2024 m. kovo 29 d., Penktadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Savaitės tema

*print*

Archyvas :: Aldona Žemaitytė, Vytas Urbonas: įsipareigojimas laisvei ir atsakomybei

2011-05-16
 
Prof. V. Urbonas, nuotr. Martyno Ambrazo (ELTA)

Prof. V. Urbonas, nuotr. Martyno Ambrazo (ELTA)

Aldona Žemaitytė

 
Tas saldus, bet ir sunkus žodis - laisvė, kuriai žmogiškoji pareiga turi uždėti atsakomybės apynasrį. Ar daug jaunų žurnalistų, pradedančių dirbti įvairiose žiniasklaidos priemonėse, apie tai susimąsto? Laisvę jie įsivaizduoja kaip neribojamą saviraiškos galią, nesuvokdami, kad gyvenimo praktika uždeda moralinę pareigą (įsipareigojimą) savo laisve nežeisti kito žmogaus laisvės. Žurnalistui, kurio profesija ir yra pristatyti, aprašyti, tyrinėti kitą žmogų ir jo darbus, įsipareigojimas kito žmogaus laisvei turi tapti aksioma.


Šios mintys kilo perskaičius prof. Vyto Urbono knygą „Stasys Šilingas. Gyvenimas tautai ir valstybei". Už ją V. Urbonas pelnė šiemetinę dr. Vinco Kudirkos premiją. Tai yra prasminga, nes knyga - ne tik praėjusio šimtmečio kelių dešimtmečių Lietuvos valstybės ir jos kultūros, taip pat ir žurnalistikos istorijos, apžvalga. Ji yra lyg moralinis testamentas XXI a. žurnalistams, pernelyg toli nuklydusiems į neteisingai suprastos žodžio laisvės lankas. Stasio Šilingo gyvenimo ir darbų istorija yra pavyzdys žmogaus, kryptingai siekusio dar jaunystėje užsibrėžto tikslo - tarnauti savo tautai ir valstybei. XX a. pradžioje jis Maskvos universitete baigė teisės mokslus, bet buvo plataus spektro kultūrininkas, su idealistiniu jaunystės įkarščiu puolęs ten, kur reikėjo pastangų Lietuvai vaduoti iš carinės Rusijos priespaudos rašto ir kultūros srityse.


Lygiai prieš šimtą metų (1910-1911) drauge su bendraminčiais įkūrė ir redagavo žurnalą moksleiviams „Aušrinė". Žurnalo leidyboje dalyvavo ano meto Rusijoje besimokantis jaunimas, vėliau tapęs nepriklausomos Lietuvos kultūros žiedu. „Aušrinėje" Stasys Šilingas reiškėsi kaip aistringas publicistas. Jo stilius buvo gyvas, temperamentingas. Tuomet Šilingas kėlė ir lietuvių kalbos terminijos aktualijas. Įdomus faktas, kad 1989 m. , Lietuvos nepriklausomybės priešaušryje, Vilniuje buvo atgaivinta „Aušrinė", kaip „Atgimimo" laikraščio priedas, per dvejus metus išleista 18 jos numerių. Redakcinę komisiją sudarė R. Ozolas, Š. Nakas, R. Kalonaitis, V. Tapinienė ir kiti...


Jau gyvendamas Vilniuje S. Šilingas 1915 m. parengė ir išleido literatūros almanachą „Pirmasai baras". Tai buvo lietuvių moderniosios literatūros užuomazgų pirmieji bandymai. Almanache bendradarbiavo būsimieji mūsų literatūros korifėjai - B. Sruoga, V. Krėvė, A. Žukauskas-Vienuolis, I. Šeinius, jaunutis Z. Gaidamavičius-Gėlė, anksti miręs, o jo viršelį nupiešė dailininkas A. Varnas, prasidėjus sovietmečiui emigravęs į Ameriką ir sukūręs žymiuosius istorinius paveikslus. Almanache daug vietos buvo paskirta M.K. Čiurlionio genijui. Stasys Šilingas įsteigė ir laikraštį „Santara" (1917 m.). Galbūt šiandieninė Romualdo Norkaus sėkmingai redaguojama stilinga „Santara" kaip tik ir yra anuometinės „Santaros" įpėdinė.


