2024 m. kovo 29 d., Penktadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žiniasklaida Lietuvoje

*print*

Archyvas :: Romas Bacevičius: bendrakursiai – Sausio 13-osios įvykių herojai. 13 dalis

2018-09-27
 
Daiva Červokienė. Živilės Snicorytės nuotrauka

Daiva Červokienė. Živilės Snicorytės nuotrauka

 

Romas BACEVIČIUS

 

Tęsinys. Pradžia 2017 03 22

 

Daiva ČERVOKIENĖ, 1991 metais dirbusi „Kauno dienos" korespondente, dabar - nepriklausoma žurnalistė.

 

Esi gimusi Kaune. O kurią mokyklą baigei? Kokia ji buvo, gal pasižymėjo savo praeitimi, garsiais žmonėmis?

Baigiau Kauno 5-ąją vidurinę, kuri vėliau tapo Vinco Kudirkos vardu pavadinta mokykla, progimnazija. Joje buvo sustiprintai dėstoma lietuvių kalba. Tiesa, kai perėjau mokytis į šią mokyklą, jos aukštas humanitarinis lygis jau buvo prigesęs. Galiu pasigirti - mokiausi mokykloje, kurioje mokėsi ir poetės Judita Vaičiūnaitė, Tautvyda Marcinkevičiūtė, aktorės Aldona JodkaitėKristina Kazlauskaitė, režisierius Gytis Padegimas,  mokslininkas pernai išgarsėjęs prof. Liudas Mažylis, gydytojai Saulius Čeplinskas Rytis Rimdeika, krepšininkas Arvydas Sabonis. Jis buvo metais jaunesnis, mokėsi sustiprintoje sporto klasėje. 

Kokie dalykai Tau labiausiai sekėsi mokykloje? Kada ir kodėl apsisprendei studijuoti žurnalistiką?

Labai gerai sekėsi ir lietuvių kalba, literatūra, ir matematika. Perėjus į sustiprintą lietuvių kalbos mokyklą matematikos mokytoja net priekaištavo tėvams, kad leido pasukti netinkama kryptimi - esą dukra galėtų tapti puikia matematike. Kažkaip be pastangų sekėsi tas dalykas. O vyresnėse klasėse vis krypau į humanitarinius mokslus. Turbūt tai mano mamos įtaka - ji buvo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, jaunystėje svajojo tapti rašytoja. Kiek atsimenu, ji vis rašydavo apybraižas apie jaunystės draugus, kolegas įvairių leidinių konkursams. Rašė sėkmingai - dažnai laimėdavo prizines vietas.  Besimokydama 10 klasėje nuėjau į jaunųjų žurnalistų mokyklą, kurią prie „Kauno tiesos" vedė šviesaus atminimo žurnalistas orientalistas, kultūros istorikas Romualdas Neimantas, kas dar labiau kreipė į tą pusę.

Tavo mama Danutė Ona Žilienė buvo Valdorfo pedagogikos Lietuvoje pradininkė ir skleidėja. Ar Tu pati vaikystėje pajutai tą Valdorfo pedagogiką?

Apie mamos norą rašyti jau truputį pasakojau. Dar besimokydama mokykloje ji parašė pirmą eilėraštį rajono laikraščio konkursui ir gavo apdovanojimą. Vėliau rašė apsakymus, apybraižas. Jie spausdinti „Kauno dienoje", „Moteryje", „Tarybiniame mokytojuje" ir kituose žurnaluose, laikraščiuose. Valdorfo pedagogika susidomėjo jau dirbdama Mokytojų tobulinimosi institute. Taline  išgirdo paskaitą apie Valdorfo pedagogiką ir pajuto, kad tokios ieškojo visą gyvenimą. Išsiruošė į dvejų metų seminarą Maskvoje. Po jo pakvietė lektorių skaityti paskaitų Vilniuje, suorganizavo ilgalaikį Valdorfo pedagogikos seminarą, jo klausytojai pabiro po Lietuvą, pradėjo steigti darželius, mokyklas, savarankiškai veikti... 1993 metais mamos ir jos bendraminčių iniciatyva įkurtas Lietuvos Valdorfo pedagogikos centras, organizavęs seminarus, skleidęs gerąją patirtį, kūręs programas. Reikėjo įtikinti Švietimo ir mokslo ministerijos specialistus, ugdymo programų tvirtintojus, kad leistų dirbti pagal Valdorfo mokyklų programas, rengti mokytojus. Mama daug rašė periodikoje apie šios pedagogikos principus, įkūrė Valdorfo pedagogikos centro leidyklos grupę ir jai vadovavo, išleido apie 40 pedagoginių leidinių.

