2024 m. kovo 28 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Tylos minutė

*print*

Archyvas :: Mirė buvęs žurnalistas, redaktorius, rašytojas Vytautas Bubnys

2021-04-25
 
Vytautas Bubnys

Vytautas Bubnys

Vilniuje balandžio 24 dieną po ilgos ir sunkios ligos, eidamas 89-uosius metus, mirė buvęs žurnalistas, redaktorius, rašytojas Vytautas Bubnys.
V. Bubnys yra sakęs: „Gimiau po laiminga žvaigžde. Jaunystės metais buvau automatų kulkų suvarpytas, ir mokslo draugai pasiskubino nupinti vainikus man ant kapo. Tik per stebuklą išlikau. Kitais metais dar du susitikimai su mirtimi. Ir vėl - gyvas. Tada aš sau pasakiau: būsiu rašytojas ir rašysiu knygas apie tikėjimą gyvenimu: gyvenimu regimu ir neregimu, gyvenimu nenuspėjamu, kupinu paslapties. Iš tikro ši mintis persmelkia ne vieno mano romano puslapius. O gal toji pati žvaigždė lėmė, kad ir mano knygų bendras tiražas (prisipažinsiu, ranka suvirpa) pasiekė šešis milijonus".
Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda savo ir visų Lietuvos žmonių vardu pareiškė užuojautą dėl Vytauto Bubnio mirties.
Pasak šalies vadovo, rašytojo kūryba ir indėlis į Lietuvos literatūros istoriją svarbus dėl jo aktyvaus darbo ir aistros kūrybai, Lietuvos kultūrinės tapatybės klasika tapusių romanų ir apsakymų bei dėmesio paprasto žmogaus kasdienybei, per kurią atsiskleidžia pozityvioji ir šviesioji gyvenimo pusė.
Prezidentas pabrėžė prozininko talentą jautriai ir nuoširdžiai perteikti gyvenimo stebuklą, atsitiktinumo ir lemties santykį jame. Prezidentas pareiškė užuojautą netektį išgyvenantiems V. Bubnio šeimai, artimiesiems, Lietuvos rašytojų bendruomenei ir visiems prozininko talento gerbėjams.
Seimo pirmininkė V. Čmilytė-Nielsen sako, kad Lietuva neteko išskirtinės asmenybės, palikusios ryškų įspaudą literatūros ir kultūros istorijoje.
„Vytautas Bubnys buvo ne tik talentingas prozininkas bei eseistas, bet ir aktyvus visuomenės veikėjas, labai mylėjęs savo kraštą ir jo žmones. Esu dėkinga už jo veiklą Sąjūdyje bei darbą Seime atkūrus Lietuvos nepriklausomybę" - užuojautoje sako parlamento vadovė.
V. Bubnys gimė 1932-ųjų rugsėjo 9 dieną Čiudiškiuose, Prienų valsčiuje. 1953-aisiais baigė Prienų vidurinę mokyklą. Vilniaus pedagoginio instituto Lituanistikos fakultete įgijo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo specialybę.
1957-1964 m. buvo Kauno 9-osios vakarinės pamaininės vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotojas.
V. Bubnys beveik dešimt metų atidavė žurnalistikai. Buvo įstojęs į LŽS. 1965-1966 m. buvo žurnalo „Moksleivis" redakcijos vedėjas, 1966-1974 m. vyriausias redaktorius. Dirbdamas „Moksleivyje" yra paskelbęs daug apžvalginių ir publicistinių straipsnių apie Lietuvos mokyklą, pedagogiką, moksleivių mokymąsi ir gyvenseną. Atgimimo laikotarpiu paskelbė daug straipsnių moralės, kultūros ir politikos klausimais.
1958 m. buvo primtas į Lietuvos rašytojų sąjungą. 1976-1981 m. ir 1991 m. ėjo Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos pirmininko pavaduotojo pareigas.
Nuo 1981 m. atsidėjo tik kūrybiniam darbui. Aktyviai dalyvavo Atgimime: 1988 m. buvo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, Sąjūdžio Seimo ir Tarybos narys, 1992-1996 m. - Lietuvos Respublikos Seimo narys (LDDP frakcija).
V. Bubnys savo kūrybą pradėjo skelbti 1953 m. Jis tapo vienas iš produktyviausių ir skaitomiausių prozininkų Lietuvoje. Parašė net 44 prozos knygas, tarp jų - 19 romanų. Pirmasis romanas „Alkana žemė" pasirodė 1971 m. Jo kūrinių išversta į daugiau nei 20 kalbų - į latvių, estų, rusų, lenkų, čekų, vokiečių, bulgarų, kroatų ir kitas. Keli kūriniai ekranizuoti.
Su jo apysaka paaugliams „Arberonas" (1969, 1972, 2009) užaugo ne viena karta, o iš jos motyvais sukurto kino filmo (scenarijų rašė pats autorius) „Maža išpažintis" (1971 m., rež. A. Araminas) frazė „Benai, plaukiam į Nidą" tapo legendinio muzikos festivalio pavadinimu ir daugeliui žiūrovų užsifiksavo atmintyje visam gyvenimui.
