Žurnalistas irgi žmogus

Virgilijus Juodakis: Atsisakiau advokato ir Cigaretės "Prima" (trečias ir ketvirtas  prisiminimų žiupsneliai)

Aukščiausiojo teismo posėdis mano bylai nagrinėti buvo paskirtas 1957 m. gagužės mėn. 6 dieną. Taigi nuo balandžio pabaigos,  kai man buvo pateikta keturiais aukštais parašais vizuota kaltinamoji išvada, turėjau pakankamai laiko atsigauti nuo tardymų makalynės ir galėjau ramiai spėlioti kuo visa tai baigsis. Ne tik spėliojau, bet ir dėliojau galvoje mintis, kaip turėčiau gintis aiškindamasis dėl vienų ar kitų kaltinimų. Ta išvada jau buvo parašyta ne ranka, kaip visi tardymo protokolai, o rašomąja mašinėle, ir tiksliai sutilpo į keturis mašinraščius. Ji skambėjo taip.

KALTINAMOJI IŠVADA (byloje Nr. 19690)

Kaltinamojo Juodakio Virgilijaus, Aleksandro sūnaus, pagal RTFSR BK 58-10 str. I dalį.

1957 metais vasario 14 dieną VSK prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos suėmė ir patraukė kaipo kaltinamąjį šioje byloje - Juodakį Virgilijų, Aleksandro sūnų.

Pravestu tardymu nustatyta:

Juodakis Virgilijus, būdamas Vilniaus konservatorijos studentu 1956 metų rudenį politinės ekonomijos paskaitų metu dažnai padarydavo antitarybinio pobūdžio replikų su tikslu apšmeižti tarybinę santvarką Lietuvoje. Tuo pačiu įrodinėdavo tarsi kapitalistinė sistema pranašesnė už socialistinę.

Šiuo klausimu Juodakis 1957 metais vasario 17 d. parodė:

„...Aš dėstytojams siųsdavau įvairias replikas daugiausia skaitant paskaitas iš visuomeninių-politinių mokslų. Pavyzdžiui, dėstytoja Ginaitė skaitė paskaitą apie kapitalą ir jo pridedamąją vertę. Aš iš vietos mečiau jai repliką, kad ir Tarybų Sąjungoje yra išnaudojimas (eksploatacija) ir dar labai aukštame lygyje. Studentams patikdavo mano replikos, nes daugelis mane pagirdavo, kad aš „drąsiai ir teisingai" keliu tokius klausimus.

Vieną kartą dėstytoja Ginaitė dėl mano replikų turėjo nutraukti paskaitą ir išeiti iš auditorijos. Studentai po mano paskutinės replikos man plojo, dėstytoja užpyko ir išėjo. Aš stačiau klausimą dėl politinės ekonomijos disciplinos valandų skaičiaus sumažinimo..." (I tomas, b.1 77-78).

Liudytoja Ginaitė 1957 .m kovo mėn. 23 d. parodė:

„... Laike politinės ekonomijos paskaitų Juodakis labai dažnai užduodavo man įvairius klausimus, į kuriuos aš jam atsakydavau. Vėliau šie jo klausimai įgavo replikų formą, kuriais jis norėjo diskredituoti socialistinę sistemą ir parodyti kapitalistinės sistemos pranašumą..."

Ginaitės parodymus patvirtino liudytojai: Venckus, Bubnelis, Gabalis, Girijotas, Petrauskas ir Gromnickaitė. (I tomas, b.l. 49, 59-60).

Mokydamasis konservatorijoje Juodakis dažnai studentų tarpe girdavo buvusią Lietuvoje buržuazinę santvarką ir šmeiždavo kolektyvinę žemės ūkio sistemą Lietuvoje.

