2018 m. rugpjucio 17 d., Penktadienis

Žiniasklaida Lietuvoje

*print*

Archyvas :: Romas Bacevičius: bendrakursiai – Sausio 13-osios įvykių herojai. 12 dalis

2018-04-19
 
Sonata Kukienė. Dalios Dzimidienės nuotrauka

Sonata Kukienė. Dalios Dzimidienės nuotrauka

 

Romas Bacevičius

 

Tęsinys. Pradžia 2017 03 22

 

Sonata KUKIENĖ, 1991 metais dirbusi žurnale „Mokslas ir technika" ir savaitraštyje „Dienovidis", dabar - Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Komunikacijos skyriaus vyriausioji specialistė.

 

Kur gavai paskyrimą ir dirbai baigusi žurnalistikos studijas?

Baigusi žurnalistikos studijas, gavau paskyrimą į žurnalą „Mokslas ir technika". Iš pradžių buvau techninė redaktorė, vėliau -  stilistė, paskui - redaktorė (taip vadinosi žurnalistų etatai). Būdama technine redaktore, rūpinausi žurnalo leidyba, lankydavausi spaustuvėje. Paskui man vyriausiasis redaktorius Juozapas Laucius pasiūlė stilistės darbą. Labai apsidžiaugiau, nes techninis darbas man nebuvo prie širdies. Redakcijoje turėjau labai gerą kalbos kultūros mokytoją ir bendradarbį Gediminą Daugėlą, sudariusį „Techninių terminų žodyną". Šios žinios man pravertė dirbant ne tik žurnale „Mokslas ir technika", bet ir Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamente. Vėliau ir pati pradėjau rašyti žinutes, reportažus ir straipsnius. Nors žurnalas buvo skirtas technikos mokslams ir žinioms, pavykdavo rasti ir ne tokių sudėtingų temų. 

Kurie buvę kolegos tada su Tavimi dirbo? Gal redakcijoje buvo ir daugiau jaunesnių žmonių?

Redakcijoje vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju dirbo šviesios atminties buvęs mūsų dėstytojas ir labai įdomus žmogus Romualdas Kalonaitis. Jo dėka  žurnale buvo spausdinami straipsniai apie „karščiausias" technikos ir technologijų naujienas, kompiuterius, informacines technologijas. Jis pats versdavo straipsnius iš anglų kalbos. R. Kalonaitis yra išleidęs ne vieną nuotykių, fantastikos ir mokslo populiarinimo knygą. Vėliau jis leido žurnalą „Už ir prieš", paskui pervadintą „Taip ir ne". Nuo 1992 metų jis dirbo diplomatinį darbą.

Ar jaunai, ką tik studijas baigusiai, dirbti kartą per mėnesį išeinančiame žurnale nebuvo pernelyg nuobodu? O kadangi tai buvo specializuotas žurnalas, gal tą lėtą tempą pagreitindavo išsamesnis mokslo ir technikos dalykų studijavimas, gal vykdavo kokie nors kursai ar seminarai?

Žurnale tuomet dirbo apie 20 žmonių. Daug bendraudavome tarpusavyje, žurnalistai pasakodavo apie savo straipsnių herojus ir temas, būdavo rengiamos apvalaus stalo diskusijos, į kurias pasikviesdavome įvairių mokslininkų, dalyvaudavome konferencijose ir seminaruose, tad nuobodu tikrai nebuvo.  Čia pirmą kartą pamatėme ir kompiuterį, kurį redakcija įsigijo tekstams rinkti. Tuomet tai buvo nepaprastas įvykis. Lankėme ir pirmuosius gyvenime darbo su kompiuteriu kursus.

Įdomu, o ką tada draudė rašyti „Mokslo ir technikos" žurnale? Ko nepraleisdavo cenzūra?

Apie tai daugiau būtų galėję papasakoti žurnalo vyriausiasis redaktorius Juozapas Laucius ar atsakinguoju sekretoriumi dirbęs, o vėliau vyriausiuoju redaktoriumi tapęs Aleksandras Žvirzdinas, tačiau jų nebėra tarp gyvųjų. Nemanau, kad mokslo ir technikos srityje būtų buvę daug uždraustų temų. Cenzūra labiau gaudydavo politines temas, stebėdavo, kad spaudoje neprasprūstų laisva mintis. 

