2024 m. kovo 28 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Savaitės tema

*print*

Archyvas :: Pažadintas laikas

2011-05-23
 
V. Gedgaudo premijos laureatės J. Šliažienės knyga

V. Gedgaudo premijos laureatės J. Šliažienės knyga

Aldona Žemaitytė

 

Viena iš prestižinių LŽS premijų yra Vytauto Gedgaudo, ilgamečio „Dirvos" redaktoriaus, premija, kurios fundatorė - V. Gedgaudo našlė Stefa Gedgaudienė, išeivijos skaučių veikėja. Kas nežino šios premijos ir V. Gedgaudo vardo stipendijos būsimiems žurnalistams, Vilniaus universiteto Žurnalistikos instituto studentams! Bet gal ne visi žino, kad jos laureatai yra skirtingo kūrybinio braižo, įvairių pažiūrų į gyvenimą žurnalistai, o premija skiriama ne už kokias nors informacijas ir ne už pseudotyrimus, kurie šiandien madingi komercinėse televizijose ir kai kuriuose nacionaliniuose dienraščiuose.


Tad štai: šios premijos laureatas yra Vytauto Kavolio ir Liūto Mockūno publicistikos gerbėjas bei sekėjas Egidijus Aleksandravičius; Ferdinandas Kauzonas, dar sovietmečiu mus „apdovanojęs" televizijos filmu „Kas jūs, kunige Svarinskai?"; poetas, dabartinis „Nemuno" žurnalo redaktorius Viktoras Rudžianskas, Akmenės rajoninio laikraščio „Auksinė varpa" redaktorius Leopoldas Rozga, monografijos apie kardinolą Vincentą Sladkevičių autorė Irena Petraitienė, vyriško lyrizmo dokumentinėje literatūroje atstovas Laimonas Tapinas, Kauno televizijos dokumentininkų pora Daiva ir Antanas Budriai (filmas apie Petrą Babicką), „Kauno dienos" publicistė Audronė Jankuvienė, išsiskyrusi tarp kolegų įžvalgiais ekonominiais komentarais. Visų laureatų neišvardysi, bet autorių spektras platus ir įvairus.


Šiemetinė V. Gedgaudo premijos laureatė yra Julija Šliažienė, Lietuvos televizijos laidos „Panorama" ilgametė žurnalistė, 2010 metais išleidusi knygą „Nutolęs laikas". Knyga puošni, tvirtai įrištu kietu ir spalvotu viršeliu, gausiai iliustruota spalvotomis ir nespalvotomis nuotraukomis, tekstas - ant kreidinio popieriaus (dizainerė - Vida Žėkaitė-Pakutinskienė). Sakyčiau, pernelyg prabangi knyga mūsų valstybei liesomis dienomis... Bet suprantu ir autorę - gal tai jos viso kūrybinio gyvenimo balansas ir apvainikavimas. Julija pratarmėje sako, niekada neturėjusi ambicijų, kad jos, televizijos žurnalistės, darbo užrašai gali tapti knyga. Išėjo atvirkščiai: tie užrašai su ryškios pilietinės pozicijos autorės komentarais tapo ambicingu ir reikšmingu leidiniu. Kai kam nepatogiu, nes nutolęs laikas gali badyti sąžinę arba paliudyti tos sąžinės stoką...


Knygos vertę didina, kad ją parašė ne koks nors įgudęs rašyti spaudos žurnalistas ar žurnalistė, o televizininkė iš savo „užrašų lagaminėlio". Darbas ir jo rezultatas tikrai buvo verti V. Gedgaudo premijos. Knyga parašyta be emocionalių asmeninių nukrypimų; autorė lieka „už kadro", nesureikšmindama savojo „aš".