Taip Juodakis 1957 metais, vasario 17 dieną šiuo klausimu parodė:

„... Į Konservatoriją aš įstojau 1954 metais. Mokydamasis Kaune, aš buvau labai užimtas ir į gyvenimą žiūrėjau nekritiškai. Atvažiavęs į Vilnių pasijutau turįs daug laisvo laiko, ėmiau daugiau atkreipti dėmesį į neigiamus gyvenimo reiškinius, ieškoti tų neigiamų reiškinių priežasčių. Pavyzdžiui, buržuazinės Lietuvos laikais Lietuva skaitėsi žemės ūkio kraštas ir jokių maisto problemų nekilo. Tarybinėje Lietuvoje žemės ūkis sušlubavęs ir yra maisto produktų trūkumų. Padariau išvadą, kad reikia žemės ūkį tobulinti, padarant kai kuriuos pakeitimus kolūkinėje santvarkoje..."

Šiuo klausimu parodė liudytojai Bolotina, Scilard ir kiti. Taip Bolotina 1957 m. balandžio mėn. 2 d. akistatoje su Juodakiu parodė:

„...Juodakis pradėjo mane įtikinėti, kad kolūkiai Lietuvoje neišsilaikys, lietuviai nusistatę prieš kolūkius ir juose nedirbs. Tuo pačiu jis tvirtino, kad valstiečiai  buržuazinės Lietuvos laikais gyveno geriau...". (II tomas, b.l. 63-75, 128-132).

Šiuo klausimu pats Juodakis parodė:

„... Mane pykino, kad Vilniuje daug kur negalima susikalbėti lietuviškai, todėl padariau išvadą, kad Vilnius surusėjęs..." ir toliau „... kai sužinojau, kad grįžusiam iš ištrėmimo KUČINGIUI neleista dainuoti „Fausto", o vietoje „Fausto" bus rodoma „Pilėnų"  opera, aš agitavau Konservatorijos studentus ir pažįstamus boikotuoti „Pilėnus", kad nė vienas žmogus neitų į teatrą, kad tuščias būtų teatras". (I tomas...)

Laike kontrrevoliucinio maišto Vengrijoje Juodakis dažnai klausėsi užsienio radijo stotis ir girdėtus šmeižtus apie Vengrijos revoliucinę vyriausybę ir Tarybinę kariuomenę, malšinusią kontrrevoliucionierius, skleidė studentų tarpe, pagerbdamas kontrrevoliucionierių veiklą ir tvirtindamas, kad tokie įvykiai kaip Vengrijoje įvyksią ir kitose Liaudies demokratinėse šalyse.

Juodakis 1957 metais kovo mėn. 27 dieną šiuo klausimu davė savo paaiškinimus sekančiai:

„... Pas mus bendrabutyje yra trijų diapazonų radijo aparatas. Aš dažnai po dvyliktos valandos nakties sėsdavau prie radijo aparato ir klausydavausi kažkokias tai užsienio stotis apie įvykius Vengrijoje. Tuo pačiu aš skaičiau ir mūsų spaudą ir tikrai, tikro vaizdo, kas ten vyko aš neturėjau, o prisiklausęs užsienio stočių žinių padariau išvadą, kad Vengrijoje prieš demokratinę santvarką sukilo visa liaudis ir skaičiau, kad liaudis negali klysti, o jeigu taip, tai ten įvykiai vystosi teisėta tvarka ir jie pagerbiami. O kada aš išgirdau per užsienio stotį apie tai, kad tarsi Tarybinės armijos daliniai griauna Budapeštą ir žudo nekaltus žmones, papasakojau apie girdėtą, pareiškęs savo pasišlykštėjimą tarybinių karių žiaurumu..." (I tomas, b.l. 127-134, 135-136).

Šis Juodakio nusikaltimo epizodas pasitvirtina liudytojų parodymais. (I tomas, b.l. 127...).

Pateiktame kaltinime Juodakis kaltu save pripažino.

Jo kaltė pakankamai įrodoma liudytojų....parodymais, daiktiniais ir raštiškais įrodymais. (I tomas..., II tomas... ir atskiras vokas su nuotraukomis bei jų negatyvais).

