Sukaktys, jubiliejai

Dr. Algirdas Matulevičius,

LŽS ir K. Donelaičio draugijos narys, istorikas, enciklopedistas

Pabaiga. Pradžia 2018 09 15.

                                                                Prūsų Lietuvos tautinė komisija

Pašaukimas išspausdintas 1918 m. lapkričio 16 d. Tilžėje gotišku šriftu 10 000 egz.tiražu. Tą pačią Pašaukimo lietuvininkams paskelbimo dieną, lapkričio 16 d., Tilžėje susirinkę iki 50 lietuvių tautinio sąjūdžio veikėjų (ir minėtos Tautinės komisijos nariai) sudarė Prūsų Lietuvos tautinę tarybą (kartais vadinamą ir Tautos taryba; 15 asmenų), kuri netrukus pasivadino Mažosios Lietuvos tautine taryba (MLTT; jai iš pradžių priklausė net 53 nariai). Prūsų Lietuvos tautinė taryba išrinko Prezidiumą (Vykdomąjį komitetą) iš tilžiškių: teisininko Viktoro Gailiaus, Tilžės lietuvių klubo pirmininko Erdmono Simonaičio ir Birutės draugijos pirmininko energingo kovotojo Jono Vanagaičio. Tarybos pirmininku vieningai buvo išrinktas susirinkime nedalyvavęs, bet davęs sutikimą Prūsijos Landtago (t. y. Seimo) deputatas, evangelikų liuteronų kunigas, filosofijos mokslų daktaras Vilius Gaigalaitis. Bet jis, paveiktas vokiečių užsipuolimų dėl Pašaukimo, per Karaliaučiuje leidžiamą laikraštį Koenigsberger Allgemeine Zeitung atsisakė MLTT pirmininko pareigų. Nutarta naujo MLTT pirmininko nerinkti, tarybai vadovavo Prezidiumas, jo generaliniu sekretoriumi paskirtas veiklus ir ryžtingas lietuvių veikėjas Erdmonas Simonaitis. Buvo steigiamos apskričių tarybos (pirmoji susikūrė Tilžėje). MLTT būstinė, kaip nustatė Mažosios Lietuvos kraštotyrininkas ir dabartinės Mažosios Lietuvos reikalų tarybos (įkurta 1989 m. pabaigoje Vilniuje) pirmininkas Vytautas Šilas, veikiausiai buvo vadinamosios Mažosios Lietuvos sostinės Tilžės žymaus spaustuvininko, Lituanios savininko Enzio Jagomasto bute (buv. Aukštoji g. - Hohenstraβe Nr. 78; dab. ulica Pobedy). Jo bute arba kito tilžiškio Fridriko Sūbaičio bute (čia irgi rinkdavosi lietuvių veikėjai, turbūt mėtė pėdas nuo vokiečių žandarų) ir buvo pasirašytas Tilžės Aktas.

Valstybinės reikšmės aktas

Lapkričio 30 diena - viena reikšmingiausių, svarbiausių Mažosios Lietuvos istorijoje. Tilžėje susirinkę MLTT 24 nariai (Vasario 16-osios Aktą pasirašė 20 Lietuvos Tarybos narių) paskelbė atsiskyrimo nuo Vokietijos ir prisijungimo prie lietuvių tautos kamieno - prie Lietuvos valstybės Deklaraciją, kitaip Tilžės Aktą. Kaip ir Vasario 16-osios Aktas, jo tekstas trumpas, bet politiškai ir tautiškai labai prasmingas ir reikšmingas.

Tai testamentas, turintis teisinę galią, istorinę reikšmę ir dabarčiai. Juo remiantis JAV prezidento T. W. Wilsono paskelbta Deklaracija dėl tautų apsisprendimo teisės, reikalaujama Mažąją Lietuvą priglausti prie lietuvių tautos kamieno - prie Didžiosios Lietuvos, jau atkūrusios savo valstybę.

Jo signatarai - nuo 22 metų (Valteris Didžys) iki 60 metų amžiaus (Martynas Jankus): Jurgis Arnašius (46 m. amžiaus), Mikas Banaitis (42 m.), E. Bendikas, L. Deivikas, Valteris Didžys (22 m.), Viktoras Gailius (25 m.), Jurgis Gronavas, Enzys Jagomastas (48 m.), Martynas Jankus (60 m.), Jakūbas Juška, D. Kalniškys, Kristupas Kiupelis, Mikelis Klečkus, Jurgis Lėbartas (49 m.), Mikelis Lymantas (apie 30 m.), Mikelis Mačiulis, Jurgis Margis (apie 28 m.), Kristupas Paura (mirė 1941 m.), Mikelis Reidys, A. Smalakys, Jonas Užpurvis (49 m.), Jonas Vanagaitis (49 m.) ir Fridrikas Sūbaitis. Posėdyje nedalyvavo Erdmonas Simonaitis (30 m.), kuriam reikėjo po atostogų grįžti į Vilnių baigti karinę tarnybą vokiečių dalinyje (tada Lietuvoje dar buvo dislokuoti Vokietijos saksų kariniai daliniai); Vydūnas (50 m.), skaitantis paskaitas Berlyne(nedalyvavo), Vilius Gaigalaitis (48 m.), Kristupas Lekšas (46 m.).

