Sukaktys, jubiliejai

Šį pavasarį minime rezistento, rašytojo Liudo Dambrausko 100-ąsias gimimo metines. Šiai sukakčiai paminėti Lietuvos ypatingasis archyvas parengė virtualią parodą apie L. Dambrausko gyvenimą, rezistencinę veiklą.

Liudas Dambrauskas gimė 1921 m. balandžio 25 d. Ukmergės apskrities Pagirių valsčiaus Kuronių kaime, buvo jauniausias iš trylikos vaikų šeimoje (aštuoni pirmieji vaikai maži mirė). Toje pačioje sodyboje gimė ir jo tėvo Prano brolis, dėdė, rašytojas ir kunigas prel. Aleksandras Dambrauskas-Adomas Jakštas (1860 09 08-1888 06 22-1938 02 19). Liudas mokėsi Kuronių pradžios mokykloje, Šėtos (Kėdainių aps.) progimnazijoje, iš jos 1938 metais pašalintas už veiklą uždraustoje Ateitininkų federacijoje. 1941 metais baigė Kėdainių gimnaziją ir įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Technikos fakulteto Cheminės technologijos skyrių, mokytojavo Pagiriuose ir Kaune.

Į sovietų saugumo akiratį L. Dambrauskas pateko 1940 metais, dar besimokydamas Kėdainių valstybinėje gimnazijoje. Drauge su bendramoksliais, kurie demonstravo nepasitenkinimą sovietų valdžia ir platino antisovietinius atsišaukimus, per 1940 metų rugsėjo mėnesį vykusį renginį suorganizavo „Tautiškos giesmės" giedojimą.

Pirmosiomis Vokietijos okupacijos dienomis priklausė Lietuvių aktyvistų frontui, vėliau įsitraukė į antinacinį pasipriešinimą, platino pogrindžio spaudą, dalyvavo katalikų ir liaudininkų studentų veikloje, 1943 metais buvo išrinktas į Lietuvos katalikų jaunimo sąjungos centro valdybą.

1944 metų lapkričio pabaigoje drauge su Mindaugu Blozneliu, Pranu Sasnausku, Juozu Rainiu, Leonu Tvarijonavičiumi, Boleslovu Kavaliausku ir kitais bendraminčiais Kaune įkūrė Lietuvos išlaisvinimo tarybą (LIT), tapo jos vadovu. Pagrindiniai LIT tikslai buvo antisovietinio pogrindžio suvienijimas bendrai kovai, nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas bei, L. Dambrausko žodžiais, „lietuvių tautos intelektualinio, fizinio ir genetinio potencialo išsaugojimas". Dėl bendrų veiksmų L. Dambrauskas tarėsi su Lietuvos laisvės armijos (LLA) vadu Adolfu Eidimtu-Žybartu. 1945 metų kovo mėnesį LIT nariai kelis kartus susitiko su rašytoju Juozu Keliuočiu, aptarė pogrindinės spaudos leidybos klausimus, svarstė galimybę įtraukti į LIT veiklą daugiau visuomenei žinomų lietuvių inteligentijos atstovų. Taryba išleido du laikraščio „Lietuvos žodis" numerius. Pagrindinis leidinio redaktorius ir straipsnių autorius buvo L. Dambrauskas.

1945 metų balandžio pradžioje Lietuvos SSR valstybės saugumo liaudies komisariato (NKGB) Kauno skyrius susekė ir suėmė daug LIT narių. L. Dambrauskas buvo suimtas 1945 m. balandžio 7 d. ir kaip pogrindinės antisovietinės organizacijos įkūrėjas bei vadovas LSSR vidaus reikalų liaudies komisariato (NKVD) Karo tribunolo 1945 m. rugsėjo 26 d. nubaustas mirties bausme. Kitiems aktyviems LIT nariams buvo skirtos 10 metų, prie organizacijos veiklos prisidėjusiems mažiau - 5 metų laisvės atėmimo bausmės. Represijų neišvengė ir su LIT dalyviais susitikinėjęs bei patarimus jiems davęs rašytojas J. Keliuotis, kuriam Karo tribunolas skyrė trejų metų laisvės atėmimo bausmę.

SSRS Aukščiausiojo Teismo pirmininkui pareiškus protestą dėl mirties bausmės skyrimo L. Dambrauskui, SSRS Aukščiausiojo Teismo Karinė kolegija1945 m. lapkričio 17 d. nutartimi mirties nuosprendį L. Dambrauskui pakeitė į 10 metų laisvės atėmimo bausmę, tačiau nežinia dėl kokių priežasčių dar beveik mėnesį jis buvo laikomas mirtininkų kameroje. Vėliau kalėjo pataisos darbų lageriuose Čeliabinsko srityje bei Kazachijos SSR Karagandos srityje. 1955 m. balandžio 20 d. iš įkalinimo paleistas.

Grįžęs iš lagerio, L. Dambrauskas dirbo inžinieriumi Kauno gumos dirbinių fabrike „Inkaras", Termoizoliacijos mokslo institute Vilniuje, neakivaizdžiai studijavo Maskvos politechnikos institute, kadangi Rusijoje, kuri patyrė platesnes ir masiškesnes represijas, „chruščiovinio atlydžio" metais į buvusius politinius kalinius buvo žiūrima palankiau negu sovietinėje Lietuvoje. 1969 metais Maskvos M. Lomonosovo universiteto Tiksliosios chemijos technologijos institute apgynė technikos mokslų kandidato (dabar - mokslų daktaro) disertaciją. Paskelbė daugiau kaip 50 mokslinių straipsnių, buvo pripažintas 21 išradimo autoriumi.

