2024 m. kovo 28 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistas irgi žmogus

*print*

Archyvas :: Česlovas Skaržinskas: kelionės

2018-02-26
 
Česlovas Skaržinskas

Česlovas Skaržinskas

 

Česlovas Skaržinskas

Vieną vakarą užsidaręs ir pasislėpęs nuo visų triukšmų dideliame knygų kambaryje, senu papratimu galvoju, ką man ir ar tau reiškia kelionės: kasdienės ir netikėtos. Nesvarbu, kuriuo metų laiku - vasarą ar žiemą. Kone kiekvieno žmogaus gyvenimas sklidinas įvairių kelionių - pėsčiomis ir transportu. Tačiau yra žmonių, ypač kaime, taip gyvenime ir neaplankiusių sostinės. Nesistebiu. Juk jų vidinis pasaulis gali būti kur kas platesnis nei sėslaus miestiečio. Nesvarbu, kad kaimietis savo gyvenime nėra toliau savo rajono centro nukeliavęs. Nesvarbu, kad jis, kaip mano miela kaimo Onutė sakytų, savo gyvenime tik karvės uodegą regėjęs... Pirmas įspūdis apie sėslųjį kaimietį gali būti klaidingas. Vertinimai - nepamatuoti. Kaip manyta andai apie vieną senosios Dainavos sostinės Merkinės parapijos Gudakiemio kaimo viengungį Saturną Žėką, kuris gyveno vienoje pirkioje su dviem netekėjusiomis seserimis. Saturnas nebaigė jokių mokslų, net pasirašyti dokumento nemokėjo, tačiau savyje nešiojosi didelius informacijos, filosofijos lobius. Jis kaip du vandens lašai panašus į mūsų literatūros klasiko Antano Vienuolio vieno apsakymo personažą astronomą Šmukštarą: be galo protingas, pasaulį pažinęs iš gamtos, įvairių žemiškų sutvėrimų. Saturnas - taip pat tarytum norvegų literatūros klasiko, Nobelio premijos laureato Knuto Hamsuno personažas: išdidus, laisvas ir gražus žmogus, regis, gyvenantis vieną gyvenimą su gamta. Saturnas beveik šimto metų trukmės gyvenimą paskyrė nuošaliam vienkiemiui. Kad geriau pažintų pasaulį, žmones, jam nereikėjo tolimų ratuotų ar paukščio kelionių. Tylusis, bet aikštingas Saturnas, kuris per savo gyvenimą nėra apkalbėjęs, pašiepęs kaimynų, kas būdinga ne vienam karštakošiam dzūkui, vieną dieną iškeliavo į paskutinę savo kelionę. Nebuvo ši ilga - tik du šimtai metrų iki amžinojo kalnelio...

Kai jau buvau daugiau kaip metrą paaugęs ir mažiau kaip kiti mano amžiaus vaikai išdykęs, Saturno sesuo Marytė padovanojo man gerokai aptriušusią knygą.

•-        Imk, vaikeli, tu moki skaityti. Ji smetoninėj Lietuvoj išleista. Saturnui ją dažnai paskaitydavau. Dabar nebeliko kam...

Parsinešiau knygą kaip iki tol gautą brangiausią dovaną. Atsiverčiu, skaitau: 1932 m. Kaunas, Vinca Uždavinys, 10 000 kilometrų. Knyga su žemėlapiu ir gausiai iliustruota. Ėmiau skaityti autoriaus kelionės įspūdžius po Europą ir Šiaurės Afriką. Ilgai, godžiai skaičiau. Kiekvieną liūdesio valandėlę ar šiaip nuotaikai praskaidrinti ją ėmiau į rankas. Atsargiai, pagarbiai, kaip motina imdavo maldaknygę. Atrodo, tada pirmąsyk ir susižavėjau kelionėmis. Vėliau sužinojau, kad dovanotą knygą parašė mano kraštietis, kilęs irgi iš Varėnos krašto. Tai knyga humanitaro dzūko - tarpukario metų žurnalo Mūsų Vilnius redaktoriaus Vinco Uždavinio, kuris sovietmečiu buvo ištremtas ir patyrė kitokią, priverstinę, košmarišką kelionę į Sibirą...
Apmaudu, kad dovanotos knygos neišsaugojau, bet po daugelio metų įsigijau kitą jos egzempliorių. Tačiau nebejutau tokios palaimos kaip prieš daugelį metų. Tada V. Uždavinio knyga padėjo geriau suprasti kaimo šviesuolį, patriotą Saturną. Kad kaimo išminčius toliau rajono centro ir nebuvo iškeliavęs, visi žinojo, kad jis mintimis nusikeldavo į tolimus pasaulio kraštus. Dažniausiai - į Ameriką. Kaimo gyventojams nebuvo jokia paslaptis, kad Saturnas per radiją klausosi Amerikos balso. Mano tėvui jis vis pasidžiaugdavo viena kita žinia: 

•-        Tuoj Lietuvą amerikonai išvaduos...

