2024 m. kovo 29 d., Penktadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistas irgi žmogus

*print*

Archyvas :: Bronius Vertelka: žurnalistiniai pamąstymai sodyboje

2022-07-27
 
Bronius Vertelka

Bronius Vertelka

Bronius Vertelka,
LŽS narys
Išgirdęs apie į dangiškas aukštybes iškeltas nekilnojamojo turto kainas, imi stebėtis. Jei taip atsitiktų tik Vilniaus senamiestyje, kurio kiekvienas namas turi savo aurą, ilgametę istoriją, dar suprastum. Simpatiją sostinei jaučiu ir aš, nes joje prabėgo mano gyvenimo dalis. Bet esu laimingas, kad šiandien turiu sodybėlę kaime, kur galiu laisvai jaustis ir daryti, ką noriu. Peržengęs kalnelį, atsiduri prie žvejų mėgstamo didžiulio vandens tvenkinio. Šalia jo - asfaltuotas kelias. Upė su aukštais ir vaizdingais krantais irgi netoli. Taigi aplink sodybą - labai gražus kraštovaizdis.
KODĖL VAŽINĖJU VELTUI?
Džiaugiuosi gyvenimu kaimo sodyboje. Persikėliau čia norėdamas išsisukti nuo didžiausios XXI amžiaus nedorėlės - koronaviruso pandemijos - glėbio. Trauktis į vienkiemį skatino ir tai, jog užsidaryti daugiabutyje būtų buvęs tikriausias kantrybės ir ištvermės išbandymas. Jau ne iš vieno išgirdau: „Ko tu leki į tą kaimą, tikriausiai iš miesto žmona išgrūdo?"
Dar aną pavasarį, prasidėjus karantinui, beveik kasdien būdavau sodyboje. Ryte sėsdavau į automobilį ir skubėdavau į kaimą. Kelionei iki jo ir atgal į Panevėžį kuras kainuodavo tiek, kiek vienas cigarečių pakelis. Kartais galbūt netgi truputėlis likdavo. Praktiškai šnekant, man kuras nekainavo, kadangi jau buvau senokai metęs rūkyti. Užtat tokios kelionės nepatuštindavo mano kišenės. Gyriausi, kad važinėju veltui.
ATSISKYRĖLIŠKAS GYVENIMO BŪDAS
Buvau girdėjęs, jog vienas vyriškis, sulaukęs pensijos, pasirinko atsiskyrėlio dalią. Palikęs butą mieste su visais komunaliniais patogumais, movė į kaimą. Ten vienas gyvena ir tokia padėtimi džiaugiasi. Suintriguotas tuo pasakojimu, išsirengiau to žmogaus ieškoti. Tik apytikriai žinojau, kur jis įsikūręs. Ta žiema pašykštėjo sniego, todėl malonu buvo važiuoti. Tiesa, stabtelėjęs prie vienos sodybos, pasiteiravau, ar dar toli. „Taip, žinau tokį, gyvenantį savo dvarelyje. Joks jis ne keistuolis, pakankamai normalus žmogus", - čiauškėjo užklausta moteris.
Dar kelis kilometrus padardėjus vieškeliu, pasirodė ant kalniuko medžiais apsupta sodyba. Vos į ją įvažiavus, pasitiko draugiškai nusiteikęs šuo vokiečių aviganis. Netrukus pasirodė ir sodybos šeimininkas, garbaus amžiaus, bet dar pakankamai tvirtas vyras.
Algimantas pasakojo, jog tai - jo tėvų statyti namai. Atėjus sovietams, baigėsi čia ramybė. Kai sužinojo, kad vyksta trėmimai ir į tą sąrašą įtraukta jų šeima, susikrovė į arklinį vežimą reikalingiausius daiktus ir nudūmė miesto kryptimi. Namai, kuriuose kadaise veikė ir pradinė mokykla, likę be šeimininkų, buvo niokojami ir atrodė apleisti.
Tik Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, Algimantas grįžo į gimtinę. Čia užveisė spygliuočių giraitę, kuri dabar atrodo kaip gražuolis, vilnijantis miškas. Iš miesto į kaimą vyras persikėlė gyventi nuolat. Nemažai čia Algimanto gražaus triūso įdėta. Bet, įsikūręs čia, sakėsi esąs laimingas. Į miestą nuvažiuoja apsipirkti, nusimaudyti. Ir vėl - atgalios. Jis sako, jog čia jo tikrieji namai. O pabuvęs mieste jaučiasi lyg būtų kažkieno įkalintas. Mieste gimusi ir užaugusi žmona nesiruošia keltis pas vyrą, bet dažnokai aplanko jį.