Šį lietuvių tautos valios išreiškimą dar reikėjo įgyvendinti praktiškai. Tai buvo itin sudėtinga, kai karo nugalėtojos didžiosios valstybės sprendė atskirai savo arba valstybių grupuočių geopolitinius uždavinius, rūpinosi pirmiausia savais interesais (išimtis XX a. pradžioje ne Europos valstybė JAV).

Ir Lietuvos Respublikos, ir Mažosios Lietuvos svarbiausi valstybiniai tautiniai reikalai buvo sprendžiami Paryžiaus (Versalio) taikos konferencijoje (prasidėjo 1919 01). Jau sausio 9 d. Prūsijos lietuvių organizacijų atstovai Tilžės Akto tekstą išdėstė Kreipimesi į Antantės valstybes, JAV prezidentą T. W. Wilsoną: lietuvių žemes Mažojoje (Prūsų) Lietuvoje būtina atskirti nuo Vokietijos ir priglausti prie atkurtos Lietuvos valstybės. Lietuvos Respublikos delegacija (vadovas - užsienio reikalų ministras Augustinas Voldemaras), reikšdama lietuvininkų valią, 1919 m. kovo 24 d. įteikė Paryžiaus taikos konferencijos pirmininkui, Prancūzijos užsienio reikalų ministrui G. Clemenceau (Klemanso) Memorandumą, kuriuo prašoma pripažinti Mažąją Lietuvą Lietuvos valstybei. Balandžio 8 d. MLTT per A. Voldemarą perdavė G. Clemenceau laišką, kuriame prašoma lietuvių teritoriją (pradedant Geldape ir Darkiemiu pietuose, vakaruose - Labguva, šiaurėje - Tilže, Ragaine, Klaipėda) sujungti su Didžiąja Lietuva. Balandžio 12 d. Lietuvos Respublikos delegacija laiške sąjungininkų (Antantės šalių) kariuomenės vyriausiajam vadui prancūzų maršalui F. Fochui (Fošui) prašė atiduoti Nemuno žemupį su Klaipėdos uostu ir kad Lietuvos Respublika galėtų juo laisvai naudotis. Balandžio 18 d. vieša Deklaracija pakartotas lietuvių reikalavimas prijungti Rytprūsių lietuviškas sritis prie LR. Gegužės 2 d. Taikos konferencijai įteiktas Komunikatas dėl Lietuvos valstybės sienų: į LR teritoriją turi įeiti ir 13 Mažosios Lietuvos apskričių: Klaipėdos, Šilutės, Lankos (Pakalnės), Tilžės, Ragainės, Pilkalnio, Stalupėnų, Darkiemio, Geldapės, Gumbinės, Įsruties, Vėluvos ir Labguvos. Tokios pat teritorijos reikalauta ir vėliau. 1919 m. gegužės 20 d. lietuvių delegacija vėl kreipėsi į Taikos konferencijos pirmininką - piktintasi, kad taikos sutartyje siūloma nuo Vokietijos atskirti tik siaurą lietuvininkų gyvenamą plotą. Tačiau mažųjų tautų norų nepaisyta. Viską sprendė (ir neteisingai) Pirmojo pasaulinio karo nugalėtojos - Antantės didžiosios valstybės JAV, Didžioji Britanija, Italija, Japonija.

1919 m. birželio 28 d. Antantės bloko šalys su Vokietija pasirašė Paryžiaus (Versalio) taikos sutartį (įsigaliojo 1920 m. sausio 10 d.). 1919 m. gruodžio 13 d. Paryžiuje Antantės Aukščiausiosios Tarybos sudarytas vadovaujamasis organas - Ambasadorių konferencija (iš Didžiosios Britanijos, Italijos, Japonijos ambasadorių Prancūzijoje; veikė iki 1931 m.; pirmininkavo Prancūzijos užsienio reikalų ministras) faktiškai sprendė daugiausia Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos valstybinius politinius reikalus. Pagal taikos sutartį nuo Vokietijos ir jos Rytų  Prūsijos provincijos atskirta tik lietuviškiausia Mažosios Lietuvos šiaurinė dalis Nemuno žemupio dešiniajame krante, pavadinta Klaipėdos kraštu - vienintelis Lietuvos valstybės išėjimas į Baltijos jūrą.

