2017 m. kovo 30 d., Ketvirtadienis

Savaitės tema

*print*

Archyvas :: Daiva Červokienė: Ar skiriasi žurnalisto ir rašytojo žvilgsnis?

2017-01-30
 
Daiva Červokienė

Daiva Červokienė

 

Sausio 31 d. sukaks 95-eri metai, kai Kaune buvo įsteigta lietuvių rašytojų ir žurnalistų profesinė organizacija. Tai padarė garsūs to meto visuomenės veikėjai Juozas Tumas - Vaizgantas, Jonas Strimaitis, Antanas Žukauskas, Adolfas Klimas ir Jonas Laurinaitis. 1925 metais naujoji organizacija buvo pavadinta Lietuvos rašytojų ir žurnalistų sąjunga.

Šios datos proga kelių kolegų, save vadinančių žurnalistais ir rašytojais, paklausėme, ar skiriasi rašytojo ir žurnalisto žvilgsnis į mūsų kasdienybę. O jei skiriasi, tai būtent kuo.

 

Būtis į žurnalistiką neįeina

Romas  Sadauskas  dirbo Lietuvos radijo ir televizijos komitete, žurnaluose „Jaunimo gretos", „Mūsų gamta", „Kultūros barai", savaitraštyje „Literatūra ir menas", „Valstiečių laikraštyje". Nuo 1974 m. Lietuvos rašytojų sąjungos narys, 1982-1987 m. vadovavo Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriui.

Beje, R. Sadauskas ilgai buvo ir LSSR žurnalistų sąjungos narys, jo bilieto numeris buvo ketvirtas. Pasak rašytojo, tai lėmė šviesaus atminimo kolegos, įvairių leidinių redaktoriaus, 1957-1975 m. vadovavusio LSSR žurnalistų sąjungai Jono Karoso  paraginimas, žurnalistikos veterano dėmesys jaunimui.

Kolega sakė iš Žurnalistų sąjungos neišstojęs, tik kai išvyko gyventi į Klaipėdą, narystę šioje organizacijoje kone pamiršo, atvažiavęs į sostinę kartą užėjo į LŽS sumokėti nario mokesčio - sužinojo, kad iš sąjungos yra išbrauktas - tada Lietuvos žurnalistų sąjungai tada vadovavo jau R. Eilunavičius. Taip ne savo valia atitrūko nuo nuo sąjungos veiklos.

Pirmosios R. Sadausko knygos buvo publicistinės. Rašytojas sakė jaunystėje neturėjęs ambicijų išleisti knygą, tuometinis „Literatūros ir meno" vyr. redaktorius V. Radaitis patarė surinkti apybraižas ir išleisti. Surinko, redaktorius nunešė į „Minties" leidyklą. Paklaustas pavadinimo, užrašė: „Prie gimtojo slenksčio", nes dauguma apybraižų buvo apie tėviškę. Gal po metų V. Radaitis  pasiteiravo, kaip ta jo knyga. Nežinojo. Nuėjo į leidyklą, ten ieškojo, ieškojo, nerado. Paskui žiūri - rankraščių aplankas pakištas po spintos koja. Ištraukė, atspausdino.

Pasak vyresniojo R. Sadausko (jo sūnus, taip pat Romas Sadauskas -žurnalistas, savaitraščio „Druskininkų naujienos" redaktorius, naujienų portalo „Delfi.lt" apžvalgininkas, „Kurorto radijo" įkūrėjas ir redaktorius, Druskininkų fotografų klubo narys,apdovanotas žurnalistine Antano Macijausko premija) žmogaus gyvenimas susideda iš buities ir būties. Būtis į žurnalistiką neįeina, tik realus apčiuopiamas gyvenimas: informuoti, stebėti įvykius, juos analizuoti.  Literatūra - ta raštijos dalis, kuri bando prasiskverbti į būties, dvasinius reiškinius.

O fantazija rašytojui -svarbu? „Būtina, bet kokia būtų literatūra, jei tik fantazuotum. Mūsų visa gimtoji literatūra  - ne šiaip sau žodžio meną kurti. Visi didieji pasaulio kūriniai yra ir filosofija, ir estetika, ir istorija".

 

Realybė nuolat kuriama ir perkuriama

LŽS Vilniaus skyriaus narių šeimoje ryškiausias rašytojas yra Liutauras Degėsys, Lietuvos Edukologijos universiteto Filosofijos katedros vedėjas, 8 poezijos knygų ir 3 filosofinių esė rinkinių ir prozos knygos  "Romanas" autorius, nuolat publikuojantis tekstus Bernardinų, Delfio, 15min.lt portaluose, publikavęs daug straipsnių kultūrinėje spaudoje: Metuose, Literatūroje ir mene, Šiaurės Atėnuose, Krantuose, Mene, Žurnalistikoje (2009m.).  Lietuvos rašytojų sąjungos narys nuo 1990 m., įvertintas Kultūros ministerijos premija už publicistiką(2010) bei Vyriausybės Kultūros ir meno premija už poeziją ir filosofinių esė knygas(2013).