Rašytojas parašė scenarijų ir pagal savo romaną „Nesėtų rugių žydėjimas" (1978 m., rež. ir scenarijaus bendraautoris M. Giedrys).
V. Bubnys, vienas ryškiausių mūsų literatūros kūrėjų, įnešė svarų indėlį į lietuvių literatūrą ir Lietuvos kultūrą. Rašytojas, nors regėdamas ne visada jį džiuginančias visuomenines ir politines permainas, iki pat gyvenimo pabaigos deklaravo šviesų gyvenimo džiaugsmą, tikėjo meno galia ir daugiausia dėmesio savo kūryboje skyrė paprastam žmogui, per kurį atskleidžiama tautos istorija, tradicinių vertybių raida ir jų poveikis visuomenei.
Jis bandė savaip pažvelgti į pačius skaudžiausius istorinius įvykius, tarkime romane „Teatsiveria tavo akys" (1993) pasakojama apie dievdirbį - medžio drožėją, o iš tikrųjų - apie pagonybės ir krikščionybės sankirtą, septynioliktą amžių, kai žmogus nelabai žino, kas jis yra - krikščionis ar pagonis.
Tuo tarpu romane "Tas ryto laukimas" (2004) istorinė gija eina per tris laiko sluoksnius - per Kražių skerdynes, pokarį ir Sausio įvykius. Rašytojui dar teko bendrauti su netoli jo gimtinės gyvenusiu knygnešiu, kuris sovietų laikais per pokarį nešiojosi prie švarko prisikabinęs dar prezidento Smetonos įteiktą medalį už knygnešystę, vėliau už savo drąsą buvo išvežtas į Sibirą.
Rašytojas yra prisipažinęs: „Tokia patirtis susikaupė, ir man labai norėjosi per kelias vienos šeimos kartas pasižiūrėti, kaip driekėsi laisvės siekimo gija. Kai be jokių agitacijų iš šalies, be jokių raginimų kaimo žmogus ėjo ir nešė knygą, gynė savo bažnyčią. Knygnešystė, kaip ir bažnyčios gynimas nuo kazokų, yra tikriausiai vieninteliai Europoje tokie atvejai, kai ne politikų organizuoti kaimo žmonės budėjo ištisus mėnesius ir gynė savo šventovę".
Taigi V. Bubnys priskirtinas prie lietuvių prozininkų, daugiausia prisidėjusių gaivinant sovietmečio visuomenėje niekintą dvasingumą, demokratiškumą ir teisingumą.
Įdomu yra tai, kad V. Bubniui rūpėjo ir svetimuose kraštuose gyvenančio žmogaus dvasinis pasaulis, žmogaus, įpainioto į kruvinus Balkanų karo įvykius (romanas „Balandžio plastėjime", 2002). Ir ne šiaip eilinio žmogaus, o buvusio vienuolio, pranciškono, kuris savo abitą pakeičia į automatą ir eina kovoti prieš serbus ar musulmonus.
Rašytoją visada, visų pirma, domino ne tiek politinė, ideologinė įvykių pusė, o dramatiška vidinė žmogaus būsena, jo elgesys sudėtingais istoriniais laikotarpiais. Beje, romanas „Balandžio plastėjime" 2003 m. autoriui pelnė Baltijos Asamblėjos premiją.
V. Bubnys buvo apdovanotas ir daugybe kitų premijų, tarp jų: 1970 m. - Žemaitės literatūrine premija už apsakymų knygą „Gegužio nemiga", 2003 m. - „Varpų" literatūrine premija už apsakymą „Balsas sniegynuose", 2005 m. - už romaną „Tas ryto laukimas" - JAV lietuvių tautinės sąjungos 1-ąja premija ir Gabrielės Petkevičaitės-Bitės literatūrine premija, 2008 m. - Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija. 1998 m. rašytojui buvo įteiktas LDK Gedimino ordino Karininko kryžius, o 2002 m. - suteiktas Prienų garbės piliečio vardas.
Literatūrologas Algis Kalėda yra sakęs: „Vytauto Bubnio kūryba yra glaudžiai susijusi su tautos lemtimi. Kultūrologijoje esama tradicijos menininkus laikyti dievų pasiuntiniais. Bubniui dera ši nuostata; ne viename jo kūrinyje ryškus vertikalusis, sakralinis matmuo. Aiškios pastangos tęsti prakilniąją Kūrėjo misiją, o paprasčiau sakant, kurti taip, kad žmonėms būtų geriau ir šviesiau gyventi".
Dabar apie literatūrą (ir ne tik) jiedu galės pasikalbėti ten, kur iš tikrųjų, tikėkime, yra šviesu ir gera.
Nuoširdžiai užjaučiame Velionio žmoną,žurnalistę ir rašytoją Eleną Kurklietytę, sūnų Vygintą ir kitus artimuosius bei bičiulius.
Paskutinį kartą atnaujinta: 2021-05-21 12:05
 
