2024 m. balandžio 17 d., Treciadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Sukaktys, jubiliejai

*print*

Archyvas :: 2021-ieji paskelbti Marijos Gimbutienės metais

2019-12-03
 
Marija Gimbutienė

Marija Gimbutienė

Vytautas Žeimantas

 

Lietuvos Seimas, atsižvelgdamas į tai, kad 2021 m. sausio 23 d. sukanka 100 metų, kai gimė lietuvių archeologė, antropologė, baltų ir indoeuropiečių kultūros tyrinėtoja Marija Gimbutienė, 2021-uosius nusprendė paskelbti Marijos Gimbutienės metais.
M. Gimbutienė buvo archeomitologijos pradininkė, mokslininkė, padėjusi pagrindus naujajai Senosios Europos istorijos koncepcijai.
Priimtu dokumentu įvertinama išskirtinė jos asmenybė ir jos darbų įtaka Lietuvos archeologijai, antropologijai, archeomitologijai - naujai mokslo šakai, sujungusiai archeologiją, lingvistiką, etnologiją ir religijotyrą.
Seimas Vyriausybei pasiūlė iki 2020 m. spalio 1 d. parengti M. Gimbutienės metų programą ir 2021 metų valstybės biudžete numatyti lėšų šiai programai įgyvendinti. Už šį Seimo nutarimą balsavo 73 Seimo nariai, balsavusių prieš ir susilaikiusių nebuvo.
Gimė Vilniuje
Birutė Marija Alseikaitė-Gimbutienė (angliškai - Marija Gimbutas) gimė 1921 m. sausio 23 d. Vilniuje, lietuvių inteligentų šeimoje. Jos mama, 1908 m. Berlyno universitete įgijo oftalmologijos daktaro laipsnį ir tapo pirmąja Lietuvos moterimi fizike. Jos tėvas 1910 m. įgijo mediko specialybę Tartu Universitete. 
1917 metais jos tėvai įkūrė pirmąją Lietuvoje ligoninę Vilniuje. Jie aktyviai domėjosi ir lietuvių tautosaka bei menais, į svečius dažnai pasikviesdavo garsiausius to meto muzikus, rašytojus, įskaitant Vydūną, Juozą Tumą-Vaižgantą ir Joną Basanavičių. Tai paliko ryškų pėdsaką jaunosios Marijos atmintyje.
Mokėsi Kaune, Vilniuje, Tiubingene
1931 m. rugpjūčio 31 d. kartu su tėvais ji persikėlė gyventi iš Vilniaus į laikinąją sostinę Kauną. Tais pačiais metais jos tėvai išsiskyrė. Praėjus penkiems metams po to mirė jos tėvas. Motina rūpinosi savo vaikų tolesnėmis studijomis ir norėjo, kad jie mokytųsi lietuviškame universitete. Po tėvo mirties Marija prižadėjo, jog taps mokslininke.
1931-1938 m. ji mokėsi Kauno „Aušros" mergaičių gimnazijoje. 1938 m. pradėjo studijas Vytauto Didžiojo universiteto Humanitariniame fakultete, studijavo lingvistiką, Nuo 1938 m. dalyvavo archeologiniuose tyrimuose Lietuvoje, kurių metu nagrinėjo mirties ritualų ir tikėjimo sferas. 
1942 m. Vilniaus Universitete įgijo Menų magistro laipsnį. Magistro darbe analizavo lietuvių laidojimo papročius geležies amžiuje.
1942 m. ištekėjo už Jurgio Gimbuto. Tais pačiais metais jiems gimė pirmoji dukra Danutė, 1943 m. antroji - Živilė. 
Antrojo pasaulinio karo metais pasitraukė iš Lietuvos į Vokietiją. 1946 m. baigė Tiubingeno universitetą ir įgijo etnologijos mokslų daktaro laipsnį.
Dirbo Harvardo, Kalifornijos universitetuose
1949 m. atvyko į JAV. 1950-1956 m. dirbo Harvardo universitete - vertė Rytų Europos archeologinius tekstus, dėstė Antropologijos departamente, dar dirbo ir Harvardo muziejuje. 
1954 m. rugpjūtį Bostone susilaukė trečiosios dukros Rasos Julijos. 
Nuo 1963 m. ji buvo Kalifornijos universiteto profesorė.
Garsi archeologė
Pasaulyje M. Gimbutienė laikoma viena iš įtakingiausių archeologų, savo tyrimuose sujungusia archeologiją, lingvistiką, etnologiją ir religijotyrą į bendrą discipliną - archeomitologiją, gerokai pakeitusią Europos priešistorės sampratą. 