Vadovaudamasis aukščiau išdėstytu, KALTINAMAS:

Juodakis Virgilijus, Aleksandro sūnus, gimęs 1934 metais, Lietuvos TSR, Šilutės mieste, nepartinis, nevedęs, 1957 metais vasario 12 dieną pašalintas iš komjaunimo ir konservatorijos, gyveno Vilniuje, konservatorijos bendrabutyje, Tallat-Kelpšos gatvėje, Nr.4-19, jo tėvas - Juodakis Aleksandras nuo 1923 metų iki 1934 metų tarnavo policijoje įvairiose atsakingose pareigose, už ką 1943 metais buvo teistas 10 metų laisvės atėmimo, 1944 metais mirė lageryje,

Tame, kad:

Būdamas Vilniaus konservatorijos studentu sistematiškai studentų tarpe vedė antitarybinę agitaciją, šmeižė tarybinę santvarką Lietuvoje. Gyrė kapitalistinės santvarkos pranašumą socialistinės santvarkos atžvilgiu, teigiamai atsiliepdavo apie Vengrijos kontrrevoliucionierių terorą, pabrėždamas, kad tas greitai būsią ir kitose Liaudies demokratinėse šalyse,

tai yra nusikaltimų įvykdyme, numatytų RTFSR BK 58-10 str. I dalį.

Imdamas domėn, kad surinktos byloje medžiagos pakankama perduoti bylą teisman, vadovaudamasis RTFSR BPK 208 str.bylą Nr. 19690 kaltinamojo Juodakio Virgilijaus, Aleksandro sūnaus nusiųsti Lietuvos TSR prokurorui dėl jos nukreipimo teisman.

Kaltinamoji išvada surašyta Vilniuje, 1957 m. balandžio mėn. 12 dieną.

P A Ž Y M A

1. Juodakis sulaikytas 1957 metais, vasario 14 dieną, o 1957 m. vasario 17 dieną areštuotas. Areštą sankcionavo Lietuvos TSR Prokuroras.

2. Kaltinimas pateiktas 1957 m. vasario 26 d.

3. Daiktiniai ir raštiški įrodymai prijungti prie bylos.

4. Asmens dokumentai randasi atskirame bylos voke.

*   *    *

Tokia buvo man pateikta Kaltinamoji išvada. Ją pasirašė VSK kapitonas JANKEVIČIUS, VSK papulkininkis KISMINAS, vizavo VSK pirmininkas generolas-majoras K.LIAUDIS, ir Prokuroro pavaduotojas GALINAITIS. Iki teismo dienos turėjau pakankamai laiko ją sugromuliuoti. Deja, tada daug ko nežinojau, kas būtų man padėję susigaudyti ir pasiruošti gynybai teisme.

Pavyzdžiui, nežinojau tam tikros įvykių chronologijos. Nežinojau, kad 1956 m. gruodžio 19 d. buvo parengtas slaptas SSKP CK laiškas „Dėl politinio masinio partinių organizacijų darbo sustiprinimo ir kelio antitarybinių priešiškų elementų išpuoliams užkirtimo", kuriame reikalauta duoti ryžtingą atkirtį visokioms pastangoms iš naujo apsvarstyti partijos liniją. Imta kalbėti apie „nesveiką nihilizmą ir visapusišką ir vienpusišką tarybinio gyvenimo reiškinių kritiką". Į klimato pokyčius po „atšilimo" ir „atlydžio" Maskvoje netruko reaguoti stalininių po-žūrių ideologai Lietuvoje. (žr.  A.Streikus. Ideologinė cenzūra Lietuvoje 1956-1989 m.//Genocidas ir rezistencija. 2004, 1(15)). Nežinojau, kad tarsi atsiliepdama į kvietimą po dešimties dienų dėstytoja Sara Ginaitė 1956 m. gruodžio 29 d.  parašė raštą rusų kalba „V komitet gosbesopasnosti" (Valstybės saugumo komitetui), kurio pirmasis sakinys skambėjo taip:  „Apie kai kurių Lietuvos TSR Konservatorijos studentų elgesį politekonomijos užsiėmimuose ...". (LYA, f.K.1, ap. 58, b.nr. 43491/T.1). Nuo to rašto ir prasidėjo KGB susirūpinimas manimi.

