Gimiau seniai, net 1935 metais, iki šiol atmintyje vis dar įstrigę karo metai. Būdama 8-erių nuėjau į pradinę mokyklą Pabaiske (Ukmergės apskr.). Mes, būrelis Žuklių kaimo vaikų, pėdinome į mokyklėlę 3 km, kur vienoje klasėje (patalpoje) mokėsi pirmokai ir ketvirtokai. Viena mokytoja.

Tik daug vėliau sužinojau, kad Pabaiskas reikšminga Lietuvos istorijos vietovė. Dėl valdžios čia susikovė du pretendentai į LDK sostą - Žygimantas Kęstutaitis ir Švitrigaila. Pastarasis pralaimėjo ir movė į rytus. Čia žuvo ir jo šalininkas Livonijos ordino magistras. O kaimas, kurio laukuose įvyko mūšis, buvo pradėtas vadinti Pabaisku (tada dar vadintas Pobojsk).

Toje vietoje iš lauko akmenų vėliau buvo sumūryta bažnytėlė. Buvo nulietas varpas, minintis mūšio metus (1435) ir Pabaisko vardą. Karo ir pokario metais varpas buvo paslėptas, užkastas žemėse ir iki šiol išliko. Gyvas. Turbūt vėl skamba. O tada į aną bažnytėlę mano bobutė Karolina vedė mane pirmosios išpažinties. Išmokė poterių.

Studijuodama universitete Vilniuje skubėdavau į paskaitas Liejyklos gatve (kadaise čia kažkur būdavo liejami ir varpai). Žiemos tada būdavo šaltos, auditorijos - taip pat. Kai kuriuos to meto užrašus sugebėjau išsaugoti. Rašydavome tada su pirštinėmis ir apsigaubę paltais... Juk įdomu, kuo skiriasi gotika nuo garsiojo Vilniaus baroko... Meno istorijos kursą mums skaitė Vladas Drėma.

Tiesa, 1944 m. vėlyvą rudenį jau lankiau pradinę mokyklą Vilniuje. Buvo ji ten, kur dabar restauruotame name veikia Vilniaus Mažasis teatras. Vidurinė - tada II-ji mergaičių gimnazija, buvusi prie Šv. Kotrynos bažnyčios, tiksliau jos vienuolyno celėse. Mokyklos baigimo metais jau ką tik pastatytoji naujoji mokykla gavo Salomėjos Nėries vardą. O aš - sidabro medalį.

Pirmoji darbovietė - žurnalas „Jaunimo gretos". Būdama dar III-jo kurso studentė patekau ten, nes dekretinių atostogų išėjo laiškų skyriaus vedėja Marija Macijauskienė. Ji išvažiavo į Kauną. Ilgainiui ten įkūrė lietuvių literatūros muziejų, vėliau gavusį Maironio vardą.

Tačiau dar šiek tiek apie praeitį. Tiksliau, apie Vilniaus gatves. Tuo metu jos jau visos turėjo lietuviškus vardus. Šventadieniais Vilniaus lenkų šeimos eidavo pasivaikščioti centriniu Vilniaus prospektu: nuo Katedros iki Elizos Ožeškienės aikštės: pirmyn - atgal. Manau, kad Mykolas Biržiška ir jo bendraminčiai gerai žinojo, kad Eliza Orzeszkowa (Orzeszko) gyveno Gardine, kad parašė daug istorinių romanų apie Lietuvos praeitį. Buvo net pasiūlyta suteikti jai Nobelio premiją. Deja, laimė nusišypsojo kitiems... O toji aikštė dar kelis kartus keitė savo vardus ir paminklus. Dabar ten stovi Vinco Kudirkos paminklas. Ir aikštė - jo vardu. Tikėkime, kad dabar visus ir visada čia pasitiks Tautiškos giesmės dainius.

Norėčiau trumpam grįžti į „Jaunimo Gretas", kurių jau nebėra. Sėdėjau viename kabinete su būsimąja rašytoja Vytaute Žilinskaite. Tada ji išleido pirmąsias savo jumoristines knygas vaikiams ir suaugusiems. Tapo labai populiari. Jaunieji rašytojai redakcijoje dažnai būriuodavosi. Čia Paulius Širvys parašė bene gražiausią savo eilėraštį „Aš beržas, lietuviškas beržas...". O mūsų vyriausiojo redaktoriaus poeto Jono Lapašinsko ir kompozitoriaus Vytauto Raudonikio grasųjį romansą „Skinsiu raudoną rožę" dainavo visa Lietuva.

1968 metais Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas, žurnalo „Mokslas ir gyvenimas" vyriausiasis redaktorius Jonas Karosas pakvietė mane dirbti to žurnalo atsakingąja sekretore. Čia praėjo bene įdomiausi mano kūrybinio gyvenimo metai. Daug bendrauta su istorikais, kalbininkais, daug rašiau apie juos. Dalyvavau įvairiausiose konferencijose, ypač baltistų. Džiaugiuosi, kad anuomet mūsų universitete pradėtas leisti tarptautinis baltų kalbotyros žurnalas „Baltistica" kasmet pasirodo iki šiol.

Esu LŽS nare nuo 1969 m. Turiu pluoštelį „Garbės raštų" ir medalį „Už nuopelnus žurnalistikai".

O svarbiausia - išauginau du sūnus. Chemikas Vaidotas Sliesoriūnas yra AB „Chemava" direktorius. Istorikas Gintautas Sliesoriūnas dirba Lietuvos istorijos institute, šiuo metu - Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos skyriaus vedėjas ir žurnalo „Lietuvos istorijos metraštis" redakcinės kolegijos pirmininkas. Jau būtų pats laikas stoti ir į LŽS.

Rubrika Žurnalistas irgi žmogus yra SRTRF projekto dalis.