Ar „Mokslas ir technika" turėjo ką privatizuoti? Gal ir Tau keletą akcijų išėjo įsigyti? Kiek metų dirbai „Moksle ir technikoje", kodėl iš jos išėjai? Kur pasukai paskui?

Apie privatizaciją žinių neturiu, joje nedalyvavau, bet redakcija 1991 metų sausį sugriuvo, matyt, dėl nutrūkusio finansavimo ir privatizacijos darbo neteko beveik visi žurnalistai, man irgi teko ieškotis kito darbo. Redakcijoje dirbti liko gal du ar trys žmonės. Laikas buvo labai liūdnas. Iš darbo išėjau sausio 11 dieną, žurnale išdirbusi ketverius metus. Po kelių dienų išgyvenome Sausio 13-osios įvykius. Darbą susirasti nebuvo sudėtinga, nes kurį laiką jau dirbau ne tik žurnale „Mokslas ir technika", bet ir savaitraštyje „Dienovidis".

„Dienovidyje" dirbau korektore-stiliste. Šiam leidiniui vadovavo labai energinga ir veikli žurnalistė Aldona Žemaitytė-Petrauskienė. Redakcijoje dirbo poetė Judita Vaičiūnaitė, rašytoja Marytė Kontrimaitė, žurnalistė Neringa Jonušaitė ir kiti, straipsnius rašydavo garsūs rašytojai, poetai ir žurnalistai. Buvo įdomu bendrauti su meno žmonėmis, kurį laiką padirbėti visiškai naujoje srityje. Nors oficialiai redakcijoje dirbau ketverius metus, iš tiesų po metų susilaukiau dukters ir po vaiko priežiūros atostogų į „Dienovidį" nebegrįžau.

Tuomet vis atsirasdavo naujų leidinių. Ne visiems pavyko išlikti, kai kurie greitai žlugo. Kaip atėjai į laikraštį „Pirmadienis"? Ką tu jame dirbai? Kas buvo Tavo kolegos bendradarbiai?

Paaugus dukrai, pradėjau ieškotis žurnalisto darbo. Eidama pro šalį, tiesiog iš gatvės užsukau į savaitraščio „Pirmadienis" redakciją. Nuėjau pas vyriausiąjį redaktorių Liną Medelį. Jis iš karto pasiūlė dirbti „Pirmadienio" priede „Kapitalas". Tikėjosi, kad dirbdama jame galėsiu panaudoti žinias, įgytas žurnale „Mokslas ir technika". Iš pradžių taip ir buvo. „Kapitale" nagrinėdavome įvairias ekonomines temas, deja, priedas gyvavo labai trumpai. Tuo metu jau buvo prasidėjęs „Pirmadienio" bankrotas. Palaipsniui buvo atsisakoma šio satyrinio leidinio priedų. Dar metus turėjau savo ekonomikos puslapį „Pirmadienyje", kuriame stengdavausi šmaikščiai ir įdomiai pateikti verslo, žemės ūkio, pramonės, technikos ir kitas naujienas, tačiau ir šiame leidinyje po truputį prasidėjo griūtis, žurnalistams teko ieškotis kito darbo.   

„Pirmadienis" buvo tikra žurnalistikos mokykla. Čia teko išmokti apie paprasčiausius dalykus rašyti šmaikščiai, su ironija ir kaskart rasti tokių temų, kad galėtum nustebinti skaitytojus ir išlaikytum juos tol, kol jie neperskaitys viso straipsnio iki paskutinės eilutės. Dažniausiai žurnalistams tai pavykdavo. Kolegų išmonė stebindavo ne tiks skaitytojus, bet ir bendradarbius. Fantazijos ir išradingumo redakcijos kolektyvui tikrai netrūko.

