2017 m. gruodžio 15 d., Penktadienis

Sukaktys, jubiliejai

*print*

„Lietuvos aidas“ – Tautos mokykla

2017-11-29
 
 

Prof. habil. dr. Algirdas AŽUBALIS,

Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija

 

Taip pavadintą 320 puslapių knygą su paantrašte: „Lietuvos aidui" - 100 metų 2017 metų vasarą išleido leidykla „Trys žvaigždutės". Jos autorė - garsi Lietuvos mokslininkė ir visuomenės veikėja, Lietuvos moterų lygos prezidentė, prof. habil. dr. Ona Voverienė.

Kaip autorė pati rašo pratarmėje, knyga - „autorės straipsnių, skirtų „Lietuvos aidui", rašytų nuo 1994 metų iki šiol, rinkinys, ir, žinoma, jos subjektyviai suprastas prologas į objektyvią „Lietuvos aido" šimtametę istoriją, kuri kada nors bus tikrai parašyta. Knygoje pateikiamas tik jos fragmentas per „Lietuvos aido" redaktorių ir žurnalistų veiklos ir likimų prizmę, nes būtent jie ir formuoja laikraščio veidą ir dvasią. Galima ją laikyti ir iššūkiu knygotyrininkams ir istorikams, kurie imtųsi tą istoriją rašyti" (p. 12). Toliau autorė pabrėžia, kad „Lietuvos aidas" „beveik visada propagavo aukščiausius žurnalistinio darbo ir pareigos savo Tėvynei standartus. Todėl jis visada buvo ne tik jo skaitytojams, bet ir jaunosioms žurnalistų kartoms tikra pareigos bei žurnalistinio meistriškumo lavinimo mokykla, vadovaujantis tėvynės meilės, teisingumo ir doros principais. (...) „Lietuvos aidas" mūsų kultūros istorijoje buvo unikalus reiškinys. Nuo pat jo įkūrimo 1917 metais jis tvirtai stovėjo Tautos ir nepriklausomos Lietuvos valstybės sargyboje, ugdė Lietuvos patriotus, mokė (...) mylėti savo Tėvynę, (...), skiepijo pagarbą Valstybės institucijoms ir jos istorijai, Tautos kultūrai, ugdė atsakomybę už Tautos ir Valstybės likimą ir išlikimą. Po istorijos negandų ir geopolitinių kataklizmų „Lietuvos aidas" du kartus kėlėsi iš pelenų ir nauja gyvybės jėga kėlė tautiškumo ir pilietiškumo vėliavas į naujas aukštumas, gaivino Tautos šaknis, vedė ją valstybingumo stiprinimo keliu" (p. 13). Akcentuodama visa tai ir pabrėždama dar vieną aidiečius vienijančią idėją - antikomunizmą, nes būtent komunizme jie vieningai matė ir tebemato mirtiną pavojų Lietuvos Valstybei ir Tautai, autorė ir apžvelgia „Lietuvos aido" istorijos ir dabarties veiklos etapus.

Pirmajame knygos skyriuje „Pirmasis „Lietuvos aido" istorijos tarpsnis (1917-1919 metai)" su taikliai parinkta paantrašte „Lietuvos aidas" skelbiama apie atkurtą Lietuvos Nepriklausomybę ir skatinama kurti teisingą Lietuvą, pabrėžiama, kad po didelių to meto inteligentijos pastangų, susitarus su tuo metu okupavusiais Lietuvą vokiečiais, „Lietuvos aidas" pradėjo Vilniuje eiti 1917 m. rugsėjo 6 d. ir ėjo iki 1919 m. sausio 11 d., kai dėl bolševikinės Rusijos įsiveržimo į Lietuvos sostinę valstybinės įstaigos buvo priverstos pasitraukti į Kauną. Pirmasis laikraščio numeris buvo išleistas 15 tūkst. egzempliorių tiražu, pirmajame jo istorijos etape iš viso buvo 214 numerių.

