2024 m. kovo 29 d., Penktadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Savaitės tema

*print*

Archyvas :: Tautos didvyriu tapęs prof. Liudas Mažylis apie save ir žurnalistiką

2018-03-20
 
 

Šimtmečio žmogumi tapęs Kauno Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Liudas Mažylis, kuris Vokietijos diplomatiniame archyve rado Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto originalą lietuvių kalba, ragavo ir žurnalisto duonos. Sąjūdžio laikais L. Mažylis dirbo dienraščio „Kauno laikas" vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju, vėliau - Kauno miesto savivaldybės atstovu spaudai, spaudos centro vadovu. Dabar jis - vienas iš LRT televizijos dokumentinių apybraižų ciklo „Šiandien prieš 100 metų" kūrėjų ir pagrindinis jos herojus, beletristikos knygos autorius. 

 

 

Ar tebelaikote save ir žurnalistu?

Taip. Tik mano, kaip žurnalisto, darbo patirtis yra labai fragmentiška. Ta kasdieninė laikraščio leidybos patirtis greitai parodė, kad tai ne mano natūrai. Galiu susikoncentruoti kokiam nors energijos pliūpsniui, bet daug savaitgalių iš eilės  rašyti, nes darbo dienomis nespėjau -  tai gali trukti vieną mėnesį, metus, bet tikrai ne visą gyvenimą.

 

 

Ar turėjo įtakos žurnalistinis darbas pasiryžimui  ieškoti Nepriklausomybės paskelbimo akto Vokietijos archyvuose?

Gana netikėtas klausimas, niekada negalvojau apie tai. Manau, žurnalistinio darbo įtaka buvo nebent netiesioginė, ji labiau atsiliepia dabar, kai reikia prezentuoti radinį. O sprendime ieškoti akto jutau kolekcininko azartą ir žingeidumą. Tai, kad akto suradimas galėtų įtakoti tam tikrą mano projekciją  į viešąją erdvę, neprognozavau ir nesitikėjau. Kai suradęs išgirdau, kad į Berlyną skrenda „Panoramos"  filmavimo grupė, nuoširdžiai nesupratau, kad dėl to. Tačiau žurnalistinės nuovokos  prisireikė iš karto, atsakinėjant į klausimus. Gal dialogas taip nusistovėjo ir dėl praeity įgytų žurnalistinių įgūdžių.

 

 

Dabar Jūsų veikloje žurnalistikos vėl padaugėjo?

Na,  dokumentinių apybraižų ciklą „Šiandien prieš 100 metų", kuriame rekonstruojami svarbiausi įvykiai, nulėmę Lietuvos valstybės atkūrimą 1918-aisiais, labiau tituluoju kaip artisto vaidmenį. Tačiau iš tikrųjų jame yra didelė dozė  publicistikos ir žurnalistikos. Žurnalistiniai įgūdžiai labai padeda filmuojant šį ciklą.

 

Teko domėtis ir asmenimis, pasirašiusiais šį aktą?

Manau, kad vargu ar teisingai elgiamės minėdami tik 20 Nepriklausomybės akto signatarų. Su kolegomis rekonstruojant ano meto įvykius, iškilo įdomių dalykų. 2017 m. Lietuvių konferencijoje Vilniuje buvo formuojama Lietuvos taryba.  Nors vyko karas, buvome okupuoti, vyko realūs rinkimai, slaptas balsavimas. Buvo ne vienas atvejis, kai aukštą reitingą turėję visuomenės veikėjai atsisakė savo kandidatūrų, politiko karjeros.  Jie dirbo kitus ne mažiau Lietuvai svarbius darbus, bet jie pamiršti.

 

 

Kokią patirtį paliko Jums, kaip žmogui, žurnalistinis darbas?

Turbūt paliko tam tikrų galimybių į bet kokius klausimus reaguoti akimirksniu, suteikiant tam tikrus vaidmenis. Mėgstu perklausti, patikslinti. Tie klausimai ir atsakymai kyla pakankamai greitai, intuityviai, nėra galimybės ilgai apgalvoti - tiesioginis eteris tam nesuteikia laiko, turi būti spontaniškas. Neįmanoma sureaguoti spontaniškai ir gerai pergalvojant. Tad atsakymai yra nuoširdūs. Kartais labai sunkus rasti tikslų, teisingą, gilų atsakymą.

 

 

Nepraėjus nė metams po reikšmingo dokumento suradimo Knygų mugėje debiutavote kaip rašytojas. Ar  žurnalistinis darbas turėjo įtakos Jūsų ryžtui imtis rašymo?

Manau, tai „kalba" dar senesni dalykai, senesnės ambicijas. Jos eina nuo paauglystės, vidurinės mokyklos baigiamųjų klasių. Lygiagrečiai dėliojosi istoriko ir literato, būsimojo autoriaus, beletristo, publicisto ambicijos - paauglystės metais visa tai buvo artima, tik nebuvo realizuota. O knyga „99 metai po įvykio" atliepia mokykloje literatūros rašinėlių suformuotas ambicijas. Jaunystės metais nepavyko jų įgyvendinti, o dabar - pamėginau. Ir tai nebus vienintelė mano grožinės literatūros knyga.

 

 

Kaip vertinate situaciją, su kuria Lietuva pradėjo antrą dešimtmetį?

Kaip tik apie tai kalbėjau 2 auditorijose. Pirmiausia turiu viltį ir meldžiu Aukščiausiojo, kad šis dešimtmetis nepareikalautų tiek aukų ir nebūtų su tokiais nuosmukiais, su kuriais reikėjo kapstytis pirmą šimtmetį. Tegul tų iššūkių būna, tik norėtųsi, kad dominuotų kūryba, pažanga, sutarimas. Man atrodo, kad pirmasis šimtas metų sudarė tam puikų pagrindą.

