Žiniasklaida Lietuvoje

Juozo Tumo - Vaižganto premija šiemet paskirta istorikui habilituotam humanitarinių mokslų daktarui, Vytauto Didžiojo universiteto Istorijos katedros profesoriui, Lietuvių išeivijos instituto direktoriui, Išeivijos studijų centro vadovui, Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos nariui, žurnalo „IQ" bendradarbiui ir LRT Kultūros kanalo laidos „IQ presingas" vedėjui Egidijui Aleksandravičiui už naujausią publicistinių tekstų rinktinę  „Viskas įmanoma".

Jums įteikta premija už rinkinį rašinių, publikuotų  žurnale IQ, su kuriuo bendradarbiaujate nuo pat leidinio atsiradimo. Kas šis žurnalas ir knyga Jūsų kūrybiniame kelyje?

     Visad vertinau popierinį standartą, o po dešimties metų labai intensyvaus komentavimo interneto portaluose „Omni.lt", vėliau „Balsui. lt" tas jausmas dar sustiprėjo. Rašyti pradėjau „Kultūros barams" ir „Kauno dienos" kultūros priedui „Santaka". Žurnalistės ir redaktorės Birutės Garbaravičienės vadovaujamas bandžiau perprasti ir prisitaikyti prie publicistikos žanrų reikalavimų. Kai B. Garbaravičienė pakvietė rašyti kultūros žurnalui „Miesto IQ" , kuris vėliau tapo politikos, ekonomikos ir kultūros žurnalu „IQ. The Economist", o galop tik „IQ" -džiaugiausi. Žurnalas beveik  neturi atsitiktinių skaitytojų, nėra anoniminio publikacijų komentavimo, „tualeto sienos". Man priimtinas ir retokas žurnalo ritmas. Kartą per mėnesį- tai laikas, kuris atitinka autentišką mano naujos patirties, įžvalgų, supratimo ir energijos kaupimosi dėsnius lipant per senatvės slenkstį.

O LRT Kultūros kanalo laida „IQ presingas"?

     Visada mąsčiau dialogiškai, todėl temų persipynimas tarp rašto ir pokalbių- neišvengiamas. Tačiau rašai vienas, o kalbiesi su kitu arba kitais. Tad ten esi ne tik pats su savo ribotu supratimu, bet sąskambyje su kitu, kurio išmanymą vienoje ar kitoje srityje vertini. Žinoma, suprantu, kad TV formatas nepaisant visų pastangų beveik neišvengiamai sulėkština mintis. TV nėra toks nekaltas dalykas čia besireiškiančiam, ką ypač matome stebėdami jaunučius laidų vedėjus, žurnalistus. Tik niekas mūsuose neužsiima jokia terapija ir neanalizuoja, kas darosi su ekrano veidais, kaip provokuojasi destruktyvus narcizizmas ir refleksijos išnykimas. Spėju, kad mane nuo to kažkiek gelbsti į akis tiesą sakantys draugai ir tai, kad TV esu tik epizodinis praeivis, tad ir ligų užkratas mažiau veikia. Ir dar. Esu auditorijų ir seminarų žmogus, tad TV tokio profilio žmogui yra  beveik „natūralus akvariumas".

Sutiksite - knygos pavadinimas „Viskas įmanoma" - išskirtinai optimistinis? Tai atspindi ir Jūsų požiūrį į mūsų gyvenimą ir kasdienybę?

      Siūlyčiau kontrastingesnį aiškinimą. Įmanomas ir pamėkliškas mūsų gyvenimas, aptemdytas žemiausių politizuotos minios ir besmegenių galios varžybų dalyvių aktyvizmo. Įmanoma, kad viskas imtų atrodyti kaip košmaras. Tačiau Jūs teisi: čia yra ir vietos informuoto optimisto savijautai. Optimisto po nevilties.