Bet tada aš tos galimos sąsajos nežinojau. Būčiau žinojęs, gal būčiau ir pabūgęs, būčiau suvokęs, kad „delo pahnet kerosinom" (reikalas kvepia žibalu). Bet nežinojau. Todėl šventai buvau įsitikinęs, kad klausti nėra jokia nuodėmė. Juoba studentui, jeigu kas paskaitose neaišku. Taip ir nutariau įrodinėti teisme. Ir jokia pagalba man čia nereikalinga.

Lietuvių kalba?  Tai paprasčiausias mandagumo dalykas. Pagarbos tautai, kurios žemėje gyveni dalykas. Kaip aš atrodyčiau vietiniams, jeigu gyvendamas Turkijoje ar Kinijoje neišmokčiau jų kalbos? Jeigu dėl savo apsileidimo reikalaučiau, kad jie kalbėtų lietuviškai? Būčiau tikras chamas. Manau, kad jiems dvokčiau baisiau nei šviežias šūdas. O aš nenoriu, kad Lietuva dvoktų. Noriu gaivaus oro. Taigi šiuo klausimu man jokia pagalba taipogi nereikalinga. Dar paliepiau savo galvai įsiminti ir nepamiršti pateikti teisme tokį kozirį. Man visiškai neaišku, kodėl ant cigarečių „Prima" pakelio viskas parašyta rusiškai, nors jas gamina Kauno tabako fabrikas ir jos visos surūkomos Lietuvoje?

Pogrindis? Betgi jo neliko nė kvapo kaltinamojoje išvadoje, todėl neverta nei galvos sukti, nei užsiminti.

Radijas? Negi aš kaltas, kad nei Lietuvos, nei Maskvos radijas, nei laikraščiai nepaaiškina, ką ne taip kalba užsienio radijas? Taigi, buvau tikras, kad ir čia man niekas nereikalingas pagalbon.

Žymiai kebliau buvo su Galinos Bolotinos parodymais, kad ji girdėjusi, kaip su draugais aš aptarinėjęs Vengrijos įvykius. Galvojau, galvojau, kol man galvon šovė puiki mintis, kaip aš galėčiau sugriauti, paversti niekais jos parodymus. Net linksma pasidarė. Taigi ir čia pasijaučiau nekaltas.

Viską suvedęs krūvon tvirtai nutariau teisme gintis pats ir parašiau pareiškimą, kad atsisakau bet kokio advokato. Nesijaučiau kaltas. Buvau ramus. Negi pasodins už tai, kad mąstau, kad galvoju. O ko man klausti, jei kas neaišku. Ar ne tam yra dėstytojai? Specialybės pamokose kartais pusė laiko praeina ką neaiškaus gvildenant, ginčijantis, įvairius niuansus aptariant. Ir nieko. Profesoriai dėl to nebėga iš užsiėmimų.

            CIGARETĖS „PRIMA"

1957 m. gegužės 6 d. 10,30 val. prasidėjo mano bylai nagrinėti skirtas Lietuvos TSR Aukščiausiojo teismo baudžiamųjų bylų Teisminės Kolegijos posėdis. Ją sudarė pirmininkaujantis JUKNA, liaudies tarėjai SAVIČIUS ir VAŠKELIS. (. Vardai, deja, ranka rašytame posėdžio protokole nenurodyti. Nei vienas iš liaudies tarėjų per visą procedūrą nepratarė nei žodžio - V.J.). Sekretoriavo MAČIULYTĖ, dalyvavo prokuroras KIRIJENKO ir advokatas MISEVIČIUS (Nustebau, nes juk buvau parašęs pareiškimą, kad atsisakau bet kokio advokato. - V.J.). Turiu pasakyti, kad teismo posėdžio protokole ne viskas tiksliai užfiksuota, sakiniai suvelti.  Kai kurie išsireiškimai man nebūdingi, kai kurie epizodai iš viso nepaminėti. Matomai, dėl skubos, ar atrodė nereikšmingi teisminiam tardymui.