„Pirmadienyje" dirbo spalvingos asmenybės, sugebančios aštriai, šmaikščiai, ironiškai ir linksmai rašyti įvairiausiomis temomis. Pats publicistas ir leidėjas Linas Medelis mums visada atrodė labai išmintingas ir paslaptingas žmogus. Jis pasiūlydavo labai įdomių, kartais net šokiruojančių temų. Jam išmone nenusileisdavo ir vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojai Loreta Glebavičiūtė ir šviesios atminties Jonas Albertavičius, ir patys pateikdavę daug sąmojingų ir šmaikščių straipsnių. Visada būdavo įdomu skaityti Aistės Masionytės interviu su įžymiais žmonėmis, linksmas Vidos Šmigelskienės istorijas puslapyje „Mudu abudu". Na, o kad visas laikraščio numeris būtų sustyguotas ir išeitų laiku, rūpinosi atsakingoji sekretorė Birutė Papartienė.

Kas atsitiko, kad perėjai į valdišką darbą? Ar iš „Pirmadienio" išėjai anksčiau, negu jis nustojo eiti?

Mano kolegė Vida Šmigelskienė, bendradarbiavusi „Pirmadienio" redakcijoje, tuo metu dirbo ir Priešgaisrinės apsaugos departamente. Ji leido informacinį leidinį „Ugniagesys". Kadangi redakcijoje, o tiksliau, departamento Visuomenės informavimo skyriuje, atsirado laisva vieta, ji pakvietė mane ateiti dirbti į šį departamentą.

Papasakok apie tai, koks buvo Tavo darbas Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamente pirmaisiais metais ir vėliau? Ko gero, ir čia nenutolai nuo žurnalistikos?

Pradėjus dirbti departamente, iš pradžių su kolege V. Šmigelskiene leisdavome „Ugniagesį". Šis leidinys buvo skirtas ugniagesiams gelbėtojams ir jų problemoms. Jame taip pat buvo atspindima departamento politika, naujovės, bendradarbiavimas su šalies institucijomis ir kolegomis iš užsienio. Iš pradžių neturėjome kompiuterių, tekstus spausdindavome su rašomąją mašinėle. Vėliau juos nešdavome į informacinių technologijų centrą, kur jie buvo surenkami kompiuteriu ir sumaketuojamas laikraštis. Vėliau maketas perduodamas spaustuvei ir laikraštis išspausdinamas 1000 egzempliorių tiražu. Laikraštis į spaudos kioskus nepatekdavo, jis nebuvo parduodamas. Mes „Ugniagesį" paštu išsiuntinėdavome tik į rajonų gaisrines. Po kiek laiko redakcijai nupirko vieną kompiuterį, tad prie jo su Vida dirbdavome pasikeisdamos - pačios susirinkdavome tekstus. Reikėjo dar šiek tiek palaukti, kol jau abi turėjome savo kompiuterius.

Ar darbo reikalais turi galimybę keliauti po Lietuvą? Ką iš tų kelionių tenka aprašyti?

Į gaisrus ir gelbėjimo darbus važiuojame labai retai. Dažniausiai tenka važiuoti pas ugniagesius gelbėtojus, apie kuriuos rašome. Taip pat vykstame į įvairias ugniagesių pratybas, jaunųjų ugniagesių (vaikų) stovyklas, stipriausio ugniagesio ir geriausio pareigūno varžybas. Tačiau mūsų kelionės apsiriboja Lietuva.

Kokia laikraščio „Ugniagesys" istorija? Dabar matau tik keturis jo dvigubo numerio puslapius, įdėtus internete. Jo šūkis „Artimui pagalba, Dievui garbė" atspindi leidinio misiją, bet kas jį mato ir skaito? Anksčiau esu matęs vienos autobusų stoties skelbimų lentoje.

Mėnesinį laikraštį „Ugniagesys" 1923 metais įkūrė Lietuvos savanorių gaisrininkų draugija. Jis ėjo iki 1940-ųjų. Jo leidimas buvo atnaujintas 1989 metų spalio mėnesį.