Juozo Tumo - Vaižganto premijos komisija paskelbė, kad premija Jums skiriama už  analitinę publicistiką. Kokios visuomenės, politikos ir kultūros temos dažniausiai patenka ir kaip patenka į Jūsų akiratį?

      Visokios. Ypač tokios, kurios slepiasi ir auga tiesiog prieš akis atsiveriančios tikrovės akivaizdoje, po tariamo paprastumo „savaimine aiškybe". Ir tokios, kurios peršasi galvon supratus, kad esame labai neaiškūs žmonės labai neaiškiame pasaulyje.

Habilitacinę disertaciją apgynėte tema „Lietuvių Atgimimo kultūra". Kaip vertinate šiandienos situaciją Lietuvoje ir vis tebesitęsiantį Lietuvos išsivaikščiojimą?

       Atgimimo kultūros- XIX amžiaus tautų pavasario tema tiesiai nesiriša su „išsivaikščiojimais". Nebent Adomo Mickevičiaus laikų „didžioji karių ir poetų emigracija". Bet ji kupina patriotinio romantizmo, o dabartis yra visiškai kitokia. Posovietinio postkolonializmo žmogus, kuris be galios  siekių išsipildymo (be valdžios kitam), be karjeros ir pranašumo simbolių jaučiasi visiškai nereikalingas, arba reikalingas tik tiek kiek Kontorai reikia, yra visai kitoks. Nesaugumas ir beprasmybė yra tokio žmogaus oras.  Jis ir su KTU tipo diplomu ir brangiais automobiliais vis vien yra pažymėtas traumuojančio nevisavertiškumo ženklu, nerandantis santaikos su brangiausia pasaulyje  vieta (gimtinės ketvirtainiu) ir savo gyvenimu, neperžengiantis empatijos arba Kito atjautos slenksčio yra verčiamas tapti Išvarymo herojumi. Tai yra ne tik ekonominis (lengviau suprantamas), bet ir socialinės psichozės reiškinys, kuriam valstietiškos politinės priemonės yra it masažas mirusiam.

1990 m. su kitais įkūrėte tęstinį mokslinį leidinį „Lietuvių atgimimo istorijos studijos", 1998 m. - „Kauno istorijos metraštį", esate vienas iš Gži internetinio portalo, siekiančio aukštesnių žurnalistinės etikos standartų, draugijos narių, leidinio „Darbai ir dienos" vyr. redaktorius, Lietuvos nacionalinio istorikų komiteto prezidentas. O kaip dera visi šie darbai ir veiklos?

       Pataisykim informaciją. Buvau pirmas Lietuvos nacionalinio istorijos mokslo komiteto prezidentas, bet tai buvo labai senai. Ir senai juo nebesu. Beprasmybės šmėkloms sėlinant iš paskui visada geriausia bėgti kažko naujo kūrybos link. Tą ir stengiausi daryti, tai ir riša buvusias ir esamas veiklas. Ir mokslinės teorijos, ir senų išminčių nuorodos liudija viena: jei atskiri intelektualinę (malonėkit netaisyti į „intelektinę") veiklą nuo visuomeninės, laisvanoriškos, pilietinės, jei atskiri savo mintį ir savo veiksmą - tai kenčia abi pusės. Ir galvojimo kokybė, ir gyvenimo.

Esate ir Lietuvių išeivijos instituto direktorius, Išeivijos studijų centro vadovas. Kokie pagrindiniai šios veiklos uždaviniai?

        VDU Lietuvių išeivijos institutas yra pagrindinė ir Baltijos šalyse unikali (nebent praleistume priekin Sweedish Emigration Institut - nacionalinę švedų įstaigą) įstaiga. Misija: kaupti, tirti, suprasti ir skleisti lietuvių diasporos patirtis. Be jos, kaip mūsų literatūra be Škėmos, Mackaus ar Meko. Politinės minties ir laisvo žmogaus elgsenų prasme tas kontrastas beveik brutaliai ryškus. Tai nėra plačiai suprasta, bet dėka tokių veiklų bent jau lieka viltis, kad subrendusiems tai suprasti bus iš kur pasisemti informacijos. Institutas per du pusiau savanoriškos veiklos dešimtmečius parašė, parengė, išleido virš pusšimčio rimtų knygų  iš pasaulio lietuvių praeities ir dabarties.