Tačiau Antantės blokas ir jos vykdomasis organas Ambasadorių konferencija Klaipėdos kraštą pavedė administruoti Prancūzijai (ji įvedė į Klaipėdą savo karinius dalinius, sudarė valdžią). Prancūzija buvo Lenkijos tradicinė sąjungininkė ir gynėja; pati Lenkija pretendavo į Klaipėdos kraštą, ypač į Klaipėdos uostą ir Nemuno žemupio ruožą. Tuo buvo nepatenkinti ne tik krašto lietuvininkai ir vokiečiai, bet ir pati apkarpytomis sienomis Vokietija. Vyko smarki diplomatinė kova.

Mažlietuviai matė, kad diplomatinėmis priemonėmis mažai ką pasieks. Kovingiausias jų Jonas Vanagaitis, Birutės draugijos Tilžėje pirmininkas (jai vadovavo 1909-1914 m.) ir laikraščio Birutė redaktorius ir leidėjas, dar 1909 m. rašė: „Aš noriu, kad Lietuvoj būtų audra! Lietuvių sielos nyksta. Ne tik lietaus, bet ir perkūnijos reikia! <...> .Audrai užėjus bus, žinoma, baisu, o jai praėjus bus ramu, gražu ir linksma".

Svarbu, kad 1920 m. kovo 20 d. MLTT deleguoti keturi atstovai Vilius Gaigalaitis, Martynas Jankus, Kristupas Lekšas ir Jurgis Strėkys buvo kooptuoti į Lietuvos Valstybės Tarybą Vilniuje. MLTT įgaliotinius pasveikino LR prezidentas Antanas Smetona ir LR ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas. Jie atvežė MLTT rezoliuciją - lietuvininkų valios dokumentą - dėl Klaipėdos krašto prijungimo prie LR. Jų prašymas Valstybės Tarybos de jure buvo patenkintas. 1922 m. gruodžio 18 d. iš MLTT narių sudarytas Vyriausias Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas (VMLGK; pirmininkas Martynas Jankus) buvo vienas sukilimo Klaipėdos krašte organizatorių ir koordinatorių. Sukilimo išvakarėse, 1923 m. sausio 4 d., žurnalo Trimitas rašinyje Lietuvos Respublikos prezidentas Antanas Smetona rašė:

„Sujungti Klaipėdos kraštą su Didžiąja Lietuva ar palikti jį, paskelbus freištatu, Prancūzijos ir Lenkijos žinioje? <...> .Didžiosios ir Mažosios Lietuvos (Klaipėdos) lietuviai tuojau privalo veiksmu įrodyti, jog lenkiškas Antantės nusistatymas nebus jokiu būdu priimtas <...>. Reikia sudaryti faktas, ypač, kad jo pamate yra šventa lietuvio teisė <...>. Alijantai dar padėkos, kad pagaliau lietuviai susiprato, sukruto ir savo sąjūdžiu padėjo teisingai išspręsti Klaipėdos krašto klausimą. Tad, Dievui padedant, ginkime tai, kas mums ir mūsų vaikams gerą ateitį lemia".

1923 m. sausio 7 d. VMLGK Atsišaukime į pagalbą pakvietė Lietuvos šaulius. Tai buvo oficialus pretekstas į Klaipėdos kraštą pasiųsti šaulius ir civilių drabužiais perrengtus Lietuvos kariuomenės kariškius-savanorius. Be abejo, sukilo ir veikliausi, drąsiausi lietuvininkai (manoma, iki 300 ar daugiau žmonių; tarp kitų kovėsi ir lakūnas kapitonas Steponas Darius). Organizuojant sukilimą Klaipėdoje ir visame krašte daug nuveikė Erdmonas Simonaitis, Lietuvos šaulių sąjungos centro valdybos pirmininkas Vincas Krėvė-Mickevičius, LR ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas. Sausio 9 d. Šilutėje VMLGK paskelbė Manifestą, kad vokiškoji Klaipėdos Direktorija (vykdomoji valdžia) paleidžiama, krašto valdžią perima VMLGK. Po laimėto 1923 m. sausio 10-15 dienomis vykusio sukilimo prieš Prancūzijos okupaciją ir po VMLGK sušaukto Šilutės Seimo (dalyvavo net per 120 delegatų) Deklaracijos (priimta sausio 19 dieną),kuria išreikštas Klaipėdos krašto gyventojų noras susijungti su lietuvių tautos kamienu, Klaipėdos kraštas vėliau autonomijos teisėmis buvo prijungtas prie Lietuvos valstybės. Teisiškai tai padaryta pagal Klaipėdos krašto Konvenciją (1924 m. gegužės 8 d.; Antantės valstybių Ambasadorių konferencijos sutartis su LR dėl Klaipėdos krašto); jau 1923 m. vasario 16 d. konferencija suvereno teises į Kraštą perdavė Lietuvos valstybei. Remiantis Konvencijos priedu Klaipėdos krašto statutu Lietuvos Respublikai  Klaipėdos krašte nustatyta autonomijos jurisdikcija. Taip mažlietuvių ir didlietuvių pastangomis šiaurinė Mažosios Lietuvos dalis susijungė su atkurta Lietuvos valstybe. Mažosios Lietuvos pagrindinė dalis - Karaliaučiaus kraštas, deja, liko Vokietijos sudėtyje. Lietuvos valstybė įgijo nors Baltijos pajūrio ruožą, išėjimą į jūrą ir Nemuno žemupio dešinįjį krantą. Štai ką 1920 m. kovo 20 d. Lietuvos Valstybės Tarybos posėdyje, priėmus keturis Mažosios Lietuvos atstovus į Tarybos sudėtį, pasakė lietuvininkų patriarchas Martynas Jankus: „Valdė mus kryžeiviai, lenkai, Valdė mus visokie stonai, Šiandien viršus mūsų rankose, Šiandien mes lietuviai ponai".