„Mačiau, kaip buvo statomas „šviesus komunizmo rūmas... džiaugiausi Berlyno sienos griūtimi... verkiau, kai pirmą kartą virš Vilniaus kilo atgimusios Lietuvos trispalvė, nebuvau pasyvi stebėtoja ir kai subyrėjo sovietų galybė". Pradėdama knygą Julija Šliažienė pasako tai, kas raudona gija praeina per visą knygą - ji nebuvo tik pasyvi stebėtoja, o reikli istorinių faktų, įvykių, žmonių vertintoja ir jų poelgių komentatorė. Sakyčiau, drąsi nutolusio laiko metraštininkė, pažadinusi laiką, tūnojusį mūsų pasąmonėje, kad jis priverstų skaitytojus pamąstyti, kokie procesai per Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmetį vyko mūsų valstybėje ir kuo mes turime didžiuotis, užuot niurzgėję visais pakampiais, kad bloga gyventi dabartinėje Lietuvoje ir kad ne tokios Lietuvos esą tikėtasi. Kokios? Sovietinių laikų tvarkos grįžimo? Manos iš dangaus byrėjimo, laukiant, kad kas nors kitas už mus nuveiks visus darbus, o mes tik imsim, nieko nenorėdami duoti, ir išsijuosę kritikuosim?


Julija Šliažienė į Lietuvos radiją ir televiziją (anais laikais ši įstaiga buvo vadinama LRT komitetu) atėjo gūdžiausiu brežnevinio sąstingio laiku, 1973 metais. Po Kauno įvykių 1972 m. (R. Kalantos susideginimo Teatro sodelyje) sustiprėjo režimo represijos prieš bet kokią laisvesnę mintį. Į kalėjimus buvo sukišti pogrindinės „Lietuvos Katalikų bažnyčios kronikos" autoriai ir platintojai. Net garsiai pasvajoti apie Lietuvos laisvę buvo pavojinga. Televizijos „Panoramoje" Julija dirbo 33 metus (iki 2007-tųjų). „Patyriau visus išbandymus, savo kailiu pajutau, ką reiškia, kai sovietmečiu nepriklausai vienintelei Komunistų partijai", - po šiais žodžiais galėtų pasirašyti dalis anais laikais spaudoje ar radijuje ir televizijoje dirbusių žurnalistų. Didesnioji jų dalis Nepriklausomybės metais staiga „atsivertė" (nuoširdžiai arba apsimesdami), prisitaikė prie naujų gyvenimo sąlygų ir naujo mąstymo. Užkietėjusių „burokevičininkų", tarp mūsų kolegų gal vienas kitas, įskaitant Gintautą Steigvilą, mano kursioką, 1991-1993 metais, anot knygos autorės, ištikimai tarnavusį „kaspervizinėje" televizijoje. Įdomu, kodėl jis mūsų prokurorų taip ir liko neapklaustas bent kaip liudininkas - drauge su J. Kuoleliu, M. Burokevičiumi ar S. Mickevičium...


Taigi knyga „Nutolęs laikas", manau, bus vertinga ne tik mums, vyresniosios kartos žurnalistams, kuriems ji gali pažadinti laiką, o ir jaunajai kartai, kurios vis dar nesiryžtama auklėti istorine-patriotine valstybės gyvenimo dvasia, nors taip savo jaunimą auklėja visos stiprios ir gausios pasaulio valstybių bendruomenės.


