Archyvas :: Lietuvos televizijai – 60. Interviu, sankcionuotas N. Chruščiovo arba Holivudo žvaigždė J. Januičio televizijoje...
Ruta Lee-Kilmonyte duoda interviu Kazimierui Purui. 1964 metai
Kazimieras Pūras
Lietuvos televizija jau buvo įžengusi į aštuntuosius savo gyvavimo metus. 1964-ųjų kovas. RTV komiteto pirmininko Jono Januičio kabinete, kaip televizijos meninių laidų redakcijos vyriausiasis redaktorius, šį kartą gaunu kiek neįprastą parėdymą. Turiu pravesti interviu su lietuviškos kilmės aktore, atvykusia iš JAV. Su Ruta Lee-Kilmonyte. Jau gana garsia JAV kino pasaulyje, priduria šefas, primindamas, kad su viešnia susitikimas rengiamas Kinematografininkų sąjungoje. Ten aš turįs su ja susitikti ir susitarti.Ir tarsi tarp kitko primena, kad ji į Lietuvą atvyko paviešėti lyg ir norėdama išsivežti močiutę. Ir viskas. Jokios instrukcijos dėl interviu negaunu.. Kaparnokis pats.
Išeinu iš kabineto su neramia dūšia. Per trejetą darbo televizijoje metų teko pravesti keliolika pokalbių su respublikos piliečiais - eiliniais, taip pat su mokslo, meno bei kultūros veikėjais. O čia - jau Holivudo padangėje įsižiebusi žvaigždelė. Ir pats suvoki, kad teks pravesti tą interviu ne su Rojaus Mizaros ar Ksaveros Karosienės pasaulėžvalgos, t. y. taip vadinamų Amerikos pažangiųjų lietuvių atstove. Kažkas įtartino...
Kitą dieną. Kinematografininkų sąjungoje sugužėjo daug publikos. Viešnia pasakojo apie savo darbą Holivude, apie 1954 m. sukurtą filmą „Septynios nuotakos septyniems broliams", kuriame ji suvaidino vieną iš nuotakų (šis filmas Lietuvos kino teatruose su pasisekimu buvo rodomas pavadinimu „Šaunioji sptyniukė"). Atsakinėjo į klausimus. Susitikimas praėjo nuoširdžioje aplinkoje, ir mano žinios apie aktorę, jos gyvenimo būdą šiek tiek pasipildė.
Susitikimui pasibaigus, prisistačiau viešniai ir išdėsčiau reikalą. Turbūt Rutai pasirodė keista, kodėl jos pašnekovas negali paimti interviu čia pat, kodėl jis be portatyvinės įrašymo technikos, su kuria ginkluoti Amerikos televizininkai. Tačiau ji buvo taktiška ir suvokė mūsų biednystę. Įtariai nužvelgusi televizijos implantais neapsiginklavusį žurnalistą, ji sutiko, tačiau dar vis tyrinėdama mane - kokius klausimus jai pateiksiu ir kokius jai teks duoti surepetuotus atskymus.
Suvokdamas patikėtos užduoties atsakomybę, visgi su ja nutariau bendradarbiauti vakariečių žurnalistų stiliumi. Pokalbio metu prasitariau, jeigu garbiai aktorei tai priimtina, studijoje vesiu pokalbį su ja be išankstinio apsitarimų, t. y. ekspromtu.. Iš karto pajutau Rutos šypsnį ir su palengvėjimu ištartą okey (gal pagalvojo, kad velnias ne toks baugus kaip jį piešia).
Interviu studijoje, regis, vakaro žinių laidoje, praėjo sklandžiai. Dabar jau negalėčiau atkurti teksto. Atsisveikinome nuoširdžiai. Rytiniame posėdyje nebuvo jokių pastabų... Ir tik dabar po penkiasdešimties metų nuo to interviu pajuntu povandeniniuus rifus.
Manau, kad valdžia, saugumas ir mūsų pirmininkas tikrai buvo informuotas, jog su Ruta Lee-Kilmonyte privalu elgtis pagarbiai, nes ji autoritetinga asmenybe, ir ne todėl, kad vaidina Holivude, o todėl, kad dvidešimt aštuonerių Ruta išdrįso paskambinti N. Chruščiovui, ir paprašyti leisti jai išsivežti iš Sibiro grįžusią, Lietuvoje gyvenančią ir jau negaluojančią močiutę.
O kai sovietų lyderis bandė su ja kokietuoti ir pasigyrė žinąs apie jos vaidmenis ir net pakvietė atvykti į Tarybų Sąjungą, Ruta pasiprašė leidimo atvykti į Lietuvą ir atiduoti jai močiutę.. N. Chruščiovas jos prašymą patenkino. Manau, tada viešėdama Lietuvoje, ji giliai išgyveno savo giminės šaknų vargus. Juk jos senelis mirė tremtinių vagone, o močiutei išgyventi Sibire padėjo jos tėvų siunčiami siuntiniai. Tačiau to viešumoje nedemoinstravo.
Grįžusi Ruta davė interviu „Amerikos balso" lietuviškai laidai. Gana palankiai nušvietė Lietuvos padėtį, grožėjosi kaimo vaizdais... Per šį dvidešimt penkmetį Ruta Lietuvoje lankėsi jau, regis, penketą kartų. Filmavosi „Giminių" seriale. Pernai davė ekskliuzyvinį interviu Nomedai Kazlaus.
O jos viešnagė Lietuvos televizijoje 1964 m. - savitas Lietuvos televizijos istorijos puslapis, deja, išlikęs tik nuotraukose, o ne vaizdo įraše... Atsivertęs 1964 m. dienoraštyje kovo mėn. skirsnį ir to interviu aprašą, radau sakinuką: „Viskas susiklostė puikiai. Nors būta kinkų drebėjimo..."
Komentarai (0)