Papasakok, kokios buvo Tavo, kaip žurnalisto, 1991-ųjų sausio dienos? Ką veikei sausio 13-osios naktį? Kokie tų įvykių išgyvenimai? Ar kasmet sausio pradžioje juos ramiai prisimeni?

Sausį, nuo pat įvykių pradžios, su operatoriumi Alvydu Laurinaičiu, intensyviai filmavome reportažus Lietuvos televizijos „Vakaro žinioms". Įspūdingiausias nuotykis - OMONo bazė Valakampiuose. Sausio 12 dieną pirmą kartą gyvenime teko, tiesiogine to žodžio prasme, atsidurti prieš automato vamzdį. Gulėjome ant žemės, į mus buvo nukreipti ginklai, o mes dar spėjome kelias minutes filmuoti. Itin keistai atrodė situacija, kai mus „sulaikęs" karininkas akivaizdžiai nežinojo, kaip elgtis. Šiandien jau aišku, kad tomis dienomis sovietai išvis nežinojo, ką daro. Tad mus paleido ir net juostą su kamera paliko. Dar juokingiau pasidarė, kai po kelių savaičių pamačiau A. Nevzorovo filmą, kuriame sovietų desantininkai didvyriškai gina bazę, atsišaudydami iš visų ginklų... Sausio 13 dieną, prasidėjus Televizijos bokšto šturmui, „Vakaro žinių" laidos redakcijoje svarstėme, ką daryti? Buvo nuspręsta Eglę Bučelytę užrakinti studijoje, o aš su tuo metu visiškai jaunu stažuotoju Juru Jankevičiumi išėjome filmuoti reportažo prie televizijos pastato. Tie kadrai ir šiandien dažnai naudojami... Išgyvenimai buvo dvejopi - natūrali baimė dėl savo kailio ir noras atlikti pareigą. Jaudulys, sutrikimas ir nežinia, kas dabar bus, sumišusi su pasididžiavimu, kad kovojame už kažką itin svarbaus... Tų dienų įvykius prisimenu gana retai. Ypatingų emocijų šiandien man jie nesukelia. Gal tik nostalgiją, kad buvau itin svarbių istorinių įvykių dalyvis. Sako, metams bėgant, jaunystės prisiminimai darosi vis svarbesni, bet aš tos stadijos dar nepasiekiau.

Ar tos dienos buvo pavojingiausios Tavo žurnalistinėje karjeroje? Gal dar kažką panašaus esi patyręs?

Santykinai visos dienos iki pat karinio perversmo Maskvoje buvo kažkuo ypatingos ar net pavojingos. Didžiausias emocijas ir grėsmę patyriau Sausio 14 dieną prie Parlamento rūmų. Nors realiai nieko neįvyko, buvo akivaizdu, kad, sovietams pradėjus rūmų šturmą, būtų šimtai aukų. Kiekvieną kartą, kai minioje nuvilnydavo „jau važiuoja", apsidairydavau aplinkui. Niekas nebėgo, nesitraukė. Baisiausia buvo ne dėl savęs, buvau 20 metų jaunesnis ir tiek pat kilogramų liesesnis. Tikėjau, kad išsisuksiu. Bet aplink buvo tiek daug senukų, jaunų studenčių, net šeimų su vaikais. Keisčiausia, kad minioje dominavo ne panika, o vos ne šventinė nuotaika. Jei puola, vadinasi, pripažįsta.

Per tuos du dešimtmečius išgirdome visokių versijų apie Sausio 13-osios įvykių kilmę. Kokių keisčiausių vertinimų esi girdėjęs?

Kvailystėmis ir sąmokslo teorijomis nesidomiu. Manau, kad tokie veikėjai, kaip Paleckis... Ai, tiek to, nesakysiu, ką apie tai manau. Apmaudu dėl kitko. Apmaudu, kad po tiek metų, šiandien žmonės vis dar svarsto apie tai, kad „ekonominę gerovę" galima keisti į nepriklausomybę. Kad jie painioja valdžią ir Lietuvą. Žinoma, skaudu, kai ta pati valdžia save sutapatina su valstybe, bet tai augimo sunkumai, o augti mums tikrai yra kur. Visomis prasmėmis.

Kodėl Tavęs dabar nematome jokioje televizijoje?

Prekinė išvaizda jau ne ta.

Rubrika Žiniasklaida Lietuvoje yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.