2024 m. kovo 29 d., Penktadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistas irgi žmogus

*print*

Archyvas :: Docentas daktaras Virgilijus Juodakis: Keturi muilo gabaliukai

2015-08-18
 
Virgilijus Juodakis

Virgilijus Juodakis

 

Virgilijus Juodakis

Keturi muilo gabaliukai

 

Kaune po Telšių atsiradau pavasarį. Iki rudens, kai reikės eiti į mokyklą, dar buvo visa vasara. Kad laisvalaikiu  nešliaužiočiau pavartėmis, dažną dieną mane pasiųsdavo pas tetą Valeriją Tilvikienę patalkinti sodo darbuose. Ji gyveno už aerodromo,  Birutės vardu vadinamame Kauno priemiestyje, netoli Botanikos sodo ir šalia Senavos plento. Čia teta turėjo visą hektarą užimantį sodą, kurį Tilvikai buvo užsiveisę prieš karą. Kaimynystėje sodybą turėjo garsus sodo kultūrų selekcininkas Ipolitas Štaras. Jis tetai buvo parinkęs geriausių ir naujausių to meto obelų, kriaušių, slyvų, įvairių uogakrūmių. Derliui suskinti reikėjo daug rankų. Su pusbroliu Aliumi ištisas dienas ėjome apie krūmus. Rudeniop ir apie vaismedžius. Derlių teta vežė turgun parduoti, o obuolius žiemą net į Leningradą (dabar Sankt Peterburgas) sunkvežimiu nugabendavo. Kiek derliaus dorojimas beužimtų laiko, laisvalaikio vis vien sočiai  likdavo.

Kad nesišlaistyčiau gatvėmis, motinėlė sumanė mane mokyti muzikos. Per pažįstamus ir gimines susirado, sužinojo, kad smuiku groti galima pasimokyti pas muzikos pedagogą Antaną Rauchą. Sužinojo ir nuvedė pas jį į namus Žaliakalnyje. Jis patikrino mano klausą, ritmo jausmą ir pasakė, kad labai tinkamas muzikos mokytis. O kai su mama įsikalbėjo ir sužinojo mudviejų likimus, kad esame pirmojo vežimo tremtin pabėgėliai,  atnešė smuiką ir čia pat iškart pradėjo pirmą pamoką. Motinėlė bandė išsiteirauti, kiek jo paslaugos kainuos, bet A.Rauchas į jokias kalbas tuo klausimu nesileido. Nieko nereikia, sakė, dar nežinia kas iš viso to gali gautis. Po pirmosios pamokos liepė  smuiką neštis namo ir mokytis ne groti - dar toli iki pradžios - o tik taisyklingai laikyti instrumentą ir brūžinti smičiumi aukštyn žemyn per laisvas stygas. Tokia buvo pradžių pradžia.

O toliau du kartus per savaitę kėblinau aukštyn į Žaliakalnį ir retkarčiais nešdavau mokytojui vieną ar du gabaliukus ūkinio muilo. Dalykas tas, kad ligoninėje per jos rankas ėjo visos ligoninės paklodės, užvalkalai ir balti chalatai į skalbimo cechą, o  vėliau jau švarūs atgal iš jos sandėlio į palatas ir kabinetus. Čia mama ir „sutaupydavo" vieną kitą gabaliuką muilo, kuriuos aš ir nešdavau kaip mokestį už muzikos pamokas.

Kai rudenį atėjo laikas peržengti Kauno Juozo Gruodžio muzikos mokyklos slenkstį, mano muzikiniai duomenys jokių priekaištų nesusilaukė. Bet vienbalsiai buvo nutartą, kad mano pirštai stamboki (o sulig amžiumi jie dar pastorės), todėl man pasiūlė mokytis ne smuiku groti, o violončele. O man kas? Nieko nenutuokiau. Bet jeigu A. Rauchas taip sako, tai tebūnie. Taip aš patekau į violončelininko Domo Svirskio rankas. Vėl brūžinti smičiumi, vėl mokytis kaip jį dešine ranka dera laikyti, kaip kairioji turi būto laisvai prie peties prikabinta. Kojos va taip, nugara kitaip. Po kurio laiko naujasis  mano muzikos mokytojas padėjo rasti ir nupirkti violončelę, muilo nebenešiojau, nes už mokslą čia mokėti nereikėjo. Toks buvo  mano antrasis startas į muzikos pasaulį.