Atrodo, jis buvo paskutinis kaime, kuris, kaip ir pokarį partizanai, šventai tikėjo amerikonų pagalba. Savitų pažiūrų žmonės yra neįprasti, kai kam ir neparankūs šalia jų gyvenantiems žmonėms. Dažnai jie keistuoliais vadinami. Aišku, šitaip - tik literatūroje. O ne vieno kaimiečio - durniais... Ar kitokiais, nelabai šildančiais kitais epitetais. Kas kaime tokiu ar panašiu epitetu nebuvo apdovanotas? Atrodo, iš pradžių pykau, o vėliau ir šitokį krikštą į širdį priėmiau kaip vietinį brangų folklorą... Tai atsitiko gana seniai, dar tada, kai gūdžiame sovietmetyje savo pirmuosius eilėraščius spausdinau rajono laikraštyje. Daug bendraamžių nežinojo, kad kažką eiliuotai keverzoju, nes tik vienas kitas skaitė laikraščius. Anuomet ypač visliame Gudakiemio kaime gyveno net per 300 didelių ir mažų asabų. Tokiame kaime nepaprastai linksmai gyventa - kas tik nekrėtė įvairių išdaigų, ko tik neapkalbėjo, jaunuoliai dažnai nei iš šio, nei iš to šokiuose su iš kitų kaimų atkeliavusiais bendraamžiais ne tik kumščiais, bet ir iš tvorų ištrauktais strypais pasitikrindavo savo jėgas. Mušdavosi ir taikydavosi. Po to vėl mušdavosi. Būdavo - ir nesusitaikydavo. Tai tikrai negalėčiau parašyti, kad tokiame kaime gyvenosi monotoniškai... Ir kituose kaimuose virė gyvenimas. Ir iš to, kas, atrodo, negero atsitikdavo, kaimiečiai nedarydavo tragedijos. Ramaus Saturno keistenybės - tarsi visiška priešingybė kitiems linksmo ir karšto būdo dzūkams.

Panašaus gyvenimo būdo, mąstymo žmonių, tokie kaip Saturnas, dažnai pasitaiko toje pačioje giminėje. Galima tai pavadinti dinastija. Tokių žmonių neįprastas gyvenimo būdas persiduoda iš kartos į kartą per genus. Ar kaip kitaip. Andai iš tų pačių plačios Žėkų giminės savotišką kitokį tikėjimą pasauliu perėmė jaunesnysis jų atžala Povilas Žėkas, šalia Merkinės, Česukų kaime, pastatęs savąją šventovę - aukštą ir erdvią stiklo piramidę. Greitai jai prigijo vardas - Merkinės piramidė. Ji iš visos Lietuvos kartais sutraukia daugiau žmonių nei garsieji rugpjūčio mėnesį Merkinės bažnyčioje vykstantys šv. Roko atlaidai. Iš pradžių vietinė valdžia gerokai persigando tokio Saturno Žėko palikuonio populiarumo. Ketinta net nugriauti piramidę. Kai kurie beviltiški krikščionys toje piramidėje neva apsireiškusį velnią matę... Tikriausiai velnias piramidėje neapsireiškė, o kažkokios kitos dvasios joje gal ir apsigyveno. Mistiškos, nes Povilas Žėkas irgi savaip traktuoja pasaulio vyksmą. Jis sukūrė Merkinės piramidės filosofiją. Ir ji tapo priimtina ne vienam atvykėliui į Česukų kaimą. Juk filosofija - ne tik visų mokslų pagrindas, bet ir kūryba. O jeigu kūryba - joje nereikėtų ieškoti realaus pamato. Yra reiškinių, neturinčių nei pradžios, nei pabaigos... Tokia Povilo, jauniausios Žėkų atžalos, prieš keliolika metų prasidėjusi kelionė prie Nemuno ir Merkio santakos. Manding, jo piramidėje užtenka erdvės ir laiko susikaupti, tyliai atlikti gal net viso gyvenimo išpažintį. Teigiama, kad nuo sklindančių piramidės antgamtiškų jėgų ne vienas atvykėlis pagijo - atsikratė net sunkios ligos. Aš nežinau. Klajojau po piramidę. Ar jutau antgamtiškas jėgas? Nepasakysiu. Mane labiau traukia ne stiklinė erdvė, o magiški Povilo žodžiai. Jo kitoks pasaulis - susikurtas ar jame kažkas nežemiškai yra apsireiškęs...

Neįprastai gyveno Povilo protėvis Saturnas, taip pat neseniai į amžinybę iškeliavęs kitas Žėkų giminės atstovas Petras Žėkas, išsiskyręs savo keistenybėmis irgi Merkinės krašte. Būdamas biologijos mokytoju Merkinės gimnazijoje ir namuose atlikinėjo įvairius cheminius bandymus. Jis geriausiai visoje Merkinės apylinkėje paskiepydavo vaismedžius - prigydavo kiekvienas obels, kriaušės skiepas. Sako, P. Žėkas ir smuiku meistriškai grieždavo. Neteko girdėti smuiku griežiančio mokytojo. Tačiau buvo laimė matyti mokytoją, apsikrovusį įvairaus dydžio stiklinėmis kolbomis. Daugelyje jų - regėti visokių spalvų skysčius. Niekas nesuprato, ką jis nori išrasti. Būdamas mokinys nedrįsau jo klausti. Pasirodo, ir kiti bendraamžiai nežinojo, ką mokytojas sumanęs. Užuot supratę keistą mokytojo aistrą - ne vienas merkiniškis iš jo gardžiai pasijuokdavo. Ką iš tikrųjų mokytojas siekė atrasti? Gal naujus vaistus nuo baisių ligų? Nesužinojome. Turėjo mokytojas ir kitokių neįprastų merkiniškiams užsiėmimų - vasarą ar žiemą savo nedideliame namelyje Merkinėje jis prižiūrėdavo nemažą pulkelį kačių. Joms miestelio parduotuvėje pirkdavo žuvį ir jas maitindavo. Jeigu P. Žėkas kam atiduodavo paaugusį kačiuką, būtinai tokio gyvūnėlio šeimininką aplankydavo:

•-        Atėjau pasižiūrėti, kaip kačiuką prižiūrite.