Aš tiesiogiai Valdorfo pedagogikos nepatyriau, tik labai daug humanizmo ir meilės namuose. Šios pedagogikos elementų patyrė mano sūnūs, kurių lavinimui mama skyrė daug dėmesio - dienraščio žurnalistei be jos pagalbos auginti vaikus būtų buvę kebliau.

Studijų universitete metais ne vien paskaitas lankei ir įskaitoms ar egzaminams ruošeisi. Papasakok apie savo kitas veiklas ir pomėgius.

Nuo pat pirmo kurso tapau Vilniaus universiteto kraštotyros klubo Ramuva nare. Filologijos fakultete užkliuvo akis už skelbimo, kviečiančio į šį klubą. Nuėjome 3 žurnalistės - aš, Laisvė Šliožytė-Linkuvienė ir Alma Mosteikaitė. Po pirmojo kurso į kraštotyros klubo kompleksinę ekspediciją išsiruošė būtent Laisvė ir Alma, tačiau vėliau į šią veiklą labiau panirau būtent aš. Dalyvavau penkiose kompleksinėse ekspedicijose, įvairiuose kraštotyrininkų žygiuose, vakaronėse. Ir ten sutikti žmonėms man sudarė studijų žavesio branduolį, nemažai jų tapo geriausiais draugais.  Su ramuviškiais 10 metų vasaromis organizavome savaitės trukmės stovyklas Ramuvėles skirtingose šalies vietose su šeimomis.

Kur ir kuo pradėjai dirbti baigusi studijas? Kokiomis temomis dažniausiai rašei?

Grįžau į savo gimtąjį Kauną, tapau „Kauno tiesos" (vėliau „Kauno diena") korespondente. Buvo liūdna atsisveikinti su studijų miestu, kurį tiesiog įsimylėjau. Beje, į „Kauno tiesą" buvo du paskyrimai, dienraštis pageidavo dviejų vyrukų. Į šį prašymą skirstymo komisija neatsižvelgė, vieną paskyrimą kaip kurse viena geriausiai besimokiusių ir kaunietė gavau aš, kitą - Algimantas Birbilas. Tad  pradėjus dirbti teko patirti nemažą spaudimą. O rašiau įvairiomis temomis - pradžioje daugiausia apie mokyklas, gamybą, vėliau - apie nevyriausybines organizacijas, socialinėmis ir  sveikatos temomis, priedams „Sveikata" ir „Namai ne dūmų".

Ar kokių nors skaudžių atvejų savo darbo pradžioje, laikraščiui dar būnant LKP organu, Tau yra buvę?

Tiesiog pasakysiu, kad pradėti dirbti buvo labai sunku. Nemanau, kad tik dėl santvarkos. Atsimenu, kaip keistai jausdavausi gamybiniuose susirinkimuose. Jutau, kad darbui nebuvau pakankamai gerai pasiruošusi, o gal žurnalisto darbo, kai kasdien tenka rašyti vis kitomis temomis, ir galima išmokti tik dirbant. Galima sakyti, kad patyriau diskriminavimą dėl lyties. Esu ne kartą girdėjusi redaktoriaus pastabų, kad išgeriantis vyras žurnalistas yra geriau negu neblogai dirbanti moteris - ji išeina dekretinių atostogų, o vyrams to nenutinka. Tiesa, dienraštyje, nors ir sunkokai, įsitvirtinau aš, o A. Birbilas pasuko į kitas sferas, vėliau - į politiką.

Dirbdama Kauno dienraštyje patyrei ir komunistų valdymo metą, ir atgimimą, ir konkurentų atsiradimą, du redaktorių pasikeitimus, laikraščio pavadinimo keitimą, privatizavimą. Kiek asmeniškai tuos pokyčius jautei?

Labai stipriai pokyčių nejaučiau. Nors redaktorių pasikeitimas, laikraščio privatizavimas laikraščio turinį ir darbo organizavimą keitė nemažai (kai pradėjau dirbti, žurnalistų rankraščius perspausdindavo mašininkės, juos skaitydavo stilistės, o vėliau žurnalistai patys kompiuteriu rinko savo tekstus ir duodavo skyrių redaktoriams be jokių stilistų), didelių sukrėtimų tarsi ir nebuvo, nes nebuvau tarp tos kategorijos darbuotojų, kurių buvo atsisakoma, o keisti temas, dirbti savaitgaliais ar ne - tokie pokyčiai dienraščio žurnalistų nestebina. Beje, tuos pokyčius sušvelnino vaikų gimimas, nemažai pokyčių „išgyvenau" pasitraukusi iš redakcijos, išėjusi dekretinių atostogų ir augindama sūnelius.