Vytui Urbonui solidžioje monografijoje pavyko nupiešti sudėtingos, spontaniškos ir spalvingos asmenybės paveikslą. Asmenybės, nepraradusios savo idealistinės prigimties jokiuose gyvenimo verpetuose. Greta valstybinės reikšmės veiklos (darbas Valstybės Taryboje, Seime, vyriausybėje) Šilingas niekuomet nepamiršo kultūros ir ypač meno reikalų: rūpinosi kultūros vertybių grąžinimu iš Rusijos, dalyvavo įvairių meno kūrėjų organizacijų veikloje. Jo gyvastingumas, organizuotumas ir darbštumas buvo neapsakomas. Pilietiniu ir literatūriniu požiūriu yra įspūdingas jo 1939 m. paskelbtas „Testamentas Lietuvai‘, kurį dedikavo savo devynmetei dukrai Vingrai (Emilija ir Stasys Šilingai augino devynias dukteris). Skausmingomis gaidomis V. Urbonas skaitytojams pristato knygos skyrių apie Šilingą Sibiro kalėjimuose ir tremtyje. Tai būdinga 1941-1953 metų Lietuvos gyvenimo istorija, kurios neišvengė gal net kas antra gyventojų šeima. Gausi Šilingų šeima jau 1941 m. birželyje buvo išblaškyta. Šilingienė ir dukra Raminta išvežtos į Kalnų Altajų, ten mirė po metų kitų. Šilingas atsidūrė Kraslago lageriuose, garsėjusiuose ypatingu režimu. Juose kalėjo daug žymių to meto Lietuvos politikų ir visuomenės veikėjų. Vėliau ištremtas į Ukrainą, į psichiškai nesveikų senelių prieglaudą, patyrė daug fizinių ir dvasinių kančių. Tik 1956 m. jam leista susirašinėti su dukromis, gyvenančiomis JAV, Australijoje, Kanadoje. Jo prašymai dėl leidimo grįžti į Lietuvą likdavo be atsako. Pagaliau 1961 m. leista apsigyventi Kelmėje, pas žmonos seserį. Ten ir mirė po metų, 1962 m. Jo palaikai perlaidoti 1999 m. Ilguvos kapinėse, šalia prieškaryje mirusios dukters.


Vyto Urbono knyga apie Stasį Šilingą parašyta kaip mokslininko istoriko, kruopščiai surenkant duomenis ir juos apibendrinant. Taip pat - kaip angažuoto Lietuvos valstybei piliečio, neniekinant tėvų žemės, o iškeliant tuos, kurie tai žemei siekė visuotinio gėrio. Kai kam šie žodžiai šiandien skamba kaip tuščios, gal net juokingos frazės, nes mūsų dienų „herojai", deja, susirūpinę pirmiausia savo tuščia garbe ir materialine gerove, kurios didinimui galo nematyti. Mūsų žiniasklaidoje išryškinamos politikų ar verslininkų tarpusavio rietenos ir intrigos, žurnalistai mėgaujasi tikrų ir tariamų nusikaltimų kėlimu viešumon, sąmoningai ar nesąmoningai didindami įtampą visuomenėje ir skatindami skaitytojus nepasitikėti tuo, kas brangiausia buvo pasiekta praėjusio amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje - mūsų valstybės Nepriklausomybe ir ją atkovojusiais žmonėmis. Žurnalistai nesistengia analizuoti, kodėl smunka valstybės prestižas, nemėgina savo tekstuose rodyti mūsų gyvenimo pozityvą. To galėtų pasimokyti iš Rusijos ar Estijos kolegų, kurie bando savo šalį pasauliui parodyti kuo palankiausioje šviesoje. Pigi sensacija ir iš jos pasidaromas materialusis pelnas įsiviešpatauja vis smarkiau klimpstant į korupcijos pelkes. Todėl knyga apie kitokius nei dabar viešumos akiratyje viešpataujančius žmones yra vertinga ir buvo verta dr. Vinco Kudirkos premijos. Jei kas nors suabejojo dėl jos neatitikimo nuostatams, tai tik rodo, kad gyvenimas diktuoja nuostatus taikyti prie laikmečio dinamikos, o ne laikytis pasenusių nuostatų raidės. Premijos laureatas Vytas Urbonas sutiko atsakyti į keletą mano pateiktų klausimų. Taigi -