Pirmasis skyriaus poskyris „Dr. Jonas Basanavičius - Tautos atgimimo patriarchas" ir taikli poskyrio paantraštė „Jo vaidmuo atkuriant Lietuvos Nepriklausomą valstybę ir jos oficiozą „Lietuvos aidą" labai tiksliai nusako poskyrio turinį.

Antrasis poskyris pavadintas „Antanas Smetona - „Lietuvos aido" dvasios formuotojas". Dar poskyrio pradžioje autorė pažymėjo, kad būtent iš asmeninių A. Smetonos lėšų buvo finansuojami pirmieji laikraščio numeriai, jis juos redagavo ir parašė pirmuosius vedamuosius straipsnius. Tačiau dėl didelio užimtumo jis greitai redagavimą perdavė Petrui Klimui (1891-1969), tad trečiasis pirmojo skyriaus skyrelis taikliai pavadintas „Petras Klimas - pirmasis „Lietuvos aido" redaktorius ir laikraščio ugdytojas". Autorė aprašė ne tik redagavimo laikotarpį, bet ir visą šio valstybės vyro gyvenimą, pabaigoje pabrėždama, kad „jam pačiam tas jo gyvenimo tarpsnis, kai jis dalyvavo atkuriant Lietuvos nepriklausomybę ir redagavo „Lietuvos aidą", buvo pats prasmingiausias ir maloniausias" (p. 40). Kadangi Vilnius 1918 metais buvo nuolatiniame Lietuvai ir jos Nepriklausomybei priešiškų jėgų taikiklyje, paskutinės pirmojo „Lietuvos aido" periodo dienos buvo labai susijusios su Liudo Noreikos (1884-1928), kun. Juozo Tumo-Vaižganto (1869-1933) ir kun. dr. Vincento Zajančkausko (1884-1956, JAV) redagavimu. Okupavus Vilnių, jo leidimas sustojo.

Antrasis knygos skyrius pavadintas „Antrasis „Lietuvos aido" istorijos tarpsnis (1928-1940)". Jis buvo ilgesnis: 1928-02 01-1940 07 15 (tą dieną išėjo 5544-asis laikraščio numeris) ir dėl bolševikinės okupacijos vieną mėnesį dar ėjęs okupantų priežiūroje, laikraštis tokiu pavojingu jiems pavadinimu eiti toliau nebegalėjo.

Pirmasis jo poskyris „Valentinas Gustainis - žurnalistas, paskelbęs spaudą moraline Tautos ugdytoja". Šis 1896 m. liepos 15 d. Vinkšnupiuose, Sintautų valsčiuje, gimęs ir 1971 m. spalio 11 d. Griškabūdyje miręs žurnalistas 15 metų (1941-1956) išbuvo Sibiro lageriuose. Aišku, tai buvo komunistų kerštas už jo veiklą atkuriant „Lietuvos aidą", jo redagavimą iki 1932 metų ir tolesnę žurnalistinę veiklą Nepriklausomoje Lietuvoje. Jis buvo atleistas iš tuo metu eitų ELTA direktoriaus pareigų, į jo vietą paskiriant komunistavusį rašytoją Kostą Korsaką (1909-1986). Po V. Gustainio redaktoriumi tapo rašytojas ir diplomatas Ignas Jurkūnas-Šeinius (1889-1959). Apie jo veiklą redaktoriaus poste O. Voverienė rašo: „Ignas Jurkūnas-Šeinius (...) žymiai sustiprino antikomunistinę „Lietuvos aido" kryptį. Tačiau protestuojant tada jau stipriai komunistuojančiai Lietuvos visuomenės daliai, I. Jurkūnas-Šeinius turėjo iš redaktoriaus posto pasitraukti, darbus perėmė Vytautas Alantas" (p. 43). Tad antrasis antrojo knygos skyriaus poskyris autorės pavadintas „Vytautas Alantas: tautinė ideologija - tautos skydas ir būtinoji gintis". Šie jo žodžiai buvo jo gyvenimo motto. Sidabrave, Naujamiesčio valsčiuje, 1902 m. birželio 18 d. gimęs Vytautas Alantas-Jakševičius, būsimasis rašytojas ir žurnalistas, būdamas Šiaulių gimnazijos ketvirtaklasis, savanoriu išėjo ginti Lietuvos nepriklausomybės. Po dvejų metų, praleistų Lietuvos kariuomenėje, baigė gimnaziją, metus studijavo Lietuvos universitete Kaune, kadangi studijoms trūko lėšų, metus mokytojavo Plungės gimnazijoje. 1925-1929 metais studijavo Prancūzijoje, Monpeljė (Montpellier) universitete. Baigęs studijas dirbo ELTA, 1934-1939 m. redagavo „Lietuvos aidą". Tapo vienu iš žymiausių lietuvių tautinės kultūros ir tautininkų politikos ideologų. Tautines idėjas skleidė ne tik laikraščio straipsniuose, bet ir novelėse, dramose, eilėraščiuose. 1940 metais tapo Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininku, tačiau birželį nuo bolševikinių okupantų turėjo trauktis į Vokietiją. Lietuvoje likusi šeima 1941 metais ištremta į Sibirą. Karo metais V. Alantas buvo Vilniaus dramos teatro direktorius. Po karo vėl atsidūrė Vokietijoje, po to - JAV. Po sunkaus darbo vakarais ir poilsio dienomis parašė ir išleido šešis romanus, keturis novelių rinkinius, apybraižą „Romas Kalanta". 1967-1971 metais buvo Lietuvių žurnalistų draugijos pirmininkas JAV. Mirė 1990 m. balandžio 23 d. Detroite. Prieš mirtį prašė palaikus palaidoti laisvoje Lietuvoje. 1992 06 15 amžino poilsio jie atgulė Kaune, Petrašiūnų kapinėse.