Ką prisimeni apie 1991-ųjų pradžią ir Sausio 13-osios įvykius?

Nebuvau tų įvykių dalyvė - 1990-aisiais susilaukiau pirmagimio. Tada gyvenome su mano tėvais. Atsimenu 1991-ųjų sausio 13-ąją, buvau su sūneliu. Tėčiui paskambino po vidurnakčio bendradarbiai, jis ir vyras Saulius išvažiavo prie televizijos bokšto Vaižganto gatvėje. Jie išėjo į gatvę, kažkas sustojo, paėmė su automobiliu ir nuvežė. Buvo susirinkę daug žmonių, statomos barikados iš armatūros, Kauno televizija pranešinėjo, kas vyksta mieste, radijas per garsiakalbį transliavo įvykius iš Seimo, ten sužinojo apie žuvusius. Laukė, kada pasirodys karinė technika. Nepasirodė. Paryčiais jie grįžo su troleibusu, netrukus išėjo į mitingą Laisvės alėjoje. Aš buvau namuose  su sūneliu ir beveik visą naktį meldžiausi, ko senai nebuvau dariusi.

Kodėl išvykai į Vilnių? Ar tam turėjo įtakos tai, kad pardavei turėtas „Kauno dienos" akcijas?

Vilnius studijų metais tapo man svajonių miestu, jame jaučiausi savesnė negu Kaune. Tačiau nulėmė ne tai. Mama, man bebaigiant vidurinę mokyklą, apsigynė mokslinį darbą tema „Apsakymo dėstymas vakarinėje mokykloje" (tokiose dirbo, kad būtų patogiau auginti mane), perėjo dirbti į Mokytojų tobulinimosi institutą Vilniuje. Po aštuonių metų ji pasistatė kooperatinį butą ir persikėlė gyventi į sostinę. Kai į pensiją išėjo ir tėtis, jis persikėlė gyventi į Vilnių ir paėmė ten mano antrąjį sūnelį, kurio buvome nutarę neleisti į vaikų darželį. Netrukus vyras Kaune neteko darbo, o rado Vilniuje. Kaip tik tuo metu „Kauno dienos" kolektyvas pardavė turėtas akcijas švedų koncernui, netrukus aš pardaviau ir butą Kaune, kad įsigytume Vilniuje. Dar apie metus kone kasdien iš Vilniaus važinėjau į darbą Kaune, bet aplinkybės kreipė į sostinę.

Kaip sekėsi susirasti darbą sostinėje? Ką čia pirmiausia dirbai? Ar Vilniuje jauteisi geriau?

Galima sakyti, kad darbą Vilniuje man surado kurso draugė Loreta Jastramskienė, kuri tada dirbo „Valstiečių laikraštyje". Ji paskambino papasakoti apie savo su vyru keliones po Šveicariją, o kai Deimantas išleido kelionių knygą, paprašė apie tai parašyti. Parašiau „Kauno dienoje" ir paprašiau pasidomėti, ar nebūtų man vietos „Valstiečių laikraštyje". Pati jau žvalgiausi darbo Vilniuje. Per atostogas rašinėjau „Pačioliui", kuris kaip tik buvo pradėjęs leisti naują žurnalą biuro administratorėms. To paprašė pažįstama, tapusi žurnalo redaktore, žadėdama ir darbo vietą.

Kadangi „Valstiečių laikraštyje" rengei priedą „Sodietė", daug kaimo žmonių ir sodybų per darbo šioje redakcijoje laiką aplankei. Kas paliko didžiausią įspūdį?

„Valstiečių laikraštyje" teko rengti priedus „Sodietė, vėliau - „Sveikata". Darbas patiko ypač tuo, kad teko daug važinėti po Lietuvą. Galiu pasidžiaugti, kad važinėdama pamačiau daug Lietuvos kaimų ir miestelių visuose šalies regionuose, sutikau daug puikių nuoširdžių žmonių. Manau, kad tokių kaimuose ir miesteliuose, nedideliuose mietuose yra net daugiau negu Vilniuje tarp vadinamojo elito. O įspūdingiausios sodybos ar žmogaus negaliu išskirti - manau, daug kas dėliojo tą įspūdingą mozaiką.

