Sukaktys, jubiliejai

Mindaugas Milieška

2016 m. rugpjūčio 2-ąją buvę „Europos lietuvio" savaitraščio bendradarbiai  90-ojo gimtadienio proga pasveikino savo buvusį redaktorių Vladą Dargį. Nuo 1992 m. jis gyvena Vilniuje grįžęs į Lietuvą po beveik po pusšimčio metų priverstinės tremties. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje vengdamas sovietų jis pasitraukė iš Lietuvos ir rado prieglobstį Didžiojoje Britanijoje. Čia leido lietuviškas knygas ir lietuvių laikraštį, dirbo redaktoriumi ir radijo diktoriumi, ilgą laiką buvo vienas iš Didžiosios Britanijos lietuvių bendruomenės vadovų.

„Nidos" knygų klubo vadovas

V. Dargis gimė 1926 m. rugpjūčio 2 d. Pakempinių kaime Akmenės rajone. Bet daugelyje žinynų, Lietuvos žurnalistikos enciklopedijoje, V. Dargio asmens dokumentuose kaip gimimo vieta nurodytas Kaunas. Kaip sako Vladas, taip jis pasakė 1947 m. iš Vokietijos atvykęs į Angliją  ir tvarkydamas dokumentus, nes gimtojo jo kaimo pavadinimas buvo per sudėtingas anglams.

Apsigyvenęs Londone, užsiėmė lietuviška kultūrine ir švietėjiška veikla, aktyviai veikė Didžiojoj Britanijoje gyvenusių lietuvių įsteigtoje organizacijoje.

1952-1957 m. jis vadovavo leidyklai „Nida Press" Londone. 1954 m. tame mieste įsteigė „Nidos" knygų klubą ir iki 1957 m. ir 1983-1991 m. jam vadovavo. „Nidos" knygų klubo spaustuvėje buvo spausdinamas laikraštis „Britanijos lietuvis" (vėliau „Europos lietuvis"), kiti Didžiosios Britanijos lietuvių leidiniai. „Nidos knygų klubas" leido naujausius lietuvių rašytojų, gyvenusių JAV, Didžiojoje Britanijoje, Kanadoje, Australijoje, Belgijoje, Švedijoje, Vokietijoje, kūrinius. Pirmoji klubo knyga - J. Sužiedelio romanas „Žalgiris" atspausdintas 1954 m. Išleistos J. Aisčio, K. Almeno, P. Andriušio, K. Barėno, J. Gliaudos, J. Grušo, I. Končiaus, B. Railos, K. Škėmos, J. Švaisto, M. Vaitkaus ir kitų lietuvių rašytojų knygos, istorijos veikalai. „Nidos" knygų klubas kasmet išleisdavo 3-4 lietuviškas knygas. Iki 1974 m. išleista 90 knygų.

1959 m. V. Dargis atsidūrė Miunchene, kur metus dirbo Lietuvai skirtas laidas rengusioje  JAV radijo „Amerikos balsas" informacijos lietuvių kalba redakcijoje diktoriumi, režisieriumi, žurnalistu. Dirbo trumpai, nes redakcija buvo uždaryta, ir tai Vladui buvo netikėta. Jis gavo pasiūlymą tęsti radijo žurnalisto darbą Jungtinėse Valstijose, bet Europos palikti nenorėjo. Pagrindinis motyvas: kai Lietuva taps laisva, greičiau grįš į Tėvynę. To momento teko laukti daugiau kaip 40 metų.

V. Dargis ilgą laiką dirbo Lietuvių namų bendrovės Londone direktorių valdyboje; į ją išrinktas 1956-1957 m., 1982 m. buvo spaudos skyriaus direktorius, 1984-1986 m. - valdybos pirmininkas, 1984-1987 m. būdamas administratoriumi tvarkė Didžiosios Britanijos lietuvių spaustuvės atnaujinimą, buvo Lietuvių namų reikalų vedėjas.

1974-1976 m. jis buvo Didžiosios Britanijos Lietuvių Sąjungos (DBLS) tarybos narys, 1982 m. išrinktas DBLS centro valdybos nariu informacijai ir ryšiams su skyriais, nuo 1983 m. vicepirmininkas kultūriniams reikalams, nuo 1985 m. iki 1989 m. - vicepirmininkas spaudai ir informacijai.

