Tylos minutė

Berlyne rugsėjo 21 dieną mirė žinomas radijo ir televizijos žurnalistas, LŽS narys Leonas Stepanauskas. Šią liūdną žinią mums perdavė jo dukra Daina Langner.

Atrodo, dar visai neseniai, birželio 28 dieną mes kolegą Leoną sveikinome su 100-metų sukaktimi. Ta progą parašiau ir paskelbiau žurnale „Žurnalistika" (2025 m., Nr. 3 (53) straipsnį „Žurnalistui Leonui Stepanauskui - 100!". Pasiunčiau šį žurnalo numerį į Berlyną. Iš Berlyno atskriejo jo dukros Dainos laiškas: "Mielas Vytautai, labai labai esame dėkingi už Jūsų straipsnį!!! Tai buvo didelis džiaugsmas po mūsų stogu".

O dabar skaitau jau naują Dainos laišką: „Vytautai, liūdna žinia: Leono jau nebėra. 21.09.2025 iš ryto numirė. Tik vieną savaitę sirgo. Ir tą savaitę mes praleidome beveik visą laiką kartu, ligoninėje, už lango pušys.

Paskutines dvi dienas jau negalėjo kalbėti, bet galėjo dainuoti: su manim jis prisijungė dainuoti lietuviškas dainas. Paskutinė daina iš jo lupų buvo „Lietuva brangi" ir žodžiai „Ačiū". Ir stipriai mano ranka paspaudė.

Rašo Jums, ir linki sėkmės ir sveikatos, mielas Vytautai, liūdna, bet ir be galo dėkinga Daina."

Jau daug metų pažinojau kolegą Leoną, domėjausi jo žurnalistine, kultūrologine veikla. Galiu drąsiai pasakyti, kad kolega Leonas visą savo gyvenimą paskyrė Lietuvai ir Vokietijai. Ypač daug jis nuveikė propaguodamas abiejų šalių kultūrą: - Lietuvoje vokiečių kultūrą, susijusią su Lietuva, Vokietijoje - lietuvių kultūrą susijusią su Vokietija. Todėl neabejodamas teigiu, kad kolegą Leoną galime vadinti tikruoju Lietuvos-Vokietijos kultūros ambasadoriumi.

Kolega Leonas gimė 1925 m. Kaune, Lietuvos karininko šeimoje. Vėliau gyveno su šeima jaukioje sodyboje, esančioje keletą kilometrų nuo Kalvarijos. Progimnaziją lankė Kalvarijoje, gimnaziją - Marijampolėje. Buvo skautas. Turėjo polinkį į meną. Bandė net savarankiškai leisti ranka rašytą žurnalą „Jaunimo balsas", rašė eilėraščius, vaidino gimnazijos dramos būrelyje. Vaikystę netemdė jokie juodi debesys, bet prasidėjęs karas, Lietuvos okupacija viską sujaukė, nubloškė net į Vokietiją, Prancūziją...

Apie pirmąją „ekskursiją" į Vokietiją jis pasakojo: „Tai buvo vokiečių okupacijos metais. Aš buvau prisidėjęs prie vieno kito nelegalaus patriotinio leidinio, nukreipto prieš vokiečius. Tai nebuvo komunistiniai leidiniai, nes jei mane būtų areštavę, būtų iš karto sušaudę. 1942-aisiais, dar neturėdamas 17 metų, baigiau Marijampolės gimnaziją ir Vilniaus universitete įstojau į lituanistiką. Tačiau studijuoti teko tik daugiau nei mėnesį, nes vieną naktį gestapas apsupo namą Rudens g. 8, kuriame gyvenau pas gimines, ir mane areštavo. Laimė, viena mano teta buvo mokiusis vienoje klasėje su Lietuvių saugumo policijos skyriaus prie vokiečių saugumo policijos viršininku S. Čenkumi. Ir tada jie sugalvojo mane išgelbėti, atkreipdami gestapo dėmesį, kad mano senelė iš motinos pusės - vokietė. Aš tuo metu sėdėjau Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. Ir staiga mane pasikviečia pats gestapo viršininkas H. Rauka, trenkia man antausį, išvadindamas mane išdaviku (mat aš esą vokietis) ir išsiunčia perauklėjimui į Vokietiją. 1944 m. traukiantis vokiečiams aš pasilikau prancūzų pusėje. Vėliau vėl sugrįžau į Vokietiją, Hamburgą. Ten buvau iki 1946-ųjų, kur susidūriau su pabėgėliais iš Lietuvos. Man rūpėjo Lietuvos likimas, tad nusprendžiau grįžti į Tėvynę."

Į Lietuvą kolega Leonas grįžo būdamas dvidešimties metų. Netrukus išvyko į Vilnių studijuoti, tačiau jau ne lituanistiką, o germanistiką, ne jau buvo gerokai pramokęs vokiečių kalbą. Lygiagrečiai mokėsi ir aktorystės. Tuo metu aktorystės studija buvo prie Dramos teatro.

Matyt tai ir buvo akstinas pakviesti jį dirbti į Lietuvos radiją. Teko daug pabėgioti su mikrofonu ir dideliu, sunkiu magnetofonu. 1957 m. įstoja ir į Lietuvos žurnalistų sąjungą. Nepamiršo ir kūrybos, priklausė jaunųjų rašytojų sekcijai, rašė eilėraščius.