Kiek metų išdirbai „Valstiečių laikraštyje" ir kodėl jį palikai? Kur dirbai paskui?

Dirbau aštuonerius metus. Atėjo vadinamoji krizė ir mane atleido. Teko sukti galvą, kaip gyventi toliau. Kažkodėl tikėjau, kad dirbdamas darbą, kurį mėgsti ir moki, turėtum pragyventi. Tikėjau, kai užsidaro vienos durys, atsiveria kitos arba bent langas. Paskaičiavau - jei per mėnesį parašysiu bent 10 straipsnių (tai laikraštyje dirbusiam žurnalistui labai realu) ir už kiekvieną vidutiniškai gausiu bent po 100 litų, pragyvensiu. Taip ir buvo. Beje, man netekus darbo paauglys sūnus dėl to, kaip pragyvensime, jaudinosi labiau negu aš pati.

Krizės metais „Versmės" leidykloje rengei monografiją apie Semeliškes, rašei įvairiems leidiniams.

Rengti monografiją apie Semeliškes pasiūlė pažįstama iš VU kraštotyros klubo Živilė Driskiuvienė, fotografo Klaudijaus Driskiaus žmona, dirbusi „Versmėje". Tad, pasirašiusi sutartį su leidykla, ėmiausi šio darbo. Rašiau ir žurnalams „Sveikas žmogus", „Šeimos sveikata", „Miškai", „Vadovas",  „Biuro administravimas", „Savaitė", laikraščiams „XXI amžius", „Voruta",  „Šiaurės Atėnai", Elektrėnų savivaldybės ir Trakų r. leidiniams, portalams „Delfi", „Miškininkas", įvairiems kitiems, kurie mokėjo honorarus.

O kuo Tau be to svarbios Semeliškės?

Tai mano mamos Danutės Onos Ališauskaitės-Žilienės namai, kuriuos seneliai pasistatė, kai mamai buvo regis treji. Ten prabėgo ir mano vaikystės vasaros. Ta vieta ir seneliai man labai svarbūs - aš 10 metų buvau jų pirma ir vienintelė anūkė, tad mėgavausi didele meile ir šiluma. Ten būdavo ir giminės suėjimo vieta per Šv. Roko atlaidus, į kuriuos susirinkdavo ne tik artimiausieji - mamos brolių, bet ir pusbrolių, pusseserių bei tolimesnių giminaičių šeimos.

Mano seneliai - to krašto senbuviai, senelis Juozas tarpukario metais buvo Semeliškių valsčiaus raštininkas, jo vyresnis brolis Jonas - ir seniūnas. Be to, iš ten kilęs mano vyras Saulius, ten jo tėviškė, turime sodybą.

Nors Tu miestietė, bet nuo mažens žinojai, kaip atrodo kaimas. Ką Tau reiškia kaimas ir jo žmonės? Ar kaimas iš tiesų toks tamsus, kaip dažnai sakoma? Turbūt galėtum vertinti ne vien pagal Semeliškes?

Galiu vertinti ir pagal kitą Dzūkijos pakraštį - dažnai lankydavausi ir pas tėčio tėvelius Giluičių kaime, netoli Simno. Seneliai turėjo didelį sodą ir kai jie mirė, ilgokai ten važiuodavome skinti obuolių, susitikdavome su kaimynais, kurie kaip mat atskubėdavo pakalbinti mūsų.

Bene geriausiai jaučiuosi Dzūkijoje. Negaliu pamiršti vasaros Ramuvėlės Mardasave: kiek atsilikusi nuo kitų ieškojau pakabinamo tilto, šieną grėbusi moteris ne tik iki jo palydėjo, bet ir pasiūlė pernakvoti pas ją, kur aš temstant eisiu... O kitąkart prakalbus apie lietaus „prišaukimą", tuoj pasakė, kas Mardasave gali parodyti, kaip tai daroma...

Iki šiol dažnai lankausi įvairiose Lietuvos vietose, labai norėčiau apvažiuoti visus šalies rajonus, jų miestelius. Nesuprantu žmonių, kurie veržiasi pamatyti pasaulio, nenorėdami pažinti savo gimtinės. Yra kaimuose geriančių, nerandančių savo vietos žmonių, bet šiaip man kaimo žmonės atrodo daug tikresni ir šiltesni negu miestiečiai, kaip kad žemė už asfaltą, matau daug gražiai besitvarkančių ir besiverčiančių žmonių.

