2024 m. kovo 28 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žiniasklaida Lietuvoje

*print*

Archyvas :: Jonas Laurinavičius: Profesionali žurnalistika ir visuomenės gebėjimai ją suvokti

2017-04-27
 
Žurnalistų namuose per knygos pristatymą. Iš kairės Vytautas Žeimantas, Jonas Laurinavičius. Dainiaus Radzevičiaus nuotrauka

Žurnalistų namuose per knygos pristatymą. Iš kairės Vytautas Žeimantas, Jonas Laurinavičius. Dainiaus Radzevičiaus nuotrauka

 

Algis Kusta

Vėl nauja žurnalistikos veterano, rašytojo Jono Laurinavičiaus knyga. Ji apie profesionalią žurnalistiką ir visuomenės gebėjimus ją suvokti. Džiaugiesi kolegos darbštumu ir lyg net nebesistebi. Knygos iš po Jono plunksnos eina kone tokiu pat greičiu, kaip kad jo anksčiau redaguoti periodiniai leidiniai - laikraščiai. Bet ši naujoji atsiminimų, biografinių apybraižų, interviu, straipsnių knyga - apie mūsų kolegas, ji taip ir pavadinta: „Žurnalistai", tad vien iš profesinio smalsumo būtina ją atsiversti. Knygą autorius skiria tiems žurnalistams, su kuriais dirbo arba artimai bendravo. Tarp jų ne vienas mūsų rastų ir pažįstamų. Gal todėl tiek daug kolegų susirinko į knygos pristatymą Žurnalistų namuose, kurie savo renginiais pritraukia vis daugiau vilniečių.

Knygos pristatymą vedęs Lietuvos žurnalistų sąjungos internetinio laikraščio redaktorius Vytautas Žeimantas pabrėžė, kad autorius šešis su viršum dešimtmečius krimto žurnalisto duoną, redakcijos darbo specifiką pažįsta iš pašaknų, tad rašo ne iš nuogirdų, pramanų, o skatinamas vidinio profesionalaus poreikio. Jonas yra dirbęs Šalčininkų, Mažeikių ir Kaišiadorių laikraščiuose, Vievio ir Kaišiadorių rajonų radijo redakcijose. Gyvenimo kelyje sutiko daug žurnalistų, kurie ir tapo šios knygos herojais. Tai varėniškiai Stasys Čižas ir Aloyzas Tendzegolskis, mažeikiečiai Antanas Barauskas, Jonas Stankus, Jonas Strazdauskas, Sigitas Skabeikis ir būrys kaišiadoriškių: Zenonas Lapinskas, Nijolė Blaževičiūtė, Jonas Raudeliūnas, Vacys Bukauskas, Pranas Grabijolas, Ramunė Lazauskaitė, Stasė Šeštakauskaitė,  kiti  plunksnos draugai, bičiuliai  -  Jonas Endrijaitis, Julius Norkevičius, Juozas Kundrotas, Romualdas Ozolas (beje, rašęs Jonui rekomendaciją stoti į Žurnalistų sąjungą). Tad jo šios knygos apžvalgos ratas gana platus - tiek personalijomis, tiek leidiniais.

Kaip pats Jonas prisipažįsta, jam pasisekė, kad didžiąją gyvenimo dalį praleido dirbdamas Kaišiadoryse, 25-erius metus redagavo rajono laikraštį. Čia pažino daug šviesių žmonių, tarp jų -kardinolą Vincentą Sladkevičių, arkivyskupą Teofilių Matulionį, Prezidentą Algirdą Brazauską. Čia reikia pažymėti, kad Jonas parašė ir nuo 1978 m. išleido apie 100 knygų -  vis kilniaširdiškai, savo lėšomis siekdamas įamžinti savo krašto šviesuolius, knygnešius, tremtinius, įdomesnes vietoves ir įvykius. Kaišiadorių rajone, ko gero, neliko kertelės, kur nebūtų apsilankęs Jonas, neliko iškilesnio žmogaus, kurio nebūtų kalbinęs ir aprašęs. „Žurnalistuose" taip pat daug kaišiadoriškių žurnalistų.

