2024 m. kovo 28 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Savaitės tema

*print*

Archyvas :: „Verslo žinių“ vyriausiasis redaktorius Rolandas Barysas: 2017-ieji mums - stebuklo metai

2017-06-14
 
Rolandas Barysas su apdovanojimu. Vytauto Balyno nuotrauka

Rolandas Barysas su apdovanojimu. Vytauto Balyno nuotrauka

 

LŽS Vilniaus skyrius jau trečiąkat paskelbė tradicinės savo nominacijos ŽURNALISTO ETALONAS laureatą. Juo tapo verslo dienraščio „Verslo žinios" vyriausiasis redaktorius Rolandas Barysas. Nominanto pagerbimo renginyje  ŽURNALISTO ETALONO komisijos pirmininkė Žurnalistikos instituto docentė dr. Jolanta Mažylė priminė, kad šiemet pagerbti buvo siūlyti kolegos Edita Mildažytė, Andrius Tapinas, Rolandas Barysas ir Zita Kelmickaitė. Vieningai nutarta, kad šio vardo labiausiai vertas Rolandas Barysas.

Dr. J. Mažylė pasidžiaugė, kad kažkada beveik kartu studijavo, tik R. Barysas, kaip išskirtinai gabus, buvo išsiųstas į Maskvos M. Lomonosovo universitetą mokytis tarptautinės žurnalistikos. Beje, R. Barysas ir dr. J. Mažylė, tada Varapnickaitė, kadaise buvo bene jauniausi vyriausieji redaktoriai šalyje: Rolandas - Lietuvos telegramų agentūros ELTA, Jolanta - „Tarybinio studento". Jie prisipažino jaučiantys atsakomybę palaikyti kokybišką žiniasklaidos lygį. Su  ŽURNALISTO ETALONU 2017, „Verslo žinių" vyriausiuoju redaktoriumi Rolandu Barysu kalbamės apie žurnalistiką ir jos problemas.

 

 

Kuo išsiskiria žurnalisto profesija iš kitų?

 

Žurnalisto profesija turi savo misiją. Ne kiekviena profesija turi ją. O žinoti, kad esi misijos dalis, gali ją atlikti garbingai, sąžiningai, padėti visuomenei, kitiems žmonėms - tai gyvenimo šventė, kurią šventi kiekvieną dieną.

 

Kurį laiką Vilniaus universitete  dėstėte būsimiems žurnalistams.

 

Pradėjau dėstyti todėl, kad pamačiau sąraše dėstytojų, kurių žurnalistikos koncepcijai negalėjau pritarti. Užsibrėžiau sau tikslą - išleisti nors šimtą jaunų žmonių, mąstančių kiek kitaip. Tai sunkiausias darbas, kokį teko dirbti. Studentų atliktos užduotys sukrisdavo į elektroninį paštą tik po 24 valandos, iki 4 valandos ryto sėdėdavau ir  ruošdavausi seminarams. Netrukus eidavau į darbą,  po jo - seminarų vesti. Tai labai sunku. Sunku ir todėl, kad jauni žmonės yra be galo smalsūs,  žinai, kad nuo tavo darbo kokybės priklausys jų požiūris į profesiją. Ar jie žvelgs į ją su tam tikrais lūkesčiais, viltimi, meile, taps tikri tos misijos nešėjai ar tik - formaliai, kaip į kažką apgaulingo.

Labai džiaugiuosi, kad tarp tų žmonių, kurie tuos 4 metus buvo auditorijoje, radau labai daug įdomių, kurie vis labiau įsitraukė į žurnalistiką, rado joje daug privalumų. Iš jų galėjau „Verslo žinioms" pasirinkti pačius geriausius.

Prisimenu to kurso praktiką mūsų redakcijoje. Man buvo didžiausias komplimentas, kai jie pasakė negalvoję, kad dirbti taip sunku. Kažkodėl įsivaizdavo, kad bus paprasta - rašys apie visokias žvaigždutes: pasirodė tas ir tas, apsirengęs taip ir taip... Buvo įsivaizduojančių, kad žurnalistika tik tokia. Sakiau tokiems: „Įsivaizduokit, jums sueis 50 metų, o jūs lakstysit paskui tokias žvaigždutes. Būsit nei joms, nei žmonėms neįdomus.  Tada jūsų kaip žurnalistų karjera bus labai trumpa".