Kai kuriuos Tilžės Akto signatarus ir vėlesnius aktyvius Mažosios Lietuvos kovotojus Vokietijos nacionalsocialistų, hitlerinė valdžia persekiojo, šaudė, sodino į koncentracijos stovyklas. Pavyzdžiui, garsus spaustuvininkas Enzys Jagomastas su visa šeima 1941 m. buvo gestapo sušaudytas Paneriuose, prie pat Vilniaus. Erdmonas Simonaitis 1941-1945 m. kalintas Mauthauseno (Austrija) ir Dachau (Vokietija) koncentracijos stovyklose.

Svarbesnė literatūra:

W. Wielhorski Etnografiniai klausimai Rytų Prūsuose. Kaunas 1931;

V. Vileišis Tautiniai santykiai Mažojoje Lietuvoje. Kaunas 1935, Vilnius 2009;

J. Vanagaitis Kovos keliais. Almanachas. Klaipėda 1938,2012;

A. Matulevičius Mažoji Lietuva XVIII amžiuje: Lietuvių tautinė padėtis. Vilnius 1989;

P. Žostautaitė Klaipėdos kraštas 1923-1939 m. Vilnius 1992;

V. Šilas, H. Sambora Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai. Vilnius 1990;

A. Matulevičius Mažoji ir Didžioji Lietuva: lietuvininkai ir lietuviai / Lietuvos mokslas t. 2 kn. 3. Vilnius 1994;

M. Brakas Mažosios Lietuvos politinė ir diplomatinė istorija. Vilnius 1995;

L. Gineitis Prūsiškasis patriotizmas ir lietuvių literatūra. Vilnius 1995;

Lietuvininkų kraštas.Kaunas 1995;

M. Gelžinis Mūsų gimtinė Mažoji Lietuva. Vilnius 1996;

D. Kaunas Mažosios Lietuvos knyga. Vilnius 1996;

A. Matulevičius Lietuvių Prūsijoje autochtoniškumo ir Mažosios Lietuvos kolonizavimo, lietuvininkų asimiliacijos bei germanizacijos problemos / Vakarų Lietuvos katalikiškoji kultūra t. 3. Klaipėda 1996;

A. Juška Mažosios Lietuvos Bažnyčia XVI-XX amžiuje. Klaipėda 1997;

Nuo Mažvydo iki Vydūno:Karaliaučiaus krašto šviesuoliai.Vilnius 1998;

I. Lukšaitė Reformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje. Vilnius 1999;

A. Hermann Lietuvių ir vokiečių kaimynystė. Vilnius 2000;

Vydūnas Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių. Vilnius 2001;

S. Pocytė Mažlietuviai Vokietijos imperijoje 1871-1914. Vilnius 2002;

A. Gliožaitis Klaipėdos kraštas / Mažosios Lietuvos enciklopedija. T. 2, p. 172-181, 186-191. Vilnius 2003;

A. Juška Mažosios Lietuvos mokykla. Klaipėda 2003;

Tilžės akto žviesa/Lietuvių tauta, Vilnius, 2009.

A. Matulevičius Lietuvininkai: nuo kultūrinės autonomijos iki prisijungimo prie Lietuvos valstybės / Mažoji Lietuva: Lietuvininkų kovos. P. 12-42. Vilnius 2010;

A. Matulevičius Tautos žadinimo šaukliai: Aušrininkų, varpininkų ir dvasininkų korespondencija lietuvių tautinio atgimimo klausimais. Vilnius 2017.

Rubrika Sukaktys, jubiliejai yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.