„Manau, kad filosofija, poezija  ir žurnalistika - tai skirtingi rašymo ir mąstymo būdai, leidžiantys įsiklausyti į tikrovės mums siunčiamus ženklus ir pranešimus. Vadinamoji "realybė" yra nuolat kuriama ir perkuriama, interpretuojama ir perinterpretuojama žodžiais.  Nuo tos akimirkos, kai žmogus apsiginkluoja žodžiais - jis pradeda pastebėti ir suprasti pasaulį. Poezijos, filosofijos, žurnalistikos dėka - žodžiais, kaip instrumentais -  kiekvieną akimirką žmogus interpretuoja, kuria tikrovę, programuojasi, išsiprogramuoja ir persiprogramuoja. Žodžių pagalba žmogus pasidaro ne tik prasmes, bet ir patį pasaulį. Sugeba pamatyti kitus ir kitaip, pamatyti daugiau, nei matosi. Žodžių įsisavinimo procese jis ne tik išmoksta kalbą, jis sugeba būti savimi ir suvokti savo tapatybę. Kuo daugiau būdų suvokti ir interpretuoti tikrovę yra įvaldęs žmogus, tuo daugiau realybės sluoksnių jis gali pamatyti ir apčiuopti", - teigia L. Degėsys. 

Noriu pacituoti ir vieną kolegos filosofo „atodūsį" iš jo FB paskyros: „Kalbėjimas apie meną - deja - nėra menas... geriausiu atveju - mokslas... kaip kalbėjimas apie meilę - nėra meilė... ir jau visai liūdnai: kalbėjimas apie politiką - visai nebūtinai yra politika... meta-menas, pseudo-meilė, populiarioji para-poli-tika..."

 

Žurnalistas į gyvenimą žvelgia konkrečiai

Bene ryškiausias rašytojas LŽS Senjorų skyriaus narių šeimoje  yra prozininkas, satyrikas Adolfas Strakšys, ilgai vadovavęs Akmenės ir Šiaulių rajonų laikraščiams,  satyriniam žurnalui „Šluota", 1991-1992 m. valstybinės įmonės leidyklos „Spauda" redaktorius. Nuo 2001 m.  - ir Lietuvos rašytojų sąjungos narys, parašęs 17 knygų, „padėtas į žurnalisto ir rašytojo lentyną".

„Rašytojas žvelgia į gyvenimą apskritai, o žurnalistas - konkrečiai. Rašytojas sako Būna ir žvilgteli į žydrą dangų, žurnalistas - Yra ir baksteli pirštu - žiūrėk, ar nematai? Manau, ir atsakomybė už tai, ką rašai, skiriasi. Ne  moralinė - juridinė. Vytautas Petkevičius, kurį laikau rašytoju, atėjusiu iš žurnalistikos, buvo teisiamas net po mirties, nors ir katalikai sako, kad apie mirusį arba nieko, arba gerai", - teigia A. Strakšys. 

Savo kūrybinį kelią kolega pristato taip:

„Prirašyta ir išspausdinta tūkstančiai straipsnių ir kitokios žurnalistinės rašliavos. Paskui išėjo kelios apsakymų knygos, apysaka, satyrinis romanas. Ir viskas iš realaus gyvenimo, vos ne kiekvienas herojus turi prototipą. Net ir satyrinio romano, kuris vadinasi „Dunda Dulkinas ir kiti". Paskui vėl publicistika - „Juras". Tai pasakojimas apie politinių išgamų nužudytą dorą Lietuvos savanorį Jurą Abromavičių. Knyga buvo pristatyta žurnalistų senjorų klube. Rytą žiūriu - automobilin pro langą įritintas kokių trisdešimties kilogramų akmuo. Aišku, ne piemengalių darbas. Knygos herojai ne sykį ironiškai klausė, ar toks turtingas esi, kad tokią knygą rašai - atseit, duos į teismą ir gins savo kruviną mundurą. Automobiliu į Kauną niekada nevažiavau - kad nebūtų kaip Jurui. Įsėdęs Kaune į autobusą, nepatikliai nužvelgdavau bendrakeleivius - ar neįsėdo toks, kursai galėtų. Į savo automobilį nesėsdavau, nežvilgtelėjęs, kas po juo...Meilės romanus rašantis šitaip niekuomet nesielgia".

         

 

Kalbėjosi Daiva Červokienė

 

 

Rubrika Savaitės tema yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.

 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2017-03-21 13:37
 
 

Komentarai (1)

Jūsų el. paštas

Taip

2017-02-12 10:23

Dabar jau visi žurnalistai -RAŠYYTOOJAI, paisto kas tik ant seilės papuola.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media