Algimantas turi užsiauginęs tikrą draugą - vokiečių aviganių veislės šunį. Jis neleidžia nuobodžiauti, eina kartu į mišką pasivaikščioti ar ieškoti briedžių ragų. Jau turi sukaupęs nemenką jų kolekciją. Algimanto nebaimina ir tai, kad artimiausi jo kaimynai - tik už kelių kilometrų. Užtat savo vienkiemyje yra laisvas. Tada dar neturėjau minties, kad gyventi taip norėčiau ir aš.
GAMTOS GLOBOJE
Sodyba vienkiemyje - ne tik ramybės, bet ir dvasinės atgaivos kampelis. Čia iš tikrųjų smagu. Ši sodyba - mūsų šeimos bendrai įsigytas džiaugsmas. Turėjome vadinamą kolektyvinį sodą prie pat miesto, bet iš jo naudos - kaip iš ožio vilnos. Net su šaknimis išrovus gausybę senutėlių vaismedžių, ne kažin kiek pasikeitė dirvožemis. Nors, atrodo, stengėmės pasėtą ar pasodintą tinkamai prižiūrėti. Tad kaip sukaupti savų daržovių atsargų žiemai? Todėl kirbėjo noras turėti kažką atskirai kaime, kad nereikėtų slapstytis nuo pašalinių akių, galėtum jaustis visiškai laisvai.
Sykį vartydamas laikraštį visiškai atsitiktinai atkreipiau dėmesį į skelbimą, kad kaime parduodama sodyba. Paskambinus nurodytu telefonu, išaiškėjo, jog ji - netoli mano gimtinės. Nieko nelaukdami išsiruošėme į kelionę. Buvo ankstyvas pavasaris. Iki sodybos teko klampoti savomis kojomis. Namai, o tai buvo gyvenamasis namas, daržinė su tvarteliu ir baigiančia griūti malkine, atrodė prastokai ir buvo labai seni. Aplinkui viskas baisiai apleista. Bet tai buvo vienkiemis, kokio ir troškome, kur galėjai vaikščioti visiškai išsirengęs. Abejonių, kad neverta pirkti, nebuvo. Džiugino dar ir tai, kad sodybos teritorijoje augo įvairių vaismedžių. Kai kuriuos jų, jau persenusius, vėliau teko nupjauti.
Kol išvalėme vienkiemį, plėšėmės ne vieną savaitę. Atsitikdavo ir taip: sutvarkai, o atvykęs randi sudaužyta, sulaužyta. Neieškojome kaltininkų, nes tuo nieko nelaimėsi. Verčiau su aplinkiniais sugyventi gražiuoju ir nusiteikti taip, lyg nieko nebuvę, neatsitikę.
MIELI KASDIENIAI RŪPESČIAI
Laikui bėgant, po truputį blėso ir mano šeimynykščių noras padirbėti sodyboje. Suprantama ir tai, kad jie turėjo stiprų ryšį su miestu, jame augo ir mokėsi. Be to, jų laukė darbai kolektyviniame sode, kurį sugebėjome išlaikyti. Supratęs, kad prarandu talkininkus, per daug nenusiminiau. Nesmagu pačiam, jeigu jiems nėra ypatingo noro padirbėti, ar yra užimti kitokiomis mintimis. O kai lieki vienas, darai tai, ką matai reikalinga. Niekas tau nepasakys, ką ir kaip būtina padaryti ar ko nedaryti. Dirbdamas vienas, darai taip, kaip pačiam geriau atrodo.
Sugebėdamas rasti laisvo laiko nuo tiesioginio darbo, skubėdavau į kaimą. Čia manęs laukė daugybė darbų. Atrodė, kad niekada jų neužbaigsiu. Rimčiausias turbūt buvo tas, kad reikėjo kone iš naujo nutiesti keliuką iki sodybos vienkiemyje. Palijus jis tapdavo kone nepravažiuojamas automobiliu. Gavęs leidimą, rinkau akmenis, kroviausi juos į maišus. Iš tiek jų turbūt būčiau neblogo namo sienas sumūrijęs. Užtat akmenimis išgrindęs tokį keliuką juo galiu ramiai važiuoti ir praskydus žemei. Gaila, kad juo važiuojantys kiti to nevertina. Ypač važiuodami sunkiąja technika. Bet čia nieko nepadarysi. Juk kiekvienam nepasakysi, kad saugotų kitų įdėtą triūsą.