Bene geriausiai jaučiuosi Dzūkijoje. Negaliu pamiršti vasaros Ramuvėlės Mardasave: kiek atsilikusi nuo kitų ieškojau pakabinamo tilto, šieną grėbusi moteris ne tik iki jo palydėjo, bet ir pasiūlė pernakvoti pas ją, kur aš temstant eisiu... O kitąkart prakalbus apie lietaus „prišaukimą", tuoj pasakė, kas Mardasave gali parodyti, kaip tai daroma...

Esi išleidusi kelias knygas. Ar galėtume sakyti, kad Tavo knygoms, pomėgiams, turėjo įtakos kaimas?

Augindama vaikus sekiau ir rašiau pasakas. 2003 metais išleista mano pasakų knygelė „Boružės skrydis" buvo mamos dovana 40-ečio proga. Sudėti pasakojimus apie žymiausius šiandienos žolininkus galvojau ilgokai - kraštotyros klube domėjausi nematerialiu kultūros paveldu, vėliau rašiau ir apie žolininkus, tad žinojau, kad jie domina žmones. Prisėdau tam netekusi darbo „Valstiečių laikraštyje". Situacija buvo labai palanki - pusę metų gavau pašalpą, tad turėjau ir pajamų, ir laiko knygai „XXI amžiaus Lietuvos žolininkai, kaip įveikti ligas" (2009) parašyti. Jos pagrindas - žiniasklaidoje spausdinti pasakojimai apie žolininkus, kuriuos gerokai papildžiau, visų pašnekovų teiravausi praktiškų patarimų - kaip jie pataria gydyti slogą, kosulį, gerinti virškinimą ir stiprinti imunitetą. Knyga „Kaip gydo medžiai" (2016) - tarsi knygos apie žolininkus tąsa liaudies medicinos tematika. Juk ir takažolė, ir ąžuolas vienu aspektu yra kone tas pat, augalai, kurių cheminės medžiagos veikia mūsų organizmą. Kitu aspektu jie yra visai kas kita - takažolė po mūsų kojomis, o medis tarsi jungia žemę su dangumi...

Mano domėjimuisi liaudies medicina, manau, turėjo įtakos ir vaikystė kaime, ir prosenelė žolininkė ir su močiute rinktos vaistažolės, mano gydymas jomis ir noras vaikų ligas nuvyti kuo natūralesniais būdais.

Bet norint išleisti savo knygą vien ją parašyti nepakanka. Kur tam gavai pinigų?

Knygai „XXI amžiaus Lietuvos žolininkai, kaip įveikti ligas" pavyko rasti nemažai rėmėjų, „Kaip gydo medžiai"  leidau daugiau savo pinigais, bet jie jau sugrįžo. Manau, pačiai leisti knygas mane skatina ir mamos leidybinė patirtis.

O „Versmę" irgi palikai. Kiek metų ten išdirbai ir kodėl nusprendei leidyklą palikti?

Leidykloje neišdirbau nė dvejų metų. Tiesiog kai kurie reikalavimai man neatrodė protingi, todėl atsisveikinau su darbu. Net jeigu ir nebūtų kilę jokių nesklandumų, po poros mėnesių būčiau pasielgusi taip pat - sunkiai susirgo mama, būti prie jos man tapo svarbiau.

Retas atvejis, kai būnant nepriklausomai įmanoma išgyventi vien iš autorinių atlyginimų. Turbūt ne vienas pasakytų: „Ją vyras išlaiko". Kur Tu esi rašiusi ir dabar teberašai? Ką Tau reiškia būti nepriklausomai? Ar honoraro iš įvairių leidinių išeina tiek, kiek dažnos redakcijos oficialus minimalus atlyginimas? Negi niekada neieškojai pastovaus darbo nebūtinai redakcijoje?

Iš pradžių ieškojau, bet neradau, o paskui įsivažiavau dirbti savarankiškai. Vieniems leidiniams temas siūlau aš, kiti užprašo rašinius. Ką man reiškia būti nepriklausomai? Rašymą namuose, retkarčiais pakylant apsipirkti, pagaminti valgyti, sutvarkyti kokių nors reikalų ar pasivaikščioti. Rašau periodiniam leidiniui „Žurnalistika", žurnalams „Namie ir sode", „Miškai", „Savaitė", laikraščiams „XXI amžius", „Elektrėnų kronika", interneto portalui „Miškininkas" ir dar keliems. Mane stebina, kai žmonės galvoja - jeigu nedirbi kokioje nors redakcijoje ar interneto portale, tai neturi darbo. Beje, kai nuėjau į „Sodrą", išgirdau: „Kiek daug jūs turite darbdavių". Manau,  darbdavių neturiu, tik užsakovų. Ačiūdie, pakankamai. Tad nereikia, kad vyras išlaikytų. To niekada nebuvo, gal ir būtų gerai, kad taip nutiktų... O honoraro lengvai susidaro daugiau negu minimalus atlyginimas. Tik reikia parodyti daugiau iniciatyvos, turėti idėjų.

