1983), „Akmenės rajono istorijos apybraiža"(1990), „Akmenės kraštas" (1992), „Akmenės cementas: metai ir žmonės" (2002), „Būkime pažįstami: Akmenės kraštas" (2004), „Žvarbieji vidurnakčiai" (2005), „Vadovas po Ventos regioninį parką" (2008), „Papilė širdyse ir likimuose", (2009), „Akmenė - žiemgalių žemė" ( 2011), „Akmenė: kraštas ir žmonės" (2012), „Naujoji Akmenė: sakmė apie miestą" (2014)... Visų nevardysiu. Žvelgiant į tavo, kaip rajono laikraščio redaktoriaus, veiklą ir į šias knygas, supranti, kad visiškai pelnytai 2010 metais esi apdovanotas kraštotyrine Pelikso Bugailiškio premija, o 2016 metais tau suteiktas Akmenės rajono Garbės piliečio vardas. Matosi, kad tau labai rūpi kraštotyra...
- Na, vienam aktualus pokeris, kitas - kapstymasis amžių glūdumoje. Kai kurie čia paminėti leidiniai buvo reprezentaciniai, įteikiami svečiams. Kai kurių duomenis yra panaudoję studentai, kultūrinių renginių vedėjai. Džiaugiuosi kad ne man vienam kraštotyra dar rūpi.
- O kokie artimiausi tavo kūrybiniai planai?
- Jau vakarėja, ką čia beplanuosi. Norėčiau sutvarkyti iš įvairių šaltinių sukauptus dokumentus, jų išrašus, gal kam pravers... Turiu sukaupęs sovietinio režimo ištremtų rajono gyventojų vardyną, holokausto aukų biografinį žinyną, - gal intensyvėjančiame informacijos sraute nepražus.
- Ką palinkėtum dabarties ir ateities žurnalistams?
- Netikiu, ar kam svarbūs tie palinkėjimai. Jeigu būtų paisoma linkėjimų, visos šeimos gyventų ilgai ir laimingai, deja, kas antra subyra... Suprantama, linkėčiau gyventi ir kurti ne revoliucijų ir ne epidemijų sąlygomis.
- Ačiū už išsamius atsakymus.
 
Rubrika Savaitės tema yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis. 
 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2021-03-30 14:36
 
 

Komentarai (20)

Jūsų el. paštas

Leopoldas Rozga

2021-03-06 14:10

Ačiū, brangieji. Esu didžiai sujaudintas Jūsų dėmesio ir nuoširdumo.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Dangyra Apanavičienė

2021-03-06 12:56

Nuoširdžiausi sveikinimai ir linkėjimai, mielas Leopoldai. Miela Jus vėl girdėti. Gražių dienų Jums ir gero laiko.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Romas Voras

2021-03-05 16:51

Sveikinu, ačiū už bendrystę, esate visiems labai reikalingas!

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rita Almanis

2021-03-05 16:48

Nuoširdžiausi sveikinimai !

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Nijolė Padorienė

2021-03-05 13:30

Jeigu plunksnos seses-brolius užkrėstų talentingo Leopoldo pavyzdys, visur žydėtų VIENYBĖ... Stebėtina šio žurnalisto žmogiška, žemaitiškai taikli, drūta vidinė jėga, džentelmeniškumas, paprastumas, dėmesingumas... Dėkingi esame šviesos, tiesos, lietuviško žodžio, literatūros žanro Mokytojams, kuriuos paminėjo Leopoldas - J. Bulotai, L.V. Žeimantui, B. Raguočiui, V. Juodakiui (ir V. Daujotytei, ir V. Kazlauskienei, ir N. Bukelienei...)
Neįtikėtina - "lobiais" virsta nekrofilinės (skaitytojams rūpi, kas paliko nuodėmingąjį pasaulį), pelningos reklamos - užsakomosios eilutės... Žodis gydo, žodis - žeidžia... Duotybė - laisvė - "paslaugoms": perkama- parduodama- išduodama... Atvirai, užmaskuotai, mįslingai... Teisingai Leopoldo pastebėta, rajone - kaip veidrodyje - visos "paslaptys" žinomos... Tegul garbingas medalis šviečia, šildo, įkvepia! Sveikatos, stiprybės pavasario kelyje, įtaigių ženklų neaprėpiamuose publicistikos horizontuose!

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Dalia Žukauskaitė

2021-03-05 13:21

Sveikinimai Mokytojui, didžiausios pagarbos vertas žmogus ir žurnalistas, šiluma ir išmintis, manau, ne man vienai tapęs Kelio pradžia. Nuoširdžiai Ačiū, geriausi linkėjimai.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Janina Leonavičienė-Paplauskaitė

2021-03-05 10:32

Teko garbė susipažinti gyvai. Puikus žmogus ir žurnalistas. Didžiausi sveikinimai!

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Vidas Mačiulis

2021-03-05 10:30

Būk sveikas, drūtas, kūrybingas, Leopoldai!

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Sigita Baltaduonė

2021-03-05 10:23

Sveikinimai mielam Leopoldui!

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media