Nutikdavo, kad mokytojas kačiuką ir atgal parsinešdavo. Sakydavo, kad pas aną ar kitą žmogų netinkamos sąlygos gyvūnėliui gyventi...

Vieną dieną po netrumpos kelionės žemėje mokytojas išėjo į amžiną dangaus kelionę. Iškeliavo žmogus, bet liko jo paslaptis. Daug Merkinės parapijos žmonių jį iki šiol prisimena. Neįmintas mokytojo paslaptingumas neleidžia nusėsti užmaršties dulkėms.

Daug paslapčių nešiojasi ir kiti Žėkų giminės palikuonys. Andai mokytojo P. Žėko sūnėnas Julius Žėkas, gyvenantis prie Merkinės, Gudakiemio kaime. Septyniasdešimties metų slenkstį perkopęs dzūkas irgi savo neįprastu gyvenimu iki šiol dažnai keistuoliu vadinamas. Jis - irgi išsiskiria iš kitų kaimo vyrų: niekada nebuvo pasigėręs, nesivoliojo pakelės griovyje, su niekuo nesusimušė... Nuo vaikystės mėgsta skaityti laikraščius, ypač knygas, dažniausiai - istorines. Labiausiai jis liko nesuprastas kaimo žmonių todėl, kad būdamas aukštas, gražus vyras per ilgą savo gyvenimą nėra susižavėjęs nė viena kaimo gražuole. Ką tai galėtų reikšti - ne vienas kaimietis suko galvą. Kai visiems pabodo spėlioti - visokių išvadų pasklido viešame gaivališkame kaimo gyvenime...

Tačiau vieną dieną netikėtai paaiškėjo didžioji J. Žėko gyvenimo paslaptis. Vieną įsimintiną vaiskią vasarą. Julių pažinojau nuo vaikystės - netoliese dunksojo jo ir mano tėvų sodybos. Buvo ilgas laiko tarpas, kai nebendravome. Kai vasaromis vis dažniau aplankydavau gimtinę - atgijo mano ir Juliaus bičiulystė. Vieną dieną mums šnekučiuojantis jis atsargiai užsiminė: ar artimiausiu metu nesiruošiu aplankyti savo giminės kapų Alytaus rajono Miroslavo kapinėse? Nesiruošiau. Tačiau sužinojęs, kad ir Julius entuziastingai trokšta aplankyti Miroslavo kapines, nes ir jo giminaičiai ten palaidoti, be galo nudžiugau netikėta bičiulio idėja. Nuvykome dar tą pačią dieną. Kaip jau esu įpratęs - pasiėmiau fotoaparatą. Pirmiausia aplankėme šalia Miroslavo esančią dvarvietę, netrukus - dideles kapines. Jos gražiai tvarkomos. Miroslaviečiai papasakojo, kad pas juos tokia miela tradicija puoselėjama dar nuo buvusio Miroslavo seniūnijos seniūno Jono Juravičiaus laikų. Seniūno iniciatyva restauruoti reikšmingi šio krašto paminklai. Andai ir buvusių dvarininkų koplyčia Miroslavo kapinėse. Ilgai žvelgiau į koplyčią, o Julius staiga sustojo prie vieno kapo. Priėjo ir nejuda. Įbedė į paminklą akis... Prie jo saulėtą dieną ištįso ilgas, sulig milžino didumu Juliaus šešėlis. Atsargiai prisiartinu prie bičiulio. Tik tada jis sujuda ir tyliai manęs paprašo nufotografuoti jį prie paminklo. Iš karto pamaniau - giminės. Pažvelgiu į paminklą - iš jo žvelgė neapsakomai tyros jaunos merginos akys...

Tarsi atspėjęs, kad neišvengiamai pasiteirausiu, ką bičiulis aplankė Miroslavo kapinėse, po kelių tylos minučių jis prisipažįsta, kad susitiko su savo jaunystės drauge, žuvusia prieš daugelį metų avarijoje... Julius kartu su ja mokėsi technikume. Tik Miroslave paaiškėjo, kodėl Julius visą gyvenimą nesižvalgė į kitas merginas. Tądien buvau tikros, nesugalvotos meilės liudytojas... Vieną Žėkų giminės paslaptį kaip ir pavyko atskleisti. Bet gal Julius dėl to labai nepyks... Viešinu jo paslaptį, nes mūsų laikais ši meilės istorija nėra tokia dažna, kasdieniška. Kaip džiaugiausi išvyka į Miroslavą! Troškau daugiau tokių kelionių.

