2024 m. kovo 19 d., Antradienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žiniasklaida Lietuvoje

*print*

Archyvas :: Romas Bacevičius: bendrakursiai – Sausio 13-osios įvykių herojai. 9 dalis

2017-08-24
 
Vytautas MAKAUSKAS

Vytautas MAKAUSKAS

 

Romas BACEVIČIUS

 

Tęsinys. Pradžia 2017 03 22

Vytautas MAKAUSKAS, 1991 metais buvęs Lietuvos televizijos darbuotojas, dabar - Valstybės saugumo departamento pareigūnas.

 

Tavo tėtė buvo Vilniaus universitete studijavusių studentų dėstytojas. Taigi turbūt nuo mažens neišvengiamai susidūrei su jo bendradarbiais, bičiuliais žurnalistais ir studentais. Kiek tai turėjo įtakos, kad sesuo, o vėliau ir Tu pasirinkai studijuoti žurnalistiką? Koks buvo Tavo kelias į žurnalistiką, televiziją? Turbūt išgyvenai jos akistatą su svarbiausiais Lietuvos įvykiais, okupantais, privatizavimu, dirbai ir laukinio verslo sąlygomis?  

 

Atkreipiau dėmesį, kad dauguma mano vaikystės nuotraukų jau susijusios su žurnalistika: būdamas trejų-ketverių sėdžiu ant plačios medinės palangės ir traškinu didelio juodo telefono diską (nežinau kam, bet tuomet prie skaičiukų būdavo ir raidės, tad jas jau pažinau); kalbu į milžinišką telefono ragelį (tėvai pasakodavo, kad daugybę laiko praleisdavau karštai „diskutuodamas" su pypsinčiu rageliu); lipu ant tėvo rašomojo stalo paklapsėti rašomosios mašinėlės klavišais; žiūriu į televizoriaus ekraną, kurį pasigaminau iš cigarečių pakelyje įklijuotos folijos (savas televizorius tais laikais buvo retenybė); gaudau radijo stotis sukinėdamas mano galvos dydžio apvalią rankeną.   

