Manau, visais kampais reikia pažvelgti į mūsų kolegas žurnalistus, kurių jau nebeturime greta. Su Algimantu Šarkiu (1936-1990) mokėmės Viekšnių gimnazijoje, vėliau vidurinėje mokykloje. Jau nuo žemesniųjų klasių Algis „užsikrėtė" fotografijos virusu: fotografavo su tuomet primityviu fotoaparatu, pats ryškino juostas, pats iš jų kontaktiniu būdu spausdindavo mažytes nuotraukėles ir taip džiugino visą klasę.

Jis baigė žurnalistikos mokslus Vilniaus universitete, kurį laiką dirbo Kėdainiuose, vėliau fotokorespondentu ELTOJE, paskui Akmenės laikraščio redakcijoje, cemento gamykloje. Ir vis su fotoaparatu. Toks fotografuojantis žmogus atsirado ir Naujosios Akmenės kultūros rūmų liaudies teatre. Štai čia epizodas iš šio įdomaus nenuoramos Algimanto gyvenimo.

Kartą, turbūt po kažkokios repeticijos, kultūros rūmų darbuotojas ir gausios šeimos tėvas P. V. pakvietė Algį kurią nors dieną į savo namus: sueisią, suvažiuosią visi vaikai, gera būtų šeimyninę fotografiją padaryti. Sutartą pavakarę pasidabinusi didelė šeima laukia fotografo, bet šis, gerokai pavėlavęs, įgriūva... „šiltas", bet su savo ištikimu draugu fotoaparatu. Mato gausi šeimyna, kad šį kartą kolektyvinio fotoportreto nebus, bet Algis beveik per jėgą susodina visus. Nors kiek siūbuoja grindys, bet ieškoma geriausios kompozicijos. „Kijevo" plačiakampis paima šeimyną, ir netrukus fotografas susiruošia namo: apie kokį nors tradicinį pasivaišinimą jau nebuvo kalbos.

Kitos dienos rytą P. V. buto duryse vėl pasirodo Algis: „Labai labai atsiprašau, vakar turėjau ypatingai svarbią cemento gamyklos direktoriaus užduotį, reikėjo skubių nuotraukų, tad pas jus nebespėjau. Gal dabar kviesk šeimyną". - „Bet, Algiuk, vakar juk fotografavai mus..."

Stojo tyla, o po akimirkos namiškiai tik Algio nugarą laiptinėje bepamatė, bet po geros valandos su pluošteliu fotografijų jis vėl pasirodė. Ir kas svarbiausia - nuotraukos be priekaištų! Toks jis buvo: ir geras fotografas, ir nuoširdus, paslankus bičiulis, ir apskritai mielas žmogus.

O štai kitas, jau „teatrinis", A. Šarkio pokštas, atsitikęs jam to nė nenorint. Po vieno gastrolinio spektaklio grįžę iš Papilės į Naujosios Akmenės kultūros rūmus, vyrai grimo kambaryje susirinko „apšilti". Algis, nenusivilkęs kurto personažo, milicijos pulkininko, uniformos, to net nenorėdamas, prikrėtė juokų. Pasidairyti į rūmus užsukęs budintis jaunutis milicininkas, išvydęs „pulkininką", atidavė pagarbą, atraportavo, kad aplink viskas tvarkoje, o per raciją pranešė į skyrių: ar tik iš Vilniaus nebus atvykęs koks nors „ekstrarevizorius". Po to, kai tam jaunam pareigūnui šiaip taip išaiškino, kad čia tik sceninis „pulkininkas", buvo gardaus juoko ir, ko gero, ta proga dar „pasišildyta".

Algimantas Šarkis buvo gabus ne tik žurnalistikoje, bet ir scenoje. Be jau minėto pulkininko vaidmens, jis dar vaidino keliuose S. Niūniavaitė režisuotuose spektakliuose: H. Vuolijoki „Akmeninėje gūžtoje" - Vaistininką, H. Ibseno dramoje „Heda Gabler" - Liovborgą, E. Braginskio ir E. Riazanovo „Giminėse" - Bočkariovą, J. Mackonio pjesėje „Ledi Makbet iš Akmenės" Bronių Dičkų, taip pat dalyvavo poezijos spektaklyje „Devyni broliai". Ir tai ne visas sąrašas. Jau dvidešimt treji metai, kai Algimantas ilsisi Viekšnių kapinėse, o jo vardas, jo darbai laikraščių komplektuose ir Naujosios Akmenės kultūros rūmų archyvuose gyvi. Gyvi ir jį pažinojusiųjų atmintyje.

Rubrika "Žurnalistas irgi žmogus" yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.