Tačiau kiekvieną dieną kažkur keliauju. Dažniausiai mintimis. Patirta tūkstančiai įvairių kelionių. Ir oficialių, ir ilgai trunkančių po įvairias Europos šalis. Dažnai - ir nuobodžių. Tad ne viskas, kas jose matyta, išlieka atmintyje. O štai maža kelionė į Miroslavą - neužsimiršta, nors į mažą miestelį su Juliumi esame nukakę jau prieš krūvą metų. Gal todėl visam laikui įsimena, kad tokios kelionės - lyg kažkoks žodžiais nenusakomas gyvenimą maitinantis eliksyras. Tikriausiai - daugelį žmonių. Tokio eliksyro gauni paragauti perskaitęs ir kelionių knygas. Andai yra tokia rašytojo Stanislovo Moravskio kelionių knyga Iš visur po truputį, I tomas. Nuo Merkinės iki Kauno. Skaičiau ir nejučiomis pajutau, kad tarsi pirmąsyk lankausi Merkinės, Nemunaičio, Punios ar Jiezno miesteliuose, nors šimtus ar daugiau kartų juose lankytasi... Nežinau, kaip žodžiais tokį jausmą aprašyti - jis nenusakomas. Tai įmanoma tik pajusti. Ypač kai mintimis nugrimztama į praeitį, kažkokius dar nepatirtus apmąstymus. Tad ir pakerėjo mane, nenuoramą, visą gyvenimą besiblaškiusį po miestus ir miestelius rimto, ne tokio kaip aš, dzūko Juliaus Žėko nebanali meilė. Ji - besitęsianti kelionė iki gyvenimo pabaigos. Aš tokioje kelionėje neištverčiau gal ir metų. O mano bičiulis Julius - daugiau kaip penkiasdešimt metų savo didelį džiaugsmą ir skausmą veža... Ir niekam apie tai nepasakoja.

Visokių kelionių būta. Ir su bičiuliais, ir vienam. Jose patiri ne tik palaimą. Dažnai susiduri ir perdėm žemiškais rūpesčiais. Ir apie kažkokį tokioje kelionėje gautą adrenaliną netenka kalbėti. Andai daugiau kaip prieš dešimtį metų su bičiuliais, būreliu žurnalistų, keliauta į Berlyną. Viduržiemį. Su mikroautobusu. Kiekvieną žiemą Vokietijos sostinėje rengiama žemės ūkio produktų ir maisto paroda-mugė Žalioji savaitė. Į aną kelionę leidausi jau ne pirmą kartą. O Lietuvos radijo žurnalistas Giedrius Krušnauskas, TV3 reporterė Irmina Frolova, žurnalo Mano ūkis redaktorė Jurga Zaleckienė, kaip supratau, pirmąsyk. Visą naktį važiavome pro apsnigtą, užpustytą Lenkiją. Net ištisą parą, nors tūkstančio kilometrų atstumą iš Vilniaus iki Berlyno kiti vairuotojai be vargo sukaria per pusę paros. Ir greičiau. Tačiau dviem Žemės ūkio ministerijos vairuotojams, dažnai besikeitusiems prie autobusėlio vairo, tai atrodė neįveikiama užduotis. Judėjome kone 60 kilometrų per valandą greičiu... Vyresnio amžiaus ministerijos vairuotojas, dabar jau neprisimenu vardo, bet gerai įsiminiau jo veidą, nes nešiojo kaip kažkada sovietų maršalas Semionas Budionas labai ilgus, vešlius ūsus, vis bėdojo, kad blogas kelias. Suprask, negali greičiau važiuoti. Na, vargais negalais Berlyną pasiekėme, kad ir išvargę, nemiegoję, lenkiškų dešrų autobuse prisivalgę... Kai kelyje buvome gerokai iškratyti, išalkę, atrodė, kad tuo metu bet ką gali skaniai suvalgyti. Laužėm dešras ir vis kišom į burną... Be duonos, nes jos neturėjome. Jokio maisto nepasiėmėme, nes nemanėme, kad net parą užtruks kelionė. Jeigu ne lenkiška parduotuvė pakely, būtume groję urzgiančiais skrandžiais, kaip kokie pikti šunys į Berlyną keliavę. Nežinau, kaip mano kolegos jautėsi kelionėje į Berlyną? Bet aš važiavau, labiau nei įprasta, išsiblaškęs. Galvojau, kaip susikaupti - pasakyti kažką prasmingo bendrakeleiviams. Žinojau, kad jų nesutrukdysiu, nes nė vienas bičiulis nemiegojo. Kurgi miegos! Tokioje kelionėje tik stipriai įkaušęs galėtum užmigti...

Atsigavome Berlyne. Tačiau trijų dienų viešnagė Berlyno parodoje-mugėje praėjo labai greitai. Joje sutikta daug pažįstamų veidų: ir prekiaujančių verslininkų, ir besisvečiuojančių pulkelį Lietuvos ūkininkų. Daug parodos lankytojų būriavosi prie vieno mūsų verslininko, kuris kaip kokį midų į stiklus išdidžiai pilstė kokteilį. Visiems gyrėsi, kad pagamino iš ekologiškų grūdų. Dabar jau neprisimenu, iš kokių? Atrodo, kviečių. Išlenkiau ir aš stiklą. Saldokas kokteilis priminė lyg giros ar dar kažkokio neaiškaus gėralo skonį. Bet, pamaniau, kodėl neišgerti už dyką... Taip mąstydamas netoliese sutikau seniai pažįstamą ūkininką:

•-        Ekologišką grūdų kokteilį geri? - pašaipiai, gerokai sušilęs paklausė ūkininkas.

•-        Labai skanus! - pasigiriu...

•-        Aš jam grūdus parduodu...