 

 

Ką manote apie Lietuvos išsivažinėjimą, tautiečių emigraciją?

Prieš šimtą metų šalis turėjo panašią situaciją, lietuviai buvo išblaškyti ir išsiblaškę po daugelį erdvių, ir Lietuvos politikai buvo išblaškyti. Lietuviai gyveno ne tik savo teritorijoje, bet ir aplinkui, lietuviškiausias miestas, beje, tada buvo Ryga.

Tad tautiečių emigraciją esu linkęs priimti ramiai. Buvau pakviestas susitikti su tautiečių  bendrijomis keliolikoje šalių - jų mąstymas, tautinės savivokas būdas ne kitoks, negu mūsų čia, Lietuvoje. Tai duoda optimistinį požiūrį. Jei vertinsim kiekybiškai - tai gali atrodyti drama, bet jeigu tie išvykę žmonės palaiko suvokimą, kas tauta, Lietuvos valstybė ir aktyviai veikia būdami toli nuo savo šalies, tai veikiau skatina optimizmą. Užuot galvojus, kaip tai negerai, geriau galvoti, ką galim nuveikti čia Lietuvoje, kokių skolų turim pirmajai vidurinei ir jauniausiai emigrantų kartai ir kaip jas mažinti. Ir turim reikalauti iš valdžios tam tikrų politinių sprendimų spręsti šias problemas.

 

Ką manote apie žurnalistinio darbo prestižą?

Apie atskirus žurnalistus ir žurnalistų organizuojamus veiksmus nenorėčiau kalbėti. O žiniasklaidą kaip visumą suprantu pozityviai. Ji yra svarbi  viešosios erdvės dalis ir savo funkcijas tebevykdo.

 

 

Kas pasikeitė Jūsų gyvenimas nuo tos įsimintinos dienos, kai paskelbėte suradęs Lietuvos aktą?

Mano gyvenimas labai suintensyvėjo. Prisidėjo televizijos laidos, tapau pradedančiu autoriumi, esu kviečiamas į daugybę susitikimų. Jaučiu didelius dėmesio pliūpsnius, labiausiai susijusius su valstybinėmis šventėmis.  Jeigu norite pikantiškų detalių, nelabai jų rasite. Dirbu tam pačiam darbe, gyvenu tuose pačiuose namuose su ta pačia žmona.

 

Kaip manote, kas svarbiausia, kad žmogus galėtų pasakyti prasmingai gyvenęs?

Manau, kad kiekvieno žmogaus gyvenimo trajektorija yra savita, kiek žmonių - tiek ir prasmės suvokimų. Galbūt svarbiausia bendriausi dalykai - nedaryti skriaudos kitam, tai, kas ir surašyta dešimtyje Dievo įstatymų,  tradicijose. Kiekvieno žmogaus likimo ir prasmės suvokimas yra unikalus, skirtingas...

 

 

Liaudies išmintis sako, kad tam, jog galėtus pasakyti prasmingai gyvenęs, reikia pasodinti medį, pastatyti namą ir užauginti sūnų...

Šita formulė labiau tinka įprastiniais atvejais. Sūnaus neužauginau, turiu 5 moteris: vieną žmoną, vieną dukrą, vieną anūkę ir uošvę, dar kalaitę.  Kaune, Nemuno saloje, auga ąžuolų giraitė, kurią 1990 m pasodino Kauno miesto savivaldybės tarybos nariai. Namo nepastačiau, bet mano senelis pristatė Kaune tiek pastatų, kad laisvų teritorijų kone nebeliko. Bet ir tų vaikų, ir būsto pakanka, jaučiuosi gyvenąs prasmingai.

 

Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Daiva Červokienė

 

 

IŠ SPAUDAI RENGIAMOS „LIETUVOS ŽINIASKLAIDOS ENCIKLOPEDIJOS":

 

Mažylis Liudas *1954 05 19 Kaunas, mokslininkas, žurnalistas. 1972 baigė Kauno 5-ąją vidurinę mokyklą, 1977  - VU (chemiją). Chemijos mokslų daktaras (1985), habilituotas daktaras vadybos ir administravimo srityje (2007). Stažavosi Kembridžo universitete (2002). Nuo 1997 dėsto Kauno Vytauto Didžiojo universitete. Profesorius (2008).

1990-93 dienraščio „Kauno laikas" vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas. 1993-98 Kauno miesto savivaldybės atstovas spaudai, spaudos centro vadovas. Dabar -  LRT dokumentinių apybraižų ciklo „Šiandien prieš 100 metų" vedėjas. LŽD narys.

2017 m. kovo 29 d. Vokietijos užsienio reikalų ministerijos diplomatiniame archyve surado nutarimo dėl Lietuvos Vasario 16-osios Nepriklausomybės paskelbimo originalą. Lietuvos pažangos premija (2017). Ordino „Už nuopelnus Lietuvai" Komandoro kryžius (2017). Stasio Lozoraičio žurnalistinė premija (2017). Pav.

 

Rubrika Savaitės tema yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.

Paskutinį kartą atnaujinta: 2018-03-26 13:39
 
 

Komentarai (2)

Jūsų el. paštas

Vacys

2018-03-25 15:18

Susiraskite www.kaunozurnalistai.lt (Videoreportažai). Įdomios L.Mažylio mintys, kai jam Istorinėje prezidentūroje Kaune buvo įteikta Stasio Lozoraičio premija. To įrašo valanda visiškai neprailgo man

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Gintaras

2018-03-22 16:51

Ką, jau jis TAUTOS DIDVYRIS????? Ar ne per daug?

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media