2024 m. kovo 28 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Sukaktys, jubiliejai

*print*

Archyvas :: Bronius Čekanauskas: Kaip buvo atkurtas žurnalas „Karys“ (2 dalis)

2020-05-03
 
1992 m. „Geležinio vilko“ brigados vadas plk. ltn. Č. Jezerskas ir B. Čekanauskas. Tado Dambrausko nuotr.

1992 m. „Geležinio vilko“ brigados vadas plk. ltn. Č. Jezerskas ir B. Čekanauskas. Tado Dambrausko nuotr.

Pabaiga. Pradžia - balandžio 23 d.

 

Bronius Čekanauskas

 

Leisti pirmąjį numerį mums trukdė. 1991-ųjų sausio 11 d. desantininkai užėmė Krašto apsaugos departamentą, tuomet buvusį Vilniuje, Viršuliškių gatvėje. Ten du kambariai priklausė „Kario" redakcijai. Dokumentų, nuotraukų kabinetuose nelaikiau, juos anksčiau išgabenau į saugią vietą, nes kalbos apie artėjantį puolimą sklandė nuo praėjusių Kalėdų. 
Desantininkai okupavo ir negausų redakcijos turtą - abi spausdinimo mašinėles, telefoną, stalus, spintas, kėdes, kavos servizą... Likome pliki kaip tilvikai, tik su pirmojo numerio rankraščiais lagaminėlyje. Aptarinėti žurnalo reikalų rinkdavomės R. Dalinkevičiaus dirbtuvėje Muziejaus (dabar Vokiečių) gatvėje. Vienam bendradarbiui nuolat atrodė, kad mus seka. O kai kartą po pasitarimo Muziejaus gatvėje prie mūsų pristojo du įkaušę vyrai ir rusiškai paprašė užrūkyti, kolega tyliai šnibžtelėjo: „Sprunkam į skirtingas puses." Bėgti nereikėjo: prašalaičiai, gavę po cigaretę, patys dingo iš akių. 
Ir spaustuvėje tvyrojo nerimas: užims, neužims? Senieji spaustuvės vilkai juokais pagąsdindavo jaunutį dailininką Aidą: „Tave už „Kario" maketavimą prilups smarkiausiai, o paskui išveš." Azijietiškos išvaizdos kariškiai kelis kartus sunkvežimiais atsibeldė prie spaustuvės vartų, lazdom pamosavo, pašūkavo, bet savo valdžios ten neįvedė.
Didžiąją dalį pirmojo „Kario" numerio tiražo sausio pabaigoje redakcijos darbuotojai paskubomis išgabenome iš spaustuvės Maironio gatvėje. Tada talkino broliai Česlovas ir Vaclovas Jezerskai. Mano pirmuoju pavaduotoju buvęs Egidijus Žičkus ir kiti pirmąjį numerį pardavinėjome prie parlamento. Nutįsdavo eilės. Tai buvo žmonių pritarimas besikuriančioms Krašto apsaugos struktūroms. Ne visi linkėjo gero. Kai kuriuose spaudos kioskuose Vilniuje ir aplinkiniuose miesteliuose prekiautojos, net neišpakavusios „Kario", nukišdavo žurnalus į tolimiausią kampą. Tikriausiai joms nepatiko, o gal baugino pavadinimas? Bet žurnalą leidome.
Paskui atėjo neramios rugpjūčio dienos: pučas Maskvoje, suaktyvėję svetimos kariuomenės veiksmai Lietuvoje. Tada glaudėmės Seimo trečiųjų rūmų šeštame aukšte. Dar kartą teko slėpti visą mantą. 
Stebuklingas buvo tas rugpjūtis: per tris dienas griuvo leninizmo stalinizmo stabai. Pasaulis pripažino Lietuvą. Supratome, kad „Karys" eis. O redakcija jau penktą kartą kraustėsi į kitas patalpas.
1991-ųjų pabaigoje nustojo ėjęs „Karys" išeivijoje. Paskutiniame jo numeryje buvo rašoma: „Atsisveikiname su išeivijos „Kariu", siųsdami geriausius linkėjimus „Kariui" Vilniuje. Kas tik dar išgalime, skaitykime Lietuvoje leidžiamus karinės minties žurnalus... „Kario" štabas." Jie skaitė, prenumeravo, pinigų leidybai siuntė.
Vilniškio „Kario" bendradarbiai nuo pirmųjų dienų buvo žurnalistai Arnoldas Čaikovskis, Egidijus Žičkus, rašytojas Adolfas Strakšys, kiek vėliau atėjo Tomas Šarkus. Deja, pastarojo širdis neatlaikė: 1993 metų spalio 14-ąją jis mirė redakcijoje palinkęs ant rašomojo stalo. Tą dieną su Tomu grįžome palydėję pasalūniškai nužudytą „Respublikos" vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoją Vitą Lingį. Kažkoks banditas buvo melagingai telefonu pranešęs, kad užminuotas vienas pastatas, pro kurį turėjo judėti laidotuvių kolona. Tomas susinervino: „Kokie žmonės vis dėlto niekšai." Jo širdis buvo silpna, atlaikiusi jau ne vieną medikų invaziją. Nustojo plakusi darbo kabinete. Aš pirmą kartą mačiau, kaip šalia miršta artimas žmogus, o mes jam niekuo negalime padėti. Dėl to paties melagingo pranešimo apie neva padėtas bombas, uždarius eismą Senamiesčio gatvėse, vėlavo greitoji pagalba... Tomą Šarkų palaidojome su visa kariška pagarba. 