„Muzikalka" buvo čia pat už vidurinės mokyklos kiemo nedidelėje gatvelėje. Buvo patogu, jeigu reikėjo, iš paskutinių pamokų pabėgti ir po minutės atsirasti pas D. Svirskį ar kitokiuose užsiėmimuose. Mat dauguma būsimų muzikantų čionai rinkdavosi būtent po pamokų vidurinėse, todėl tvarkaraščiai buvo sudaromi vakarop, po pietų. Kažkodėl mažai ką pamenu iš šios muzikos mokyklos. Labiau pamenu tik dvi naujienas - pirmas repeticijas mokomajame orkestre ir muzikavimą su akompaniatoriumi.

Orkestre nauja buvo tai, kad groti reikėjo ne taip, kaip tau norisi, o derėjo atidžiai sekti dirigento mostus ir tiksliai paklusti jo reikalavimams. O kai groji solo vienas, pasirodo, akompaniatorius turi sekti tavo didesnius ar mažesnius nukrypimus. Šitai man kur kas labiau patiko, nes galėjau muzikines frazes „išdainuoti" kaip man patiko ir norėjosi. Ir retardanto, ir acceleranto buvo mano valioje. Todėl scenoje baigęs groti užduotą ir mintinai išmoktą pjesę, negalėdavau prisiminti, kaip dėliojau ir vyniojau frazes. Aš nevaldžiau melodijos, ji mane valdė. Taip nutikdavo ir čia, mokykloje, ir Vilniuje, kai laikas nuo laiko atveždavo mus pasirodyti Vilniaus konservatorijos pedagogams. Tos išvykos, tikriausiai, buvo ataskaita pedagogams, o mums lyg ir egzaminas.

Dar pamenu nuostabų privalomojo fortepijono dėstytoją Stupelį. Ta privaloma disciplina niekam iš instrumentalistų nebuvo prie širdies. Todėl ir aš mažai lankiausi tose pamokose. O gatvėje ar koridoriuje tave sutikės Stupelis prisimerkęs valiūkiškai klausdavo - gal žinai, kur Juodakis? Kai sutiksi, pasakyk, kad jo laukiu klasėje. Ne man vienam jis taip porino. Buvo smagu užtikrinti, kad būtinai pasakysiu, kai sutiksiu.

Visiškai nežinau, kaip nutiko, bet atsimenu save grojantį kavinės „Tulpė" orkestrėlyje. Anoks ir orkestrėlis, tiesiog paprasčiausia nedidelė kapela. „Tulpe" dabar vadinosi prieškarinė „Kondrato" kavinė. Ji buvo Muzikinio teatro pašonėje, tarp teatro ir Centrinio pašto. Kapelos organizatorius, o gal derėtų sakyti - tvarkdarys, buvo smuikininkas Vladas Kaminskas. Prie pianino sėdėjo kompozitorius Viktoras Kuprevičius. Kiekvieną laisvą minutę jo mintys vis sugrįždavo prie varpų muzikos temos. Ne visada, bet būdavo dar akordeonas ir aš su violončele. Štai ir visas ketvertas, kuris ne kasdien, o tik savaitgaliais užpildydavome kavinės erdvę svajingo tango ar lyrinio valso melodijomis. Štrausas, Valdteifelis... Mane, kaip jauniausią, neretai pasiųsdavo prie antro ar trečio staliuko nuo pakylos paklausti, ar mes ne per garsiai muzikuojame, ar netrukdome jiems kalbėtis. Ant staliukų būdavo tik kavos puodeliai ir pyragaičiai lėkštutėse. Jokio pijokavimo. Tik nedidelėse taurelėse kažkas žalio arba rudo. Kaip dabar suprantu, čia rinkdavosi intelektualai. Taip jie prisimindavo prieškario laikus. Ir blaivios kavutės tradicijas palaikė. Kita tradicija buvo ta, kad čia grodavome ne vakarais, o nuo  pietų meto iki pavakario. Baigus darbą, ansambliuko vadovas čia pat išmokėdavo uždarbį, kiek buvo įprasta mokėti už vakarą.