 

Bet darbas su studentais labai įdomus?

 

Man jauni žmonės buvo labai įdomūs, nes žinau, tik jie gali kažką pakeisti gyvenime. Todėl eidamas pas juos visada labai atsakingai ruošiuosi. Daug važinėju ir po mokyklas, bendrauju su jaunais žmonėmis. Nesenai buvau Dusetų gimnazijoje . Labai trūksta vaikams įkvėpimo, jie nebetiki ne tik kai kuriomis profesijomis, netiki šios valstybės ateitimi. Jaučiu poreikį jiems  kalbėti, kaip nuostabu gyventi Lietuvoje. Man teko apvažiuoti 80 pasaulio šalių, esu įsitikinęs, kad gyvename vienoje nuostabiausių. Ir jauniems reikia padėti tai pamatyti, o ne kalbėti pasakas kaip laidoje „Emigrantai"- rodo merginą, kuri kalba apie nuostabų savo gyvenimą prabangaus viešbučio interjere. Daug jaunų žmonių negali prisipažinti: „Man svetur nepavyko, nepasisekė". Mes to nepriimam. Yra žmonių, kurie norėtų grįžti, bet dėl tokio požiūrio negali.

 

 

Kaip „Verslo žinios" išgyveno krizę?

 

Džiaugiuosi, kad pavyko įtikinti redakciją, jog krizės turi  ir pozityvią pusę. Vadovaujuosi nuostata - jei yra blogai, paieškokim tame ir gero. Pvz. šiandien „Verslo žinių" interneto svetainė 2 kartus buvo „nulūžusi". Nusijuokėm: gerai, kad ne 10 kartų. Kai nusijuoki, įtampa dingsta. Jei bandysime žvelgti į visus reiškinius iš pozityvios pusės, pastebėsime, kad pozityvo daugiau negu negatyvo. 

O per krizę galvojome, kad „išsitėkšime". Bet šypsojausi: „Viskas tvarkoje, mes ieškome sprendimų, kai kuriuos randame, dalis jų yra sunkūs". Su kai kuriais kolegomis teko atsisveikinti,  stengėmės išleisti juos su tam tikru finansiniu rezervu. Supratome, kokia bebūtų situacija, išeitis visada yra - kažką galime parduoti. Vieni pradėjo pardavinėti save. Mes supratome, kad norime išlikti orūs, pakelta galva. Jei visuomenė į mus žiūri kaip į galinčius pakeisti jų likimą, privalome tokie išlikti keisdami ir savo likimą. Parsidavinėti nenorim, konkursuose dalyvauti  mums nesisekė. Buvo šnabždančių, kad laimėtume, jei pasidalintume. Atsisakėme. Mes turime žinių ir turinį, kurį galime patys kontroliuoti ir parduoti, neatidavėme jo facebookams, googlams.

 

 

Kad turinys būtų perkamas, jis turi būti išskirtinis?

 

Turinys turi būti ne tik įvykinis, srautinis. Tuo metu, per krizę, nusprendėm investuoti į žurnalistų mokymus. Pasigilinti, kokią pridėtinę vertę galim sukurti turiniu. Pradėjom ieškoti kokybiškesnės žurnalistikos gana lėkštame fone, kai siūlydavo: „Tik spausdinkite, nieko nekainuos". Bet tada prarasim skaitytojus. Pradėjom domėtis  duomenų bazėmis, supratome, kad yra daug turinio, kurio visuomenė nesupranta. Mūsų užduotis - jį suprasti su specialistų pagalba, susisteminti ir taip kurti pridėtinę vertę. Kai tikino, kad neįmanoma parduoti turinio, pirmi pradėjom jį pardavinėti internete. 2017-ieji mums -  stebuklo metai. Šiemet „Verslo žinių" prenumerata augo, buvo nukritusi iki 3000 , dabar - 4000. Labai džiaugiamės prenumeratoriais, lojaliais skaitytojais, kurie dalinasi savo pinigais ir užtikrina tam tikrą stabilumą visus metus. Ir internete kasdien turim maždaug po 3000 mokančių skaitytojų. Tai mums įrodymas,  kad ir internetinė žiniasklaida randa mokių skaitytojų, tereikia tam tikro turinio. Mes jį pradėjome formuoti 2009 m, per pačią krizę. Rezultatų eikėjo palaukti.

