Tylos minutė

 Vilniuje rugpjūčio 12 d. po sunkios ligos, eidamas 85-uosius metus mirė žinomas fotožurnalistas, fotomenininkas, poetas, leidėjas, sunkumų kilnotojas Valerijus Koreškovas.

Kolega Valerijus gimė 1941 m. kovo 13 d. Baltarusijoje, Mogiliovo mieste, bet praktiškai visą laiką gyveno Lietuvoje. 1958 metais baigė Vilniaus 9-ąją vakarinę vidurinę mokyklą. Ilgą laiką, nuo 1965 m. iki 1987 m. dirbo fotokorespondentu periodinėje spaudoje: „Vakarines naujienos", „Kalba Vilnius", „Tarybų darbas" (Lietuvoje); „Socialističeskaja industrija", „Komsomolskaja pravda", „Pravda",„Sobesednik", „Ogoniok"(Rusijoje). 1973 metais buvo priimtas į Lietuvos fotografijos meno draugiją (dabar - Lietuvos fotomenininkų sąjunga). Nuo 1988 metų užsiėmė leidybine veikla.

„Visada nuotraukas darydavau ne šiaip, o konceptualiai. Fotografas, vienas iš Lietuvos fotografijos meno draugijos steigėjų Aleksandras Macijauskas mane yra pavadinęs fotografijos konceptualistu", - sakė kolega Valerijus, surengęs daug parodų Lietuvoje, sudalyvavęs daugiau kaip 200 tarptautinių fotografijos parodų,veikusių Minske, Budapešte, Vienoje, Rio de Žaneire, Maskvoje, Honkonge, Ulan Batore, kitur. Už fotografijas jis yra pelnęs net 63 apdovanojimus: iš jų Lietuvoje - 17, buvusioje SSRS - 15, iš užsienio šalių - 31.

Jo fotografijų kolekcijos saugomos Lietuvos fotomenininkų sąjungoje, Šiaulių fotografijos muziejuje, Prancūzų fotografijos muziejuje (Paryžius), kituose muziejuose ir archyvuose, daugelyje asmeninių kolekcijų.

„Istorija nepriklauso tau. Jeigu gali ją pasidalinti, tai dalinkis, negailėk," - sako kolega Valerijus ir ją noriai dalinasi. Jo svarbiausi darbai: „Lietuva šiandien" (1973), „Lietuvos kompozitorių ir muzikologų portretai" (1975), „Darbas ir šventė" (1984), „Auksinis BAM'o ruduo" (1985).

Didžiausiu leidybiniu darbu V. Koreškovas laikė kartu su Nacionaliniu M. K. Čiurlionio dailės muziejumi prieš 25-erius metus išleistą albumą „M. K. Čiurlionis. Paveikslai, eskizai, mintys" atskirais tiražais lietuvių, anglų, vokiečių ir rusų kalbomis.Vėliau parengė to paties albumo papildomus vertimus ir maketus lenkų, prancūzų, ispanų, italų ir japonų kalbomis. Tikėjosi visus šiuos albumus devyniomis kalbomis pristatyti spaudai artėjant M. K. Čiurlionio 150-osioms metinėms, bet nespėjo.

Atskirai norėtųsi pakalbėti apie kolegos Valerijaus ilgalaikį ir kūrybingą bendravimą su Lietuvos kompozitoriais, prasidėjusi beveik prieš penkiasdešimt metų. Tada siekdamas geriau susipažinti su kuriančių kompozitorių erdvėmis ir kasdienybe, norėdamas atverti duris į paslaptingą ir kartais sunkiai kitiems atsiskleidžiančią kūrėjų rutiną, kolega Valerijus nufotografavo visus Lietuvos kompozitorių sąjungos narius. kurių tuo metu buvo 75. Daugiausia fotografuodavo jų namuose, bet pasitaikydavo įvairių situacijų. Paprastai su savo fotoaparatais „Zenit" ir „Iskra" padarydavo daugiau kaip 100 vieno žmogaus kadrų. Vėliau prasidėdavo kruopšti atranka.