Pirmas sakinys užrašytas toks: „Uždarame teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje Juodakis Virgilijus, Aleksandro kaltinamas pagal BK 58-10 str. 1 dalį". Toliau fiksuojamos posėdžio pradžios procedūros, aiškinamos dalyvių teisės, nustatoma teisiamojo tapatybė, išvardijami į teismo posėdį atvykę liudytojai Ginaitė Sara, Gabalis Povilas, Gromnickaitė Valė, Bolotina Galina ir Girijotas Jonas.

 Teisminė kolegija patenkina teisiamojo prašymą „...pakviesti   papildomus liudytojus: Jablonskytę, kuri buvo komjaunimo sekretorė ir gali pasakyti apie mano  kaip komjaunuolio elgesį; Venckų, kuris buvo profkomiteto pirmininkas ir gali pasakyti apie visuomeninę mano veiklą; Kazakevičių, kuris yra bendrabučio tarybos pirmininkas ir taip pat pasakys apie mano elgesį bendrabutyje".

 Toliau užrašyta: „ ..Pirmininkaujantis skelbia teisminį tardymą pradėtu, pagarsina kaltinamąją išvadą, išaiškina teisiamajam jam pareikšto kaltinimo esmę ir klausia ar teisiamasis prisipažįsta kaltu.

Teisiamasis: kuo kaltinamas suprantu, kaltu prisipažįstu.

...  Teisminė kolegija, pasitarusi vietoje, nutaria teisminį tardymą tęsti kaltinamojo apklausimu, vėliau apklausti liudytojus pagal sąrašą, esantį prie kaltinamosios išvados.

Teisiamasis Juodakis Virgilijus, Aleksandro, klausiamas parodė:

Esu kaltinamas keturiais pagrindiniais klausimais, tai dėl replikų, žemės ūkio klausimu, nacionaliniu klausimu ir dėl Vengrijos. Kad aš siųsdavau kai kurias replikas, aš prisipažįstu, tik replikos neteisingai įvertintos, nes jos neturėjo tikslo diskredituoti tarybų valdžią. Aš užduodavau klausimus dėstytojai pagal einamą medžiagą. Kadangi mano jaunystė buvo sunki, tai manyje ir susidarė būdas, kad aš norėjau  išsiaiškinti viską, kas man rūpėjo, todėl aš ir klausdavau viską. Kai kurie mano klausimai  likdavo visiškai be atsakymo. Tokių replikų mėčiau einant apie kapitalą ir jo antvertę, paskui einant apie žemės derlingumo mažėjimo teoriją. Kadangi aš šią vasarą, norėdamas pažinti kolūkiečių gyvenimą, susipažinti su Nidos žvejų gyvenimu, pėsčias apkeliavau visą Žemaitiją, mačiau kaip vargsta ir gyvena kolūkiečiai, man susidarė blogas vaizdas. Reikia sakyti, kad ryšium su mano ištrėmimu, gyvenimu ištremtyje man buvo priešiškumo jausmas, todėl aš ir norėjau viską išsiaiškinti, išsklaidyti mane gaubiančias abejones. Kad aš negerai elgiausi man niekada niekas nepasakė, niekada neperspėjo, priešingai gi, dauguma studentų man pritardavo ir pagirdavo, kad aš teisingai keliu klausimus. Mane direktorius savo įsakymu įspėjo tik gruodžio mėnesį ir po to aš pajutau, kad peržengiau kai kurias ribas ir daugiau replikų bei klausimų neuždaviau. Klausdavau aš ne tik paskaitų metu, bet visur ir visada. Pavyzdžiui, kartą mes studentai susiginčijome kažką koridoriuje, kai pro šalį ėjo marksizmo dėstytoja Girdzijauskienė. Aš jos paklausiau, kad vietoje ir greitai išspręsti  klausimą, tai ji numojo ranka nieko neatsakiusi ir nuėjo. Politinės ekonomijos dėstytojos klausiau, ar tiesa, kad Švedijoje dirbama 4 darbo valandas ir darbininkai gauna nemažą atlyginimą. Man kilo klausimas ar ten darbininkams užtenka to atlyginimo kurį gauna už 4 valandas, ar dirbama tiek valandų todėl,  kad sumažinti bedarbių skaičių. Tačiau į šį klausimą aš atsakymo negavau. Be to, aš buvau girdėjęs, kad besilankant lietuvių urugvajiečių delegacijai „Kauno audiniuose", ten esančiame bufete sviesto kaina buvo nurodyta 5 rb, o taip pat žymiai mažesnės produktų  kainos vyriausybiniuose bufetuose. Tačiau ir į tai man nebuvo atsakyta. Kada buvo atvažiavęs iš Maskvos atstovas, aš stačiau klausimą dėl  politinės ekonomijos  valandų skaičiaus sumažinimo, nes specialybės buvo 2 valandos per savaitę, o politinės ekonomijos 4 val. Šmeižti tarybinę tikrovę neturėjau jokio tikslo, nes niekam net nepasakojau ką aš pergyvenau ištremtyje. Kas liečia žemės ūkio klausimus, tai aš galiu pasakyti tiek, kad keliaudamas po Lietuvą pamačiau, kad mūsų žemės ūkis labai nusmukęs, pamačiau spekuliaciją, kuri yra pirmas nepritekliaus požymis. Iš žmonių kalbų girdėjau, kad buržuazinėje Lietuvoje maisto produktų nebūdavo trūkumo, todėl ir aš priėjau išvadą,  kad  kolūkinė žemės ūkio sistema savęs nepateisina ir šiuo klausimu aš kalbėjau su Bolotina. Bet tai, reikia pasakyti,  buvo prieš du su puse metų. Kad aš esu neteisus, man niekas nepasakė ir nenurodė mano klaidų. Kada buvo einama politekonomijoje žemės derlingumo mažėjimo klausimas, tai aš ir pasakiau, kad galėtume ir mes šia teorija paaiškinti mūsų žemės ūkio nusmukimą.

