Žiniasklaida Lietuvoje

Lietingą ketvirtadienio vakarą pristatytas naujasis žurnalo „Literatūra ir mena" numeris. Ne, pavadinime klaida neįsivėlė. „Literatūros ir meno" komanda redaktorių kėdę rengiant vieną numerį perdavė Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatei LAIMAI KREIVYTEI ir rašytojai, vertėjai AKVILINAI CICĖNAITEI. Kuratorių duetas gegužės 23-iąją pristatė numerį, kurio tema - feminizmo ekskursijos.

„Apsidžiaugėme, kai „Literatūra ir menas" pasiūlė būti kviestinėmis žurnalo redaktorėmis. Pasakė: „Galite rinktis kokią norite temą." Aišku, kad pasirinkome feminizmą", - pristatymo renginį viename iš sostinės vidinių kiemelių pradėjo numerio kuratorė L. Kreivytė.

Specialiai šiam numeriui pakoreguotas nuo pat žurnalo įkūrimo 1946 m. nekeistas grafiko ir scenografo Telesforo Kulakausko sukurtas pavadinimo logotipas: numesta raidė S - „Literatūra ir mena". „Specialiai vartojame moterišką giminę, tarsi grįždamos į tarpukarį, kai nauji reiškiniai dar nebuvo „suvyrinti", kai filmas buvo filma", - sprendimą aiškino kuratorės.

FEMINIZMO EKSKURSIJŲ MARŠRUTAI

Įkvėptos prieš trisdešimt metų vertėjos Karlos Gruodis sudarytos tekstų rinktinės „Feminizmo ekskursai", kuratorės L. Kreivytė ir A. Cicėnaitė nusprendė gilintis, ar šiandien gyvos feminizmo idėjos, kiek per tą laiką pasikeitė visuomenė, literatūra ir menas.

Kuratorės skaitytojams siūlo feminizmo ekskursijas. Mokslininkės, menininkės, rašytojos, aktyvistės tekstuose pažymėjo svarbias feminizmo stoteles, kurių klausimų punktyrai yra nuo feminisčių susibūrimo „Klėtis" nepriklausomybės pradžioje, 1992 m., Vilniaus universitete įsteigto Lyčių studijų centro iki besikeičiančio feministinio diskurso literatūros ir meno lauke, padėties žmogaus teisių srityje.

„Tai padaryti penkiais sakiniais buvo beveik neįmanoma. Vardas dažnai jau yra ne tik maršrutas, bet ir visa tyrinėjimo vieta. Tas vardas reiškia tyrimus, straipsnius, knygas, paveikslus", - pasakojo L. Kreivytė.

Toliau kuratorės teigė norėjusios pažymėti vykstantį svarbų paradigminį pokytį, prasidėjusį nuo vizionierės ir archeologės Marijos Gimbutienės: „Antroji feminizmo banga buvo įkvėpta Marijos Gimbutienės. Šio numerio viršelyje matome Eglės Budvytytės kūrinį „Dainos iš Komposto: mutuojantys kūnai, yrančios žvaigždės". Kitais metais ji atstovaus Lietuvai Venecijos bienalėje, taip pat Italijoje vyks į uolas, kuriose kasinėjo Gimbutienė. Atsiranda atsikartojantis motyvas, visiškai kitaip apmąstomos idėjos, kurios paradoksaliai susisieja su mąstymo pokyčiais."

Numeryje pirmą kartą lietuviškai spausdinamas amerikiečių rašytojos Ursulos Le Guin chrestomatinis rašinys „Literatūros kaip krepšio teorija".

„Tekstas parašytas 1986 metais, bet toli gražu neprarado aktualumo. Le Guin sako, kad romanas iš esmės yra neherojiškos prigimties istorija. Mes galime nebekalbėti apie herojus, karo, žudymo istoriją, kuri kaip ietis keliauja iš taško A į tašką B. Mes galime kurti kitą naratyvą, kaip krepšį, pintinę, tinklą, maišą, kuriame telpa gausybė mažų, bet svarbių dalykų. Le Guin iškelia mažų istorijų svarbą, kuri atsikartoja ir kituose šio numerio straipsniuose", - krepšio teoriją aiškina A. Cicėnaitė.