„Tada buvau reporteris ir bendravau su muzikologu Juozu Gaudrimu. Jis paruošė monografiją apie Lietuvos kompozitorius ir muzikologus, kurią reikėjo iliustruoti. Netiko tos „pasinės" nuotraukos - reikėjo gyvų, kad kompozitoriai ir muzikologai būtų realaus amžiaus, laikmečio. Kartą jis man pasakė: „Valerijau, darom šitą darbą. Baigęs suprasi, ką padarei. Čia bus istorijai", - sakė kolega Valerijus. - Tuometiniam Lietuvos kompozitorių sąjungos pirmininkui Eduardui Balsiui pritarus, 1971 metais prasidėjo realūs darbai: sąrašas, telefonai, adresai - susiskambini, atvažiuoji. Viską dariau pats. Esu dėkingas Gaudrimui už tokią galimybę įamžinti asmenybes. Iki šiol turiu jo knygą, visus portretus. Tai mano kūrybinis turtas, tačiau šis archyvas nėra mano nuosavybė - jis visuomenės. Mano darbas truko du metus. Padarius visą ciklą, Vilniaus filharmonijoje buvo surengta paroda, kurią palankiai įvertino visuomenė. Pagal savo tvarką aš padarydavau po 15-20 kontrolinių atspaudų, kad Juozui Gaudrimui būtų lengviau atrinkti tinkamus knygai. Tokiu būdu buvo padaryta apie 2000 fotografijų, kurias aš perdaviau Kompozitorių sąjungai. Jos iki šiol pasirodo įvairiuose ekranuose ir puslapiuose".

Kolega Valerijus fotografavo ne tik kompozitorius. Jo fotoaparato objektyve tilpo ir Vilniaus darbininkai, ir Sibiro BAM‘o statytojai, ir... Maskvos zoologijos sodo gyventojai. Viena jų, jam „pozavusi" meška tapo net tarptautinio dėmesio objektu. 1977 metais kolega Valerijus tapo „World press photo" apdovanojimų laureatu, už nuotrauką, kurioje įamžino tingią atsiskyrėlę mešką Maskvos zoologijos sode.

Kolega Valerijus, būdamas laikraščio fotoreporteriu yra padaręs daug reportažinių nuotraukų. Reportažui svarbu laiku paspausti mygtuką, aišku, prieš tai gerai įvertinus fotografavimo rakursą, apšvietimą, aplinką, kitką. Bet kartais tekdavo nuotraukas ir režisuoti.

„1965 m. aš pradėjau dirbti „Vakarinėse naujienose", o Juozui Miltiniui netrukus suėjo 60 metų. Žurnalas „Teatras" parašė didelį straipsnį apie Panevėžio teatrą, kur visi važiuodavo spektaklių žiūrėti. Sutarėme, kad pas jį atvyksiu, - sakė kolega Valerijus. - Po repeticijos nuėjome į Miltinio kabinetą ir aš supratau, kad įkliuvau. Tame kambaryje buvo tik viena lemputė, lentyna su knygomis per visą sieną ir nukrautas stalas. Jokio interjero, nėra už ko užsikabinti. Aš, dvidešimt kelių metų jaunuolis sakau: „Tamsta, Jūs gi režisierius. Padarykime jums sceną. Nukraukim knygas nuo stalo". O jis: „Įdomu". Bet vis tiek nėjosi fotografuoti. Vėl sakau: „Maestro, reikia Jums kažkur dėti rankas. Gal, tamsta, galite paimti į ranką taurelę?" Jis pažiūrėjo ir pasakė: „Jūs teisus. Taurelė - intelekto dalis". Pastaroji frazė man įsiminė visam laikui".

Kolegos Valerijaus kūrinių bibliografija iš tiesų yra įspūdinga. Jo nuotraukos yra fotoalbumuose „Lietuvos fotografija" (1971, 1974, 1978, 1981, 1986). „Ear Book" (Londonas - 1978, 1981), „Diumont" (VakarųVokietija - 1980), „Internacionalejarbuch" (Leipcigas, VDR - 1973, 1977, 1978, 1980, 1981, 1982), „Fotografai iš SSRS" (Baden Badenas, Vakarų Vokietija, 1982), „SSRS Foto" (Maskva - 1971, 1972, 1973, 1977, 1978). Nuo 1966 iki 1990 metų daug nuotraukų yra paskelbęs žurnalas „Sovetskoje foto" (Maskva).