Iš karto nesupratau, ką ūkininkas nori pasakyti. Pasirodo, jo ūkis - neekologinis, perdėm persunktas chemijos ir trąšų. Ūkininkas norėjo mane kaip savą paprotinti, informuoti. Tačiau į sveikatą ne vienas jį gardžiai gėriau - paslaptingąjį, galimai ne ekologišką kokteilį maukė ir šio gėralo gamintoją glaudžiai apstoję vokiečiai. Po kelerių metų viename interneto portale perskaičiau informaciją, kad tokį verslininką demaskavo mūsų Žemės ūkio ministerija. Tačiau tai išaiškėjo daug vėliau. O tuomet, baigiantis linksmai viešnagei Berlyne, laukė labai jau nelinksmas grįžimas į Lietuvą. Vėl turėjome nuolankiai sėsti į ministerijos autobusėlį. Juk pėsčias iš Berlyno nepareisi. Ir dar gilią žiemą... Tik grįždami iš Berlyno į Vilnių, pagaliau išsiaiškinome, kodėl ir vėl visą parą važiuosime. Pasirodo, ministerijos vairuotojams buvo numatyta net dviejų parų trukmės kelionė į Berlyną ir atgal. Kitaip tariant, kelyje privalėjo išbūti nei ilgiau, nei trumpiau - net dvi paras. Tad šioje kelionėje ir kratėmės dvigubai ilgesnį nei įprastą sugaišti tokio atstumo kelyje laiką. Atgal vykdami į Lietuvą jau buvome pasiėmę sumuštinių, gaiviųjų gėrimų. Kelionė gal būtų buvusi ir pakenčiama, jeigu ne nuotykiai Lenkijos keliuose. Kažkur prie didelio Lenkijos miesto Plocko mus sustabdė lenkų kelių policininkai. Pasirodo, kad vairuotojas kažkokių šviesų buvo neįjungęs. Paskyrė nemenką baudą. Budiono ūsais apsiginklavęs ministerijos vairuotojas susispietusiems autobusėlyje keleiviams leido suprasti - neva visi privalome mokėti baudą, nes jie neturį tiek pinigų. Paprieštaravome ir, žinoma, nesutikome.

•-        Jūs įpareigoti mus saugiai nuvežti ir parvežti...

Atrodo, Irmina paaiškino, neapsikentusi tokio ministerijos ūsuotojo vairuotojo akiplėšiškumo. Labiausiai papiktino mane. Garsiai ir tikriausiai piktokai ėmiau kalbėti. Pasidariau irzlus ir nekantrus. Tai, atrodo, pastebėjo vairuotojai - jie nustojo vilkinti laiką - sumokėjo baudą. Staiga pas juos atsirado ir pakankamai pinigų... Žinoma, būtume susimetę, sumokėję baudą, jei vairuotojai būtų neturėję pinigų. Juk nepasiliksi vidury nakties Lenkijos keliuose. Likusį kelią iki Vilniaus ministerijos atstovai važiavo nekalbūs, nors iki tol žodžio kišenėje neieškojo... Ypač vairuotojas Budiono ūsais... O mes visą naktį įbedę akis spoksojome pro autobusėlio langus - sukandę dantis laukėme ryto, kada pagaliau pasieksime Lietuvą. Pūga vis nerimo. Snigo ir smulkios snaigės biro į autobusiuko stiklus. Radosi ir nevilties minučių - atrodė, kad niekada nepasieksime Lietuvos... Kaip tą naktį pavydėjome tuomečiam žemės ūkio ministrui Jeronimui Kraujeliui, kuris su ministerijos vyrų ir moterų išsipusčiusia svita į Berlyną ir atgal keliavo lėktuvu...

Mes, kelionės į Berlyną dalyviai, po savaitės kitos tarėmės susitikti kavinėje, mintimis sugrįžti į Berlyną. Nesusitikome. Nežinau kodėl? Gal todėl, kad nelabai kuo turėjome pasidžiaugti. Būna ir tokių kelionių, kurių nesinori prisiminti.

Tačiau blogi entuziastingų keliautojų įspūdžiai ilgai nekamuoja. Netrukus leidžiuosi į naujas keliones. Kartais ir pats sukuriu pretekstą vienam ar kitam nuotykiui. Kelionėje į Berlyną ir atgal - tikrai nesitikėjome nuotykių. Jų nemėgstu. Tikriausiai ir Irmina, Jurga bei Giedrius nelaukė nemalonių kelionės siurprizų. Taip supratau iš Irminos ir Jurgos kalbų. Tik nepaaiškėjo, ką iš tikrųjų bičiulis Giedrius galvojo, - jis vis šelmiškai visiems šypsojosi, pasakojo linksmas istorijas. Gal pirmiausia norėjo pralinksminti mane. Matė itin kreivą mano žvilgsnį. Ne paslaptis - kelionėse troškau patirti tik teigiamų emocijų, netrukdomai gauti naujų žinių ir vaizdinių. Nesvarbu, kur keliaučiau: ar į praeitį, ar į ateitį. Mano ir ištikimų bičiulių gyvenimas susiklostė taip, kad likę be kelionių tikriausiai jei ne fizinės, tai jau dvasinės mirties tikrai būtume palaužti.

Impulsyvus charakteris tarsi stūmė keliauti. Labai nenustygdavau vietoje, laukdamas naujos kelionės. Iš vakaro kruopščiai pasiruošdavau, atrodo, guldavau ramus miegoti, tačiau jau po vidurnakčio pabusdavau... Kur ten miegosi iki ryto, kai žinai, kad tavęs laukia iki šiol nepatirta kelionė. Ypač norėjau kuo daugiau pamatyti, patirti studijuodamas lietuvių kalbą ir literatūrą tuomečiame Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute. Kaip šiandien ilgai nekratydamas atminties pamenu lituanistų ir istorikų organizuotą kelionę į Panevėžio Juozo Miltinio vadovaujamą teatrą. Žiūrėjome tada garsaus režisieriaus spektaklį, pastatytą pagal Raimundo Samulevičiaus pjesę Laukimas.