Kada galima sakyti, kad išeivijos lietuviai taip pat kuria Lietuvai ir Lietuvą? Ar šiandienos išeivijos bangai tai tinka?

         Tai ypač tinka vadinamiesiems dipukų (DP- (angl. displaced persons - perkeltieji, išvietinti asmenys)  generacijai po II Pasaulinio karo. Jie labai gerai suprato - svarbiausia, kad kuriama sau, savo laimei. Suvokė ir kitus suvokti gundė, kad būti lietuviu netrukdo būti geriausiu, sėkmingiausiu ir laimingiausiu žmogumi įvairiose šalyse. Svarbu, kad tokia propagandinė patetika apie prievoles mylėti valstybę neprasilenktų su sveiku noru bent kiek mylėti ir gerbti kiekvieną žmogų.

Kaip manote, mokslininko ir žurnalisto žvilgsnis į gyvenimą daug skiriasi? Kuo?

Jei maksimaliai iš savęs reikalauji- tuomet beveik niekuo.

        Kaip vertinate žiniasklaidos situaciją Lietuvoje?

        Viešieji ryšiai, piaras bei neviešos biurokratijos priemonės bei slaptos intrigos ją jau beveik sunaikino. O iškilios ir gražios salos - tai vis dar laisvai veikiantys nepriklausomi žmonės, tokie kaip Rytas Staselis, Paulius Gritėnas, Tautvydas Marčiukaitis, Andrius Navickas ir dar keletas dešimčių jaunų ir pagyvenusių, korespondentinį, tiriamą darbą dirbančių ir iš pareigos rašančių publicistiką žmonės.

O jos perspektyvas?

       Jos miglotos, kaip ir pati ateitis... Tačiau visada buvo tokių žmonių, kurie manė, kad moraliniai principai vis tiek verčia dorai pasielgti, jei net niekas negarantuoja nei sėkmės, nei teigiamo poveikio. Yra tai, ką privalu daryti.... Štai kodėl Harvardas sau kelia misiją - būti moralinių kultūros formų ugdytoju ateinančių kartų elite. O Lietuvoje „optimizuojamos" mašinų aptarnavimų stotys ir žmonės...

Kaip vertinate mokslinių ir žurnalistinių tekstų įtaką visuomenei? O jų išliekamąją vertę?

       Vertinu tai kaip vienintelę galimybę priauginti Lietuvos raiteliui galvą...Bet tai yra beveik banali siekiamybė. Mokslinis galvojimas taip pat patiria sporadiškas diskreditacijos epidemijas. Jei galima nurašyti seną vadovėlį ir tekstą pateikti kaip mokslo naujieną - tai kur čia toliau....

Regis, vis stipriau pastebimas mokslininkų, akademinio pasaulio atstovų balsas žiniasklaidoje. Tai dėsninga?

Mokslininkai humanitarai - istorikai, filosofai - kadaise ir kūrė aukso amžiaus žiniasklaidą. Be šios intelektualinės užduoties humanitariniai ir socialiniai mokslai neatlieka savo paskirties. Tik mulkiui gali atrodyti, kad mokslininkas turi spausdintis tik mažai kam suprantamuose mokslo žurnaluose. Humanitaro užduotis - skatinti mūsų  savivoką. Tai trivialu.

Kas Jums yra šiemet paskirta Juozo Tumo - Vaižganto premija?

Pasakysiu kiek vaižgantiškai: ji sustiprina ir leidžia manyti, kad, tai ką darau, turi prasmę.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Daiva Červokienė

Rubrika Žiniasklaida Lietuvoje yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.