Kas liečia nacionalinį klausimą, tai galiu pasakyti tiek, kad „Sūnus už tėvą neatsako" ir „Žmogus gimsta nei blogas nei geras". Tai žodžiai Stalino ir Kadyševo. Taigi kuo aš buvau kaltas, kad man dar negimus tėvas tarnavo policijoje ir aš už jį 6 metų vaikas, motina ir 80 metų bobutė buvome ištremti į Sibirą, todėl savaime aišku, kad manyje susidarė priešiškas jausmas. Paskui, kai aš būdamas 11 metų pats vienas grįžau į Lietuvą, pamačiau, kad čia lietuvis į lietuvį kreipiasi rusiškai. Autobusuose, valgyklose, gatvėse, įstaigose galima susikalbėti tik rusiškai. Aš myliu savo gimtą, skambią lietuvių kalbą ir todėl man nepatinka kada ji yra darkoma iškabose, etiketėse ir kitur. (Tiek tebuvo protokole užfiksuoti mano išsakyti  koziriai apie Turkiją ir cigaretes „Prima" - V.J.). Tiesa, dabar imamasi priemonių šiuo klausimu, tačiau dar mažai. Aš visada esu už tai, kad kultūra būtų nacionalinė pagal formą, socialistinė pagal turinį.

Apie įvykius Vengrijoje, kai išgirdau, tai laikiau, kad jei Vengrijos liaudis nenorės, tai keliolika hortistų sukilimo neįvykdys. Be to dar pasiklausiau užsienio radijo, kuris pasakojo, kad tarybiniai tankai griauna Budapeštą ir traiško nekaltus žmones, buvau, žinoma, giliai pasipiktinęs. Užuojautos jausmas pralenkė protą ir aš klaidingai įvertinau mažumą prieš daugumą. Paskui, kai  buvo paskelbta laikraščiuose oficialioji medžiaga apie įvykius Vengrijoje, labai galimas daiktas, kad aš pasiūliau tostą už žuvusius Vengrijoje, tuo labiau, kad buvau jau neblaivus.

Į pirmininkaujančio klausimus teisiamasis atsako:

Aš esu sakęs, kad jei pavyks Vengrijoje, kontrrevoliucija galėtų kelti galvą ir kitos šalyse. Aš nebuvau susipažinęs su Varšuvos sutartimi ir laikiau, kad tarybiniai kariai veikia neteisėtai. Apie įvykius Vengrijoje man niekas nepadėjo susiorientuoti...

