Savaitės tema

Žurnalistų namuose buvo surengtas apvalus stalas, kurio metu buvo kalbama apie tai, kaip socialiniai tinklai keičia tradicinę žiniasklaidą. Turint omeny, kad tai plati tema, diskusija buvo susiaurinta iki vieno klausimo: Kodėl internetas  tampa bendrinės lietuvių kalbos darkytoju? Diskusijoje dalyvavo žurnalistai Alfonsas Kairys, Ipolitas Skridla, Albertas Vaidila, Vytautas Petras Vaitkus ir Vytautas Žeimantas.

Vytautas Žeimantas: Į mūsų, žurnalistų darbą, kūrybą, net buitį vis labiau brukasi internetas. Jį sukūrę žmonės kalba angliškai, todėl ir visos nuorodos, komandos, patarimai Internete pateikiamos anglų kalba. Jiems lietuviškų atitikmenų praktiškai neieškoma, arba jie sukuriami gerokai pavėlavus, kai jau leksikoje atsiranda tokie žodžiai, kaip seifinti, laikinti ir panašiai.  Taip anglų kalba brukasi ir į mūsų gyvenimą, darbinę veiklą.

 Alfonsas Kairys:   Ir ne tik anglų kalba. Nesnaudžia ir prancūzai, vokiečiai, rusai, kiti. Internetas atveria labai plačias galimybes skleisti savo kultūrą, savo įtaką. Ir tuo didesnės šalys akivaizdžiai naudojasi.

Albertas Vaidila: Kaip skelbia Statistikos departamentas, 2001 metų visuotinio gyventojų surašymo duomenys atskleidžia, jog Lietuvoje - vos 0,3 proc. neraštingų žmonių, o tai vieni geriausių rodiklių Europoje. Raštingumo rodikliai aukšti, tik kodėl mes jų nedemonstruojame internete? Kalbininkai, žurnalistai, lietuvių kalbos puoselėjimui prijaučiantys ir net su filologija nieko bendra neturintys asmenys pastebi, jog taisyklinga bendrinė lietuvių kalba internete vartojama vis rečiau. Ją keičia trumpiniai, akronimai, žargonas arba slengas.

Vytautas Petras Vaitkus: Deja, internetas tampa visų kalbos klaidų prieglauda dar ir dėl to, kad būtent jį galima vadinti plačiausiu keliu vietinėms klaidoms plisti, slavizmams, anglicizmams atklysti bei žargonams ar slengui įsigalėti.

Ipolitas Skridla: Pritariu, kad per internetą mums kišama svetima kalba. Bet būtina pabrėžti, kad ir patys lietuviai nelabai rodo norą jai atsispirti. Ta proga net eilėraštį parašiau, pavadinau jį "Nuoskauda":                

Mes patys save sunaikinsim,   

Mes patys o ne svetimi.    

Ir žodį, ir raštą brangintą, 

Paliksim gilioj užmaršty.   

Jau anglišką žodį, kaip kąsnį    

Lietuviškos duonos vartojam.  

Nebojam, kad galim prarasti   

Mes savąją kalbą senolių.

Šou, biznis kultūrą išgujo. 

Nusuk mūs tautiečiui nors sprandą,

Ieškodamas širdžiai jaukumo, 

Jis tautiškos dvasios neranda. 

Sunku jau suprasti lietuviui,     

Kam iškabos skirtos, reklamos,       

Kodėl ir kalboj, ir raštijoj   

Svetimkūniai skinasi kelią.

***                 

Branginkime gimtąją kalbą,     

Kaip savastį savo tautos, 

Tegul ilgus amžius ji skamba,  

Kaip varpas laisvos Lietuvos.   

Vytautas Žeimantas: Kolegos Ipolito žodžiai prasmingi. O kodėl Internete lietuvių kalba yra nesaugi? Mano nuomone, pagrindine bendrinės lietuvių kalbos nesaugumo internete priežastimi galima įvardinti interaktyvumą: komentarai, tinklaraščiai, kasdien bet kokiais tikslais ir neprofesionaliai kuriami ir pildomi tinklalapiai ir net pluoštai viešosios informacijos rengėjų darbų, kuriuose, siekiant autentiškumo, tariamo gyvumo, netaisyklinga kalba leidžiama.