Atskirų spektaklio detalių nepamenu, tačiau į atmintį dažnai beldžiasi ana kažkaip tuomet netikėta išvyka į Panevėžį. Jau dvidešimtojo amžiaus aštuntajame dešimtmetyje apie J. Miltinį sklido legendų. Kas antras ar trečias lituanistas ir istorikas slapta vylėsi pamatyti spektaklį, režisuotą J. Miltinio. Pagaliau toks rytas išaušo ir pedagoginio instituto kieme. Susėdame į išklerusį autobusą. Bet tomis akimirkomis jis atrodo kone stebuklingas. Svarbu - veža į neatrastą žemę. Pasirodo, ne tik studenčiokai J. Miltinio stebuklo pamatyti važiuoja, bet ir į gausų lituanistų ir istorikų būrį yra gražiai įsipaišęs instituto Istorijos fakulteto jaunas dėstytojas Alfonsas Eidintas. Tuomet niekas nė susapnuoti negalėjo, kad jau po dešimtmečio jis apsigins istorijos mokslų daktaro disertaciją, o vėliau taps diplomatu ir... rašytoju. Už manęs sėdintis istorikas Antanas Kukanauskas pasilenkia prie ausies ir kužda, kad jis - labai talentingas jauniausios kartos istorikas. Šventai tikiu, ką sako mano geras studijų draugas. Juk Antanas - išskirtinė asmenybė institute. Klaikiai apsiskaitęs. Gaudydavau kiekvieną jo žodį apie tarpukario Lietuvą. Turėjo ir jis, kaip ir mano gyvenime sutikti Dzūkijos herojai Žėkai, neeilinių gabumų, iš kitų studijų draugų išsiskyrė irgi keistais poelgiais. Andai vieną dieną Antanas susilažino su savo kurso istorikais, kad už 25 tuomečių rublių premiją nusikirps plikai plaukus. Ką gi - ir nusikirpo. Nežinau, ar dėl pinigų stygiaus, ar kitokių paskatų genamas. Vėliau paaiškėjo, kad Antanas gailėjosi taip papokštavęs. Kitoje padovanotos savo nuotraukos, kurioje nusifotografavo plikas, pusėje man užrašė:

•-        Česlovai, gyvenk sveikai ir linkiu niekada nesikirpti plikai...

Taigi pirmiausia Antanas ir paakino domėtis jaunuoju instituto dėstytoju. Kaip šiandien prisimenu: klausausi, ką jis pasakoja studentams, atsakinėja į klausimus. Tik jau truputį kitaip nei paskaitoje institute. Autobuse girdisi tik dėstytojo kalba ir variklio kriokimas. Nesunkiai pastebiu, kad ne vienas mano bičiulis kartu žvilgčioja ir į šalia dėstytojo pasitikinčiai įsitaisiusią simpatišką ilgakasę... Kas ji? Bičiulis Antanas vėl pasilenkęs prie ausies kužda: būsimoji dėstytojo žmona. Išsiaiškinu, kad studijas baigianti lituanistė. Atrodo, Birutė. Antanas deda galvą, kad jiedu jau ir susižiedavę.

- Iš kur žinai? - abejoju aš. - Žinau, matai, kaip balandėliai susiglaudę...

Šiuo atveju nelabai tikiu, ką sako Antanas. Juk ir aš važiuoju su kurso drauge. Irgi Birute. Tačiau apie ženybas negalvojame. Draugaujame. Negaliu tvirtinti, kad įsimylėjęs. Taip pat nežinau, kokius jausmus man puoselėja Birutė?.. Veikiau - romantiška mūsų pažintis. Juk ir tuomet gana dažnai išdidžiai gyveno meilė be kūniškų geidulių... Tad nežinau, ar jau tuomet, kai vykome į Panevėžį, jaunas dėstytojas ir baigianti studijas lituanistė buvo susižiedavę. Toje kelionėje labiau rūpėjo kitkas - kuo greičiau pamatyti spektaklį. Pamatėme, tačiau ar stebuklą - negaliu tvirtinti. Grįžinėjome į Vilnių. Iš pradžių sėdime autobuse tylomis. Tačiau netrukus kriokiančio sovietinio lazo viduje atkunta lituanistės. Jų - beveik du trečdaliai visos intelektualų kompanijos. Su drauge Birute bandome aptarti matytą spektaklį. Bet kažkaip nesiklijuoja žodžiai - jie pakimba ore ir sprogsta tarytum burbulai. Buvau nusiteikęs Birutei ištarti daug skambių literatūros frazių, tačiau mano ketinimus nutraukia vėl netikėtai prie mūsų pasilenkęs Antanas - jis mus vaišina skaniais rudeniniais obuoliais. Tik dabar pamatau, kaip šalimais iš krepšių traukiami ir užkandžiai. Ir ne tik... Autobuso vidus pamažu prisipildo mėsos, obuolių, duonos, alkoholio kvapų. Ne tai vyno, ne tai - degtinės. Kažkuris vaikinas pripildo didoką taurelę, kuri ilgai neužsibuvusi vieno ar kito studento rankose, keliauja tai į vieną, tai kitą pusę. Temstant atrodė, kad stiklelio kelionė niekada nesibaigs... Staiga akyse ima raibuliuoti...