Kitas svarbus darbas buvo beveik pusę hektaro teritorijos aptverti medine tvora. Tvėriau tokia, kad atrodytų patikimesnė, kad pats galėčiau džiaugtis. Tuo metu tvoros ritiniais buvo vielinės ir sunkiai įperkamos. Ir tokią susivyniojęs po pažastimi galėjai nusinešti. Kaip tik tuo metu vyko valstybinių įmonių turto privatizavimas, kitaip sakant, išparceliavimas. Užtat popigiai galėjai nusipirkti medienos. Mieste iš jos paruoštus gaminius vėl vežiojausi, sukaišiojęs į automobiliuką. Tvorą tvėriau tokią, kokią retai kur pamatysi, sukryžiuotomis lentelėmis. Taip, galima sakyti, vėžlio žingsniu stūmiau tvorą į priekį. Vis dėlto medis greitai supūva, todėl jau turėjau tvorą taisyti ar išvis naujai pertverti.
Buvo ir kitokių smulkesnių darbų, tačiau visi jie atrodė malonūs. Kitąkart dirbi visą dieną neatitiesdamas nugaros, o parodyti neturi ko. Bet dirbai sau ir tas darbas buvo malonus.
KAINAVO, BET ATSIRADO PATOGUMAS
Kai pirkome sodybą, joje jau nebuvo elektros. Apie tai bylojo likę keli mediniai stulpai be laidų. Sodybą pardavinėjęs vyriškis aiškino: „Vieni niekai, bet kada galėsi atsinaujinti elektros liniją". Tačiau tai tik buvo žodžiai. Apsilankęs elektros tinkluose išgirdau: norint turėti elektrą, tektų pakloti milžinišką sumą. Esą todėl, kad tiesiant naują liniją, susidaro didokas atstumas nuo vienkiemio iki elektros pastotės. Per karantiną, kai į sodybą važinėjau kiekvieną dieną, kaime be elektros tapo visai prastai. Dienos trumpėjo. Atvykęs jau dairaisi, kad reikės greitai grįžti atgal.
Rudenėjant vienas žmogus paprotino girdėjęs, kad kur buvo elektros linija, ją turėtų atstatyti. Atseit, tarp jos tiekėjų vyksta nuožmi kova, kad įsigytų kuo daugiau naujų klientų. Vienoje įmonėje išgirdau, kad to tikrai nebus, bet naujiems buitiniams vartotojams šiuo metu taikomos nuolaidos. Čia ir buvo kabliukas, už kurio užkibau. Sudėję šeimos santaupas, nutarėme trūks plyš, bet turėti elektrą. Jokių problemų neiškilo, tiesiant jos požeminę liniją. Nustatytu terminu buvo paklotas elektros kabelis. Dirbo tikrai tokius darbus išmanantys vyrai. Kartą dingo elektra, tai netrukus prisistatė vyrai iš „Igničio" įmonės ir viską sutvarkė.
Girdisi priekaištų elektrikų adresu, bet aš asmeniškai jiems jų neturiu. Siautėjant vėtrai, kai su šaknimis buvo raunami medžiai ar laužomi jų kamienai, mano vienkiemyje nebuvo pradingusi elektra. O turint ją, jau galima kažką projektuoti, gražinti sodybos veidą. Kartu su elektra užmezgiau ryšį su pasauliu.
NESLOPSTANTI GIMTINĖS TRAUKA
Vykstant į sodybą vienkiemyje, turiu kirsti gimtinę, kurioje bėgo mano vaikystės dienos. Šiek tiek tolėliau nuo kelio kadaise stovėjo tėvų statyti namai. Tarpukariu, kaimui skirstantis į vienkiemius, kad atrėžtų didesnį žemės kąsnį, jie sutiko kurtis alksnyne. Privalėjo rauti medžius su šaknimis, kad prasimanytų plotelį dirbamos žemės. O ji buvo labai įnoringa. Stipriau palijus, pasėlius apsemdavo vanduo, o kaitinant saulei, žemė tapdavo kaip sudžiūvusi duonos pluta.