 

A.Ž. Esate daug nusipelnęs žurnalistikai, sudarydamas ar pats rašydamas žurnalistikos teorijos ir istorijos veikalus bei straipsnius apie iškilius praeities bei dabarties žurnalistus. Kas Jus, plataus profilio filologą, patraukė domėtis būtent žurnalistikos sritimi?

 

V.U. Žurnalisto darbas mane viliojo nuo jaunystės. Dar besimokydamas septynmetėje mokykloje, pradėjau bendradarbiauti spaudoje (rajono laikraštyje). Ir 1958 m., pasiryžęs tapti žurnalistu, išlaikiau stojamuosius egzaminus į Vilniaus universiteto žurnalistikos specialybę. Tačiau nepraėjau konkurso ir netrukus buvau pašauktas į sovietinę armiją. Kadangi į žurnalistiką neturintiems praktinio darbo buvo beveik neįmanoma patekti, 1961 m., užbaigęs karinę tarnybą, įstojau į to paties universiteto Istorijos-filologijos fakulteto lietuvių kalbos ir literatūros specialybę, kurią sėkmingai įsigijau. Dar besimokydamas universitete, pradėjau dirbti Lietuvos informacijos institute panašų į žurnalisto darbą. O 1972 m. perėjau į žurnalo ,,Mokslas ir technika" redakciją dirbti žurnalo vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju; čia teko daug rašyti įvairiomis temomis. 

 

 

1976 m. buvau priimtas į Lietuvos žurnalistų sąjungą. 1985 m. Maskvos universitete apgynęs filologijos mokslų žurnalistikos specialybės disertaciją ,,Periodinė spauda kaip mokslinės-techninės pažangos spartinimo veiksnys (Lietuvos žurnalinių leidinių pagrindu)" ir įgijęs filologijos mokslų kandidato laipsnį (jį nostrifikavus, 1993 m. suteiktas humanitarinių mokslų daktaro laipsnis), Vilniaus universitete iš pradžių dirbau dėstytoju valandininku, o nuo 1987 m. - Istorijos fakulteto Radijo ir televizijos žurnalistikos katedros Periodinės spaudos mokslinio tyrimo laboratorijoje vyresniuoju moksliniu bendradarbiu. Nuo 1991 iki 2000 m. buvau Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas, dėstytojas, docentas. Paskui beveik 9 metus dirbau Klaipėdos universitete Socialinių mokslų fakulteto Komunikacijos katedros vedėju, taip pat docentu ir profesoriumi.

 

A.Ž. Ar monografija apie Stasį Šilingą gimė spontaniškai, ar kas nors konkrečiai pastūmėjo rinkti medžiagą, kuri yra unikali ir žurnalistikos, ir mūsų valstybės kultūros istorijos tyrinėtojams? Ši knyga bus parankinė ne vienai žurnalistų studentų ir mokslininkų kartai, tad papasakokite, kaip rinkote jai medžiagą.

 

