Archyvas :: Petro Abukevičiaus vardo premijos laureatė Dalia Juočerytė: dabartinėje žiniasklaidoje pasigendu atsakomybės
Po apdovanojimo
1998 metais Aplinkos ir Kultūros ministerijos, bendradarbiaudamos su Lietuvos nacionaliniu radiju ir televizija, įsteigė P. Abukevičiaus, žymaus režisieriaus ir operatoriaus, vardo premiją, kurios tikslas - skatinti videofilmų ar kino filmų apie Lietuvos gamtą ir gamtos apsaugą kūrimą. Šiais metais, televizijos žurnalistės Dalios Kutraitės Giedraitienės vadovaujama komisija, vertino devynis filmus apie Lietuvos gamtą ir jos išsaugojimą. Premijai skirti buvo nominuoti keturi filmai. Tai Stasio Medžiūno „Šalia skruzdėlyno", Julijos Petrošiūtės, Dalios Bastytės ir Žydrūno Sinkevičiaus „Balų šeimininkai", Eglės Burbaitės „Marių katės" ir Dalios Juočerytės „Didžioji paukščių paslaptis".
Šiemet šį garbinga premija buvo paskirta žinomai televizijos ir aplinkosaugos žurnalistei Daliai Juočerytei. Ta proga laureatę šnekina LŽS internetinio laikraščio redaktorius Vytautas Žeimantas.
Gerbiama Dalia, nuoširdžiai sveikinu su tokiu garbingu apdovanojimu. Ką tuo metu galvojote, kai Jums buvo teikiama P. Abukevičiaus vardo premija?
Na, tikrai neliūdėjau. Filmą su visa grupe kūrėm porą metų, vis pildėm, klijavom, tobulinom - ir pergalė! Tikrai nedažnai būna atlyginta už tai, ką matai esant visai neblogai padaryta, bet šiuo atveju jau būtų buvę ir skaudu, nes į vienumą buvo sujungta (montažo režisierius Rimantas Baltruška) ir puikus operatorių darbas (Egidijus Povilaitis, Laisvis Karvelis, Giedrius Kaupas, Martynas Kolodžeiskis, Algis Liutkevičius, Regimantas Vabuolas), ir kompiuterinė grafika (Donatas Simaitis), ir muzika (Adrian von Ziegler). Pagaliau žodis filme irgi ne paskutinėj vietoj. Tiesiog buvo puikus objektas, ir, manau, pasisekė tai parodyti. Dideliam mūsų džiaugsmui, taip pat manė ir komisija.
Jus buvote apdovanota už filmą apie paukščių migraciją „Didžioji paukščių paslaptis". Kodėl pasirinkote tokią temą? Kaip sekėsi kurti šį filmą?
Paukščių gebėjimas instinktyviai rasti už tūkstančių kilometrų esančią vietą žiemojimui, o vėliau grįžti atgal į savo gimtinę, gal net tą patį perėjimo medį - ši įstabi paslaptis žmoniją jaudino nuo senų laikų. Kiek visokių istorijų apie paukščių žiemojimą, o vėliau ir apie keliones prikurta. Pradedant Aristoteliu, baigiant mūsų Donelaičiu. Devynioliktame amžiuje danas mokytojas Hansas Mortensenas sugalvojo paukščius žieduoti, ir daug paslapčių iškart buvo atskleista.
Šalia paukščių šio filmo pagrindinis herojus yra ilgametis Ventės rago ornitologijos stoties darbuotojas Leonas Jezerskas. Kada pirmą kartą jis pateko į Jūsų, kaip žurnalistės akiratį? Kodėl pateko?