Seniau „Ugniagesys" buvo skirtas tik patiems ugniagesiams gelbėtojams. Rašydavome apie jų darbą, problemas ir pomėgius, gvildendavome aktualias temas. Nuo 2010 metų du kartus per metus išleidžiame specialų leidinį „Ugniagesys" ir gyventojams. Jame rašome, kaip pasirūpinti savo namais, kad juose nekiltų gaisras, kaip elgtis ekstremaliųjų situacijų metu ir kitais klausimais. Šie leidiniai išdalijami miestuose, miesteliuose ir kaimuose, dažniausiai mokyklose, seniūnijose, bažnyčiose ir kitur. Prevencinis darbas padėjo ir gerokai sumažinti gaisrų ir žuvusiųjų juose skaičių. Prieš dešimtmetį gaisruose kasmet žūdavo apie 300 žmonių, pastaraisiais metais - apie 100, na o siekiamybė - aukų skaičių sumažinti bent jau iki 30. Todėl nuo šių metų gegužės 1 dienos įsigalioja įstatymas, jog kiekviename gyvenamajame būste turės būti įrengti autonominiai dūmų detektoriai.    

Departamente darbuojiesi jau 20 metų. Kas pasikeitė Tavo darbe per tą laiką? Kadangi valdiškose tarnybose dažnai vyksta visokie pertvarkymai ir persiskirstymai, skyrių reorganizacija juos pervadinant ir naujų darbų prigalvojant, ar atsirado naujų pareigų, įpareigojimų Tau? Kaip keitėsi Tavo pareigų pavadinimai?

Mūsų skyriaus pavadinimas departamente keitėsi ne kartą. Paskutinė reorganizacija įvyko šiemet, vasario 1 dieną. Vietoje Visuomenės informavimo ir analizės skyriaus buvo įkurtas Komunikacijos skyrius. Darbo pobūdis per tuos 20 metų irgi labai pasikeitė, padaugėjo darbų. Dabar per dieną padarau tiek, kiek prieš 20 metų per mėnesį. 2004 metais buvo įkurta departamento interneto svetainė www.vpgt.lt, o pernai - ir socialinio tinklo „Facebook" Valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos paskyra.

Pradėjusi dirbti departamente, leidiniui „Ugniagesys" per mėnesį parašydavau keletą straipsnių. Dabar darbo apimtys kitokios. Pavyzdžiui, pernai apie valstybinę priešgaisrinę gelbėjimo tarnybą parašiau apie 70 straipsnių ir 80 žinučių, kurios buvo paviešintos informaciniuose portaluose „Delfi", „15min", „lrytas" ir kt., taip pat regioninėje spaudoje, ir apie 60 pranešimų „Facebook" paskyroje. Tačiau vien straipsnių rašymu mūsų darbas neapsiriboja. Tenka daug bendrauti su žurnalistais, ieškoti jiems pašnekovų, kurie per televiziją ar radiją kalbės priešgaisrinės ir civilinės saugos temomis. LRT radijo laidoje „112" ir pati skaitau pranešimus apie paros gaisrus ir gelbėjimo darbus.

Ar kitose mažesnėse šalyse kažkokia panaši tarnyba irgi turi kažką panašaus kaip Lietuvos Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento Komunikacijos skyrius ir „Ugniagesys"?

Visame pasaulyje ir, be abejo, Europoje, yra ugniagesių departamentai ir priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos. Daugelis jų turi ir savo leidinius. Seniau gaudavome Švedijos priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos žurnalą „Sirenes" . Dabar dauguma leidinių, kaip ir Lietuvoje, nebespausdinami, platinami tik internetu. Komunikacijos skyriai irgi yra. Neseniai pas mus svečiavosi Estijos gelbėjimo tarnybos Komunikacijos skyriaus darbuotojai.

O ar departamento tinklalapyje www.vpgt.lt skelbiamas žinias ir Tu rašai?