V.U. Knyga skirta tarpukario laikotarpio Nepriklausomos Lietuvos kūrėjui, vienam iš aktyviausių to meto politikos ir visuomenės veikėjų. Iki Lietuvos valstybės atkūrimo 1990 m. apie Stasį Šilingą beveik nieko nebuvo kalbama ir rašoma. 1962 m., kai mokiausi Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakultete, antrame kurse, kažkas iš mano kurso draugų (gal Sigitas Geda ar Alfredas Gusčius) pasakė, jog Kelmėje mirė Stasys Šilingas. Tačiau nei aš, nei daugelis mano bendrakursių apie jį nieko nežinojome. O jeigu kas tuo metu jį paminėdavo, tai tik kaip vieną artimiausių ilgamečio Lietuvos prezidento Antano Smetonos patarėjų, teisininką, Nepriklausomos Lietuvos autoritarinio režimo teisinių pagrindų kūrėją. Ir tik po 1990 m. apie jį vis garsiau Lietuvoje imta kalbėti ir plačiau rašyti. Lietuvos laikraščiuose ir žurnaluose pasirodė proginiai straipsniai, pradėta rengti S. Šilingo gimimo bei mirties metinių paminėjimus, mokslines konferencijas. 2009 m. pradžioje rengiant S. Šilingo išrinkimo Lietuvos Valstybės Tarybos pirmininku 90-ųjų metinių proga mokslinę konferenciją, vienas iš jos organizatorių, Stasio Šilingo draugijos vicepirmininkas kultūrologas Albinas Vaičiūnas paprašė LŽS pirmininko Dainiaus Radzevičiaus surasti žurnalistą, kuris galėtų parengti pranešimą apie Stasio Šilingo žurnalistinę veiklą. D. Radzevičius, pasiteiravo, ar aš negalėčiau parengti tokį pranešimą. Kadangi aš, rašydamas „Lietuvos žurnalistikos istorijos" vadovėlį, domėjausi ir S. Šilingo žurnalistine veikla, po neilgų svarstymų priėmiau pasiūlymą. Tų metų gegužės mėnesį Lietuvos Respublikos Seime vykusioje mokslinėje konferencijoje tą pranešimą perskaičiau. O rudenį per Lietuvos žurnalistų sąjungą gavau Stasio Šilingo draugijos pasiūlymą parašyti apie S. Šilingą monografiją.


Iki tol biografinio pobūdžio knygų nebuvau rašęs. Beveik dvi dešimtys mano išleistų knygų daugiausia yra žurnalistikos tematikos. Dar 1992 m., dirbdamas Žurnalistikos institute, išleidau „Žurnalistikos pagrindų" vadovėlį, kurį paskui kelis kartus papildžiau: ketvirtas leidimas išėjo 2007 m. Taip pat išleidau knygas „Lietuvių žurnalas", „Lietuvių periodinė spauda", „Lietuvių laikraštis", monografiją „Lietuvių žurnalai ir jų sistemos kūrimas tipologinių modelių pagrindu". Dirbdamas Klaipėdos universitete, išleidau vadovėlius bei mokomąsias knygas „Lietuvos žurnalistikos istorija" (paskutinį dviejų dalių leidimą 2004 m.), „Žurnalistikos teorija", „Pasaulio žiniasklaidos sistemos". Tad rašant šiek tiek kitokio pobūdžio knygą, teko gana įtemptai padirbėti, kol iš įvairių šaltinių surinkau reikalingą medžiagą, ją apdorojau, apmąsčiau, parašiau tekstą, ir 2010 m. lapkričio mėnesį, minint 125-ąsias Stasio Šilingo gimimo metines, Lietuvos nacionalinis muziejus išleido mano monografiją „Stasys Šilingas. Gyvenimas tautai ir valstybei".

 

A.Ž. Kokius Stasio Šilingo gyvenimo epizodus laikėte reikšmingais, itin vertingais įdėti į knygą?

 

Iš pavadinimo ir paantraštės, kurioje pabrėžiamas žmogaus pasiaukojimas ir patriotizmas, gali atrodyti, kad tai knyga apie S. Šilingą kaip politiką. Vienas žinomas mūsų žurnalistas (Artūras Račas), save laikantis tikru profesionalu, tik paskelbus apie V. Kudirkos premijos paskyrimą, savo tinklaraštyje suskubo pareikšti, kad „nei knyga, nei jos autorius neturi nieko bendro su žurnalistika", ir premiją skyrusi komisija padarė didelę klaidą. Tačiau rimtam žurnalistui pakaktų tik perversti knygą, peržvelgti jos skyrių pavadinimus ir iliustracijas, nebūtinai visą perskaityti, arba susirasti informacijos internete, kad įsitikintų, jog tai knyga apie S. Šilingą ne tik kaip apie politiką, bet ir spaudos darbuotoją, lietuvybės ir lietuvių kalbos puoselėtoją, didelį tautinės kultūros ir lietuviškojo meno gerbėją. Daugiau kaip pusė knygos puslapių yra skirta S. Šilingo žurnalistinei, literatūrinei ir visuomeninei veiklai, jo aktyviam darbui lietuvių kultūros ir meno srityse.