Kolegos Valerijaus kūryba buvo publikuojama ir kituose profesionaliuose žurnaluose - „Foto" (Budapeštas), „Čekoslovenska fotografi" (Praha), įvairių parodų kataloguose.

Atkreipiau dėmesį, kad daug kur buvo publikuojamas kolegos Valerijaus sukurtas Giedriaus Kuprevičiaus portretas.

„Giedriaus Kuprevičiaus nuotrauką įkvėpė Amedėo Modiglianis. Kaip tik prieš jį fotografuodamas lankiausi Maskvoje, Puškino muziejuje, kur apžiūrėjau prancūzų dailininkų parodą. Ten pirmą kartą pamačiau Modiglianio paveikslus. Paskui, jau Venecijoje, mačiau tūkstantį jo piešinių. Šio dailininko stilius mane įkvėpė, - sakė kolega Valerijus. - Sutariau su Giedriumi susitikti, kai jis turėjo harmonijos pamoką. Atėjau, matau, gaidos, gražus piešinys, simpatiškas vaikinas. Nusprendžiau čia ir dirbti. Pamačiau jo nosį ir iškart už to užsikabinau. Vėliau ta nuotrauka atsiradė visuose tuometiniuose almanachuose, taip pat Vokietijoje".

Svarbią vietą kolegos Valerijaus gyvenime užima poezija. Jis ypač susidomėjo haikų, japoniškos poezijos žanru, daug jų yra sukūręs.

Dar norėtųsi plačiau pakalbėti apie kolegos Valerijaus kelias autobiografines knygas, kurias jis priskyrė serijai „Dvasinis ir fizinis striptizas". Pirmoji „Gyvenimas po 70-ies tik prasideda" išėjo 2012 metais, antroji - „Ir vis dėlto: 75-erimetai, tai tik pradžia" išėjo 2016 metais. Jose, pasiremdamas savo pavyzdžių - jis pats visą laiką aktyviai sportavo, dalyvavo veteranų varžybose - pasakojo apie fizinio lavinimosi, kultūrizmo naudą, pagyvenusių žmonių sportą. Autobiografinėse knygose jis dalijosi savo patirtimi, kad kiekvienas esame pajėgus keisti savo gyvenimą, kuris nesibaigia sulaukus 70-ies metų ir daugiau.

Kolega Valerijus ir savo aštuoniasdešimtmetį atšventęs buvo Pasaulio, Europos ir Lietuvos veteranų sporto varžybų dalyvis. Štangą, svarmenis, kitus sunkumus jis kilnojo daugiau kaip 60 metų. Dalyvavo ir veteranų bėgimo rungtyse.

„Jei ateinu į salę ir jaučiu, kad negaliu dirbti, išeinu. Neprievartauju savęs. Darau tiek, kiek jaučiu, kad galiu, nežaloju savęs",- sakė kolega Valerijus.

2011 metais iš kultūrizmo ir fitneso čempionato, vykusio Sapryje, Italijoje, kolega Valerijus grįžo su „Grimek Award Sapri" apdovanojimu. Vėliau dalyvavo veteranų varžybose Lietuvoje ir užsienyje - Turine, Nicoje, kitur. Pastaruoju metu nuotraukomis ir prisiminimais prisidėjo prie rengiamos kultūrizmo enciklopedijos.

Tarptautiniame renginyje Ukrainoje už visuomeninę veiklą buvo apdovanotas UNESCO garbės raštu.

Lietuvos žurnalistų ir fotografų šeimos netek talentingo ir darbštaus kolegos, gero bičiulio.

Nuoširdžiai užjaučiame kolegos Valerijaus šeimą ir artimuosius.

*

Atsisveikinti su kolega Valerijumi galima Vilniaus laidojimo rūmų „Ritualas" 10-oje salėje (Olandų g. 22) rugpjūčio 13 d. nuo 10 val. iki 14 val.. Jis bus laidojamas Karveliškių kapinėse, greta artimųjų.