M. Gimbutienė išsakė naują požiūrį į archeologiją - tradiciškai archeologai tik kasinėja ir aprašinėja savo radinius, o profesorė ėmėsi juos interpretuoti, aiškinti jų prasmę. Savo darbuose ji atskleidė Europos tautų, tarp jų ir baltų, priešistorės evoliuciją, sukūrė koncepciją apie Senosios Europos kultūrą ir jos žlugimą, kai iš Eurazijos stepių Europą užplūdo indoeuropiečių gentys.
M. Gimbutienė taip pat atliko archeologinius tyrimus Balkanų šalyse, Graikijoje. Pagrindinius darbus publikavo tarp 1946 ir 1971 m. Juose M. Gimbutienė demonstruoja matriarchalinius pirmykščių bendruomenių tikėjimus, indoeuropiečių atsiradimo Europoje kelius. M. Gimbutienė iškėlė hipotezę, kad neolito Europoje klestėjo taiki civilizacija, kurios pagrindas buvo meninė kūryba ir nematerialios vertybės. 
Kurganų hipotezė
1956 m. M. Gimbutienė suformulavo Kurganų hipotezę - vieną iš indoeuropiečių kilmės aiškinimų, pagal kurį Ponto stepėje archeologinės kurganų kultūros žmonės greičiausiai kalbėjo indoeuropiečių prokalbe. Ji kurganų kultūrą suskirstė į keturis vienas po kito ėjusius periodus, kurių ankstyviausias (kurganų I) apėmė Samaros ir Seroglazovo kultūras Dniepro-Volgos regione vario amžiuje (IV tūkst. pr. m. e. pradžia). Šios kultūros atstovai buvo klajokliai gyvulių augintojai, kurie, pasak modelio, III tūkst. pr. m. e. pradžioje paplito visoje Ponto-Kaspijos stepėje ir Rytų Europoje.
Kurganų kultūros sąvoką ji įvedė bandydama sujungti vėlyvojo neolito ir ankstyvojo bronzos amžiaus archeologines kultūras, egzistavusias dabartinėje Rusijoje, Ukrainoje ir Moldavijoje.
Knygos, moksliniai darbai
M. Gimbutienė parašė 23 knygas. Lietuvių kalba išleistos:
Baltai priešistoriniais laikais : etnogenezė, materialinė kultūra ir mitologija (1985 m.).
„Senovinė simbolika lietuvių liaudies mene" (1994 m.),
„Senoji Europa" (1996 m.)
„Baltų mitologija. Senovės lietuvių deivės ir dievai" (2002 m.),
„Laimos palytėta" (2002 m.).
Vokiečių, anglų ir kitomis kalbomis įvairias monografijas ji išleido Tiubingene, Harvarde, Kambridže, Niu Jorke, Londone, Sarajeve, San Franciske, Insbruke, Los Andžele, kitur.
Mokslinės veiklos įvertinimas
M. Gimbutienė mirė 1994 m. vasario 2 d. Los Andžele. 1994 m. gegužės 8 d.buvo perlaidota Kaune, Petrašiūnų kapinėse. -
M. Gimbutienės teorijos buvo priimtos ir išplėstos daugybės neopagonizmo autorių. Joseph Campbell ir Ashley Montagu jos indėlį į istorijos tyrinėjimus prilygino Rozetės akmens atradimui Egipto hieroglifų iššifravimui.
1993 m. už knygą „Deivės civilizacija: Senosios Europos pasaulis" (The Civilization of the Goddess: The World of Old Europe), parašytą 1991 m. San Franciske, buvo paskirta JAV Enisfildo - Vulfo (Anisfield-Wolf) premija. Ši premija nuo 1935 m. skiriama už žymiausius pasaulio kultūros istorijos tyrimus.
1993 m. sausio 27 d. M. Gimbutienei suteiktas Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaro vardas.
2003 m. režisierius Donna Read ir neopagonizmo autorius ir aktyvistas Starhawk išleido bendrą dokumentinį filmą apie M. Gimbutienės gyvenimą ir veiklą "Signs Out of Time". Filme nagrinėjamos M.Gimbutienės teorijos, jų kritika ir įtaka akademinei bendruomenei, socialinių mokslų tyrinėtojams ir feminizmo vystymuisi.
Jai atidengtos Atminimo lentos Kaune, Mickevičiaus gatvėje ir Vilniuje, Jogailos gatvėje.
Tikėkimės, kad Seimui paskelbus 2020 metus Marijos Gimbutienės metais, mes dar geriau pažinsime ją ir jos darbus, suprasime jos veiklos tarptautinę reikšmę. Tada M. Gimbutienė dar labiau prie mūsų priartės.
Rubrika Jubiliejai, sukaktys yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2020-01-04 13:54
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media