Būtina atkreipti dėmesį į tai, kad S. Šilingas gimė ir augo Vilniuje, Lietuvos sulenkėjusių bajorų šeimoje, ir vaikystėje kalbėjo tik lenkų kalba. Paskui, mokydamasis rusiškoje Vilniaus 1-ojoje berniukų gimnazijoje, jis išmoko rusų kalbą. O 1905 m. pradėjęs mokytis Maskvos universitete, dalyvauti Maskvos lietuvių studentų draugijos veikloje ir vasaros atostogų metu gyvendamas pas didelį lietuvių kalbos puoselėtoją kunigą Motiejų Juozapavičių bei bendraudamas su valstiečiais, S. Šilingas per dvejus metus puikiai išmoko ir lietuvių kalbą, pradėjo bendradarbiauti lietuvių spaudoje. 1908 m. pasirodė jo pirmoji korespondencija iš moksleivių gyvenimo dienraštyje „Vilniaus žinios", 1909 m. - straipsniai laikraštyje „Lietuvos žinios". 1910 m. pradžioje kaip laikraščio „Lietuvos žinios" priedas pradėjo eiti S. Šilingo iniciatyva įsteigtas pirmasis lietuviškas studentų ir moksleivių žurnalas „Aušrinė", vėliau tapęs savarankišku moksleivių žurnalu, su pertraukomis leistu net iki 1990 m. pabaigos. Pirmuoju jo redaktoriumi buvo S. Šilingas. Ir 1912 m. baigęs teisės mokslus Maskvos universitete, sugrįžęs į Vilnių, jis aktyviai bendradarbiavo ne tik „Aušrinėje", bet ir kituose Lietuvos leidiniuose. 1912-1913 m. S. Šilingas savaitraščio „Lietuvos ūkininkas" leistame žurnale „Jaunimas" tvarkė skyrelį „Pašnekos apie dailę", kuriame spausdino savo rašinius literatūros ir meno klausimais. 1915 m. vasarą išėjo S. Šilingo sudarytas ir suredaguotas didžiulės apimties (230 puslapių) puošnus literatūrinis almanachas „Pirmasai baras", kurį buvo numatęs leisti kaip periodinį leidinį (tą padaryti sutrukdė prasidėjęs karas; tik vėliau, 1925 m. Kaune pasirodė mėnesinis žurnalas pavadinimu „Baras"). Almanache S. Šilingas, greta kitų savo rašinių, paskelbė ir didelę meninę studiją „Tautos dainų genezė". Pirmojo pasaulinio karo metu atsidūręs Rusijoje, Petrograde, 1917 m. S. Šilingas kartu su kitais įsteigė ne tik Demokratinę tautos laisvės partiją („Santaros" partiją), bet ir jos laikraštį „Santara" ir buvo nuolatinis jo redakcinės komisijos narys, daugelio jo publikacijų autorius. Jis taip pat redagavo literatūrinį laikraščio priedą „Pradalgiai" ir priedą kariams „Laisvės karininkas". Vėliau, jau Nepriklausomoje Lietuvoje, S. Šilingui kartu su kitais Kaune įkūrus Lietuvos meno kūrėjų draugiją, jis buvo 1920 m. šios draugijos leisto žurnalo „Menas" redakcinės komisijos narys.

 

A.Ž. Tai, kas išėjo į viešąją erdvę apie Jūsų kūrybos ir jos įvertinimą, yra nonsensas mūsų žiniasklaidoje. Bet panašių nonsensų, deja, pilna spauda, televizija, internetas... Kokias tendencijas įžvelgiate dabartinėje žurnalistikoje, kurią vis labiau įprantame vadinti žiniasklaida? Kuo XXI a. žiniasklaida skiriasi nuo praėjusių šimtmečių žurnalistikos (savo temomis, turiniu, formatu ir t.t.)?