Ventės rage pirmą kartą atsidūriau ką tik baigusi universitetą, 1980- aisiais. Nuo tada ir trunka mūsų pažintis. Mažai Lietuvoje yra spalvingesnių asmenybių. Jo ornitologinės žinios, jo gebėjimas organizuoti bet kokį darbą, jo atmintyje gyvenančios istorijos iš praeities, tiek smetoniškos Lietuvos, tiek žemynų formavimosi laikotarpio. O svarbiausia, nepaprastas žmogaus psichologijos išmanymas, tiesos ieškojimas. Kaip legendos tarp ornitologų klaidžioja Leono prakalbos, raginant žieduoti paukščius jaunas merginas, pakelti mažą vienintelę taurelę į stotį užklydusį garbingą svečią ar paraginti į tinklus studentus praktikantus. Ir dabar, sulaukusį 91 metų , filmavome jį ant marių kranto, lotyniškai deklamuojantį Ciceroną. Prieš dvejus metus su dukra Goda nuvažiavome tiesiog jo aplankyti, pabendrauti, paklausyti įdomių istorijų, o baigėsi viskas suvokimu, kad negalima nesukurti filmo apie šį žmogų. Sutalpinome į filmą interviu, darytus 1998 m. ir dabar. Visuose pasakojimuose svarbiausia mintis - dėl paukščių žiedavimo stoties privalu padaryti viską, kas įmanoma. Ne veltui jo puikiausia frazė: "Man padėjo komunistai, bolševikai, protestantai, liuteronai, man padėjo visi velniai ir visi angelai. Mano lakštingala visiems vienodai čiulba". O čiulba dėl Ventės rago, dėl Gyvenimo idėjos. Ir bekuriant šį filmą atėjo mintis, kad reiktų papasakoti ir apie kitus įdomius, kūrybingus Lietuvos gamtininkus - rašytojus Selemoną Paltanavičių, Bronių Šablevičių, fotografą ir rašytoją Eugenijų Drobelį, gamtos filmų kūrėją Vytą Jankevičių, pagaliau - profesorių Tadą Ivanauską. Parašėme projektą Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondui ir jo dėka gimė apybraižų ciklas, kurį rodėme per LRT Kultūrą.
Aplinkosaugos tema dirbate jau daug metų. Esate aktyvi aplinkosaugos propaguotoja, neformalaus žurnalistų aplinkosaugininkų klubo A viena iš iniciatorių, signatarių. Kodėl pasirinkote gamtos, jos išsaugojimo tematiką? Kuo ji Jums svarbi?
Gamtos tema yra tokia tema, į kurią įkritęs jaunas žurnalistas nebeišlipa. Čia kaip kokia lemtis, jei prisilieti, tai jau „ant visados". Radijo žurnalistas Antanas Grigelis ryškiausias to pavyzdys. Bet jis tikrai ne vienišas, net tarp visai jaunų žmonių randu tokių idėjinių fanatikų - pavyzdžiui, Julija Petrošiūtė. Ir tada kažkas paties žurnalisto viduje įvyksta. Nebegali žiūrėti paviršutiniškai, pasakodamas bet kokią temą, pirmiausia pagalvoji, o ką pasakytų ornitologai, jei balnugarį genį pavadintum didžiuoju geniu. O kaip nusikvatotų botanikai, jei gegužraibę apšauktum dažnai sutinkamu augalu. Minėjote žurnalistų A klubą, keliskart per metus susirenkantį. Ir taip miela pasikalbėti su žmonėmis, kuriems kaip ir tau svarbi gamta. Klubas buvo įkurtas dar prie ministro Arūno Kundroto, turbūt, nepraleidusio nė vieno susitikimo. Šiemet per susitikimą pleveno mintis - panašu, kad tokie valdžios ir žurnalistų neformalaus bendravimo laikai gali grįžti. Gamtoje juk viskas sukasi ratu.
Į premijuotą filmą ėjote ne vienerius metus. Kokius momentus ar etapus galėtumėte išskirti savo kūryboje? Kuo šie etapai buvo Jums svarbūs ar brangūs?