Žinomas aplinkosaugininkas, žurnalistas Juozas Stasinas knygą pavadino šilta - savo herojus autorius aprašo su meile ir pagarba, išryškindamas jų gerąsias žmogiškąsias ir profesines puses. O šiandien visuomenėje, ypač politikoje, labai pasigendame pagarbos žmogui. Kitą vertus reikia plėtoti ir visuomenės gebėjimus suvokti profesionalią žurnalistiką.

Žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius, aptardamas ir įvertindamas naująją J. Laurinavičiaus knygą, sakė, kad ji savo žanru panašėja į žurnalistinį dienoraštį, kai kurie tekstai palieka galimybę juos pratęsti.

Čia pasinaudosiu tokia galimybe, gal kiek papiktnaudžiaudamas asmeniškumais, papildyti viena kita detale Jono pasakojimus.  „Žurnalistuose" yra pora asmenų, kurie vienaip ar kitaip paliko pėdsaką  ir mano gyvenime. Jonas knygoje su pagarba prisimena demokratišką ir išradingą buvusį savo redaktorių Zenoną Lapinską. Jis buvo mano mokytojas Rokiškio vidurinėje mokykloje, dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą. Z. Lapinskas, prisimenu, buvo išvaizdus aukštas vyras, turintis gražų balsą, tinkantį diktoriams. Jo pamokos nebuvo griežtai tradicinės pedagogikos požiūriu, o daugiau literatūrinės, skatinančios kūrybiškumą. Iki šiol saugau Eugenijos Tautkaitės knygą  „Mažasis draugas". Ją gavau dovanų šeštoje klasėje, kaip dedikuota, „geriausiai parašiusiam konkursinį rašinėlį „Žiema miške". Pasirašė ne tik konkursą pamokoje surengęs mokytojas  Z. Lapinskas, bet ir klasės vadovė A. Civilkienė bei mokyklos direktorius J.Ulba. Dar man besimokant, Z. Lapinskas tapo Rokiškio rajono laikraščio redaktoriumi (1958-1961). Teko spausdinti žurnalistinius darbelius jo redaguojamame laikraštyje.

Jonas gražiai aprašo susitikimus su poete Nijole Blaževičiūte, kurios pirmuosius eilėraščius palydėjo į spaudą. Studijų Universitete metais ji buvo literatų būrelio narė. Juodaplaukė aukšta mergina tiko ir krepšiniui, žaidė, jei neklystu, fakulteto ar net Universiteto komandoje. Baigusi studijas dirbo Universiteto leidybos skyriuje. Aš tuo metu redagavau Universiteto laikraštį. Žurnalistinis darbas mus vėl suvedė po kone pusės amžiaus - šįkart „Gimtojo krašto" savaitraštyje. Laikas buvo pakeitęs mus iš išorės, bet Nijolė liko tokia pat - gerbianti žodį, pareiginga, darbšti. Net kai savaitraščiui atėjo sunkios dienos, ji liko su keliais paskutiniais darbuotojais, kurie nemetė savo darbo, nemetė net tada, kai  nebuvo išmokami atlyginimai... Savaitraščiui ji buvo pasiūliusi rubriką „Mano mokytojas", įtakos tai temai turėjo, matyt, tai, kad ji buvo dirbusi pedagogams skirtame laikraštyje. Šiai rubrikai parengti jos rašiniai alsavo meile ir pagarba mokytojo profesijai.