Štai per „Nutolusį laiką" ir keliaujama su pasirinktomis svarbiausiomis temomis. Punktyrais nubrėžiamas laikas, kai LRT valdė generalinis direktorius J. Januitis, pagrindinis „Panoramos" vertintojas ir cenzorius, turėjęs galios puikų reportažą nusiųsti į šiukšlių dėžę; kai be „Glavlito" (sovietinės cenzūros) vizos į eterį neišeidavo nė viena laida. J. Šliažienė prisimena: „Glavlito" žmonės tikrindavo kiekvieną tekstą, kiekvieną žodį, kiekvieną skaičių, o jei kas nors jiems užkliūdavo, buvo nurodoma „iškirpti" (p. 13). Iškirpti, nepraleisti, uždrausti, pasmerkti... Taip 1987 m. žurnalistams buvo įsakyta smerkti mitingo prie A. Mickevičiaus paminklo organizatorius ir dalyvius ir ieškoti žmonių, kurie juos pasmerktų - mokslininkų, menininkų, darbininkų. Tai prisimena ne tik J. Šliažienė, bet ir šių eilučių autorė, tuomet dirbusi „Literatūros ir meno" redakcijoje. Julija nurodo, kad „jei rastumėte kino archyvų medžiagą ar pasklaidytumėte ano meto Lietuvos dienraščių puslapius, sužinotumėte, kaip tuos įvykius vertino komjaunimo lyderiai Alfonsas Macaitis, Darius Jurgelevičius ir žinomas Lietuvos krepšininkas". Korektiškai ji nenori minėti krepšininko pavardės, palikdama šį laiką jo paties sąžinei teisti, bet šiandien mes žinom, kad A. Macaitis ar D. Jurgelevičius visai neseniai buvo reikšmingi aukštų postų savininkai mūsų nepriklausomoje valstybėje. Kaip jie pakliuvo į tuos postus ir ką nuveikė valstybės labui? Tai žinoma, matyt, tik mūsų įstatymų leidėjams ir korupcijos globėjams...


Knygos „Nutolęs laikas" įvykių seka plaukia per du Nepriklausomybės dešimtmečius, ypač tirštai prisodrindama pirmąjį. Sustojama ties momentais, kurie buvo lemiami žengiant Nepriklausomybės keliu. M. Gorbačiovo vizitas Lietuvoje 1990 m. sausyje, sovietų armijos dislokavimo stiprinimas, Nepriklausomybės atkūrimo Aktas ir Sąjūdžio iškeltų kandidatų darbas Aukščiausiojoje Taryboje-Atkuriamajame Seime. Lietuvos ekonominė blokada, tarpvalstybinės derybos su M. Gorbačiovu, paskui su B. Jelcinu, kruvinieji 1991 m. sausio įvykiai ir M. Gorbačiovo vaidmuo juose, Medininkų žudynės ir neįvykęs atpildas jų organizatoriams, KGB veikla ir jos silpnėjimas - visa tai fiksuojama šykščiais, bet reljefiškais, tiksliai parinktais faktais (daug jų težinoma tik „Panoramos" darbuotojams), kurie iškalbingesni už emocingus gražbyliavimus ar ašaringus dūsavimus, kurių būdavo apstu mūsų to meto žurnalistikoje.


Primirštus vardus atgaivina knygos skyrius „Su nuoširdžiausia ir nesikeičiančia nepagarba". Tai pasakojimas apie Lietuvos KGB kalėjime bausmę už žmogaus teisių gynimą atlikusį žymų Rusijos disidentą Sergejų Kovaliovą. Drauge su S. Kovaliovu prisimenama „LKB kronika", pasauliečiai ir kunigai lietuvių disidentai, paliudijama S. Kovaliovo simpatija okupuotai lietuvių tautai.


Daug vietos knygoje skirta sovietinės armijos išvedimui iš Lietuvos, parodant, su kokiomis kliūtimis susidūrė Lietuvos derybininkai Maskvoje (pirmasis derybų delegacijų susitikimas buvo 1992 sausyje, kariuomenė išvesta tik 1993 rugsėjyje). „Mes derėjomės beveik dvi paras, ir ne tik dieną, bet ir didesnę dalį nakties" (iš delegacijos vadovo, Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pavaduotojo Česlovo Stankevičiaus interviu). „Likus vos savaitei laiko iki galutinio armijos išvedimo, Rusija ėmė jį stabdyti" (p. 83) - kiek įtampos slypi šiame sakinyje. Ir taip daug įdomaus ir nežinoto aptinki daugelyje knygos vietų - net tie, kurie gyveno tų dienų sūkuryje, apie daug ką iš knygos puslapių sužino pirmą kartą, kaip, sakykim, apie jaunus KGB karininkus, kurie slapta pradėjo rinkti parašus, kad Lietuvos komunistų partija atsiskirtų nuo TSKP. Knygoje įdėta faksimilė dokumento, kuriame atsispindi sprendimas sušaudyti tris buvusius KGB karininkus - Daną Arlauską, Rimutį Matiuką, Saulių Jakštą - „už tėvynės išdavimą"...