Į prokuroro klausimus teisiamasis atsako:

Išvežtas buvau 1941 m. Komjaunuolis nuo 1949 m. Buvau komjaunimo sekretorius. Kaune gyvenant dirbau ir mokiausi.

Į gynėjo klausimus teisiamasis atsako:

Grįžau vienas pats 1945 m., motina grįžo vėliau. Grįžau, nes norėjau gyventi tėvynėje. Kad buvau ištremtas, nuslėpiau, kad vėl neišvežtų. Mokiausi gerai.

Liudytoja Ginaitė Sara, gim. 1924 m. parodė:

Teisiamąjį pažįstu. Buvo mano studentas. Incidentų kaip tokių nebuvo. Paskaitų metu jis mane klausdavo. Pirmieji klausimai buvo gal ir ne visai tinkamos formos. Seminarų metu išsiaiškindavome. Vėliau jau būdavo ne klausimai, bet replikos. Ypač nagrinėjant darbo klasės nuskurdimą, žemės klausimus. Studentai jį palaikydavo ir trukdydavo paskaitai. Kada jo nebūdavo, paskaitos praeidavo ramiai.

Į pirmininkaujančio klausimus liudytoja atsako:

Juodakis labai gabus studentas. Ypač per antrą seminarą jis gražiai išdėstė marksizmo mokslą ir todėl aš nuomonę pakeičiau. Pradėjus kapitalo vertę ir darbo klasės nuskurdimą,  vėl pardėjo leisti replikas. Egzaminą išlaikė blogai. Pav. pasakė, kad „ Maltuso teorija galime mes paaiškinti mūsų šalyje esančią sunkią žmonių padėtį" Vėliau jo elgesys buvo apsvarstytas, nes nežinojau ar asmeniškai dėl manęs, ar čia diskreditacija ar gal  ir nežinojimas.

Būdavo ir iš kitų studentų užklausimų. Juodakis buvo iniciatorius ir jį palaikydavo".

Toliau teismo posėdžio protokolas pasakoja ką kalbėjo į teismą atvykę liudytojai. Jie visi iš esmės patvirtino, kad paskaitų metu ir klausdavau, ir replikuodavau. Ir apie žemės klausimus, ir apie Švediją, apie lietuvių kalbą, rusinimą, derlingumo mažėjimą. Niekas nelaikė, kad tai esanti kokia nors propaganda. Viskas atrodė teisinga.  Dėstytoja jam neatsakydavo. Toks jo elgesys komjaunime nebuvo svarstomas. Buvo įspūdis, kad aptikęs ką neigiamo „patraukdavo per dantį". Klausimai būdavę apie tai,  kaip teorija rišasi su gyvenimu. Studentai nesmerkdavo. Juodakis buvęs aktyvus veikėjas profsąjunginiame darbe ir t.t. ir t.t.

Liudytoja studentė Galina Bolotina parodymus davė kalbėdama rusiškai. Posėdžio protokole užrašyta:

..."Kalbėdamas apie kolūkius kalbėjo, kad kolūkiečiai yra prieš kolūkius, kad anksčiau buvo geriau. Sakė, kad buržuazinėje Lietuvoje valstiečiai gyveno geriau. Daug bekonų buvo. O dabar viskas blogai. Pokalbis vyko rusiškai. Apie Vengriją kalbėjo konservatorijos koridoriuje. Kalbėjo lietuviškai, bet aš supratau, ką jie kalbėjo. Supratau, kad Vengrijoje kontrrevoliucija baigsis ir pereis per kitas demokratines šalis.

Į prokuroro klausimus liudytoja atsako:

Kalba ėjo apie bendrą kolūkinę tvarką. Lietuviškai galiu mintį gerai suprasti.