Iki uždarymo „Lietuvos aidą" dar trumpai redagavo Aleksandras Merkelis (1907-1994, JAV, perlaidotas Kaune) ir dr. Bronius Tomas Dirmeikis (1910-1961, JAV).

Plačiausias skyrius - „Trečiasis „Lietuvos aido" istorijos tarpsnis (nuo 1990 metų iki šiol)". Skyrelyje „Sąjūdžio revoliucija ir antrosios Lietuvos Respublikos kūrimas" trumpai apžvelgiamas šis tarpsnis. Autorė akcentuoja, kad „ir Antrojoje Lietuvos Respublikoje dienraštis kaip buvo, taip ir liko: 1) Tautos mokykla, puoselėjanti ir skleidžianti tautiškumą (...) ir 2) aktyviu kovotoju prieš didžiausią pasaulyje blogį, naikinantį žmogų ir jo dvasią - komunizmą" (p. 60-61). O trečias laikraščio privalumas - „autorių laisvė, nevaržoma redaktorių diktato" (p. 63). Antras skyrelis pavadintas „Lietuvos aidas" - atgimusi Tautos mokykla". Jame pabrėžiama, kad „Lietuvos aidas" nuo pat atsikūrimo priešinosi tuometinės Lietuvos žiniasklaidos itin pamėgtam smurto aprašinėjimui, susiliejančiam su jo propagavimu. Ir dar: „Kai visi 900 laikraščių ir žurnalų galingu choru šmeižė, juodino ir niekino, stengdamiesi to juodinimo šlykštumu pralenkti vienas kitą, Lietuvos nepriklausomybės tvirčiausią atkūrėją, nepriklausomos Lietuvos valstybės architektą prof. Vytautą Landsbergį, sugebėjusį išvesti tautą iš Rusijos nelaisvės namų, tik „Lietuvos aidas", „XXI amžius", „Tremtinys" ir „Gimtinė" griežtai pasisakė prieš tokį žurnalistų nedorumą" (p. 66). Skyrelyje išvardinta daug laikraščio žurnalistų ir bendradarbių, didžiuojamasi jų padorumu, atsidavimu nepriklausomybei. Įrodoma, kad „Lietuvos aidas" ir kita padorioji žiniasklaida vis dėlto padarė savo darbą. Skyrelio pabaigoje skamba optimistinė gaida: „Lietuvos žmonės jau bunda ir keliasi iš sąmonę ir jų protus suparalyžiavusio raudonmiegio; jau pradeda skirti gėrį nuo blogio ir matyti ribas tarp jų; jau pradeda suvokti, kas yra Lietuvoje. (...) Tokių žmonių Lietuvoje po kiekvienų rinkimų randasi vis daugiau" (p. 78-79). Likusi didelė skyriaus ir visos knygos dalis, net 28 skyreliai, skirta „aidiečiams". Jų smulkiau neanalizuosime, išvardinsime tik pavadinimus, nes jie parinkti labai vykusiai ir reprezentuoja skyrelio turinį, nusakydami, kokia tematika atitinkami autoriai rašė „Lietuvos aide". 22 skyrelius parašė knygos autorė prof. habil. dr. O. Voverienė:

1. Vilius Bražėnas - politologas tarptautininkas, publicistas, antikomunistas ir antiglobalistas. (Deja, jo gyvenimo kelias, prasidėjęs 1913 m. balandžio 6 d. Rygoje, daugiau kaip 50 metų vingiavęs JAV, nutrūko 2010 m. spalio 3 d. Vilniuje).

2. Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė - istorikė, kovotojų už Lietuvos laisvę atminties gaivintoja. (Jos gyvenimo kelio intervalas - 1938-2006 metai.)

3. Roma Grinbergienė-Griniūtė (Šapokaitė) - „Lietuvos aido" redaktorė, stovėjusi tautos sargyboje. Gimusi 1939 m. birželio 26 d. Kurkliuose, būdama 2 metukų, su tėvais ištremta į Altajaus kraštą, Danutė Marija Šapokaitė 1946 metais pabėgo į Lietuvą ir gyveno su pusseserės dokumentais. Mirė 2003 m. birželio 26 d. Vilniuje).

4. Juozas Elekšis - istorikas, publicistas, poetas, lietuviškų dainų kūrėjas.

5. Algirdas Endriukaitis teigė, kad teisingumo atkūrimo pradžia - įvardintas nusikaltėlis.

6. Česlovas Iškauskas - žurnalistas, visada balansuojantis ant aktualijų smaigalio.

7. Linas Jonušas - Lietuvos ir Rusijos santykių metraštininkas.

8. Alfonsas Kairys: Lietuvos tautinės mažumos - mūsų turtas.

9. Imantas Kalėjas - įkvepiančio patriotizmo eilučių autorius. Jo gyvenimo kelias - 1935-2008 metai.

10. Prof. Vytautas Kubilius tamsoje skatinęs nepasiklysti. Garsusis literatūros kritikas gimė 1926 m. lapkričio 23 d. Aukštadvaryje, Panemunio valsčiuje, žuvo eidamas per gatvę po užsižiopsojusio jaunuolio vairuojamo automobilio ratais 2004 m. vasario 17 d. Vilniuje. Šeima nereikalavo keršto ir nepražudė to jaunuolio gyvenimo.

11. Prof. Vytautas Landsbergis - politikas, atvedęs Lietuvą į pažadėtąją žemę.

12. Vilius Litvinavičius - žurnalistas, kuriam rūpėjo tautos dora.

13. Arida (knygoje Airida - A. A.) Papaurėlytė - piliečių ir spaudos laisvė ir pareigos.

14. Jonas Adolfas Patriubavičius - žurnalistas, beldęsis į liaudies sąžinę.

15. Lina Pečeliūnienė - išaugo ir sparnai sutvirtėjo „Lietuvos aide".

16. Algirdas Pilvelis šešiolika sunkaus, bet prasmingo gyvenimo metų vadovavo laikraščiui. Jo gyvenimas, deja, irgi jau telpa 1944-2016 metų intervale.

17. Antanas Rimantas Šakalys - žurnalistas, uždegantis žiburius tamsoje.

18. Vladas Terleckas - mąstytojas, prabilęs tautos sąžinės balsu. (Skyrelyje yra du poskyriai: a) Mokslininkas, ginantis tautą nuo jos rengimo dvasinei kapituliacijai; b) Pasibaisėtinas okupantų ir stribų žiaurumas pokario Lietuvoje).