Nuoširdus autorės santykis atsiskleidžia skyriuje, kuriame pasakojama apie popiežiaus Jono Pauliaus II viešnagę Lietuvoje. Televizijos žurnalistai buvo sutrikę, nes nežinojo, kaip elgtis Popiežiaus sutikimo metu... Taikos palaikymo misijų pradžia konfliktų židiniuose (Balkanai), Lietuvos karių savanorystė Afganistane, Rusija, Baltarusija, Gruzija, „paksogeitas" - serija svarbių reportažų, atgamintų iš „užrašų lagaminėlio". Atgaminta ir aprašyta su įvykių stebėtojos objektyvumu ir įvykių vertintojos pozityvumu savo mažai šaliai Lietuvai.


Įdomus akcentas padėtas knygos pabaigoje. Žodžiuose „Vietoj epilogo" autorė kreipiasi į jaunus žurnalistus išmintingu, nepamokslaujančiu moralu. „Nesusireikšminkite ir nesureikšminkite to, ką darote... Niekada nežaiskite su savo sąžine. Visuomet ieškokite tiesos ir būkite objektyvūs". Rodos, tokie paprasti, aiškūs, neįkyrūs patarimai, bet kaip sunku pagal juos gyventi. Ypač jauniems.


Pabaigoje - keletas klausimų Julijai Šliažienei.


Miela Julija, sakoma: žmogus ateina iš savo vaikystės. Kas Jus formavo kaip žurnalistę: šeima, studijos ir dėstytojai, darbo kolegos, kokie nors žurnalistikos autoritetai? .Ką labiausiai vertinate savo profesijoje ir savo kolegų charakteryje bei darbe? . Ką linkėtumėte ateities žurnalistikai, taip pat tiems, kurie pakeis mus? . Kas Jus rėmė, kas padėjo išleisti knygą, įtikino, kad ji reikalinga?


Julijos atsakymai:


Vaikystėje ir ankstyvoje jaunystėje požiūrį įvairiais gyvenimo klausimais formavo mama. Tėvelis mirė, kai man net trejų nebuvo. Mama viena augino ketvertą vaikų. Tėvui mirus, liko net tik vaikai, bet ir paskola už namą ir t.t. Pamenu mamos pasakojimą, kad naktį negalėdavo sudėti bluosto, vis galvodavo, ką reikės parduoti, kad turėtų rytoj už ką nupirkti vaikams duonos...


Ji kolūkyje girdė veršelius, lesino vištas... Ir šiaip dirbo visus darbus „kolchoze". O kartu su savimi visur imdavo ir savo vaikus. Vasarą - jokių stovyklų, jokių išvykų - ravėjome kolūkio runkelius, o ūgtelėję darbuodavomės ir rugiapjūtėje. Oi, kaip skaudžiai subraižydavo kojas ražienos... O, kaip gardžiai kvepėdavo kitų valgomi sumuštiniai.
Taip ir augome, pajusdami prakaito skonį ir kvapą, žinodami, kad tik darbas, darbas ir pareiga yra galimybė gyventi ir išgyventi. Baigusi aštuonias klases, perėjau į vakarinę darbo jaunimo mokyklą, o baigusi ją, po metų, nes pirmaisiais metais į žurnalistiką nepriėmė, įstojau į Vilniaus universitetą.