Kas atsitiko, kad pernai trumpam buvai grįžusi į „Valstiečių laikraštį" rengti „Sodybos"?

Darbas namuose tarsi atsiskyrėlio, trūksta kolektyvo. Pasiūlė man priimtinas sąlygas ir grįžau. Tačiau greitai pajutau, kad įpratus prie laisvės taikstytis su tam tikrais reikalavimais tampa kone neįmanoma. Tad ir nelaužiau savęs.

Ar ramiai lauki pensijos - juk būdama nepriklausoma turbūt mažai mokesčių „Sodrai" sumokėjai?

Na, pensijai šiek tiek investavau savarankiškai. Stengiuosi rūpintis savo sveikata, domėtis ir išbandyti įvairias sveikatinimosi idėjas. Tą darau vardan savo sveikatos ir darbo reikalais - juk rašau ir sveikatos temomis. Be to žinau, kad senatvė - neišvengiamas galimybių mažėjimo metas, su kuo visiems tenka susitaikyti.

Kaip nepriklausomos žurnalistės turbūt verta paklausti, kas Tau nepatinka žurnalistų darbe, kurį tikriausiai gali nešališkai įvertinti? Kokie leidiniai Tau patinka, kurie nuvilia?

Bendras žiniasklaidos vaizdas dažniau liūdina, negu džiugina. Laikraščių ir žurnalų beveik nė neskaitau, tik retkarčiais nuėjusi į biblioteką perverčiu periodinės spaudos komplektus. Televizijos senokai beveik nežiūriu, pagrindiniai mano informacijos šaltiniai yra radijas ir internetas. Nemanau, kad save nuskriaudžiu. Žurnalistika ir žurnalistai išgyvena  nelengvus laikus.

Ar žurnalistai atlieka tą misiją, kuri jiems pavesta, gal jiems atlikti savo darbą trukdo vien pelno ir įtakos siekiantys savininkai?

Na,  tie laikai, kai žurnalistai laikyti „ketvirtąja valdžia" - jau praeitis. Mažai kolegų svarsto, nagrinėja reikšmingus, visuomenės dėmesio vertus įvykius, stengiasi perteikti nuomonių įvairovę, dažniau tik informuoja ar siekia sensacijos. Svarbiausia - reitingai, o ne gylis ir tam tikras lygis. Kad ir pačios žurnalistikos mažai teliko, dauguma - tam tikrų  merkantiliškų tikslų siekiantys leidiniai ir interneto portalai.

Kai matai etikos normas pažeidinėjančius kolegas, ar nenusivili žurnalistika?

Tada suprantu, kad jiems labai nelengva, kad jie neturi pasirinkimo, ir dėl duonos neretai pamina etiką po kojomis. Juk neretam kyla toks pasirinkimas - arba vykdai ne itin priimtinas užduotis, arba atsisakai darbo. Jaučiu ir kitką - mes, patys, žurnalistai, mažai betikime žodžio jėga ir jaučiame atsakomybę...

Tad jeigu būčiau ta tikroji, kasdien nepagardintos tiesos ir teisybės ieškanti žurnalistė, gali būti, jog nusivilčiau. Dabar dirbu siauroje mėgstamoje nišoje, tad darbu džiaugiuosi, nors nežinau, ar galiu vadintis tikra žurnaliste. Jaučiuosi esanti savo vietoje, iš savo darbo pragyvenu - manau, tai neblogai.

Dėkoju, Tau, Daiva, už interviu, o apie žurnalistiką pareikštos mintys turbūt ne vienam bus naujiena. Linkiu Tau sėkmės, o žurnalistams, neturintiems pasirinkimo ir kovojantiems su sąžine, pagalvoti apie tai, ką pati išbandei.

Rubrika Žiniasklaida Lietuvoje yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalais.

Paskutinį kartą atnaujinta: 2018-10-02 12:27
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media