Pirmiausia tai labai džiaugiausi, kai Vertinimo komisija sakė, kad apdovanojimas ne už "gyvenimo nuopelnus", o už šį konkretų filmą. Na, o jei kalbėti apie etapus, tai gražiausias laikas buvo Žaliųjų judėjimo pradžia, kai "Atgajos" žygeivių laiveliais plaukė tautinės vėliavos dar prieš pirmąjį Sąjūdžio mitingą, kai aštuoniolikmečiai tautiniais drabužiais ar studentiškais džinsiukais ėjo į karinius dalinius ir vijo iš lietuviškos žemės tankų vikšrais ginkluotus sovietų karius. Buvo be galo gražus laikas, kai žmonės ėmė galvoti apie konkrečius būdus taupyti energiją ir domėjosi nematytomis medžiagomis ar įrenginiais savo būstui. Tada rengėme konkursą „Mano namas". Trejus metus laureatai važiavo į Daniją, Švediją, Vokietiją, žiūrėti, kaip ten žmonės sugeba puoselėti žaliąją energetiką. Laidos, kurias kūrėme su miškininkais ar saugomom teritorijom, visada buvo artimos savo tema, giriose dirbantys žmonės daug natūralesni už tuos, kurie pamiršę paukščius, medžius ir žemę. Trejetą metų buvusioje Baltijos televizijoje turėjome trumpą kassavaitinę laidelę apie šiukšles, kuri sėkmingai stovėjo žiūrimiausių kanalo laidų penketuke. Čia buvo jaunų žmonių,Teletabių, kaip mes juos vadindavom, nuopelnas. Studentų ar ką tik baigusių universitetą, žmonių idėjas ir entuziazmą užteko tik pakreipti. Ir jis liejosi laisvai. Laida buvo finansuojama Aplinkos ministerijos, atėjo naujas ministras ir jo patarėjas pasakė - „o tai kas, kad laida žiūrima. Mums šito prooojekto nereikia". Atsinaujinanti energetika Valstybei, neturinčiai savų energetinių iškasamųjų išteklių, šansas turėti tikrą energetinę nepriklausomybę. Šį šūkį kėlėm ne tik laidose, bet ir kurdami Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederaciją. Čia jau su tikrais energetikais, verslininkais, specialistais, norinčiais Lietuvoje vystyti švarią, žalią energetiką. Jei palygintume konkrečius skaičius, kaip buvo 2010, kai šis darbas spurtavo, ir dabar, galima drąsiai sakyti - pavyko. Bet tikrai ne pabaiga. Na, o paskutiniaisiais metais be gamtininkų kūrėjų atradau dar ir bendruomenes - kūrėjas. Būtent jos, jų optimizmas ir išgelbės Lietuvą. Tikrai. Ir gamtą.
2004 metais buvote apdovanota respublikine Česlovo Kudabos premija...
Taip. Tuo labai didžiuojuosi. Apie Profesorių tiek visko jau yra pripasakota, kad tikrai nebandysiu atpasakoti jo biografijos. Be to, nedaug ir pažinojau aš jį. Buvau jauna TV redaktorė, Profesorių kviečiau vesti mūsų laidą "Gamta ir mes". Tada labai ilgai tekdavo repetuoti, derinti apšvietimą, kameras, ir vedėjui visa tai reikdavo iškentėti. Jau pirmo įrašo metu profesorius suvokė - toks laiko žarstymas yra nuodėmė. Į sekantį įrašą jau atsinešė knygų ir netgi rašymo priemonių. Lyg būtų nė nejautęs apšvietėjų ir operatorių atakų, baigęs laidą išsinešė pusę parašyto straipsnio. Ir taip kas savaitę. Savo ramybe, padorumu, protu jis darė didžiulį poveikį. Tad kaip galima nesididžiuoti, gavus tokio Žmogaus vardo premiją.
Kai pradėjote dirbti televizijoje, Lietuvoje buvo tik vienas televizijos kanalas. Dabar jų gausu. Ką manote apie mūsų šalies televiziją, Kas joje gerai, ar negerai? Kas taisytina?