Pokario metais buvo muzikantų stygius. O žmonės savaitgaliais vis vien ėjo poromis prie altoriaus ir namuose reikėjo muzikos sveteliams palinksminti. Buvo ir kitų progų samdyti muzikantus. Tad Kauno kavinių nuolatiniai muzikantai savaitgaliais skubėjo į pelningesnes vietas. Taip ir atsirasdavo man vieta. Vieta ir mokykla, nes tai buvo visai kita patirtis nei mokykloje. Ir iš lapo skaityti teko pramokti, ir iš klausos neretai prisieidavo „patūravoti", ir iš saksofonui ar altui parašytų gaidų kažkiek pritarti. Kai nesugebėdavau gaidų sekti, mane visada gelbėjo piccikato. Tai stygų gnaibymas pirštu ritmui pabrėžti. Taip buvo sutarta. Tai man padėjo vaizduoti pilnavertį muzikantą.

Netrukus mane pradėjo kviesti groti panašioje kapeloje dar vienoje vietoje. Tai buvo antru aukštu vadinama kavinė visai šalia Soboro.  Čia buvo  visiška priešingybė „Tulpei". Muzika čia buvo reikalinga tik vakarais. Triukšmas, girtos šnekos, šokiai platesniame praėjime tarp staliukų per salės vidurį. Atmosfera buvo slogi. Labiausiai žeidė supratimas, kad čia tave samdo lėbautojai. Jie tau sumoka, o tu turi paklusniai groti. Bjaurus jausmas. Tikras pažemintojo sindromas. Nesmagu.

Mano laimei nutiko taip (ir vėl nežinau kieno dėka), kad vietoje kavinių atsidūriau Kauno Operetės teatro orkestre. Ne kiekvieną vakarą, bet tik kai eidavo tam tikri spektakliai. Čia vėl kitokia disciplina, kitokios gaidos, dirigento diktatas ir... puikos, nuostabios melodijos. „Marica", „Monmartro žibuoklė", „Erelio plunksnos",  "Bajaderė",  „Vestuvės Malinovkoje"... Ir dar tie nuostabūs komikai Stanevičius su Mikalausku. Scenoje jie nesijuokė. Buvo rimti ir replikas mėtė rimtu veidu. Jas palydėdavo savotiškais krustelėjimais. O publikos juokas bangavo per balkonus ir pilną parterį... Ne darbas, o tikra šventė būdavo tokiais vakarais.  Dievaži, nežinau ką ir kaip tada pajėgiau groti. Juk buvau tik trečio kursas moksleivis muzikos mokykloje. Bet grojau. Neišvarė. Ir dar kažkiek mokėjo mėnesiui pasibaigus. Ne algą, o tam tikras sumeles už spektaklių skaičių.

Beje, lyginant su šių dienų simfoniniais ar estradiniais orkestrais, operetės kolektyvas buvo grynai vyriškas - vienintelė moteris jame buvo smuikininkė keistu vardu Pulcherija. Šitą faktą visada dabar prisimenu, matydamas, kad šiandien orkestruose tvirtą pusę sudaro moterys. Ne naujiena matyti ir tūbą pučiančią, ir timpanais grojančias, netgi tromboną, anglų ragą, valtorną ar kontrabosą valdančias. Ir fagotą, ir piccolo, ir violončelę ir kitus instrumentus šiandien moterys užtikrintai valdo. Ir dirigenčių jau yra, ne vien vyrai... Keičiasi lapai margo svieto...

Tą vasarą, kai pavasarį baigiau vidurinę ir kartu Kauno muzikos mokyklas, vėlgi tas patas Vladas Kaminskas pakvietė mane važiuoti Palangon groti senojo, tada dar nesudegusio, „Jūros" restorano kapeloje. Sakė bus ir uždarbis, ir nakvynė bendrabučio tipo name ir maitinimasis už savikainą darbovietėje. Kodėl ne? Iki rudens, iki bus laikas stoti į Konservatoriją Vilniuje, buvo dar gražaus laiko. Žinoma, sutikau.