 

V.U. Ankstesniuose, ypač mano knygoje analizuojamuose, XX a. pradžios laikraščiuose ir žurnaluose labai ryškios informacinė, aiškinamoji bei kultūrinė žurnalistikos funkcijos. Ir tai suprantama: atgavus lietuvišką spaudą, būtinai reikėjo ja pasinaudoti žmonių švietimui, lietuvybės puoselėjimui, tautiškumo ugdymui. Buvo stengiamasi rašyti aiškiai, suprantamai, konkrečiai įvairiomis temomis, aptarti iškilusias problemas, siūlyti jų sprendimo būdus. Neretai buvo kritikuojama valdininkija, rusiškoji švietimo sistema, reikalaujama pertvarkyti Lietuvos mokyklas, sustiprinti gimtosios kalbos mokymą. Žmonės buvo informuojami apie svarbiausius šalies įvykius, supažindinami su pasaulio naujienomis. Laikraščių puslapiai dažniausiai būdavo užpildomi žinutėmis ir korespondencijomis, apžvalgomis. Pasitaikydavo tik vienas kitas analitinis straipsnis; jų daugiau būdavo žurnaluose. Ir vėliau spaudoje buvo vengiama tuščiažodžiavimo, tų pačių faktų kartojimo, kategoriškų išvadų, sudarant galimybę išsakyti įvairias nuomones. O šiandien tiek spaudoje, tiek radijuje ar televizijoje pasigendama tolerancijos, pakantumo kitokiai nuomonei, kitokiam požiūriui. Kartais atrodo, jog žurnalistas yra tikras bet kurios srities specialistas, daugiau žino, geriau išmano už visus kitus, ir jis pripažįsta tik vieną tiesą - savo tiesą.

 

A.Ž. Gal taip atsitinka todėl, kad įvairiaspalvėje žiniasklaidoje dirba daug žmonių, neturinčių žurnalisto diplomo, o kai kas ir visai be jokio diplomo. Švelniai tariant, atsitiktiniai žmonės... Kokius esminius bruožus ir ypatumus matote lyginant žurnalistikos specialybės diplomus įgijusius žurnalistus ir žmones, atėjusius į žurnalistiką „iš gatvės", t.y. iš kitų specialybių? Anot kai kurių žurnalistikos praktikų, pastarieji yra vertesni, nes esą nesugadinti mokslų. O Jūsų nuomone?..

 

V.U. Gerais žiniasklaidos darbuotojais gali tapti ne tik žurnalistikos specialybę įsigiję asmenys, bet ir kitų specialybių žmonės. Paprastai žurnalistiką baigęs greičiau įsitraukia į žurnalistinę veiklą, nes jis gali pritaikyti jau turimas žinias, įgūdžius. Bet kurios kitos srities specialistas žiniasklaidoje daug ko turi išmokti. Tačiau jis paprastai greičiau ir geriau parengia publikacijas ar laidas iš savo specialybės. Vis dėlto, kadangi žurnalistika yra rimta profesija, bet kurios žiniasklaidos rūšies darbuotojas turėtų būti studijas baigęs, profesionalus žurnalistas. Šiais laikais gana sėkmingai dirba žurnalistikos bakalauro studijas ir politologijos (ar kitos kurios nors srities) magistro studijas baigę žiniasklaidos darbuotojai, taip pat ekonomikos, politologijos (ar kitos srities) bakalauro studijas ir žurnalistikos bei komunikacijos magistro studijas baigę žurnalistai.

 

A.Ž. Save įvardijęs karjeros žurnalistu, istorikas Artūras Račas, dabartinis BNS vyr. redaktorius, savo tinklaraštyje paleido kupiną patyčių komentarą apie šiemetinius prestižinių LŽS premijų laureatus, nekompetentingą vertinimo komisiją, apie pačią LŽS. Šalia to jis dar pasityčiojo iš tų kolegų, kurie, matyt, neatitinka jo politinių ar ideologinių pažiūrų. Kodėl, Jūsų nuomone, pastaruoju metu tiek daug susipriešinimo ir pagiežos tarp skirtingose visuomenės informavimo priemonėse, ypač internetinėje žiniasklaidoje, dirbančių žurnalistų? Kas motyvuoja neatsakingą žodį viešojoje erdvėje?