Taip, rašau, tai kasdienis mūsų darbas. Tenka rašyti apie gaisrus, gelbėjimo darbus, ugniagesių pratybas, pasitarimus, sporto varžybas. Ugniagesiai gelbėtojai turi ne tik aukščiausią gyventojų pasitikėjimą tarp šalies institucijų, bet tarp jų yra ir garsių sportininkų, muzikantų, menininkų. Pavyzdžiui, vilnietis ugniagesys gelbėtojas Aidas Ardzijauskas yra apibėgęs Lietuvą, Baltijos jūrą, JAV nuo Los Andželo iki Niujorko, o Lietuvos šimtmečiui skirtame bėgime jis per 100 dienų nubėgo nuo Senegalo sostinės Dakaro iki Vilniaus. Turime ir stipriausių šalies ugniagesių komandą, kuri pasaulio ir Europos čempionatuose pelno prizines vietas.  

Du dešimtmečius dirbdama tokioje vietoje turbūt esi susidūrusi su nemažai atvejų, kai tenka rašyti apie įvairias nelaimes. Kurie atvejai, kai dėl gaisrų žuvo žmonės, Tau labiausiai įstrigo?

Kiekviena žūtis gaisre yra skaudi, nes tai - žmonių likimai. Bet skaudžiausia, kai gaisruose žūsta vaikai. 2016 metų sausį Šiauliuose gaisre žuvo trys sesutės, šiemet kovo mėnesį Kaune žuvo vieni namuose palikti broliukas ir sesutė. Sunku apie tokius gaisrus rašyti ir pranešti per radiją.

Turbūt tokiais atvejais dažnai pagalvoji, kodėl žmonės būna tokie neatsakingi?

Taip, didžiausia problema yra žmonių neatsakingumas. Dalis gyventojų nesirūpina ne tik savo namų, bet ir savo artimųjų saugumu. Lietuvoje daugybė socialinės rizikos šeimų, daug žmonių gyvena iš pašalpų, neturi ne tik darbo, bet ir jokio užsiėmimo, jų niekas nedomina. Daugiausia gaisrų kyla ir įvairių nelaimių įvyksta būtent pašalpų gavimo dienomis. 

Dar norėčiau, kad sugrįžtume atgal. Kas buvo Tavo tėvai? Kur prabėgo Tavo vaikystė?

Mano tėtis visą gyvenimą dirbo girininku, o mama - muzikos mokytoja. Matyt, todėl ir esu Sonata. Gimiau Klaipėdoje, tėtis tuo metu tarnavo armijoje, o mama dirbo Plungės rajone, Plateliuose, kultūros namuose. Iki ketverių metų gyvenau Klaipėdoje ir Vėžaičiuose. Vėliau persikėlėme į Židikus Mažeikių rajone. Ten baigiau keturias klases ir išvažiavome į Panevėžį. Šiame mieste 7-ojoje vidurinėje mokykloje mokiausi tik vienerius metus. Po metų išvykome gyventi į Jonavą. Ten baigiau 3-iąją vidurinę mokyklą.

Kadangi esi gimusi Klaipėdoje, gyvenusi Vėžaičiuose, Židikuose ir Panevėžyje, o vidurinę baigei Jonavoje, tai turbūt sunku būtų atsakyti, ką laikai savo tėviške? Kurią vietą iš vaikystės labiausiai prisimeni?

Savo tėviške laikau Klaipėdą. Ten gyvena ir daug mūsų giminių. Kasmet būtinai turiu ten nuvažiuoti, pereiti per Klaipėdos senamiestį, persikelti keltu į Smiltynę, pabūti prie „savo" jūros. Seniau vasaromis susitikdavau ir su savo drauge bendrakurse Lina Kiveryte-Satkuviene, dirbusia „Klaipėdoje". Aplankydavau ją jos namuose Gargžduose. Ji su vyru karininku augino tris vaikus. Deja, 1996 metais sunki liga pasiglemžė Linos gyvybę. Prieš keletą metų anapilin išėjo ir mudviejų draugė bei mūsų bendrakursė Neringa Martinkutė-Dobrovolskienė, dirbusi „Panevėžio balse".

O ar vėliau esi buvusi Židikuose ir matei tą namą, kuriame gyvenai?