Taip viskas ir buvo. Tik groti teko viską be gaidų. Kapeloje mes buvome šeši muzikantai. Visi patyrę vilkai, išskyrus mane, jauniklį. Griežėme viską, ką kapelmeisteris užvesdavo, o vakarop, kai įsismaginusi publika pradėdavo šokti, dažnai teko tenkinti kieno nors norą ir groti užsakytą šokį. Užsakymo kaina guldavo į „bendrą kasą", kurią, restoranui užsidarant, šefas visiems padalindavo po lygiai. Taip prilašėdavo antroji alga. Būdavo, žinoma, dienų ir be šitų arbatpinigių.

Po darbo čia pat visi kartu ir pavakarieniaudavome. Retkarčiais tokios vakarienės metu prie mūsų prisėsdavo ir  restorano direktorius. Kartą prisėdęs pasiguodė, kad kariuomenė atima iš jo kalkuliatorių. Reiką ieškoti naujo. O kas tai per pareigybė, paklausiau. Jis viską paaiškino. Aš nejučia ėmiau ir pasisiūliau, kad galiu pabandyti imtis šito darbo. Iki pietų - kalkuliatorius, vakare - muzikantas. Viskas gražiai derinasi, vienas kitam nekliudo. O ką, atsakė direktorius, imk ir pabandyk. Ir pabandžiau.

Kalkuliatorius lyg ir virtuvės viršininkas. Be mano žinios joks patiekalas iš virtuvės negalėjo būti pateiktas lankytojams, kol aš neparagausiu ir nepasakysiu jog tinka, skonis geras. Ši pareiga man buvo pati keisčiausia iš trijų, kurias privalėjau vykdyti. Kaip kelrodis man buvo įteiktas keturių pirštų storumo žinynas „ Valgių receptai". Rusiški, čekiški, latviški, bulgariški, kaukazietiški.. . Čia gramais ir miligramais buvo nurodyta, kiek ko turi būti kotleto ar kokios sriubos porcijoje. Pagal šitą foliantą aš privalėjau tikrinti ar būtent tiek virėjos įbėrė druskos ar cukraus į patiekalą, ir antra - pagal nurodytus normatyvus apskaičiuoti kiek už tą ar kitą patiekalą turi susimokėti „Jūros" lankytojas. Vienok niekas niekada netikrino, kiek ko yra įdėta patiekalan. Lygiai kaip niekam nerūpėjo, kokiomis sąlygomis laikomi atvežti produktai.

Vieną rytą atplazdėjo palėpėn į mano „kabinetą" išsigandusi vyriausioji virėja -  vajėzau, kunkuliuk (taip ji kreipdavosi, užuot kalkuliatoriumi vadinusi), ką daryti? Vakar atvežė daug tos virtos dešros, o ji per naktį ėmė ir pasmirdo sandėlyje. Ką darysime? Nurašyti juk nevalna...

Be ginčo sutarėme - kepame tos dešros ripkas ant sviesto, kad kvapas būtų gardesnis, ant viršaus - kiaušinį ir daug, daug daug pipirų, kokių tik turime. Negailėti. Dar kokių nors, ką turime, kvapnių žolelių. Irgi negailėti.

O aš atsiverčiau savo kalkuliacinį talmudą, susiradau skirsnį su kaukazietiškais patiekalais ir pritaikiau kažkokį receptą. Kainą užkalkuliavau kuo mažiausią. Pavadinau „Kaukazietiškai pakepinta dešra".

Po pusvalandžio net palėpėje pasklido sviesto kvapas. O virėjos vos suskubo suktis kilnodamos keptuves su kaukazietišku patiekalu.

Bet viena bėda - ne bėda. Vėl atpūškavo vyriausioji. Vajėzau, dejavo, kunkuliuk, ką daryti? Justas Paleckis su vaikiu atėjo papietauti ir užsisakė tą pasmirdusią dešrą. Ką daryti? Gal sakyti, kad pasibaigė, nebeturime? O gal vien pipirus su krapais lėkštėn dėti ir tik ant viršaus skibinėlį tos dešros? Garstyčių uždrėbti...