„Bet aš jau buvau „užnuodytas". Jau turėjau planą vienaip ar kitaip apleisti tą sovietinį rojų, kur tiek kentėjau, - prisimena kolega Leonas. - Tuo metu, kiek atšilus poliniam klimatui, atsirado galimybė važiuoti į socialistines šalis. Pavyzdžiui, važiuoja gydytojų grupė, joje viena vieta skiriama Lietuvos radijo atstovui. Kadangi aš moku vokiškai, pakviečia mane. Taigi lydžiu tą grupę. Lankomės universitetuose, susitinkame su mokslininkais. Ir man prieš akis - pirmo kurso medicinos studentė vokietė. Nusprendžiu paimti iš jos interviu. Aš imu interviu, pokalbį filmuoja ir vokiečių televizija, o aš tuo metu galvoju: „Žinai, kad tu mano žmona?" Ir po dvylikos mėnesių ji ja tampa. Tačiau net ir tada, kai susituokėme, mums dvejus metus nebuvo leista susitikti, turėjome dėl to kovoti. Matyt buvo tikimasi, kad mūsų santuoka dėl ilgo išsiskyrimo iširs. Galiausiai 1963 m. mane išleido pas žmoną Marleną į Rytų Berlyną".

Iš pradžių jis dirbo Rytų Vokietijos kelionių biure. Buvo turistinių grupių vadovas, reklaminių filmų režisierius.

„Iš pradžių vargau kelionių biure eiliniu ekskursijų vadovu. Ir štai viena lemtinga ekskursija, kurios dėka buvau pakviestas dirbti į Rytų Vokietijos televiziją, - prisimena kolega Leonas. -. Vedžiau ekskursiją iš Maskvos atvykusiems Žemės ūkio ministerijos atstovams. Juos filmavo ir VDR televizija. Tačiau jiems sunkiai sekėsi ir šie paprašė mano pagalbos. Vėliau televizijos vadovas mane pakvietė dirbti nuolatos. Matyt padėjo radijo žurnalisto patirtis, aktorystės studijos Vilniuje. Rytų Berlyno televizijoje pradėjau dirbti nuo 1968 m., o Vokietijai susivienijus, toliau tęsiau darbą Vokietijos nacionalinėje televizijoje. Buvau vienas iš tų 6 procentų, kurie buvome palikti iš VDR televizijos".

1968-1995 m., net 27 metus, kolega Leonas buvo Berlyno televizijos redaktorius ir režisierius. Ir visą tą laiką nepamiršo Lietuvos, radęs mažiausią progą garsino Lietuvos vardą, dažnai ir pats siūlydamas Berlyno televizijai lietuvišką tematiką, ypač jei bent kiek būdavo susijusi su Vokietija. Visų kolegos Leono lituanistinių darbų išvardinti neįmanoma, bet keletą jų paminėti galima.

Tik atvykęs į Berlyną jis susipažįsta su baltistikos profesoriumi V. Falkenhahnu ir artimai su juo bendraudamas, domisi baltistika, apie ją rašo ir skelbia.

Jo iniciatyva gimė VDR pirmojo TV kanalo laida „Vilnius-Erfurtas". Kolega Leonas pats važiavo filmuoti į Vilnių. Į šią laidą pavyko įterpti ir Čiurlionį, ir Lietuvos mokslininkus.

Paskelbė Menų akademijos žurnale „Sinn und Form" plačią publikaciją apie Lietuvą, K. Donelaitį. Beje, tuometinis žurnalo redaktorius, profesorius V. Girnus labai mylėjo Lietuvą.

Kolega Leonas daug nuveikė, gelbėdamas sovietų valdžios planuojamą nugriauti Thomo Manno namelį Nidoje, atskleisdamas Nobelio premijos laureato T. Mano ryšius su Lietuva. Nuo 1975 m. buvo mokslinės Tomo Mano draugijos (Ciūriche) narys. 1987 m. išleido knygą „Tomas Manas ir Nida", kuri papildyta buvo pakartotinai išleista 1996 ir 2011 m. 1999 m. išėjo jo knyga „Thomas Manas Lietuvoje". Vokiečių kalba „Thomas Mann und Nidden: eine Annäherung aus Litauen" išėjo 2011 m.

Daug nuveikė ir Vokietijoje propaguodamas filosofo Vydūno kūrybinį palikimą. 2017 m. lietuvių ir vokiečių kalbomis išėjo jo knyga „Filosofas ir rašytojas Vydūnas po Tilžės žūties /Der Philosoph und Dichter Vydūnas nach dem Untergang von Tilsit".

Lietuvos ir Vokietijos spaudoje paskelbė daug straipsnių apie lietuvių ir vokiečių kultūrinius ryšius.

Kūrybos paskelbė žurnalistų poezijos knygoje „Sušvieski, saule" (2014), žurnalistų dainų knygoje „Ačiū tau, žeme" (2021). Kol sveikata leido aktyviai dalyvavo LŽS Senjorų klubo veikloje.

Reiškiame nuoširdžią užuojautą kolegos Leono dukrai Dainai, kities šeimos nariams ir artimiesiems.