Jei dabar laidą žiūri 15 % visų žiūrovų, tai jos vedėjas - super žvaigždė. Tada laidas žiūrėdavo (nekalbu apie Panoramą, kurią matydavo visi) kokie 50 % žmonių, gatvėje visi pažindavo, bet į galvą neatėjo mintis "žvaigždėti." Na, ką padarysi, toks darbas, o jei pagiria, pasako, kad protingai kažką papasakojai, džiugu. Užtat kokia gėda, jei pasako, kad kažkoks faktelis neteisingas (pavyzdžiui, baltnugaris genys sumaišytas su didžiuoju geniu). O kad tyčia paskelbti neteisingą rimtą informaciją su iškreiptu pavadinimu! Taigi, liktum be darbo ir garbės. Ir antrasis punktas žymiai svarbiau. Žūtbūtinis kanalų karas dėl žiūrovų, apeliuojant į žemutinius instinktus, pletkų ir pagiežos, patyčių sklaida, manau, yra didžiulė skriauda tam pačiam žiūrovui. Jis susitapatina, jam pradeda atrodyti, kad taip ir reikia, kad nepadoru kalbėti apie šviesius dalykus. Nepadoru mąstyti, kilti mintimis. Ir komercinė TV, siekdama reitingų ir pinigų, žeria jam dar sodresnę gyvuliškų pradmenų porciją. Teigdama - tai kad žiūrovams to reikia, kitko jie nežiūri. Spiralė siaurėja ir neria į dugną. Edukacijos, žinių sklaidos televizijoje lieka vis mažiau. Įsitikinimas, kad pramoga - tai svarbiausias dalykas, kurio siekia žiūrovas, nebepalieka vietos protą ugdančioms laidoms. Žmonės ima bijoti būti rimti ilgiau nei penkias minutes. Reikia „bajerio", kad ir nevykusio, kvailo, bet svarbu laiku išbaidyti nutūpusias ant šakų mintis. O staiga ims - ir užgiedos. Kaip tada!
Dabar atrodys, kad persijungiau ir prisitaikėliškai imsiu ginti LRT kanalą, nes jis transliuoja mūsų laidas. Bet, deja, tikrai, tik čia yra laidų, skleidžiančių žinias, kviečiančių žmones protauti. Kitaip, matyt, dar daugiau žmonių savo plokščią, ar ne visai, ekraną užkeltų į viršutinę spintelę palubėje. Ir pereitų į internetines erdves.
1980 metais Vilniaus universitete įsigijote žurnalistės specialybę ir visa gyvenimą skyrėte žurnalistikai. Kaip Jūsų nuomone Lietuvoje keitėsi žurnalistika, žurnalistų darbas. Kas Jūs čia džiugina? Ko pasigendate dabartinėje žiniasklaidoje?
Galbūt, atsakomybės. Ne baimės, kad reikės tampytis po teismus su kokiu nors storaskūriu teisininku, ginančiu savo "šventą" privatų interesą, bet atsakomybės už savo pasakytą žodį. Kuris veikia daugybės žmonių protus, kuris gali auginti tūkstančius pasąmoninių melagių, skatinti žavėjimąsi akiplėšiškumu. Sunku, aišku, jaunam žurnalistui pasakyti savo šefui - nerašysiu šito melo. Kai aš buvau jauna žurnalistė, bedarbystės nebuvo, buvo tik pokalbiai ant raudono kilimo, perauklėjant niekaip nesubręstančią komunizmo statytoją. Matyt, ir pokalbiai pas Bosą trumpesni - "mano pajamos per tavo straipsnį (laidą) sumažėjo. Laisvas". Nors negaliu teigti, kad taip ir vyksta - beveik 20 metų boso neturiu.
Ačiū už įdomų ir turiningą pokalbį.
Rubrika Savaitės tema yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.
Prenumeruoti komentarus: El. paštu RSS
Dainius
2016-12-30 01:01
Valio nuosirdziai ir be galo nuosirdziai gamtos fanatikai Daliai
Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus
Komentarai (1)