Žiūrėk, panašus kaleidoskopas susiklostė ir gyvenime: žurnalisto specialybę kartu su mūsų kursu įgijau 1986 metais. Dar studijuodamas pradėjau dirbti tuometiniame Lietuvos Radijo ir Televizijos Komitete Sociologinių tyrimų redakcijoje. Savaitraštis „Kalba Vilnius" spausdindavo mūsų pateiktus laidų reitingus. Kiek ta statistika buvo tikra - kita kalba.  LRTV perėjau kelis postus:  trejetą metų dirbau reporteriu ir redaktoriumi „Panoramoje", dar porą - nuo 1989 iki 1991 metų dirbau LTV Komercijos ir užsienio ryšių direkcijoje, kurioje su televizijos kompanijomis iš viso pasaulio filmavome reportažus ir dokumentinius filmus apie Lietuvą. Sąjūdžio pradžia, nuo prieškario laikų išsaugotos trispalvės vėliavos, įspūdingi mitingai, dviračių žygiai protestuojant prieš IAE trečiojo bloko statybą, vėliau - visi su nepriklausomybės siekimu, o dar vėliau - su jos įtvirtinimu susiję įvykiai. Visa tai labai domino užsienio televizijas ir radijas, nes Lietuva jų akimis buvo nykštukas šokantis į akis raudonajai meškai. Žurnalistai iš viso pasaulio gigantų, tokių kaip CNN, BBC, Reuters, ITN, ZDF, NHK ir daugelio kitų tiesiog gyveno Lietuvoje ir stebėjo, kuo visa tai baigsis. Mes, savo ruožtu, buvome suinteresuoti, kad pati karščiausia informacija apie sovietų savivaliavimą kuo greičiau pasiektų pasaulį. Kol kareiviai neužgrobė pastatų Konarskio gatvėje, po kiekvieno filmavimo lėkdavom į specialias aparatines, iš kurių vaizdo medžiaga buvo persiunčiama į įvairių šalių žinių tarnybas. Perdavimo kanalų buvo vos keli, tad transliacijos laikus reikėdavo rezervuoti iš anksto, o „karštą" dieną nedideliame kambarėlyje išsirikiuodavo eilė žurnalistų trypiančių iš nekantrumo ir besistumdančių prie kelių videomagnetofonų. Dabartiniame internetinio ryšio amžiuje jau sunku beprisiminti, kad filmuotą medžiagą siųsdavome laidiniais kanalais. Tekdavo susiskambinti su centrine aparatine Maskvoje (o kaipgi be jos), tada rusiškai kalbanti operatorė sujungdavo su priimančios šalies aparatine, reikėjo sulaukti kol pastaroji patvirtins, kad gauna signalą iš Vilniaus, įjungs įrašantį įrenginį ir tik tada įjungti savąjį leistuvą (player‘į). Jokių zip‘ų nebuvo - pusvalandį nufilmavai, pusvalandį reikia ir leisti. O kolegos jau praneša, kad sovietų kareiviai pasirodė kitose miesto gatvėse. Po 1991 sausio 13-oios netekome galimybės naudotis LTV aparatūra, nes kareiviai viską suniokojo. Ieškojome alternatyvų, kooperavomės su kolegomis, patys penketą metų dirbome prodiuseriais užsienio televizijoms ir radijams. Mąžtant pasaulio dėmesiui Lietuvai, teko dairytis naujo darbo ir prisiminti žurnalisto duonos skonį: „Litpoliinter" televizija tuomet buvo įsikūrusi Kauno priemiestyje, Lapėse ir, pradėdama naują sezoną, ieškojo vedėjų informacinei pramoginei „Ryto rato" laidai. Kurso draugai Darius Lukoševičius, Nemira Pumprickaitė, kolega Audrius Giržadas buvo partneriai ne tik vedant laidas, bet ir gyvenant savotiškoje televizininkų bendruomenėje. Lapėse buvo įrengtos ir studijos, ir viešbutis, ir virtuvė, ir net naktinis baras (!). Po savaitės darbo, kai šeštą valandą ryto turi žvalus ir nugrimuotas sėdėti studijoje, o miegoti eini apie pirmą antrą nakties  (juk reikia ne tik pasiruošti laidai, bet ir su vaikų laidų vedėju Vaiduokliu pasėdėti bare), į Vilnių grįždavau „lūžinėdamas" prie vairo. Ne ką ramesnis gyvenimas buvo kai nuo 1996 iki 2000 metų dirbau žinių tarnybos vadovu LNK ir BTV televizijose. Iš to meto atmintin labiau įstrigę ne politiniai šalies įvykiai, o televizijų savininkų kovos dėl akcijų, pinigų ir įtakos. Tuomet ne kartą teko atsispirti vadovų nurodinėjimui ar net spaudimui rengti reportažus vienaip arba kitaip. Laukinio verslo pradžioje privačių televizijų savininkai manė, kad įsigyta žiniasklaidos priemonė yra kuo puikiausias ginklas priešininkams (su)doroti. Mes, žurnalistai, manėme kitaip. Savo manymą teko ginti ginčijantis su vadovais, o tai, patys žinote, kuo baigiasi. Taigi, nuo 2000-ųjų rudens atsirado proga pabandyti visai kitokio darbo - pabūti tuomečio Seimo pirmininko Artūro Paulausko atstovu spaudai. Suprantama, kad tokia vieta yra laikina ir, deja, politikos rūbo spalvos, ypač kai teko žvelgti dar ir į jos pamušalus, pasirodė, švelniai tariant, blankios. Štai kodėl 2002-aisiais su entuziazmu priėmiau tuometinio VSD generalinio direktoriaus Mečio Laurinkaus pasiūlymą organizuoti viešųjų ryšių tarnybą šiame departamente. 

Kadangi Tavo tėtė buvo mūsų kuratoriaus Virgilijaus Juodakio geras draugas, kiek žinojai apie jį anksčiau, dar būdamas mokiniu? Ar žinojai, kad jis buvo politinis kalinys, kai mes studijavome ir jis tapo mūsų kurso kuratoriumi?