19. Vytautas Urbonas - Lietuvos žurnalistikos istorikas ir teoretikas, vadovėlio „Lietuvos žurnalistikos istorija" autorius. (Šiame skyrelyje taip pat yra du poskyriai: a) Tautinė mintis Lietuvos periodikoje; b) „Lietuvos aido" vaidmuo tautos ir valstybės gyvenime).

20. Andrius Vaišnys - komunikacijos ir informacijos mokslų profesorius.

21. Algimantas Zolubas - inžinierius, aštrios plunksnos didmeisteris.

22. Kęstutis Žičkus - žurnalistas, vedęs tautą į mūšį prieš forokratiją (minint 20-ąsias „Lietuvos aido" žurnalisto Kęstučio Žičkaus žūties metines). Skyrelis parašytas 1996 m., tik dedant į knygą papildytas paantrašte.

Likusių skyrelių autoriai rašo arba patys apie save (pirmieji 4), arba kai kurie (paskutiniai du) - apie kitus:

1. Antanas Ališauskas: mus jungė besitęsiantis Laisvės stebuklas.

2. Giedrė Gorienė: misija - „Lietuvos aidas".

3. Loreta Nikolenkienė: „Lietuvos aido" redakcijoje kaupėsi žurnalistinio darbo patirtis.

4. Rasa Pilvelytė: „Lietuvos aidas" turi išlikti ilgam.

5. Ona Voverienė - mokslininkė, nešanti šviesos spindulį (skyrelio autorius - Vytautas Žeimantas).

6. Vytautas Žeimantas buvo tarsi „Lietuvos aido" siela (skyrelio autorius - knygos redaktorius ir leidėjas, rašytojas ir žurnalistas Jeronimas Laucius).

Paskutiniame knygos skyriuje „Žiniasklaida dabartyje: tautą ir valstybę kuriančioji ar ją ardančioji jėga?" autorė pabrėžia: „Lietuvos nepriklausomybės priešaušris aukso raidėmis į Lietuvos kultūros ir žurnalistikos istoriją įrašė žurnalistų Ričardo Sartatavičiaus, narsiai nardžiusio tarp žudikų tankų tragiškomis 1991 metų sausio dienomis su kamera, ir Lietuvos nepriklausomybės metraštininkės Laimos Pangonytės vardus" (p. 298) ir pažymi, kad vėliau prie nepriklausomybės įtvirtinimo ženkliai prisidėjo „Lietuvos aidas". „Tačiau nuo pat pirmųjų Lietuvos atkūrimo dienų prasidėjo ir mūsų valstybės pamatų griovimas (...) buvusiai mūsų šalies okupantei Rusijai atakuojant visais informacijos kanalais Lietuvos informacinę erdvę, skleidžiant apie Lietuvą, jos istoriją, jos didžiuosius žmones šlykščiausią dezinformaciją, - tęsia O. Voverienė. - (...) Imperialistinei bolševikinei kaimynei pralaimėjus pirmąsias informacines psichologines atakas (...), prasidėjo antrasis žiniasklaidos destruktyvaus siautėjimo scenarijus" (p. 299), kuriame noriai dalyvavo daug mūsų žiniasklaidos priemonių. Padėtis gerėja. „Dabar to purvo (...) žymiai sumažėjo. (...) Žurnalistai, pamatę pasaulio, pradeda praregėti. Šviesėja jų dvasia. Ne visų, deja", - rašo O. Voverienė (p. 301). Autorė baigia knygą Justino Marcinkevičiaus (1930-2011) kreipimusi (į visas žiniasklaidos formas), kviečiančiu daugiau kalbėti apie tiesą ir teisingumą, gerumą ir meilę, Tėvynės ir duonos vertę. Apie tai rašoma ir visoje recenzuojamoje knygoje.

Knyga gražiai išleista, rūpestingai suredaguota. Kelios nežymios korektūros klaidos, masiškai atsisakius korektorių, yra neišvengiamos.

Knygos pabaigoje - reziumė anglų kalba ir 14 psl. asmenvardžių rodyklė.

 

 „XXI amžius", 2017 m. nr. 43.

 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2017-11-29 11:27
 
Share |
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media