Iš pradžių - migla už autobuso lango. Netrukus - prašviesėja. Matau, kaip autobusas netoli Ukmergės pasuka nuo pagrindinio kelio į Taujėnus. Kur mes sukame? Aiškiai regiu - esame Užulėnyje, prie pat Lėno ežero. Ten, kur baltuoja tarpukario Lietuvos prezidento Antano Smetonos dvaras. Atvažiavome, išlipame iš autobuso. Mus, studentus, iš rūmų balkono sveikina plačia aristokratiška skrybėle pasipuošusi ponia prezidento žmona Sofija Smetonienė. O kur Lietuvos valstybės galva? Sužinome, kad prezidento rūmuose nėra, jis - Kaune. Antanas, stovintis šalia manęs ir Birutės, informuoja, kad A. Smetona dvare retai teapsilanko. Šiuose rūmuose dažniausiai ponia prezidentienė su karininkais leidžia gražų laiką... Antanas pasakoja, kad prezidentui A. Smetonai šešiasdešimtmečio proga rūmus padovanojo Šaulių sąjunga. Ne vieną mėnesį rinko pinigus, pirko sklypą ir pastatė rūmus netoli A. Smetonos gimtinės. Jaučiu, kaip svečiuose pas prezidentienę labai linksma pasidaro. Plačiai šypsosi Birutė ir daugiau nei draugiškai prie manęs prisišlieja... Karščiausiai - skruostu. Nieko gudriau nesugalvoju, kaip ją pabučiuoti...

Pabundu, bet ne nuo bučinio. Birutė nepiktai stumia mane nuo savęs. Pasirodo, užmigau, ją užguliau kone visu svoriu, vos iš sėdynės neišstūmiau... Ak, kaip gaila, koks gražus reginys baigėsi sapne: ir saldus bučinys, ir svečiavimasis A. Smetonos dvare... Po metų kitų sužinau, kad prezidento rūmuose įkurdintas Naujosios Vilnios psichiatrinės ligoninės filialas. Gerai, kad tada tebuvo sapnas, jog realybėje neteko matyti likimo, o dažnai ir sovietų valdžios nuskriaustų žmonių. Mat neįtikusius gydė garsiuoju aminazinu. Po tam tikros dozės ir sveikas žmogus šioje ligoninėje tapdavo dvasiškai palaužtas. Galvoju - tikriausiai sąmoningai pasityčiota ir iš Lietuvos istorijos. Prezidento dvare - psichiniai ligoniai... Dar ne vienus metus ir nepriklausomojoje Lietuvoje dvaras priklausė Naujosios Vilnios psichiatrinei ligoninei. Siūlyta dvare steigti Pasaulio lietuvių namus, būta kitų patrauklių idėjų. Galiausiai prezidento rūmai tapo jaukia poilsiaviete.

Kas liko iš kelionės į Panevėžį? Iki nepriklausomybės metų galvojau - matytas J. Miltinio spektaklis. Tačiau kur kas vėliau labiau nustebino bendrakeleivio į miestą prie Nevėžio A. Eidinto ne parašytos solidžios mokslinės studijos, ne pasiektos diplomatinės aukštumos, o jo sukurtų romanų trilogija Ieškok Maskvos sfinkso, Erelio sparnų dvelksmas ir Aukštai šaltos žvaigždės. Sakyčiau, nauju žvilgsniu pažvelgta į tarpukario Lietuvos prezidentą Antaną Smetoną, 1939-1940 m., tragiškąjį daugelio Lietuvos žmonių likimą. Tokių kaip Saturno ir Petro Žėkų iš Dzūkijos. Ne, A. Eidinto romanuose tokie vardai ir pavardės neminimi, tačiau juos rašytojas matė savo vaizduotėje. Visus, trokštančius laisvės, nepraradusius vilties pamatyti nepriklausomą Lietuvą. Andai apie trečiąją trilogijos knygą Aukštai šaltos žvaigždės rašoma: Kartu su autoriumi Alfonsu Eidintu einame Lietuvos istorijos keliu kartais skaudžiai klupdami, ne visada pasiekdami žmogaus prigimties gelmę, bet tikrai išgyvendami istorinio bendrumo jausmą.

Savaip ir A. Eidinto knygos masina keliauti po Lietuvą. Mano gyvenime būta daug stotelių Europoje: Berlyne, Kopenhagoje, Stokholme, Briuselyje, Madride, Paryžiuje, Liuksemburge, Prahoje, Varšuvoje. Neminiu visų miestų, kuriuose svečiavausi. Juose be galo gražu, jie turtingi, kiekvienas turi didingą savo istoriją. Velniškai įdomus Europos šalių žmonių gyvenimas. Tačiau anose šalyse pasilikti nenorėčiau. Jau trečiąją viešnagės dieną Europoje ilgėdavausi Lietuvos. Kodėl - žodžiais nesugebėsiu paaiškinti. Tai jausmai... Nenuoramos keliautojo jausmai, ne tik žodžiai: keleivis, kelias, kelionė...