Neramiais pokario metais, kad nepatektų tarp tremiamųjų, mūsų šeima skubiai turėjo bėgti iš savųjų namų ir svetur ieškotis prieglaudos. Tik po šešerių metų, jau mirus Stalinui, mama nusprendė, kad reikia grįžti į tikruosius namus (tuo metu tėvas uždarbiavo Latvijoje). Į talką pasikvietusi du savo brolius, negausią šeimos mantą sutalpino į dvejas arklių traukiamas roges. Tai buvo itin sunkus mūsų šeimai su penkiais vaikais metas. Mama stengėsi iš paskutiniųjų, kad netektų badauti. Sukosi kaip įmanydama, kad šeima nealktų. Tikriausiai ji išmanė visus ūkiškus darbus ir kaimo amatus. Buvo gera audėja, mokėjo siūti, verpti, megzti, siuvinėti. Ėmėsi verslo, tuo metu vadinamo spekuliacija, už ką žiauriai bausdavo. Neįsivaizduoju, kokiu būdu ji pasiekdavo Kauną ir Rygą. Mama buvo nedidukė, bet fiziškai pakankamai stipri. Sakydavusi, jog jaunesnė būdama nesunkiai ant pečių užsimesdavusi pilną grūdų maišą.
Bėgant metams, skirstėsi ir šeima. Atėjusi melioracija buldozeriu į duobę suvertė mūsiškę sodybą. Netoliese kūrėsi Jotainių gyvenvietė. Graži ji šiandien. Nuo pagrindinio kelio veda storakamienių beržų alėja. Žmonės čia mėgsta tvarką. Gaila, kad iš buvusiųjų mūsiškių kaimynų tik keli gyvi likę. Viesulo greičiu skubantys metai vis paretina jų gretas. Nė apie vieną kaimyną negalėčiau pasakyti blogo žodžio.
GYVENIMAS BĖGA SAVA VAGA
Ir dabar ta žmogiška šiluma tvyro gyvenvietėje. Prieš pat vienas Kalėdas kilus gaisrui užduso garbaus amžiaus moteris. Vienišės palaidojimu pasirūpino kaimo bendruomenė. Ją į amžinojo poilsio vietą lydėjo mano gimtajame krašte augęs kunigas.
Čia netgi išpranašavo, kad žlugs sovietų valdžia. Apie tai man pasakojo viena moteris, kurią vertė stoti į partiją. Tuo metu pas ją viešėjusi uošvė perspėjo: „Vaikeli, nedaryk tokios klaidos, ne amžina ši valdžia. Ateis į Kremlių žmogus su žemėlapiu ant kaktos, jis ją ir sunaikins..."
Nuo Raseinių kilusi senolė savo marčiai dar išpranašavo, kad pasaulį užklups baisi liga, kuri masiškai naikins žmones. Šie jos žodžiai irgi pildosi.
Griaunant kolūkį, ir mano gimtinėje žmonės galvojo apie ateitį. Sveikuose tvartuose šeimininkauja ūkininkai ir augina raguočius. Šviesesniam gyvenimui netgi prikeliamas ilgokai tuščias buvęs pastatas. Girdėjau, kad jame ketina kažką gaminti. Naujausia gera žinia: prie pat asfalto kelio lyginama žemė naujai sodybai. Kitoje vietoje, irgi prie kelio, senąjį medinį gyvenamąjį namą nugriovus, ant tų pačių pamatų mūrijamas naujas.
Per tuos metus, kai važinėjau pro gimtinę į savo sodybą, tarsi naujai atsivėrė akys. Kokia graži ir brangi pasirodė ši vieta su banguojančiais laukais. Ne tinginiai čia gyvena. Nepriklausomos Lietuvos laikais teko pasidairyti po Europą, aplankyti daug jos valstybių. Taip, yra ten vaizdingų rinktinių vietų, bet vis pagalvoju, kad svetimame krašte gyventi - ne man. Lietuva yra pati gražiausia šalis pasaulyje.
ŽEMĖ MAITINA
Užpernai žiemą nepašykštėjo sniego - vertė kaip reikiant. O kilus pūgoms, keliai tapo ne tik sunkiai einami, bet ir važiuojami. Sodybų šeimininkai suskubo valyti sniegą. Bet ką padarysi su tuo kastuvėliu?
