Radijo ir TV kalbą tiriantys mokslininkai teigia, kad per keletą dešimtmečių viešoji kalba pasidarė neformalesnė ir įvairesnė. Šiandien eteryje galime išgirsti spalvingesnių kasdienės kalbos žodžių, pašnekovai dažnai kreipiasi vienas į kitą vardu, žmonės kalba greičiau ir dažniau pertraukinėja vieni kitus.

Keičiasi ir žurnalistų tarimas. Kitur Europoje atlikti tyrimai rodo, kad sakytinėje žiniasklaidoje mažėja konservatyvaus standarto ir plinta didmiesčiams (sostinėms) būdingi tarties variantai. O kaip yra Lietuvoje?

Pirma, Lietuvoje, kaip ir kitur, žmonės mano, kad TV ir radijo kalba yra geriausia, standartinė. Ypač nacionalinio transliuotojo.

Antra, lietuviai mano, kad standartinė kalba lygu Vilniaus kalba ir kad mūsų TV ir radijo eteryje kalbama vilnietiškai.

Kiek šitame manyme teisybės?

Pirmiausia reikėtų išsiaiškinti, kas yra standartinė kalba. Lietuvių kalbos normintojai standartine kalba laiko savo nustatytas tarties ir kirčiavimo normas. Jų manymu, žurnalistai tų normų dažniausiai begėdiškai nesilaiko.

O štai mokslininkų požiūriu, standartine kalba galima laikyti geriausios kalbos idėją mūsų galvose. Ji gali keistis. Ta kalba, kurią žmonės laiko geriausia ir kurią renkasi žiniasklaida, gali būti vadinama standartine.

Taigi - kokią kalbą renkasi lietuvių žurnalistai? Ar jie laikosi kalbos normintojų sukurtų tarties normų? Ar jų kalba keičiasi ir iš tiesų panašėja į vilniečių?

Tyrimui naudotas Lietuvių kalbos instituto Sociolingvistikos centro sudarytas Radijo ir TV kalbos tekstynas, reprezentuojantis Lietuvos sakytinę žiniasklaidą nuo 1960 metų (žr. http://radijoirtvtekstynas.sociolingvistika.lt/).

Detaliai analizavome vieną tarties ypatybę - vadinamąjį balsių trumpinimą, kai ilgaisiais užrašomi nekirčiuoti balsiai tariami trumpiau, pvz., įdomus, posūkis, mokyklų paryškinti balsiai ištariami trumpesni. Tokia tartis būdinga daugeliui lietuvių tarmių ir vilniečiams. Nei kalbėtojai, nei klausytojai tokio rašto neatitikimo nepastebi, nes kalbant su raštu niekada nelyginama, šnekamoji kalba yra visiškai atskira kalbos atmaina.

Taigi jei Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, žiniasklaidos kalba tampa neformalesnė ir artėja prie kasdienės sostinės žmonių kalbos, šiandieninių žurnalistų balsiai turėtų būti trumpesni už sovietmečio žurnalistų balsius. O kaip yra iš tikrųjų?

Sovietmečiu eteryje kalbėta konservatyviau

Svarbiausias tyrimo rezultatas būtų tas, kad sovietmečiu žurnalistai iš tiesų vartojo konservatyvesnę kalbą nei šiandieniniai - anksčiau jie balsius tarė vidutiniškai 10 ms (milisekundžių) ilgesnius nei dabar.

Sovietmečio eteryje vidutinė skirtingų balsių trukmė svyravo nuo 74 ms iki 96 ms, šiandieninių žurnalistų kalboje ji svyruoja nuo 67 ms iki 84 ms, vilniečių kalboje - nuo 64 ms iki 84 ms. Taigi žiniasklaidos kalba keičiasi - balsiai trumpėja ir artėja prie tokios trukmės, kokia fiksuojama ir šiandieninėje vilniečių kalboje.

Tuo tarpu kalbos normintojai, ištreniruodami pasirinktus kalbėtojus ir įrašinėdami tokią ištreniruotą tartį, yra apskaičiavę gerokai ilgesnes balsių trukmes. Priklausomai nuo eksperimento, jų skirtingų balsių trukmės intervalas yra 100-200 ms ar dar ilgesnis. Kalbant gyva kalba atkartoti normintojų išgaunamas balsių trukmes neįmanoma. Kodėl?

Pirma, normintojų eksperimentų dalyviai - tik specialiai atrinkti idealūs kalbėtojai: jau apmokyti radijo diktoriai ar studentai, apmokyti aktoriai ar suvalkiečiai, kurių tarmės trukmės gali būti ilgesnės.

Antra, balsių trukmę normintojai matuoja idealios akustikos sąlygomis: pavyzdžiui, laboratorijoje kalbėtojui prie galvos pritvirtinamas specialus lankelis ir apmokyti kalbėtojai skaito specialiai sukurtus trumpus kelių žodžių sakinius ar žodžių, bereikšmių garsų junginių sąrašus.

Trečia, kaip minėjau, prieš darant įrašą eksperimento dalyviai treniruojami, kad iš anksto žinotų, kokios tarties tyrėjas pageidauja.

Taigi palyginkime dar kartą. Vidutinė nekirčiuotų ilgųjų rašo balsių trukmė normintojų apskaičiuota yra apie 100/200-170-230 ms, sovietmečio žurnalistų - 74-96 ms, šiandieninių žurnalistų - 67-84 ms, vilniečių - 64-84 ms.

Akivaizdu, kad gyva kalba skiriasi nuo tos, kuri kuriama eksperimentuojant. Didelis tarties atotrūkis nuo normintojų siūlomų normų leidžia teigti, kad normintojų pageidaujama tartis niekada taip ir neskambėjo TV ir radijo eteryje. Net ir sovietmečio cenzūros sąlygomis iš anksto parašytus, sukirčiuotus ir surepetuotus tekstus skaitantys žurnalistai nekalbėjo tokia tartimi, kokios pageidautų kalbos normintojai, nes tai, panašu, neįmanoma. Tačiau sovietinio eterio sąlygomis balsiai buvo ištariami ilgiau, artimesni bendrinės kalbos rašytiniam variantui.

Mažėjanti balsių trukmė ir artėjimas prie vilniečių kalbos - tėra vienas iš žiniasklaidos demokratėjimo ir neformalėjimo požymių. Dabartinė žiniasklaida gerokai dažniau nei sovietmečiu kalba spontaniškai, nebėra prievolės turėti iš anksto parengtą (ir patikrintą) tekstą, kurį reikėtų skaityti. Greta kitų tarties ypatybių, kiek mažėja žurnalistų tariamų balsių įtempimo laipsnis.

Neabejotina, kad kalba keičiasi todėl, kad keičiasi viešoji erdvė, keičiasi viešojo kalbėjimo sąlygos, įsivaizdavimas, kokia kalba tinkamiausia su kokiais pašnekovais ir kokiam adresatui, ką kalbėtojai laiko geriausia kalba.

Žiniasklaidos kalbos pokyčius lemia ir nauja pačios žiniasklaidos, jos profesionalų tapatybė: atsiranda poreikis kalbėti ne tik rimtai, bet ir neformaliai, kurti auditorijai artimo, įdomaus, šiuolaikiško, sėkmingo kalbėtojo įspūdį. Mūsų bendruomenėje tokia tapatybė siejama su vilniečiais. Vadinasi, žiniasklaidos ir Vilniaus kalbos artėjimas gali būti šiandieninės geriausios kalbos idėjos atspindys.

Rubrika Žiniasklaida Lietuvoje yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projelto dalis.