Tylos minutė

Vytautas Žeimantas

Vilniuje, eidamas 96-uosius metus vasario 6 d. savo namuose artimųjų apsuptyje mirė žinomas poetas, radijo ir spaudos žurnalistas, redaktorius ir vertėjas Vacys Reimeris.

Lietuvos rašytojų sąjungoje 2015 m. lapkričio mėn. jis pristatė paskutinę savo poezijos knygą - daugiau nei dviejų tūkstančių miniatiūrinės poezijos posmų rinkinį „...ir jūs pasakysite...". Tada tikėjausi, kad dar bus ir kitos knygos... Deja.

Jis mėgdavo kartoti, kad „savo neatsiūtus metus mama prisiuvo man". Iki mirties išlaikė aštrų protą, kūrybinį aktyvumą, gebėjimą naudotis informacinėmis technologijomis, neretai į rankas paimdavo ne tik plunksną, bet smuiką, lūpinę armonikėlę, drobę ir teptuką. Aktyviai susitikinėjo su poezijos mylėtojais, duodavo interviu Lietuvos ir užsienio žurnalistams, meno laidų kūrėjams. Iki šiol prisimenu jo interviu,  kurį jis man davė "Kario" žurnalui. 

"Mūsų "Trijų žvaigždučių" leidykla išleido kelias gerbiamo Vacio knygas. Man, kaip leidėjui buvo smagu bendrauti su tokiu aukštos erudicijos autoriumi. Jo poezijai nesvetimos humoro gaidos, kasdienės problematikos intarpai, meilės vizijos," - sako "Trijų žvaigždučių" leidyklos direktorius ir rašytojas Jeronimas Laucius. 

V. Reimeris gimė 1921 m. rugpjūčio 3 d. Kuršėnuose. Pirmosiomis karo dienomis Vacys su broliu Adolfu ir seserimi Maryte buvo priversti trauktis į Latviją, o vėliau su kitais lietuviais buvo perkelti į Rusijos gilumą. Įsitraukė į dainų ir šokių ansamblio „Lietuva" kolektyvo veiklą.

Rašytojo Juozo Baltušio pakviestas įsitraukė į žurnalistinę veiklą - dirbo Maskvos radijuje lietuviškų laidų redakcijoje. Po karo 1944-1949 m. buvo pakviestas vadovauti Kauno radijui. Lietuvos rašytojų sąjungai poetas priklausė nuo 1947 metų.

Ankstyvąją kūrybą itin paveikė asmeninė pažintis su Salomėja Nėrimi. 2011 m. išleistą poezijos rinkinio „Posmų gervės" komplektą lydi poeto įskaityta kompaktinė plokštelė - neabejotinai, šiam sumanymui impulsą davė jaunystės atsiminimai, kai jaunasis poetas karo metais Maskvos radijo įrašų studijoje į vaškines plokšteles įrašinėdavo poetės Salomėjos Nėries skaitomas eiles.

Dvidešimt metų (1949-1969) buvo savaitraščio „Literatūra ir menas" redaktorius. Buvo priimtas į Lietuvos žurnalistų sąjungą.

1951-1956 m. studijavo Maskvos M. Gorkio literatūros institute. 1952-1954 m. buvo Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos sekretorius.

1969-1986 m. buvo savaitraščio „Gimtasis kraštas" vyriausiasis redaktorius. 1986-1990 metais jis buvo LSSR taikos gynimo komiteto pirmininkas.

Išleido daug eilėraščių rinkinių: "Tėvų žemei" (1945), "Geras vyras" (1948), "Su pavasariu" (1948), "Ir skrenda daina" (1952), "Su tavim aš kalbu" (1958), "Prie baltojo Tadžo" (1958), "Draugystė" (1960), "Pilnaties ratas" (1962), "Kodėl daiktai prašneko piktai" (1964), "Delnai" (1968), "Ciksi-tiksi" (1969), "Eisenos" (1970), "Šarkos švarkas" (1974), "Vėjo vynas" (1976), "Rūpestis" (1979), "Poetai vaikšto žeme" (1981), "Sugrįžimas Indijon" (1983), "Gyveno storulis" (1984), "Žemė su puokšte gėlių" (1986), "Šimtas dėdžių" (1986), "Artumas" (1987), "Nosių vagys" (1995), "Delčios metas" (1996), "Ave Maria" (1996), "Katrenai rytui vakarui" (1999), "Į svečius Liliputijon" (2001), "Jūron lyjantis lietus" (2001), "Klounas grojo smuiku...: lyriniai etiudai" (2001), "1000 ir vienas lašas" (2003), "Kasdien būties korida" (2004), "Širdis prapuolus dienų atoluos..." (2006), "Vakarė grįžta Aušrinė" (2006), "Posmų gervės" (2011), parašė poemą "Draugystė" (1950), apybraižas "Lietuva - broliška žemė (1966), Užatlantės laiškai: kelionės po JAV įspūdžių mozaika (1974). Išleido įdomią knygą kelionę per gyvenimą, apie laikus, įvykius, žmones, kūrybą "... buvo... " (2009).

Kelios jo knygos išėjo rusų kalba. Iš rusų kalbos išvertė A. Tvardovskio, J. Vinokurovo kūrybos.

Brandos etape V. Reimeris labai vertino Justino Marcinkevičiaus asmenybę ir kūrybą. Žavėjosi „naujų poezijos meistrų" Aido Marčėno, Antano A. Jonyno, Donaldo Kajoko, Rimvydo Stankevičiaus kūryba. „Aš - jau pusiaukelėj", - sausio pabaigoje artėjantį atsisveikinimą nujautė poetas.

Jis buvo ištikimas tradicinei lietuvių poezijos tėkmei, neatsisakęs ir šiuolaikinių formų įtakos, savo eilėse lietė būties, laiko, žmogaus esybės, ryšio su gamta klausimus.

1965 m. V. Reimeriui buvo suteiktas nusipelniusio kultūros veikėjo vardas. 1968 m. už eilėraščių rinkinį „Prie Baltojo Tadžo" poetui įteikta tarptautinė Džavaharlalio Nehru premija, 1975 m.  už eilėraščių rinkinį „Šarkos švarkas" jam buvo suteikta valstybinė premija. 1977 metais jis tapo „Poezijos pavasario" laureatas, 1981 m. - Kuršėnų garbės piliečiu.

Lietuvos žurnalistų ir rašytojų šeima neteko talentingo kūrėjo, gero kolegos ir bičiulio.

Atsisveikinimas su Vaciu Reimeriu - Vilniaus laidojimo rūmuose Olandų g. vasario 8 ir 9 d