 

Komentarai (10)

Jūsų el. paštas

Ipolitas Skridla

2021-04-30 17:59

Teko maloniai bendrauti .nuoširdus buvo žmogus,puikus ir mėgiamas rašytojas,Užuojauta šeimai ir artimiesiems

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Simas

2021-04-27 07:21

Geras buvo rašytojas. Užuojauta...

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Zinaida Streikienė

2021-04-26 10:53

Tesiilsi taurioji siela, priėmusi širdin šalies skaudulius... Nuoširdi užuojauta atrimtiesiems ir amžinybėje jo siela ras savo vietą...

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Viktorija Pakerienė

2021-04-26 10:48

Amžiną Atilsį, Rašytojas buvo, girdėjo Lietuvą, jautė žmonių likimus. Ačiū už "Arberoną", už "Nesėtų rugių žydėjimą..."
Užuojauta artimiesiems.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Regina Jakučiūnaitė

2021-04-26 08:42

Užuojauta artimiesiems, mirus visų rašančių moksleivių globėjui. Kiek jis išugdė jaunų literatų - sunku būtų ir pasakyti.... Žemai lenkiu galvą.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Kazys Kęstutis Šiaulytis

2021-04-26 08:39

Amžinybėn iškeliavo puikus žmogus.
Malonu buvo bendrauti, kai piešiau jo portretinius škicus vieno susitikimo metu, Rašytojų sąjungos renginių salėje. Jo garsiąją apysaką "Arberonas" skaičiau dar pirmojo leidinio knygoje (1969).
Mano pirmieji humoristiniai piešiniai buvo spausdinami jo redaguojamame žurnale "Moksleivis", 1989 metais žurnale "Švyturys" iliustravau rašytojo apsakymą.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Vytautas Kupliauskas

2021-04-25 23:35

Užuojauta

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Nijolė Steponkutė

2021-04-25 23:32

Užuojauta!

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Voldemaras

2021-04-25 18:25

Buvo geras rašytojas. Gaila....

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Nija Miškinė

2021-04-25 18:24

Pagarba ir užuojauta...

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media