EL ištakos

„Europos lietuvio" numeriuose ir tarp skaitytojų buvo populiari jo pavadinimo santrumpa EL, o redakcijos poziciją išreiškiantys rašiniai pasirašomi ELR. Antroji santrumpa turėjo bent tris reikšmes, sudarydama tam tikrą intrigą skaitytojui: „Europos lietuvio" redakcija, „Europos lietuvio" redaktorius, „Europos lietuvio" reporteris.  EL santrumpą naudoja V. Dargis savo pranešime „Pamąstymai apie „Europos Lietuvio" žygį į Vilnių", skaitytame 2009 m. kovo 20 d. Vytauto Didžiojo universitete vykusioje konferencijoje „Lietuvių išeivijos spauda: istorija ir dabartis". Jis taip pristato EL ištakas:

1946 metų pabaigoje Didžiosios Britanijos vadovybė paskelbė, kad verbuoja Vokietijos pabėgėlių stovyklose esančius pabaltiečius žemės ūkio, anglies ir tekstilės pramonės darbams. Šiems darbams 1947 metais iš Vokietijos britų zonos į Didžiąją Britaniją atvyko apie 4800 lietuvių vyrų (tarp jų buvo ir V. Dargis - M.M.), o į ligonines dirbti seselėmis atvyko apie 500 lietuvaičių. Atvykę tautiečiai būrėsi į jau čia veikiančias lietuviškas organizacijas ir kūrė naujas. Didžiosios Britanijos Lietuvių Sąjunga (toliau - Sąjunga) buvo didžiausia ir sėkmingiausia naujai atvykusiųjų organizacija. Sąjunga įkurta 1947 metų liepos 2 dieną. Gabaus ekonomisto Mečio Bajorino pastangomis 1950 metų liepos 8 dieną prekybai ir komercijai plėtoti buvo įregistruota „Lietuvių Namų akcinė bendrovė" (toliau - Bendrovė). Su šiomis organizacijomis EL veikla buvo susieta tampriais ryšiais.

Sąjungos steigiamojo susirinkimo protokole Nr. 1 rašoma, „kad ryšium su naujai atvykusiais darbams iš Vokietijos, iškilo gausybė naujų problemų, kurių nei Lietuvos Pasiuntinybė Londone nepajėgia aprėpti, nei veikiančios, senosios lietuvių organizacijos neįstengia patenkinti." Reikėjo išspręsti tuo metu opų lietuviškos spaudos reikalą.

1947 metų liepos 25 dieną pasirodė pirmasis Sąjungos leidinys „Užsienio ir vidaus reikalų biuletenis", o nuo spalio 24 dienos nariams siuntinėjamas biuletenis nauju formatu ir pavadinimu „Britanijos Lietuvis". „Britanijos Lietuvio" atspausdinta 316 numerių, savaitraščio pirmieji puslapiai buvo skiriami Europos ir pasaulio įvykiams aptarti, o kiti - autorinei kūrybai apie kultūrą, žinioms iš okupuotos Lietuvos, informacijai apie lietuvius išeivius pasaulyje ir jų veiklą. Skyrelyje „Skaitytojų laiškai" skaitytojai dėstė savo mintis ir teikė pasiūlymus. 1953 metų rugsėjo 23 dieną „Britanijos Lietuvis", pakeitęs pavadinimą, spausdinamas toliau EL vardu.

EL savo paskirtimi nesiskyrė nuo kitų laisvame pasaulyje tuo metu leistų lietuviškų laikraščių. EL buvo Sąjungos organizacijos leidinys, siuntinėjamas organizacijos nariams už mokestį, neprilygstančio jo gamybos ir pašto kaštams. Todėl finansinių resursų trūkumas nuo pat pradžių buvo užprogramuotas. Londone EL neturėjo samdomų žurnalistų, todėl savaitraščio kūrybinį darbą atliko būrys visuomeniniu pagrindu rašančių savanorių. Daug rūpesčių kėlė žinių apie įvykius apdorojimas ir jų ūmus perteikimas skaitytojui.