Vėliau susitikome „Gairių" žurnale. Tuo metu ji dirbo leidykloje, leidžiančioje populiarią literatūrą, skųsdavosi dėl prastai redaktorių parengtų tekstų, dėl žmonių neatsakingumo, netgi plagijuojamų  jos sudarytų (daugiausia apie sveikatą) kalendorių. Ji buvo tiesmukiška gerąja žodžio prasme - buvę jos bendradarbiai sakė, kad Nijolė visada tiesą sakydavusi į akis, gal todėl kai kas jos ir nemėgdavo. Atėjusi į „Gairių" žurnalo redakciją, ji irgi neieškodavo diplomatiško žodžio jai nepatikusiems politikams ar partijų veiklai apibūdinti. O ateidavo ne šiaip paplepėti, vis siūlydavo įvairių temų, pati parašydavo. Ji mokėjo lenkų, rusų, atrodo, ir anglų kalbas. Paprašyta labai profesionaliai išvertė iš rusų kalbos publicistinį  A. Jakovlevo straipsnį apie stalinizmo speigą. „Gairių" žurnale po ilgoko įkalbinėjimo atspausdinome jos eilėraščių ciklą. Man atrodo, kad poezija buvo jos būtis, kurios nenorėjo labai viešinti. Viešumoje ji buvo žurnalistė.

Sako, kad jos buvusi mokytoja, rašytoja E. Liegutė  laiške Nijolei yra priekaištavusi dėl jos „nuokrypio" į žurnalistiką: „Aš visada žinojau, kad Tu - poetė, ir labai tūžau ant Tavęs, atidavusios dūšią (...) ir laiką publicistikai, vertimams. Pagrindinei Mūzai tai turėjo atitekti".

Nijolė buvo apsiskaičiusi, intelektuali asmenybė. Ir įdomi savo gyvenimo būdu - gal daugiau vegetarė, sakė nelaikanti šaldytuvo, domėjosi netradicinės medicinos metodais (mėgdavo kartoti: „Obuolys - organizmo šepetys"). Buvo komunikabili, bet gyveno viena,  palesindama  ant palangės atskrendančius balandžius, priglobdama paklydėlę katę. Gyveno, vienatvėje ilgėdamasi savo neišsipildžiusios meilės, tėvų, universiteto, vasaros žolynų grožio. Gal neatsitiktinai, praėjus trejetui metų nuo jos mirties, sesers Gražinos rūpesčiu išleista N. Blaževičiūtės eilėraščių knyga taip ir pavadinta - „Vienatvės valandą". Joje yra eilėraštis „Universitetas":

Tiktai čia man ir vėl

septyniolika metų.

Ir fontanas lyg pasakoj šnara.

Girgžda vartai, uždarę į atmintį

vardus, šešėlius, veidus,

kurie tik čia šviečia -

neišdildomi, neišblukinami.

Tokie ir Jono knygos puslapiai - juose šviečia neišdildomais tapę atsiminimai apie žurnalistinio darbo bendrakeleivius.

Pasak Senjorų klubo pirmininko Ipolito Skridlos, Jonas savo knyga pastatė paminklą kolegoms žurnalistams, tuo pačiu statydamas paminklą ir savo kūrybai. 

Vytauto Žeimanto nuomone, knygos turinys organiškai išsiveržia iš regioninių rėmų, tampa visos šalies žurnalistikos savastimi.  Ji bus naudinga istorikams, literatūrologams, žurnalistams. Prisimintina, kad J. Laurinavičius žurnalistikos istoriją yra papildęs 2008-2014 m. išleistomis net septyniomis knygomis „Iš žurnalisto archyvo".