MOTERŲ VIETA KANONUOSE IR SOVIETMEČIU

Žurnalo „Literatūra ir mena" puslapiuose nugulė pokalbis su poete Eileen Myles apie moters santykį su viešąja erdve ir vardu, žurnalo redaktorės Linos Lauros Švedaitės klausimynas apie motinystę ir kūrybinį darbą, literatūrologės Solveigos Daugirdaitės kartu su kolegėmis atliktas tyrimas, skirtas septintojo ir aštuntojo dešimtmečių kartos skaitančioms moterims.

„Prisiminkime, kad perestroika buvo moterų grąžinimas į namus griūvant sovietinei ekonomikai. Sąjūdžio laikų moteriškoji vizija taip pat retrogradinė: tarpukario laikų su namų šeimininkės vaidmeniu kaip vieninteliu teisingu, nepasakant, kad dalis moterų negalėjo dirbti dėl įstatymų. Viskas ateina iš labai senų laikų", - kalbėjo S. Daugirdaitė.

Šiuolaikinės literatūros tyrinėtoja, mokslininkė ir Vilniaus universiteto docentė Eglė Kačkutė-Hagan pasvarstė apie moterų balsus ir literatūros kanoną. „Moteris - į kanoną, nes jos ir šiokios, ir anokios arba per mažai parašė. O gal mūsų kanonai yra nacionaliniai, patriarchaliniai, sureikšminantys vyrus, jų nuopelnus, nepaisantys gyvenimo ir jo detalių?" - klausė numerio kuratorė L. Kreivytė.

Laima Kreivytė. Paskaita Lietuvos nacionalinio muziejaus Signatarų namuose. Silvestro Samsono / Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotrauka

KŪRĖJŲ KELIAS LIETUVOS KULTŪROJE

Savo sričių ekspertės apžvelgia moterų kūrėjų kelią Lietuvos kultūroje: Santa Lingevičiūtė rašo apie kiną, Agnė Narušytė - apie fotografiją, Sigita Ivaškaitė - apie teatrą, Monika Krikštopaitytė - apie dailę.

Į numerį taip pat įtrauktas tapytojos Adasos Gurevič-Grodzkos istorinis „Autoportretas" - vienas iš kelių išlikusių jaunos vilnietės kūrinių, dingusių nacių okupacijos metais. Talentu ir grožiu garsėjusi dailininkė kartu su kitais Vilniaus žydais 1941-ųjų vasarą buvo įkalinta Vilniaus gete, o 1943-iaisiais - nužudyta.

„Autoportretas svarbus tuo, kad menininkė save vaizduoja išdidžiai, pasitikinčiai, įsikūnija profesiškai. Labai džiaugiamės, kad galime prisiminti ir šią talentingą menininkę", - pasakojo L. Kreivytė.

Paskutiniuose puslapiuose - VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorių Natalijos Arlauskaitės ir Dovilės Jakniūnaitės pokalbis „Kol dėstėme feminizmą".

„Nuolat atsikartojanti ir įstrigusi mintis iš dėstymo metų yra nuostaba, kiek daug pokyčių įvykę ir kiek tarp jaunų žmonių atsirado sąmoningumo ir refleksyvumo, neregėto man pačiai, kai maždaug jų amžiaus ieškojau atsakymų. Bet kartu tą nuostabą nuolat lydėdavo suvokimas, kiek sutampančių, pasikartojančių neigiamų patirčių išliko požiūryje į moteris ir vyrus, vyriškumą ir moteriškumą, lyčių santykius", - kalbėjo D. Jakniūnaitė, nuo 2017 m. dėsčiusi kursą „Feminizmas: tekstai ir praktikos".

Apibendrindama numerio „Literatūra ir mena" pristatymą, kuratorė L. Kreivytė susirinkusiesiems palinkėjo susitelkti ir neleisti taip lengvai išnykti nei moterų, nei lyčių studijoms, feminizmui ar bet kam, susijusiam su žmogaus teisių klausimais: „Vos tik nustoji to klausti, viskas grįžta į suskilusią geldą, kurią esant žinome per daugybę tūkstantmečių."