Iš pradžių EL kūrybą, gamybą ir išsiuntinėjimą finansavo Sąjunga. Ji, be nario mokesčio, jokių kitų pajamų neturėjo. Nuo 1954 metų pradžios EL leidybos ir pašto kaštais rūpinosi Sąjungos įkurta Bendrovė.

EL keliasi į Lietuvą

1987 m. V. Dargis tapo Didžiosios Britanijos lietuvių savaitraščio „Europos lietuvis" vyriausiuoju redaktoriumi ir juo buvo beveik dešimt metų. Kaip ir anksčiau, tuo metu tai buvo unikalus leidinys - vienintelis savaitraštis Vakarų Europoje lietuvių kalba, turėjęs skaitytojų visame pasaulyje.

Beje, 1990 m. Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę Londone V. Dargio vadovaujama „Europos lietuvio" redakcija, be laikraščio leidybos, atliko Lietuvos informacijos centro užsienyje pareigas, suteikdama žinių pasaulio spaudai, radijui ir televizijai. Apie Lietuvos padėtį teiravosi Japonijos, Skandinavijos, Olandijos, Airijos ir kitų šalių žurnalistai. „Europos lietuvis" naujausios informacijos apie Lietuvą gaudavo telefonu iš Sąjūdžio atstovų ir ją perduodavo Vakarų žiniasklaidai. Iš Lietuvos gautos žinios buvo perduodamos užsienio žiniasklaidai.

„Nuo pat pirmojo numerio pasirodymo 1947 metais EL rūpinosi Lietuvos laisvės atgavimu. Kad suprastume 1987 metais ir vėliau gimtajame krašte vykusius lemtingus įvykius, reikėjo budrumo, išmanymo ir skirti daug dėmesio atrenkant žinias pagal jų svarbą. Reikėjo profesionalių žiniasklaidos darbuotojų, kad apie įvykius Lietuvoje EL galėtų operatyviai informuoti savo skaitytojus. Būdamas Londone, savaitraštis to padaryti negalėjo. Todėl buvo mąstoma iš Londono EL perkelti į Vilnių ir tiesiogiai dalyvauti atkuriant Kraštą po okupacijos," - sakė V. Dargis.

1991 metų sausio 9 dieną Vilniuje bendradarbiaujant su „Šiaurės Atėnų" bendrija atspausdintas pirmasis „Europos lietuvio" numeris, jo redaktoriumi buvo Laimantas Jonušys. Sausio 13-sios įvykiai privertė „Europos lietuvį" ir jo leidėją, vyriausiąjį redaktorių V. Dargį grįžti į Didžiąją Britaniją. 1992 metais antrasis bandymas perkelti „Europos lietuvio" redakciją į Lietuvą buvo sėkmingesnis, 1992 metų rugsėjo 21 dieną „Europos lietuvio" 37-tas numeris (8 puslapių - dvigubai didesnis nei paprastai būdavo Londone) iš Vilniaus išsiuntinėtas prenumeratoriams dvidešimt devyniose pasaulio šalyse Europoje, Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Australijoje. Tada savaitraštį redagavo žinomas žurnalistas Rimvydas Valatka. Po jo man teko kelerius metus dirbti tą  darbą.

EL Vilniuje

„Europos lietuvio" redakciją Vilniuje tuo metu pasiekdavo daug skaitytojų laiškų iš įvairių pasaulio kraštų. Visuomenininkai iš Didžiosios Britanijos rašė Stasys Kasparas, Juozas Maslauskas, Mečys Bajorinas, Arkadijus Podvoiskis, iš Vokietijos - Kazys Baronas, Romas Šileris, Andrius Šmitas ir kiti. Įsiminė redakcijoje gauta ir savaitraštyje išspausdinta Lietuvos ambasados Prancūzijoje darbuotojo P. Klimo žinutė apie Prancūzijoje, Bretanės pajūryje, 1993 m. rastą butelį su laišku lietuviu kalba, adresuotu tuo metu jau buvusiam Sovietų Sąjungos prezidentui M. Gorbačiovui. To laiško autorius - Lietuvos žvejybinio tralerio „Vištytis" bocmanas Juozas Lastakauskas 1991 m. parašytame savo kreipimesi smerkė kruvinuosius sausio įvykius Lietuvoje ir Latvijoje. Butelis su laišku buvo įmestas ir per porą metų pasiekė Prancūziją. Tik su kai kuriais „Europos lietuvio" autoriais, gyvenusiais įvairiose šalyse, teko susipažinti, kai jie aplankė mūsų redakciją Vilniuje, arba per susitikimus Londone.