Nuo mano sodybos iki gero kelio, jei žiūrėsi tiesiai, atrodo netoli. Girdi ir matai pravažiuojančius automobilius. Tačiau kelias, kuriuo važinėju, daro kilpą ir gerokai pailgėja - susidaro apie kilometrą. Argi tokį atstumą nuvalysi savo rankomis. O per storą sniego sluoksnį nė nemėgink pajudėti automobiliu. Tuojau pat įklampinsi. Netiesa, jog šiandien stokojama gerų žmonių ir skubančių į pagalbą kitiems. Keliuką net neprašius, nuo sniego ne kartą nuvalė vietos žemės ūkio bendrovės greideris. Girdėjau, jog už tai jai primokės savivaldybė.
Ūkiškai besitvarkanti bendrovė - geras pavyzdys, kaip sugebėti išgyventi sunkiausiomis ekonominėmis sąlygomis. Joje darbą ir užtikrintą duonos kąsnį pelno nemažai žmonių. Bendrovė užsiima ir augalininkyste, ir pienininkyste. Pastaroji jai garantuoja tvirtas pajamas. Nepriimta, kad dirbančiųjų darbą kažkas čia stebėtų ar kontroliuotų. Tai - jau kiekvieno sąžinės reikalas. Tačiau bendrovėje neužsilaiko mėgstantys išgerti arba pritingintys.
Tvirtą pagrindą bendrovei paklojo pirmasis jos vadovas - tikras ūkininkas ir šiaip galvotas žmogus Antanas Algimantas Balčiūnas. Jis buvo kaip didelės šeimos tėvas, sugebantis tvarkyti jos sudėtingiausius reikalus. Jis žinojo, kur kas padėta, kur pastatyta. Bet nebuvo kaip despotas, mokėjo su visais bendrauti, sugebėjo rasti išeitį iš bet kokios padėties. Keldavosi kuo anksčiausiai, o kada galvą miegui ant pagalvės padėdavo, vienam jam tebuvo žinoma. Bet žmogus taip sutvertas: gimęs turės kažkada iš šio pasaulio išeiti. Prie ūkio vadovo prisikabino liga, kurios nebeįstengė įveikti. Bendrovės vadovo mirtis buvo didelė asmeninė tragedija kolektyvo nariams. Po jo netekties gyvenvietė atrodo lyg pritilusi, tarsi jo gedinti. Net keista darosi, kad nebesimato kaimo keliukais nardančio jo vairuojamo automobilio. Šio žmogaus atminimas pagerbtas gyvenvietės centre: ant masyvaus šlifuoto akmens pritvirtinta lenta su iškaltu jo atvaizdu ir tinkamu užrašu.
Dabar bendrovės reikalus tvarko buvusio jos vadovo anūkas Eimantas. Vietiniai žmonės jau įvertino šio savybes ir sako, jog yra vertas senelio.
PASITIKĖTI SAVIMI, NEPRARASTI DRAUGŲ
Karantinas sumenkino laiko tėkmę, sulėtino gyvenimo pulsą. Atsirado laiko tikriems apmąstymams. Imi prisiminti draugus ir pažįstamus, kuriuos per skubėjimą jau buvai primiršęs. Vis nukeldavai laiką, kad būtina jiems paskambinti. Tiems, su kuriais jaunystėje buvo praleista kartu nemažai valandų. Žinojau, kad Suvalkijoje apsistojo Pranas Ramockevičius, su kuriuo susisiekti vis atidėliojau. Tikriau tariant, ir nežinojau jo telefono numerio. Tad padėjo žurnalistas, rašytojas, poetas Vladas Vaitkevičius, su kuriuo pažintis tęsiasi daugybę metų.
Iš Ignalinos krašto kilęs, dabar Kaune gyvenantis ir skaitytojų pripažinimą pelnęs kūrėjas išliko toks pat paprastas, nuoširdus, nemeluojantis. Pasiteiravau jo, gal ką žino apie mūsų jaunystės dienų draugą Praną. Pasirodo, jis savo dienas leidžia Šakių krašte, miškingoje vietovėje. Tuojau pat jam paskambinau. Atsiliepusiojo balsas atrodė toks pat, koks buvo prieš daugybę metų. Gyvena vienas ir rašo romaną, bet jo niekaip nesugeba užbaigti. Sakė, išleisiąs tik tokį, kad norėtųsi skaityti. Romano rašymą jam paspartins nusipirktas kompiuteris, kurį įsigyti padėjo pernai papildomai prie pensijos pridėti du šimtai eurų. Pasibaigus karantinui, pasimokyti, kaip juo naudotis, Pranas sakė vyks pas vietos bibliotekininkę. Prano kūrybą spausdinama vietiniame laikraštyje „Gelgaudukas", o su jo romano ištrauka galėjo susipažinti ir „XXI amžiaus" skaitytojai. Gaila, kad nuvažiuoti pas Praną man per toli, todėl vis neaplankau.