 

V.U. Gal čia kalta per didelė spaudos laisvė, arba, tiksliau, neteisingas tos laisvės supratimas? Juk tikroji spaudos laisvė - tai ne tik galimybė laisvai, nevaržomai kalbėti ar rašyti, bet ir jausti didelę atsakomybę už kiekvieną pareikštą žodį. Kartais, kaip jau buvo minėta, net ir profesionalus žurnalistas neįsigilina į dalyko esmę, nesusipažįsta su esamais faktais ir pareiškia savo klaidinančią nuomonę. Ją paskui kartoja kiti žiniasklaidos dalyviai, anonimai, suvedinėdami sąskaitas arba keršydami savo oponentams. Motyvuojant tuo, kad jau buvo viešai paskelbta, neretai tokia nuomonė arba akivaizdus šmeižtas iš elektroninės (internetinės) žiniasklaidos persikelia į spausdintinę arba radijo ar televizijos žiniasklaidą. Manau, kad siekiant išvengti tokios klaidinančios informacijos, būtina iš žurnalistų reikalauti griežtesnės atsakomybės. Prieš skelbiant interneto paviešintus kritinius faktus ar komentarus spausdintinėje, radijo ar televizijos žiniasklaidoje, būtina juos kruopščiai patikrinti.

 

A.Ž. Labai skurdėja mūsų leidinių kalba: arba dirbtinai šmaikštaujama, norint įtikti skaitytojams, arba rašoma kanceliariniu stiliumi, kurio žodynas yra skurdus... Kur, Jūsų nuomone, išeitis iš tokios padėties?

 

V.U. Taip, mūsų laikraščių ir žurnalų kalba pastaraisiais metais pastebimai suprastėjo. Tikriausiai tą nulėmė pablogėjusi daugelio žiniasklaidos priemonių materialinė ir finansinė padėtis. Redakcijose sumažėjo darbuotojų, kai kur nebeliko kalbos normų sergėtojų, vadinamųjų stilistų. Dažnai tekstai parengiami skubotai, prastai suredaguojami. O patys žurnalistai pradėjo pataikauti neišprususiems skaitytojams ar klausytojams, vartodami svetimybes, barbarizmus, vulgarų stilių, stengdamiesi pasakyti ar parašyti kuo įmantriau. Periodinių leidinių, radijo ir televizijos kalbą paveikė ir elektroninė (internetinė) žiniasklaida, kurioje beveik nesilaikoma pagrindinių lietuvių kalbos normų. Manau, kad tai laikinas reiškinys, ir ateityje bendromis kalbininkų ir žurnalistų pastangomis padėtis turėtų pagerėti.

 

A.Ž. Kas šiuo metu savo eilės laukia ant Jūsų darbo stalo, t. y., ką naujo žadate žurnalistų bendrijai ir Jūsų kūrybą vertinantiems skaitytojams?

 

V.U. Neseniai užbaigiau straipsnį apie Romualdą Kalonaitį, kurio šiais metais minimos 70-osios gimimo ir 5-osios mirties metinės. Tai buvo gabus žurnalistas, rašytojas, paskui - puikus diplomatas: nuo 1992 metų jis dirbo Lietuvos ambasadoriumi Švedijoje, ambasadoriumi prie Europos Sąjungos, o nuo 2004 metų pirmuoju ambasadoriumi Nyderlanduose. Nuolat rašau straipsnius Visuotinei lietuvių enciklopedijai: esu įsipareigojęs nuo pirmojo iki paskutinio jos tomo pateikti straipsnius apie visų pasaulio valstybių žiniasklaidą. Neseniai pradėjome rengti „Nepriklausomos Lietuvos žiniasklaidos enciklopediją". Šiuo metu kartu su Genovaite Burneikiene ir Vytautu Žeimantu, kaip enciklopedijos sudarytojai bei redaktoriai, rengiame jos straipsnių vardyną. Be abejo, mūsų laukia sunkus ir įtemptas kelerių metų darbas.

 

A.Ž. Na ką gi, belieka tik palinkėti sveikatos, kūrybinio susikaupimo, ištvermės Jums ir visai jūsų komandai...

 

 
Rubriką "Savaitės tema" remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2011-09-14 12:09
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media