Deja, ne. Viską apžiūrėjau tik atsiradus google.maps. Pamačiau, kaip dabar atrodo girininkija, kurią 1967 m. pastatė mano tėtis, tada dar labai jaunas - 25 metų girininkas.

Nuo ko prasidėjo Tavo kelias į žurnalistiką? Kurioje klasėje, kur ir apie ką pradėjai rašyti?

Apie žurnalistiką rimčiau galvoti ir rašyti pradėjau devintoje klasėje. Savo straipsnelius apie mokyklos renginius ir eilėraščius siųsdavau rajono laikraščiui „Jonavos balsas". Jis mano atsiųstus tekstus spausdindavo. Be to, redakcijoje lankiau jaunųjų žurnalistų būrelį. Jeigu nebūčiau įstojusi į žurnalistiką, būčiau stojusi į lietuvių kalbą. Jeigu tektų profesiją rinktis dabar, vėl pasirinkčiau tą patį. Tik rašymas man dabar - darbas, o didžiausias malonumas - knygos. Skaityti visada mėgau, o dabar kai kuriems rašytojams turiu tiesiog priklausomybę. Beje, namuose turiu susirinkusi visą „mirties biblioteką". Viena knyga gal prieš dešimtmetį užvedė ant šio kelio ir nuo to laiko ši biblioteka nuolat pilnėja. Kodėl knygos apie mirtį? Todėl, kad jose labai daug optimizmo. Seniai domiuosi ir ezoterika.

O kaip poezija, apie kurią užsiminei? Gal eilėraščių rinkiniams irgi randi vietos savo knygų lentynoje? Bet turbūt bent savo buvusių bendradarbių poečių knygas turi?

Eilėraščių pati nerašau, tačiau poeziją labai mėgstu. Labai liūdna, kai dabar norima pažeminti Justiną Marcinkevičių ar Salomėją Nėrį. Be jų, labai mėgstu Paulių Širvį, Vladą Šimkų, iš naujųjų - Gražvydą Marcinkevičiūtę, haiku kūrėją Mantvydą Leknicką. Taip pat žaviuosi Chalilio Džibrano poezija. Buvusių bendradarbių knygas, žinoma, turiu.

Gal ką nors rašei ir apie miškininkų darbą - juk kadangi tėtis buvo girininkas, tai, atrodo, ta tema pati prašėsi būti pagarsinama...

Ne, ši tema man nebuvo arti širdies, bet tėčio užsakytus žurnalus „Mūsų gamta" ir „Mūsų girios" paskaitinėdavau. Bet labiausiai mėgdavau „Moksleivį", „Jaunimo gretas", „Nemuną", „Švyturį". Beje, baigdama žurnalistiką, diplominio darbo tema pasirinkau „Švyturio" žurnalo istoriją. Kalbinau įvairius rašytojus, kurie pripasakojo daug linksmų istorijų iš žurnalistų gyvenimo.  

Kadangi dabar į žurnalistiką gali pažvelgti ir iš šalies, turbūt galėtum ją objektyviau įvertinti? Kaip Tau atrodo, kokia ji Lietuvoje? Kas Tau nepatinka, dėl ko žurnalistams reiktų susimąstyti?

Man labiausiai nepatinka didžiulis neigiamos informacijos srautas. Suprantu, kad Lietuvoje galioja spaudos laisvė, tačiau nemanau, kad visa informacija turi būti tik apie korupciją, nelaimes, žmogžudystes ir kitus panašius dalykus. Aš pritarčiau nuomonei, kad 50 proc. naujienų turėtų būti teigiamos. Lietuvoje tiek daug nuostabių, darbščių, kūrybingų žmonių, mūsų šalies mokslininkai daro neįtikėtinus dalykus, mūsų specialistai labai gerai vertinami pasaulyje, bet ar mes pažįstame šiuos žmones? Ne. Užtat gatvėje iš veidų jau galime atpažinti kasdien per televiziją rodomus nusikaltėlius, korumpuotus politikus ir tariamo „elito" atstovus. 