Su Jonu esu pažįstamas ne tiek daug, bet tai nereiškia, kad negalėtume vadintis gana artimais bičiuliais. Jonas yra labai komunikabilus žmogus, greit užmezgantis ryšį su bet kuo - ar tai būtų Europos Parlamento narys, rajono meras, ar bibliotekininkė, inžinierius... Nors, drįstu sakyti, su juo reikia bendrauti „atsargiai": jo veržli natūra, žurnalisto uoslė ir galvos kompiuteris niekad nesnaudžia. Pokalbio metu Jonas visą gaunamą informaciją tiesiog siurbte įsiurbia, kad vėliau prie darbo stalo visa tai atgamintų savo rašto darbuose. „Kitaip būtų, - sako jis, - neatleistina kaip žurnalistui". J. Laurinavičiaus asmenyje dera ir publicistas, ir poetas, ir kraštotyrininkas, ir humoristas. Būtent pastaroji savybė ir suvedė mus „Gairių" žurnale. Kaip ir tinka linksmo  būdo žmogui,  Jonas jau nuo studentiškų metų rašo epigramas. 2006 m. buvo išleistas jo epigramų rinkinys „Ne akibrokštai".  „Gairių"  žurnalo paskutinis puslapis būdavo skiriamas humorui ir satyrai. Tai pamatęs Jonas neatsispyrė pagundai po ilgesnės pertraukos vėl parašyti ką linksmesnio ir pasiūlyti žurnalui. „Iš „Gairėse" spausdintų epigramų ir radosi mano knyga „Su minuso ženklu", -  sako jis.

Pažintis su Jonu tęsiasi ir per jo knygas. Štai pernai jis kurso draugų  padedamas sudarė ir išleido prisiminimų knygą apie bendrakursį  poetą Daną Kairį ir jo kūrybą „Žiobiškio vėjas". Jono padovanota ši knyga man miela ir tuo, kad ji skirta mano kraštiečiui, rokiškėnui, pagarsina mažai Lietuvoje žinomą kūrėją. Šia proga priminsiu, kad Jonas nuo 2009 m. pamečiui yra išleidęs savo lėšomis keturios knygutės „Kaip gyvi, mano kurso draugai?" - išskirtinis vieno kurso metraštį.

Toks tas Jonas Laurinavičius, nenustygstantis savo kūryba, nesavanaudis, nekonfliktiškas kolega. Gerbiantis kitus ir žurnalisto darbą:

Žurnalistika - mano gyvenimas.

Spindintis kelias nuo vaiko dienų.

Nenurimstantis kraujo sruvenimas.

Su knyga ir su plunksna

Laimingas einu.

Jis su užsidegimu imasi vis naujų darbų. Jam vis atrodo, kad pernelyg mažai yra padaręs. Daug dar padaryti ir linkėjo kolegos, sveikindami jį su nauja knyga.

Rašinio pradžioje jį esu pavadinęs žurnalistikos veteranu. Gal kiek senamadiškas terminas. Dabar tokius nusipelniusius žmones vadina ir patriarchais, klasikais, grandais. Joną vienas kolega yra pavadinęs žurnalistikos Herakliu. Žodžiu, kaip Joną pavadinsi, taip nepagadinsi.

 

Rubrika Žiniasklaida Lietuvoje yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2017-07-03 11:21
 
 

Komentarai (2)

Jūsų el. paštas

Antanas

2017-05-04 12:22

Ir knyga gera, ir atsiliepimai puikūs. Šiandieniniai žurnalistai galėtų pasimokyti iš "tuometinių" plunksno brolių bendravimo kultūros.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Juozas

2017-04-28 23:15

Perskaičiau Jono Laurinavičiaus knygą "Žurnalistai" vienu ypu. Išties šilti Jono prisiminimai apie kolegas, apie nelengvo žurnalistinio kelio bendrakeleivius. Skaitai knygą ir jauti, kad dirbta neatmestinai, kad rašyta iš širdies, iš meilės ir pagarbos "anų laikų" žmogui- "šviesios ateities kūrėjui". Taip rašyti gali tik kūrėjas, tobulai įvaldęs gimtąją kalbą ir žurnalisto profesiją. Malonu skaityti ir kolegų Vytauto Žeimanto recenziją bei Algio Kustos knygos pristatymą. Šie tekstai perpinti savo prisiminimais apie žmones aprašytus "Žurnalistuose". Nuoširdus ačiū Jonui,Vytautui ir Algiui už neblėstančią kūrybą, kuri lyg šaltinio versmė palaiko ir atgaivina mūsų jausmus, neleidžia išblėsti dvasingumui,kurio taip pasigenda šiandie mūsų visuomenė.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media