 

 

Jaučiatės radę modelį, kuris leidžia išgyventi kokybiškai žiniasklaidai?

 

Lietuva gali surasti  verslo modelį, kuris leis išgyventi žiniasklaidai. Viso pasaulio žiniasklaida skursta. Nei amerikiečiai, nei vokiečiai, britai, kurie diktuoja madas žiniasklaidai, jo nesuradę.  Nežino, kaip išlikti šiandien, kai naujos technologijos viską griauna.  Facebook ir google  turi apie 70 proc. reklamos rinkos Lietuvoje. Kąsnelis ir taip mažas, o kiek paima 2 dideli žaidėjai. Tad mes turim unikalią situaciją atrasti modelį, kuris sugrąžintų pelningumą. „Verslo žinios" nuo 2012 m vėl dirba pelningai. Dirbom pelningai iki 2009 m, o paskui iki 2012 - nuostolingai. Tai buvo labai vertinga patirtis, ji labai subūrė komandą. Žmonės darbo valandų neskaičiavo, ateidavo klausti, ką gali dar padaryti - visi suprato: arba randam sprendimą, arba prasmegsim. Pasikalbėdavome kolektyve: ar norim parsidavinėti ir pratęsti agoniją, būti juoduoju metraštininku, apgaudinėti visuomenę, ar geriau uždaryti leidinį. Nusprendėme, geriau uždaryti. Taip ir su akcininkais kalbėjome - jei nerasime sprendimo, geriau gražiai uždarome. Laimė, atrodo, sprendimą radome.

 

 

„Verslo žinios" vis randa Lietuvoje ir gerų naujienų.

 

Kai leidžiam laikraštį, jei yra 2 svarbios naujienos, kurias norim anonsuoti, viena jų gera, kita - nelabai, visada dėsim pirmąją. Kartais net komentaruose sulaukiam pastabų, kad gražinam tikrovę. Nieko negražinam. Tik iškeliam gerą žinią į pirmą planą. Panašiai kaip sovietiniais laikais? Ne, sovietiniais laikais sakydavo ne „eik ir surask", o „sugalvok". O aš sakau - eikite, važiuokite į komandiruotes ir raskite gražių istorijų ir pavyzdžių.

 

Kaip gimė „Verslo žinioms" mintis leisti žurnalus?

 

Mačiau Lietuvos ir kitų šalių verslininkų kontrastą. Mūsų verslininkų interesai gana siauri ir skurdūs: pinigai, moterys, alkoholis. Visi norėjo kuo greičiau praturtėti, apie pinigus kalbėta daug, apie patį gyvenimą - mažai. Nuvykus į Vakarus tokiam verslininkui labai sunku rasti partnerių, nes žmonėms neįdomu su juo bendrauti. Partnerystė visų pirma yra chemija. Ne vien verslo reikalai, pinigai. Atsisėdi vakarieniauti - 3-4 valandas turi gebėti šnekėtis su žmogumi, papasakoti apie savo interesus, savo šalį, kažko paklausinėti. Tai metas, kai tave stebi, nori su tokiu turėti verslo reikalų ar ne. Ypač būdamas Skandinavijoje supratau, kad mūsų verslininkai per siaurai žiūri į verslą. „Verslo klasė" buvo sumanytas kaip edukacinis žurnalas, plečiantis akiratį. Pasaulis domisi ne tiek šia diena, o pokyčiais, kurlink jie veda, kaip jie gali  paveikti. Stengiamės įpinti ir istorinių temų, kurios keltų mūsų žmonių savivertę, primintų, kad Lietuva „išdygo" ne posovietinėje erdvėje. Pateikėme trumpą nepriklausomos Lietuvos istoriją, kurioje buvo įdomių asmenybių, investavusių savo žinias ir pinigus į valstybingumo atkūrimą. Galvojom - verslininkams įdomu darbas, verslas, pomėgiai ir vaidmuo visuomenėje.