Nuo 1957 metų L. Dambrauskas rašė prisiminimus „Pasmerktojo užrašai" apie kalėjime ir stalininiuose lageriuose praleistą laiką, 1970 -1984 metais parašė memuarinio pobūdžio apybraižą „Gyvenimo akimirkos". Pogrindiniame leidinyje „Perspektyvos" 1979-1980 metais paskelbti B. Stasiukaičio slapyvardžiu pasirašyti L. Dambrausko straipsniai „Pažymint Aleksandro Solženicyno 60-mečio jubiliejų ir penkerių metų ištrėmimo iš TSRS sukaktį", „TSRS - demokratiškiausia šalis pasaulyje, arba tos šalies konstitucija jos piliečio požiūriu". Kai kurių tekstų mašinraščius jis davė skaityti bei saugoti pažįstamiems asmenims. Dėl savo veiklos 1984 metų pavasarį vėl sulaukė Lietuvos SSR valstybės saugumo komiteto (KGB) dėmesio.

Už memuarų, kuriuose su „tikslu susilpninti Tarybų valdžią skleidžiami šmeižikiški prasimanymai, žeminantys tarybinę valstybinę ir visuomeninę santvarką", pogrindiniame leidinyje „Perspektyvos" paskelbtų rašinių rašymą ir platinimą LSSR KGB Tardymo skyrius 1984 m. kovo 12 d. L. Dambrauskui iškėlė baudžiamąją bylą. Po pusmetį užtrukusių tardymų jis vėl buvo teisiamas. Lietuvos SSR Aukščiausiojo teismo Teisminė baudžiamųjų bylų kolegija 1984 m. spalio 3 d. nuosprendžiu pripažino L. Dambrauską kaltu ir skyrė jam 3 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimą, bausmę atliekant griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje su nutrėmimu dvejiems metams. L. Dambrauskas kalėjo griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje, veikusioje Mordovijos ASSR Baraševo gyvenvietėje. Šioje kolonijoje taip pat buvo kalinami lietuvių rezistentai Vytautas Skuodis, Vladas Lapienis, Algimantas Andreika. M. Gorbačiovo pertvarkos metais pasikeitus Sovietų Sąjungos politiniam klimatui, 1987 metų vasario mėnesį L. Dambrauskas iš lagerio buvo paleistas.

Lietuvos SSR Aukščiausiojo Teismo Prezidiumo 1988 m. lapkričio 11 d. nutarimu LSSR Aukščiausiojo Teismo Teisminės baudžiamųjų bylų kolegijos 1984 m. spalio 3 d. nuosprendis buvo panaikintas, L. Dambrauskui iškelta baudžiamoji byla nutraukta, „nesant jo veikloje nusikaltimo sudėties". Grįžęs iš įkalinimo, L. Dambrauskas įsitraukė į visuomeninę politinę veiklą: dalyvavo Salių kaime veikusios pogrindinės spaustuvės-leidyklos „ab" veikloje, platino tuo metu vis dar draudžiamą literatūrą, lankėsi 1987 m. rugpjūčio 23 d. mitinge Vilniuje prie A. Mickevičiaus paminklo. 1992 metais kandidatavo į Lietuvos Seimą, 1993 metais dalyvavo steigiant rezistencinio paveldo draugiją „Atmintis", buvo vienas atnaujinto žurnalo „Naujoji Romuva" steigėjų. Iki gyvenimo pabaigos L. Dambrausko straipsniai aktualiomis temomis buvo spausdinami leidiniuose „Tremtinys", „Kauno aidas", „Diena", „Santara", „Naujoji Romuva" ir kitur. Paskutiniaisiais gyvenimo metais jis aštriai kritikavo kai kuriuos Lietuvos politikus, buvo skeptiškai nusiteikęs euroatlantinės integracijos atžvilgiu.

1996 metais L. Dambrauskas apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi. 2000 metais jam suteiktas Kauno miesto garbės piliečio vardas.

1990 metais buvo išleista dviejų tomų L. Dambrausko atsiminimų knyga „Gyvenimo akimirkos", 1992 metais - publicistikos knyga „Žvilgsnis į dabartį", 1994 metais - „Politinių aistrų sūkury", 1995 metais - „Spingsulė tamsaus tunelio gale". 1997 metais išleistos knygos „Praeities aidai" ir „Baravykų raistas: vaizdeliai iš protėvių buities", 1999 metais - monografija apie bendražygį Vytautą Skuodį „Svetimų nepalaužtas, savų nepaklupdytas", 2001 metais - „Kovo 11-osios tragizmas", 2005 metais (po mirties) - „Išeinančiojo mintys: dienoraščiai".

L. Dambrauskas mirė 2003 m. lapkričio 25 d., palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse.

Virtualioje parodoje eksponuojami L. Dambrausko baudžiamosiose bylose bei Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomi dokumentai, nuotraukos, vaizdo įrašai. Rengiant parodą pagelbėjo L. Dambrausko sūnus Saulius Dambrauskas. Parodos kuratorius - Lietuvos ypatingojo archyvo VRM dokumentų skyriaus vedėjas Povilas Girdenis.