Matyt, branda prasidėjo čia, universitete. Rugsėjo pirmąją braukiau ašarą, kad niekas manęs, kaip kitų, nepalydėjo į universitetą, kad niekas neapžiūrėjo, su kuo ir kokiame kambaryje gyvensiu. Kurse susidraugavau su Vida Čižinauskaite iš Babtų, Gražina Janušonyte iš Miežiškių. Buvo labai geros draugės, dalindavomės paslaptimis, aptardavome visus studentiškus reikalus. Kartą girdėjau mūsų kurso bernus šnekant: viena esą šiokia, kita tokia, o ta žemaitė - žino, ko atėjo...


Mokiausi vidutiniškai, praktikos sekėsi neblogai, baigusi universitetą gavau paskyrimą į tuometinį Radijo ir televizijos komitetą prie Ministrų tarybos. Ne iš karto patekau į „Panoramą". Gal porą metų teko padirbėti Televizijos Programų direkcijoje, kur tekdavo rašyti diktoriams anonsus, žiūrėti, ar tvarkingai transliuojama programa, ar nėra eteryje broko.


Ir „Panoramoje" ne iškart viskas gerai sekėsi, tik žinojau viena - nesvarbu, ką tu galvoji kaip pilietė, svarbu dorai ir sąžiningai atlikti savo pareigas. Nieko išskirtinio pradžioje nedariau.


Kiekvieną rytą, kiekvieną kartą gavusi temą, kuria reikės rengti reportažą - ruošdavausi. Apmąstydavau klausimus, galvodavau, ką galiu pakalbinti, kaip spręsti temą. Buvau užsispyrusi žemaitė, įrodinėdavau savo tiesas.


Sovietmečiu nieko prasmingo nenuveikiau. Tik po Nepriklausomybės paskelbimo, kai vyko vienas „jedinstvininkų" mitingas, tuometinis LTN direktorius R. Jankauskas sako: būk gera, nuvažiuok tu, nors normalų reportažą padarysi. Kažkaip tada, rodos, pasitikėjimo daugiau įgavau ir ėmiausi darbų. Nevengiau sunkių temų - taip pradėjau domėtis Lietuvos kariuomenės atkūrimu, okupacinės kariuomenės išvedimu, ėmiausi KGB ir kitų temų.


Įtakos mano žurnalistiniam formavimuisi turėjo universiteto dėstytojai Bronius Raguotis ir Laimonas Tapinas; vėliau, rengdama reportažus apie mokyklas, susipažinau su Meile Lukšiene. Pažinau autoritetingų žmonių - Genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktorę Dalią Kuodytę, Arvydą Anušauską, Romualdą Ozolą...


Rengdama reportažus visada sakydavau, kad noriu žinoti daugiau, negu galiu pasakyti. Ieškodama teisingumo ir objektyvumo, stengdavausi „nenugrybauti". Ir, man rodos, žmonės manimi patikėdavo. Niekada į eterį neišleisdavau to, ko viešai nebūdavo galima skelbti, kas pakenktų tyrimui ar pažeisčiau nekaltumo prezumpciją...


Temas padiktuodavo pats gyvenimas, tačiau vis norėdavau prisiliesti prie tokių, kokių kitos žiniasklaidos priemonės neanalizuoja. Ir dabar būtų galima apie labai daug ką kalbėti ir rašyti, tačiau kur dingo pilietinė žiniasklaida? Ir užtektų laikytis, mano supratimu, trijų principų - nevok, nemeluok ir nesakyk netiesos. Tą dieną, kai man buvo įteikiama Vytauto Gedgaudo premija, man spontaniškai kilo mintis jauniesiems palinkėti - daugiau pagarbos žodžiui, kurį rašote, žodžiui, kurį sakote, ir tiems, apie kuriuos rašote...


O knyga ‚Nutolęs laikas" gimė iš nostalgijos žodžiui, žurnalistikai, dar norėjosi būti, kalbėti... Knygos „gimimą" rėmė visa šeima visomis prasmėmis - ir morališkai ir finansiškai. Vaikai tikino - mama, nereikia, kad kam nors jaustumeisi skolinga.

 

Rubriką "Savaitės tema" remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas  

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2011-09-14 12:08
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media