Taip išsirutuliojo temų ratas. Žurnalo redaktorius A. Katkevičius - labai intelektualus ir apsišvietęs žmogus, jam kartais tenka priminti, kad rašo tūkstančiams labai skirtingo  išsilavinimo Lietuvos žmonių. Žurnalas turi būti skoningas, protingas, bet prieinamas.

Vėliau pradėjome leisti „Iliustruotą mokslą" ir „Iliustruotą istoriją". Oro uostuose vis apžiūrėdavau spaudos kioskus - kiek ten daug žurnalų pagal pomėgius: buriuotojams - bent 4 žurnalai, motociklininkams - antra tiek... Nes žmonių pomėgiai skirtingi, o turtingesnė visuomenė į juos daugiau investuoja. Tokie žurnalai - pramoga, leidžianti daug sužinoti. Vakare dažnai pasidedu prie lovos„Iliustruotą mokslą" ir „Iliustruotą istoriją". Kai jaučiuosi pavargęs, skaitau trumpus straipsnelius, o jei  geriau - ilgesnius. Po darbo valandų, problemų, profesinės lektūros reikia išsivalyti smegenis.

 

Kokios „Iliustruoto mokslo" ir „Iliustruotos istorijos" perspektyvos?

 

Gali tekti „Iliustruotą mokslą" uždaryti. Jis turi 4000 prenumeratorių, per mažai, kad išsilaikytų. Mus palaikė alkoholio reklama. Žurnalo skaitytojai - vyriška auditorija,  alkoholio reklamos užsakovai jį mėgo. Priimtas tokią reklamą draudžiantis įstatymas, tų pajamų neliko, o mažinti atlyginimų žurnalistams neturiu teisės. Iki metų galo apsispręsim. „Iliustruota istorija" turi daugiau skaitytojų. Tai turtingų visuomenių, kurios investuoja į turiningą pramogą, leidiniai.

 

Griežiate dantį ant politikų?

 

Netraukit manęs už liežuvio politikos temomis. Turiu savo nuomonę, galiu kalbėti nesustodamas ir visą dieną. Visuomenės skurdumas kyla iš to, kad nėra normalios minčių cirkuliacijos. Lietuvoje aišku: vienas leidinys pasakys taip, kitas - kitaip. Trūksta skirtingų pakraipų leidinių, kurie leistų komunikuoti skirtingas idėjas, - taip gimsta tiesa, racionalūs sprendimai. Politikai turėtų tam padėti: kai kuriose Vakarų Europos valstybėse PVM spaudai - nulinis...

 

 

Peršokime į kitą temą. Kaip manote, ką daryti, kad Lietuva taip sparčiai neišsivaikščiotų?

 

Lietuvą vadinu svajonių šalimi -  „dream country" - kalbėti su jaunais reikia angliškai. Ir užsienyje vaikų draugus raginu aplankyti „dream country Lithuania" - pas mus nėra kobrų, skorpionų, yra visi 4 sezonai, kiekvienas jų sukelia daug emocijų. Žiemą nuvažiuoju į mišką medžioti. Iš jo išeiti nesinori... Turime be galo turtingą kraštą. Mums truputį trūksta  pasitikėjimo savimi. Viena iš žiniasklaidos misijų būtų jį skatinti. Ypač provincijoje, kur kai kurie žmonės yra pasidavę... Mūsų šalis labai turtinga - turime gėlo vandens ir protingų žmonių. Tik jiems reikia padėti įgyti pasitikėjimo.

 

 

O kokias prognozuojate šiandienos žurnalistų perspektyvas?

 

Jie bus paklausūs labai ilgai - žmonių Lietuvoje trūksta ir trūks. Bet pensijos gali ir nesulaukti, pensinis amžius vis ilgės. Verslo forumuose dažnai kalbu -  privalome dalintis, tada Lietuva greitai judės į priekį. Jei galvosime: aš vienas žinau, praturtėjau ir gyvensiu, kiti nesvarbu, - negerai. Svarbūs visi, nes jie - mūsų klientai, partneriai, ta aplinka, kurioje gyvename ir galime daugiau pasiekti.

 

Parengė Daiva Červokienė

 

Rubrika Savaitės tema yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.

Paskutinį kartą atnaujinta: 2017-06-27 10:36
 
 

Komentarai (1)

Jūsų el. paštas

Henrikas

2017-07-05 19:29

Geras laikraštis, geras redaktorius.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media