 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2018-02-26 11:54
 
 

Komentarai (7)

Jūsų el. paštas

Abigail Brooke

2022-09-21 13:57

Aš tiesiog turiu duoti šį liudijimą čia: Meilė niekada nepasiduoda, nepraranda tikėjimo, visada yra viltinga ir ištveria visas aplinkybes. Suteikiu Dievui visą šlovę, kad į mano gyvenimą atvedė daktarą Igę Ajayi. Jis padėjo man atkurti santuoką, kai vėl nebuvo vilties, jis padėjo susigrąžinti savo vyrą ir dabar mes mylime ir gerbiame vienas kitą. galite susisiekti su juo el. paštu: drigeajayi@gmail.com/ Whatsapp 2348130035939.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Hanah

2021-09-28 00:18

Tai veikia! Mano buvęs užblokavo mane visose platformose. Tai užtruko šiek tiek laiko, maždaug du mėnesius, bet jis mane atrakino tik po kelių valandų po to, kai užkalbėjo DR ILEKHOJIE! Nepasiduok! TAI VEIKIA! kreipkitės pagalbos į daktarą Ilekhojie. mes vėl kartu. Pasitikėk šiuo procesu..Čia jo kontaktas..Kas jam skirtas: 2348147400259 arba parašyk jam elektroniniu paštu: (gethelp05@gmail.com)

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Amber Luke

2021-09-17 17:10

Kelis kartus Kenny grasina išsiskirti su manimi, jei išdrįsiu jo paklausti apie jo romaną su kitomis merginomis, buvau visiškai nusiminusi ir sutrikusi, kol vienas mano senas draugas man papasakojo apie burtininką internete dr. Ilekhojie, kuris padeda žmonėms santykių ir santuokos problema dėl meilės burtų, iš pradžių abejojau, ar toks dalykas kada nors egzistuoja, bet nusprendžiau pabandyti. procesus ir patikino mane savo noru. „Wiithin 28 Hours“ Kenny paskambino man ir pradėjo atsiprašyti, kad pabudo apmąstydamas viską, ką man padarė. Buvau labai sukrėstas, nes Kenny ne visada yra tas, kuriam nieko gaila, bet nuo to laiko jis tapo mylintis ir rūpestingas. Jei jums reikia panašios pagalbos, čia yra jo kontaktas .. SKAMBINTI/WHATSAPP/VIBER: 2348147400259 arba el. (gethelp05@gmail.com)

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Catherine Markovic

2021-09-12 15:39

Šiandien esu laimingiausias žmogus žemėje, nes šiandien mano penkerių metų bėgantis meilužis grįžo pas mane ant kelių su ašaromis akyse ir maldavo man atleisti ir priimti jį atgal. Mačiau jo dėkingumo įrašą internete, kur mergina paskelbė apie tai, kaip daktaras Ilekhojie padėjo jai susitaikyti su 5 metų meilužiu. Nusprendžiau su juo susisiekti ir jis man pasakė, kad viskas bus gerai, nes jis ketina už mane atlikti susitaikymo maldas. Per vieną maldos naktį Phelanas, kuris mane beveik metus ignoravo, pirmasis paprašė mūsų eiti į pasimatymą, kuris vėliau baigėsi labai smagiai. dabar mes laimingi kartu ir gyvename kartu. Tai tarsi svajonė, bet aš ją išgyvenu. Jei buvote mano batai ir jums reikia pagalbos, rašykite el. Paštu daktarui Ilekhojie (gethelp05@gmail.com) arba siųskite jam žinutę 2348147400259

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Alexis Molde

2021-09-08 14:37

Jis davė man nurodymus, kurių reikia laikytis, ir aš jų laikiausi. didžiausią nuostabą, mano vyras man paskambino kitą dieną ir pradėjo manęs maldauti ir verkti telefonu, kad atleisčiau jam, aš jam atleidau ir priėmiau savo vyrą atgal, o dabar mes gyvename labai laimingi kaip šeima, dr. Ilekhojie vėl privertė mane nusišypsoti. mano vyras per 24 valandas grįš pas mane su savo ypatingomis galiomis ... Jei susiduriate su santuokos, santykių problemomis ir turite panašių problemų, susisiekite su DR Ilekhojie, dabar jis jums padės. Čia yra DR Ilekhojie kontaktas: EMAIL on :: (gethelp05@gmail.com) WHATSAPP IR CALL: 2348147400259

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Lydia

2019-11-05 16:09

KAIP ATSINAUJINU MANO VYKDYTOJO ATGAL, ATSAKYDAMAS TIKRAI IR VEIKSMINGAM NUORODAI DR. Sunny Aš maniau, kad daugiau jo nematysiu, kol nesutikau ponios, vardu Maria, kuri papasakojo apie burtininką, vadinamą Dr.Sunny, ji man pateikė savo el. Pašto adresą ir mobiliojo telefono numerį. Aš susisiekiau su juo ir jis mane patikino, kad per 48 valandos mano vyras grįš pas mane. Mažiau nei per 48 valandas mano vyras grįžo prašydamas atleidimo sakydamas, kad tai velnių darbas, todėl iki šiol stebiuosi šiuo stebuklu, negalėjau įsivaizduoti, bet kai tik burtai buvo išduoti, aš pastojau ir pagimdžiau savo trečiąjį vaiką. Jei jums reikia pagalbos iš jo, galite susisiekti su juo el. paštu: drsunnydsolution1@gmail.com Arba „WhatsApp“ arba paskambinkite jam dabar: 2349030731985
Dr.Sunny taip pat gydo:
1. ŽIV / AIDS
2. HERPES 1/2
3. VĖŽYS
4. ALS (Lou Gehrig liga)
5. Hepatitas B?
6.Jei norite pastoti

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

dainius

2018-03-02 13:21

Turi gražią Dievo dovaną - toliau savo talentinga plunksna spalvingai piešk kelionų vaizdus, aprašyk indomius susitikimus su žinomais źmonėmis. Rašyk!

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media