Į gynėjo klausimus liudytoja atsako:

Sakė, kad bloga kolūkiuose politika, nesuinteresuoti dirbti kolūkiečiai. Kadangi jis kalbėjo  apie kolūkius blogai, tai padariau išvadą, kad jis nepatenkintas tarybų valdžia. Kalbą apie Vengriją vaikščiodama  po koridorių girdėjau. Sakė „likviduoti", o kaip likviduoti nežinau,  ir dar girdėjau „Vengrija". Dabar gerai neprisimenu.

Į teisiamojo klausimus liudytoja atsakė:

...aš neginčijau dėl kolūkių, kur jo klaidos. Nebuvo svarstomas klausimas ir komjaunimo susirinkime. Maniau, kad galima pataisyti. Kai kalbėjo apie Vengriją, aš jam nurodžiau klaidas. Visuomeniniame gyvenime dalyvavo".

Čia aš uždaviau jai kažkokį paprastą klausimą lietuviškai. Ji išplėtė akis, nes nesuprato. Klausimas buvo ilgas. Tiesa, aš tyčia supainiojau ir sintaksę ir gramatiką. Klausimą pakartojau. Vėl nesuprato. Tada replikavau teismui, kad su tokiu lietuvių kalbos žinojimu vargu ar liudytoja teisingai suvokė, apie ką girdėjo mane kalbant. Juoba, kad nestovėjo greta, o vaikščiojo koridoriumi.

Kai teismas paskelbė pertrauką atopūčiui, vyrai išėjo į balkoną parūkyti. Mane su sargyba paliko salėje. Iš balkono matėsi ir Gedimino pilis ir kiek dešiniau Katedra. Po minutės iš balkono salėn žvilgterėjo pirmininkaujantis teisėjas Jukna. Tarpduryje jis sustojo apžergęs slenkstį ir ilgai žiūrėjo į mane, rankose vartaliodamas „Primos" pakelį. Ir dar vienas įžengė, taipogi su „Primos" pakeliu rankose. Po to abu grįžo į balkoną baigti dūmą traukti.

Po „perekūro" žodis buvo suteiktas prokurorui:

„Laikau, kad teisiamojo nusikaltimas yra pilnai įrodytas tiek parengtinio tiek ir teisminio tardymo duomenimis. Todėl prašau jį pripažinti kaltu pagal BK 58 - 10 str. 1 dalį. Tačiau atsižvelgiant į jo jauną amžių laikau, kad netikslinga skirti maksimalią bausmę ir prašau jį nuteisti 1 metais laisvės atėmimu.

... Suteikiamas paskutinis žodis teisiamajam:

„Mano vaikystė praėjo ištrėmime labai sunkiose sąlygose, todėl mano sąmonė formavosi tokiose aplinkybėse. Visas gyvenimas buvo apvilktas tamsiomis spalvomis. Pradėjus mano gyvenimo akiračiui plėstis, viskas man pasidarė kaip chaosas ir aš suklydau. Ir dabar laikau, kad geriau sėdėti kalėjime išsiaiškinus daugelį klausimų, negu sėdėti auditorijoje tamsoje. Tarp daugybės neaiškių klausimų visuomeninės organizacijos bei komjaunimas man jokios pagalbos nesuteikė. Ateityje savo klaidų išvengsiu. Prašau teismą atsižvelgti į lengvinančias aplinkybes, bausmę prašau skirti savo nuožiūra, aš paklusiu teismo nuosprendžiui".

Teismo Kolegija išeina į pasitarimo kambarį daryti nuosprendį.

Grįžęs pirmininkaujantis paskelbia nuosprendį ir išaiškina teisiamajam jo esmę.

Teisiamasis: „Nuosprendį supratau".

Pirmininkaujantis teismo posėdį skelbia uždarytu".

Protokolą užbaigia pirmininkaujančio ir sekretorės parašai.

                               *   *   *

Tokia tat istorija nutiko su manimi 1957 metais. Pagal Rusijos Federacijos (bet ne Lietuvos) Baudžiamojo kodekso 58 - 10 str. 1 dalį buvau nuteistas vieneriais metais laisvės atėmimo už individualią vienišiaus antitarybinę veiklą. Todėl dabar turiu politinio kalinio statusą.