Nors represijų laikai jau buvo seniai praeity, bet net ir mūsų studijų metais žmonės stengdavosi neafišuoti savo biografijos faktų (kažkas nesuvokiama dabartinio socialinio nuogumo tinkluose). Nei pats Virgilijus Juodakis, nei mano tėvas, su kuriuo jiedu buvo geri draugai, niekada nėra užsiminę apie tai, kad kuratorius yra buvęs politiniu kaliniu. Todėl, jau šiais laikais, kai Virgilijus papasakojo apie savo disidentišką praeitį, tai buvo labai netikėta ir intrigavo išgirsti visą istoriją. Manau, kad mūsų kurso susidomėjimas jo gyvenimo istorija ir raginimai paskatino visa tai užrašyti ir atsirasti Virgilijaus Juodakio memuarams „Tarp žmonių. Atsiminimai".   

Kai mokinį moko tėvas, o studentui dėsto tėvas dėstytojas, aplinkiniams gali atrodyti, kad tėvas sūnui nuolaidžiauja. Nors būna ir atvirkščiai. O kaip buvo Tau? Ar tėtė tikrindavo namuose, kaip esi pasirengęs? Gal jis iš Tavęs daugiau reikalavo? Gal ir kitų dėstytojų prašė, kad iš jo sūnaus reikalautų?

Tėvelis Stasys Makauskas kilęs iš smetoniškų laikų inteligentų šeimos. Net vaikystėje niekada nėra pakėlęs ant mūsų (trijų vaikų) balso. Šeimoje vyravo visiška demokratija gal kiek pareguliuojama ūmesnio būdo mamytės. Sektinas galėjo būti tik pavyzdys, o ne nurodymai. Pavyzdžiui vyresnė sesuo Roma nors ir buvo įstojusi į žurnalistiką, tačiau pati suprato, kad tai ne jos būdui ir perėjo studijuoti vokiečių kalbos. Iškart po Nepriklausomybės atgavimo, ji emigravo į Vokietiją ir iki šiol dirba su žurnalistika nieko bendra neturintį darbą. Jaunėlis Jonas dar mokykloje nusprendė būti mediku. Aš vienintelis baigiau žurnalistiką, tad tėvo protekcionizmu neapkaltinsi, o nuolaidžiavimų jei ir būta, tai nepastebimų.

Vis dėlto turime pripažinti, kad ir žurnalistų būna ne smalsių, o įkyrių, ne ieškančių tiesos, o norinčių būtinai „įkąsti", nors visai nėra už ką. Gal ką nors prisimeni iš savo praktikos, kas būtų Tave, irgi kaip žurnalistą, dėl jų elgesio papiktinę?

Deja, kuo toliau, tuo labiau atrodo, jog žurnalistikoje gera naujiena tampa tik bloga naujiena. Jau nekalbant, kad gera antraštė šiuo metu yra tik kvailai klykianti antraštė. Daugelį žiūrovų ir skaitytojų toks žurnalistikos stilius nubaido ir nuo televizinių, ir nuo internetinių žinių vartojimo. Tiems kam smagu ir įdomu, gera pasiturkšti komentatorių dumblyne. Man visada buvo įdomu, kodėl, kaip teigiama reitingų skaičiuotojų, tokia publika yra reklamos davėjų tikslinė grupė. Esą - jų yra daug. Mano galva, tokiai publikai viskas yra š... - reklamuok nereklamavęs.   

Kaip vertini tai, kuomet žurnalistai, vaikydamiesi savo žinomumo, kuria lengvas, kartais ir nepatikrintas naujienas?

Kai mes savo laiku žinių tarnybose rengėme kriminalines naujienas, vieni populiariausių nusikaltimų buvo grasinimai ką nors susprogdinti arba sudeginti. Mes tokius pranešimus sąmoningai ignoruodavome. Tikrovė veikia ir atbulai, nei patarlėje: būna, kad kas ant liežuvio, tas ir galvoje atsiranda. Aš vis dar naiviai tikiu, kad žurnalistika gali būti pavyzdžiu - jeigu viską pieši tik vienu koloritu, visuomenei atbuks ir dėmesys, ir spalvų suvokimas.

Dėkoju už pokalbį. Linkiu sau, Tau, mūsų kurso draugams ir visiems, Vilniaus universitete kartu studijavusiems žurnalistiką, neprarasti to įvairių spalvų suvokimo. Turėjau Tau ir daugiau klausimų, bet suprantu, kad dėl savo dabartinės padėties negalėtum į juos atsakyti. Kai rašysi memuarus, tada vėl paklausinėsiu...

Rubrika Žiniasklaida Lietuvoje yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2017-09-26 14:03
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media