Įdomu buvo Vilniuje 1993 m susitikti ir dalyvauti rengiant interviu „Europos lietuviui" su seniausiu Lietuvos diplomatu dr. Stasiu A. Bačkiu, kuris daug metų skaitė „Europos lietuvį".

Nepamirštamas ir Didžiosios Britanijos Lietuvių Sąjungos ir jos Lietuvių Namų bendrovės vienas iš vadovų airis Vincent O´Brien, kuris vedęs lietuvaitę Britanijoje pramoko lietuviškai, giedojo šv. Kazimiero bažnyčios Londone lietuvių chore. Jis palaikė „Europos lietuvio" persikėlimą į Vilnių ir juo tikėjo.

Darbas „Europos lietuvyje" suteikė progų pabendrauti tiesiogiai arba laiškais su daug Lietuvą mylinčių žmonių ir užsienio kraštuose, ir gimtinėje. Tai tikrai buvo įdomu.

V.  Dargis yra pasakojęs, kad tada vieno leidinio Lietuvoje vadovas įtariai jo klausė, ar britų vyriausybė slapta neteikia „Europos lietuviui" subsidijos. Teko nuraminti, kad tai gandas. Tuo metu prenumeratorių sumokėtų lėšų leidybai neužteko, tad tam tikrą priemoką skirdavo laikraščio steigėjai Didžiosios Britanijos Lietuvių Sąjunga ir jos Lietuvių Namų bendrovė.

Beje, 1994 m. sausio viduryje, kaip „Europos lietuvio" priedas, pradėtas leisti mėnraštis „Lietuvių godos". Jis kartu su „Europos lietuviu" nemokamai buvo platinamas tarp Gudijos lietuvių. „Lietuvių godų" leidybą V. Dargis finansavo iš asmeninių lėšų.

Grįžimas į Didžiąją Britaniją

Steigėjų sprendimu „Europos lietuvio" leidyba 1996  m. pradžioje grąžinta į Didžiąją Britaniją.

„Nuo 1992 metų Vilniuje leistas EL spausdintu žodžiu bandė sujungti Lietuvą su pasaulyje gyvenančiais tautiečiais. Deja, EL tapo svetimas užsienio lietuviams, o Lietuvoje nebuvo pripažintas savu," - sakė V. Dargis.

Lietuvoje leisto „Europos lietuvio" paskutinioji redaktorė Erika Umbrasaitė 1996 m. baigdama studijas Vilniaus Universiteto Žurnalistikos institute apgynė diplominį darbą „Europos lietuvis" Lietuvoje 1992-1995 metais" ir išsamiai atskleidė, kodėl šis leidinys neprigijo Lietuvoje. 

Tada „Europos lietuvis" tarsi skilo į dvi dalis - informaciniu biuleteniu tapęs laikraštis tokiu pavadinimu kas dvi savaitės leistas Didžiojoje Britanijoje, o Lietuvoje iki šiol veikia UAB „Europos lietuvis", kurios savininkas yra V. Dargis. Jis Vilniuje leido knygas.

Per daugiau kaip keturis dešimtmečius gyvendamas Didžiojoje Britanijoje V. Dargis nepriėmė tos šalies pilietybės ir liko ištikimas Lietuvos Respublikai. Ir, sakyčiau, jos neįvertintas už ilgametę lietuvišką veiklą. Kas pasirūpins, kad šis žmogus būtų pristatytas aukštam Valstybės apdovanojimui, kurio tikrai vertas? Gal Lietuvos žurnalistų sąjunga? 

  Rubrika "Sukaktys, jubiliejai" yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.