O dažniausiai pasišneku su savo artimu giminaičiu. Pusbrolis Sigitas Kisielius, įsikūręs toje pat seniūnijoje, kur ir aš gyvenu, nėra atsisakęs įdirbti (jeigu pats nesusikasu) traktoriumi mano žemės sklypą, pataria ir šiaip gyvenimiškais klausimais. Jam, kaip pats sako, daryti kažką gera yra malonu.
Tikriausiai šią savybę perėmė ir iš savo tetos, mano tėvo sesers. Mirus motinai, dora katalikė Sigitą augino. O jo tėvas, mano mamos jaunesnysis brolis, jaunas būdamas per kūlimą prarado dešiniąją ranką. Tačiau neaimanavo, dirbo lygiai su sveikaisiais. Sugebėjo ne tik išsiplakti dalgį, bet ir juo papjauti. Atliko ir daug kitų kaimiškų darbų. Sūnus Sigitas ne tik dirba ugniagesiu gelbėtoju, bet ir ūkininkauja. Jeigu ko prisireikia, skuba pas jį kaimynai. Žino, kad niekada neatsisakys.
APLINKA NELEIDŽIA ŽIŪRĖTI Į VIENĄ TAŠKĄ
Pavasarį, atgimus gamtai, mano vienkiemyje ypač atsiskleidžia natūralus aplinkos grožis. Netoliese - didžiulis vandens telkinys. Prie užtvankos įrengta maudyklė. Dažnokai matai, kaip už tvoros vaikštinėja stirnaitės, retsykiais prabėga gudruolė laputė ar nustraksi kiškučiai. Čia viską pasidariau pats ir taip, kaip pačiam atrodė geriau, nors nesu kažkokio amato meistras. Dirbu tai, kas būtina ir reikalinga. Propaguoju judrų gyvenimą, bet stengiuosi pabūti ir vienas, nuo nieko nepriklausomas. Tai perėmiau iš savo mamos, kuri pasikliaudavo savimi. Jeigu kas nors bandytų prigesinti mano iniciatyvą ką nors daryti, aš to jau nebesiimčiau.
27 metai darbuojuosi savojoje sodyboje. Niekada jos neminėjau bloguoju. Bendravimas su kaimu padėjo atsisakyti nikotino. Nors seniau rūkiau daug, tabako dūmą į plaučius įtraukdavau taip, kad sudrėkdavo net kojų tarpupirščiai. 22 metus visiškai nevartoju jokio alkoholio. Nelaikau savęs ir atsiskyrėliu. Automobiliu į Panevėžį nuvykti neužtrunka nė pusvalandžio. Ten nusiperku tai, ko reikia gyvenant sodyboje. Į kaimo parduotuvę užsuku retokai. Ištikimą draugystę palaiko Aras - vokiečių aviganių veislės šuo.
Nebandau savęs sureikšminti ar kažkuo pasididžiuoti bei nustebinti. Neskelbiu ir adreso, kur yra mano sodyba. Rašau todėl, kad kaime galima pragyventi, bet būtina daug ir nelengvai dirbti. Tinginiaujančiam čia nebūtų ką veikti. Šį tekstą rašiau žinodamas, kad už tai neuždirbsiu nė vieno cento. Tai - bene ir viskas.
Patariu neverkšlenti, kad laisvojoje Lietuvoje bloga gyventi. Pripratome imti, nieko jai neduodami.
Paskutinį kartą atnaujinta: 2022-07-27 10:58
 
 

Komentarai (1)

Jūsų el. paštas

Vytautas Bagdonas

2022-07-27 20:07

Kokie gražūs, įdomūs, teisingi pamąstymai. Gaila, kad tai paskutinis šviesios atminties Broniaus rašinys.Išėjo žmogus Amžinybėn, bet prisiminimai apie jį išlieka. Kaip išlieka ir gausūs jo žurnalistiniai darbai.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media