Bendradarbiauti „Karyje" pakviečiau buvusį savo dėstytoją Vilniaus universitete, garsiosios Bulotų giminės atstovą, publicistą ir rašytoją Joną Bulotą, rašytoją Vytautą Misevičių, jauną istoriką iš VVU Gintautą Surgailį, vėliau pulkininką leitenantą, Vytauto Didžiojo karo muziejaus direktorių, policijos komisarą Liucijų Suslavičių, ginklų specialistą Vladą Drupą, sporto veteraną, dimisijos majorą Stasį Buzą, šachmatų meistrą Valentiną Normantą ir daug kitų garsių žmonių. Galima sakyti, kad „Karyje" savo karjerą pradėjo ir dailininkas Nerijus Treinys, kūręs ne tik Lietuvos kariuomenės uniformą, apdovanojimus, bet 2011-aisiais sukūręs medalius ir Europos vyrų krepšinio čempionato Lietuvoje nugalėtojams ir prizininkams.
Lietuvoje dar stovėjo svetima kariuomenė. Pirmaisiais ir antraisiais „Kario" leidybos metais mes negalėjome visko atvirai rašyti apie kuriamus lietuviškus junginius, perimamas pasienio užkardas, KAD struktūras. Didžiausias dėmesys - patriotinei publicistikai, istorijai, prieškario kariuomenės tradicijoms, vadams, partizanų žygiams. Rašėme apie ginklus, karinę techniką, svarbiausius apdovanojimus - ordinus ir medalius, šių dienų kariuomenės kūrėjus. Spausdinome eilėraščius, apysakas, humoro skyrelius. „Kario" užduotis - objektyviai pateikti informaciją apie KAM ir jai priklausančių padalinių veiklą, padėti kurti besiformuojančios kariuomenės autoritetą. Kadangi buvau ir esu sporto žurnalistas, todėl ir atgimusiame „Karyje", kaip, beje, ir prieškariniame bei dabartiniame, buvo daug sporto temų. 1991-ųjų vienuoliktame numeryje išspausdintas interviu su Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentu Artūru Poviliūnu „Drąsiems ir likimas padeda" apie dar vieną pergalę - Lietuvos sugrįžimą į tarptautinę olimpinę šeimą. Rašiau apie pasirengimą ir Lietuvos sportininkų pasirodymus Albervilio ir Barselonos olimpinėse žaidynėse. Ant „Kario" viršelio puikavosi olimpiniai čempionai Romas Ubartas ir Arvydas Sabonis.
1993-iųjų rudenį suskaičiavome, kad nuo 1919-ųjų Lietuvoje ir JAV jau išleista 1700 „Kario" numerių. 
Trečiaisiais „Kario" leidybos metais vis dažniau pamąstydavau, kad laikas grįžti į sporto žurnalistiką. Priežastis pasitraukti iš „Kario" radosi taip pat netikėtai, kaip ir tada, kai sutikau redaguoti žurnalą. 1993-iųjų spalio mėnesį iš Krašto apsaugos ministro pareigų traukėsi Audrius Butkevičius. Man, jo pakviestam darbuotojui, tuo metu dar ir spaudos atstovui, logiškai mąstant, tarsi irgi reikėjo vyniotis meškeres.
Tiesa, naujasis ministras Linas Linkevičius, beveik buvęs kaimynas Aukštuosiuose Šančiuose, iš redakcijos nevarė. Priešingai, kalbino likti ir toliau redaguoti žurnalą. Užtarė Č. Jezerskas, su kuriuo viską buvau aptaręs: „Paleidžiam, ministre, Čekanauską, prie sporto žmogus linkęs. Aš nužiūrėjau jam pamainą iš „Geležinio vilko" žurnalistų. Rekomenduočiau Kęstutį Starinską." Dar mano suburta komanda parengė visus 1993 metų „Kario" numerius. 
Žurnalas sėkmingai leidžiamas ir dabar! Šiuolaikiškas, modernaus dizaino, kaip ir anksčiau, nemažai vietos skiriantis sportui. 
Rubrika Sukaktys, jubiliejai yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2020-06-29 17:37
 
 

Komentarai (3)

Jūsų el. paštas

Ipolitas

2020-05-12 13:06

Ačiū, Broniau, už įdomią publikaciją. Sėkmės ir stiprybės!

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Juozas

2020-05-06 10:30

Žinoma, kad Jezerskas generolas! Bet 1992 m. buvo plk.ltn....

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Ričardas

2020-05-05 19:26

Jezerskas, man atrodo, buvo generolas.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media