Alfonsas Kairys: Blog‘us arba tinklaraščius verta aptarti plačiau. Išliaupsintas populiarusis internetinių dienoraščių reiškinys tapo verslo ramsčiu, asmenybės galios demonstravimo įrankiu ar meninių gebėjimų raiškos priemone, tačiau kita vertus, atvėrė kelius neraštingumui ir laisvam jo demonstravimui.

Vytautas Petras Vaitkus: Asmenys, viešai demonstruojantys neraštingumą, bendrinei lietuvių kalbai kenkia dvigubai. Viešoje erdvėje jie skleidžia jai nederančius žodžius, jų junginius, ar tekstus, kurių koncentracija lietuviškose interneto platybėse vis didėja, o tai reiškia, kad jau dabar paieškos sistemos turi suindeksavusios apsčiai netaisyklingų žodžių pavyzdžių, kurie siūlomi atitinkama tema informacijos ieškančiajam. Albertas Vaidila: Yra ir daugiau blogybių. Blogai, kad lygiai taip pat, kaip visuomenė nesąmoningai perima televizijos programų vedėjų kalbos ypatumus, perima ir rašymo įgūdžius, o tai reiškia, kad perima netaisyklingus pavyzdžius ir tik dar labiau padidina nuo kalno skriejančią klaidų gniūžtę.

Vytautas Žeimantas: Aukštadvaryje vykusiame Lietuvos žurnalistų sąjungos seminare, skirtame žurnalistams, dirbantiems regioninėje spaudoje, buvo gvildenamos įvairios temos. Viena iš jų, kurią pagarsino interneto portalo Alkas.lt įkūrėjas ir vyriausias redaktorius Jonas Vaiškūnas, mane rimtai sujaudino. Jis pakvietė žurnalistus palaikyti piliečių iniciatyvą "Talka: už Lietuvos valstybinę kalbą". Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad valstybinės kalbos gynimas - jau ne šios dienos aktualija. Juk jau ketvirtį amžiaus esame laisvi ir nepriklausomi. Lietuvių kalba kaip valstybinė įrašyta į mūsų šalies pagrindinį įstatymą - Konstituciją.  Tačiau Jono Vaiškūno teiginiai iš pradžių privertė suklusti, o vėliau ir sunerimti.

Ipolitas Skridla: Mane sudomino daktarės Ritos Miliūnaitės darbai. Ji yra nagrinėjusi interneto komentuotojų nuostatas dėl lietuvių kalbos priežiūros. Daktarė išskiria dvi ryškias komentuotojų nuostatas: pirmoji - kalbą prižiūrėti reikia, antroji - kalba turi vystytis savaime ir vienintelis kalbos tinkamumo kriterijus turi būti tik galimybė susikalbėti. Sprendžiant pagal interneto komentarų kalbą galima daryti išvadą, kad pastarajai pozicijai prijaučiančių gerokai daugiau. O tai jau liūdina.

Vytautas Petras Vaitkus: Mūsų bendrinė lietuvių kalba - archajiška, sudėtinga ir išties įmantri. Kalbininkai neprieštarautų minčiai, kad ją įvaldyti keblu, o kadangi kalba - gyva, net ir gebantys ją valdyti to mokosi kasdien.

Kita vertus, būtent bendrinės kalbos sudėtingumas neleidžia jai prigyti internete, todėl ilgus žodžius keičia trumpesni žargonai, fonetiniai iškraipymai.

Ipolitas Skridla: Vienas vietoje televizoriaus parašė telikas, kitas pakartojo, ir eina iš lūpų į lūpas naujas žargonas. Tokioms kalbos madoms pakanka mažiausio postūmio, o bangos ritasi sukeldamos vis didesnius klaidų ratilus bei brėždamos vis ryškesnį brūkšnį tarp bendrinės kalbos vartotojų ir interneto komentarų, tinklaraščių autorių, net žurnalistų.