Įkyresni ir sensacijų besivaikantys žurnalistai turbūt visada stengiasi rasti progą įgelti valstybinių įstaigų vadovams, tarnautojams, kitiems jose dirbantiems žmonėms, jei tik kokį krislelį pamato. Jūsų departamentas irgi turbūt stebimas per tą patį objektyvą? Ar pati, būdama žurnalistė, pastebėjai, kaip tie mūsų profesijos kolegos, kurie vis ieško, prie ko prikibti, iš musės darė dramblį?

Taip, valstybės tarnyba visada buvo po didinamuoju stiklu. Pareigūnai ir valstybės tarnautojai atlieka milžinišką darbą. Ir dažniausiai visus didžiuosius darbus padaro mažiausi įstaigų „sraigteliai". Čia daug darbščių ir kūrybingų žmonių, atsidavusių savo darbui.

Ar nepagalvoji, kad dirbdama departamente esi sukaupusi pakankamai daug medžiagos ir turbūt galėtum net knygą parašyti? Aišku, joje turbūt būtų aprašomi ne vien liūdni, bet ir laimingai pasibaigę, pamokantys atvejai?

Ne, nemanau, kad esu tokia talentinga. Tačiau man visada malonu rašyti apie ugniagesius gelbėtojus ir jų darbą. Tai nepaprasti žmonės. Dažnai savo draugams sakau, kad kiekvieną jų vertinu milijonu eurų. Jie pirmieji atskuba į gaisrus, eina į degančius namus gelbėti žmonių, dirba autoavarijų vietose, kol atvyksta medikai, teikia pirmąją pagalbą, jie taip pat atlieka ir narų funkcijas - gelbėja skęstančius žmones ir ieško skenduolių. Neretai visus šiuos darbus dirba negalvodami nei apie savo sveikatą, nei gyvybę. Manau, todėl juos geriausia vertina ir visuomenė. Beje, neseniai buvo atliktas tyrimas, jog žmonės, susidūrę su ugniagesiais gelbėtojais, vertina juos dar geriau nei tie, kuriems neteko su jais susitikti gaisre ar kitoje nelaimėje.

Prisiminkim 1991-ųjų sausį. Ką tu apie tą laiką pasakyti? Juk nors ir auginai mažą sūnų, turbūt vis tiek turėjai galimybę nueiti pabūti tarp Laisvės gynėjų? Ar tada jautei įtampą, gal kokių patirčių prisimeni?

Mano sūnui tuomet buvo treji metai. Anyta, su kuria kartu gyvenome, liko su anūku, o mes su vyru turėjome galimybę nueiti prie Parlamento. Jausmas buvo nerealus. Baimės lyg ir nejautėme, bet širdyje buvo neramu. Ir vis dėlto netikėjome, kad tą naktį gali būti aukų. Apie jas sužinojome naktį, jau būdami namuose. Grįžę nuo Televizijos bokšto žmonės daugiaaukščių kiemuose garsiai pranešinėdavo, kas ten vyksta. Tada jau pasidarė baisu. 

O kaip susipažinai su vyru? Ką jis dabar veikia?

Kai susipažinome, abu buvome studentai. Jis studijavo Vilniaus inžineriniame statybos institute autotransporto ekonomiką ir dirbo transporto įmonėje. Šiuo metu jis dirba privačioje įmonėje prekybos srityje.

Kokiais keliais pasuko vaikai? Ar jie neemigravo?

Vaikai baigė aukštuosius mokslus ir dirba Lietuvoje. Sūnus - informacinių technologijų specialistas, duktė - vizualinės komunikacijos specialistė. Kadangi darbų jiems netrūksta ir Lietuvoje, apie emigraciją jie negalvoja.

Dėkodamas už pokalbį, linkiu Tau būti didesniu „sraigteliu" ir vis dėlto parašyti knygą apie tai, kaip jie sukasi, arba apie tuos, kurie verti milijono eurų - juk apie juos knygų turbūt nėra.

Rubrika Žiniasklaida Lietuvoje yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.

 

 

 

 

 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2018-06-27 11:15
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media