Vytautas Žeimantas: O pasiklausykite per lietuviškus televizijos kanalus taip vadinamo humoro laidas. Juk ir tie, kurie rašo tekstus, ir tie, kurie juo garsina taip ir stengiasi kuo daugiau sukišti kalbos svetimybių, žargono. Jiems tai atrodo labai juokinga. O man visai ne juokinga, nes suprantu, kad šias laidas kuria menkai lietuvių kalbą žinantys žmonės. Ir visiškai menki humoristai.

Alfonsas Kairys: Atrodytų tik smulkmena - bus nusileista kažkokio žargonizmo įsigalėjimui. Bet mes iš liūdnos patirties žinome, kad žengus vieną žingsnį nuolaidžiavimo taku, netruks ir antrasis, trečiasis. Jau vien dėl to negalima pritarti tokiems siūlymams.

Albertas Vaidila: Man atmintyn įstrigo, deja, jau Anapilyn išėjusio filosofo Leonido Donskio žodžiai: „Nejaugi mes nesusimąstome apie tai, kokius padarinius penkiolikmečiams daro barbariška kalba, kuria internete  anoniminiuose komentaruose aptarinėjamos tautinės mažumos arba iškiliausi šalies žmonės? Juk mes nutrynėme ribą tarp viešo ir privataus kalbėjimo - tai, ko niekas neturėtų girdėti žmonėms privačiai juokaujant, šiandien vis labiau tampa mūsų oficialiu politiniu diskursu."

Vytautas Žeimantas: Manau čia aktyvesnė galėtų būti Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Ji turi nemažų galių, tačiau, manau, su interneto bloga įtaka ji, vargu, ar gali ką padaryti. Nes tam nėra jokios teisinės bazės.

Jau prieš kelis metus profesorė Irena Smetonienė, tuomet dirbusi Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininke, akcentavo, kad išnykimo grėsmė iškilusi ne tik lietuvių kalbai, bet ir visoms Europos kalboms. Galima numanyti, kad tokias bendrinei lietuvių kalbai nepalankias hipotezes lemia ir kalbos šabakštynu virtęs internetas.

Ipolitas Skridla: Nenorėčiau visiškai pritarti, ne manau, kad aktyvumą internete pradėjo rodyti ir Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Jos tinklalapis www.vlkk.lt yra tapęs geru įrankiu mums žurnalistams, visiems, kas nori gražiai ir taisyklingai kalbėti. Konsultacijų bankas, terminų bankas, didžiųjų klaidų sąrašas - ne storose knygose, o internete, visiems prieinamas, todėl tuo galima ir pasidžiaugti.

Vytautas Žeimantas: Pastangų puoselėti lietuvių kalbą internete yra ir daugiau. Dar visai neseniai nuvilnijo straipsniai ir komentarai dėl interneto lietuvinimo vajaus, kurį inicijavo Lietuvos radijas ir televizija, Valstybinė lietuvių kalbos komisija bei interneto svetainė www.lietuviškai.lt. Idėjos autoriai ir vajaus organizatoriai ragino naujas svetaines kurti su lietuviškomis raidėmis, o senąsias - keisti. Deja, iniciatyva susilaukė ne tik palaikymo. Pasigirdo replikų, esą ne visos interneto naršyklės gali palaikyti lietuviškas raides, o tai reiškia, kad gali kilti nenumatytų keblumų ir svetainių autoriams, ir jų internete ieškantiesiems.

Alfonsas Kairys:  Mano galva, gerą iniciatyvą sumanė ir naujienų portalas DELFI (www.delfi.lt). Jis komentuotojų dėmesį į taisyklingą kalbą siekia atkreipti komentarų laukelyje esančiu užrašu „Gerbk save ir kitus! Komentuok etiškai!".

Vytautas Žeimantas: Reziumuojant reiktų pasakyti, kad per internetą plintanti prasta kalba siaurina valstybinės kalbos viešojo vartojimo ribas, taigi ir silpnina valstybinės kalbos statusą kitų kalbų atžvilgiu. Manau, kad tai prieštarauja daugumos Lietuvos piliečių valiai. Todėl ir mums, žurnalistams čia reikia būti aktyvesniems.

Pokalbį užrašė Vytautas Žeimantas

Rubrika Savaitės tema yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.