Dviguba apgaulė man pasirodė dalykas netaktiškas. O, be to, atėjęs čia papietauti, tas J. Paleckis toks pat pilietis kaip ir visi kiti čia atėję. Paliepiau duoti iš eilinės keptuvės. Kaip visiems kaukazietiško patiekalo mėgėjams.

Bet nenustygau vietoje savo palėpėje. Nusileidau virtuvėn ir kartu su virėjomis pro pravertą plyšį lango užuolaidoje stebėjau tas kaukazietiškas vaišes. Labiau žiūrėjau į jaunikaitį, maždaug vienmetį su manimi pagal išvaizdą. Ir kas? Ogi nieko. Skaniausiai sušveitė ir jis ir jo sūnus, dabar diplomatas ir europarlamentaras. O Paleckis buvo tas pats žemaitis, kuris mano klasėje lankėsi...

Ar sveiki išliko tą vakarą - nežinau. Mano viduriams nieko nenutiko. Pirmą kartą viešai išpažįstu šia savo „nuodėmę".

Gera knyga tas kalkuliatoriams skirtas talmudas. Nori - pabrangini patiekalą iki reikiamo lygio, nori - papigini. Viskas priklauso nuo to, kiek kokių pipirų ar kitokių prieskonių prirašysi į kalkuliacinius lapus. Svarbu nutuokti, kiek ir ko turi virtuvė. Nesvarbu, kad virtuvė neįbers tiek pipirų, kiek užprogramavai. Svarbu, kad patiekalų kainos būtų pelningos restoranui. Tada ir įmonės finansinis planas  gražiai vykdomas ir premijos atsiranda ir sandėlyje šiokios tokios atsargos po truputėlį kaupiasi.

Beje, apie tas atsargas aš sužinojau tik paskutinę dieną, kai virtuvė nebedirbo, kai visi popieriai buvo sutvarkyti, visi darbuotojai ruošėsi namolei. Būtent tokią dieną virtuvės vedėja pakvietė mane į maisto sandėlį. Kunkuliuk, tarė vedėja, čia šis bei tas yra likę, kas į tavo gerai sukalkuliuotus patiekalus netilpo, taip sakant nubyrėjo nuo lankytojų lėkščių. Pasirink, sakė, kas tau prie dūšios, ką norėtum namo parsivežti. Tau pirmenybė. Kas liks - mes pasidalinsime.

O buvo čia visko. Ir miltų, ir makaronų, kruopų, riebalų, žinoma - ir pipirų su laurų lapais, cukraus. Ne maišais, bet pusmaišiais buvo. Buvau nustebęs, bet padrąsintas prisipyliau pilną portfelį razinų. Jos man atrodė labai brangios ir dieviško skonio... O pilnas portfelis - ištisas lobis.

1954 metais buvo labai striuka su maisto produktais. Kai parvažiavęs namo mamai išdidžiai kaip didžiausią turtą įteikiau razinas, man buvo keista, kodėl ji nesidžiaugia. O kai papasakojau, kad ten buvo ir makaronų, ir kruopų ir miltų, ji kažkaip kaltai šypsojosi ir paslapčia net ašarą nubraukė...

Po restorano uždarymo pagal šventą tradiciją personalui priklausė baigiamasis balius. Prieš tai porą dienų truko visokiausių popierių tvarkymas. Man priklausė sutvarkyti virtuvės apyvartos dalykus. Gauta, išlaiduota ir t.t. Prieš tą bendrą vakaronę visa mūsų kapela in corpore nudrožėmė paskutinį kartą nuplauti „griešną kūną" jūroje. Pliažas visiškai tuščias, žvarbokas vėjelis ir visai simpatiškos bangos. Kelis kartus mostelėjau peteliškės grybšnius ir atsisukęs pamačiau, kad atsidūriau gana tolokai nuo kranto. Aš - link jo, o bangos mane stumia nuo jo. Šiaip ne taip visiškai uždusęs pasiekiau krantą toli dešinėje, vos ne prie žvejų kaimelio už vaikų pliažo.  Pilnai supratau, kas yra skendimo baimė. Nuo to laiko tiesiog nebemoku plaukti. Nelaiko manęs vanduo ir tiek. Dugnas traukia. Nuo tada tik su vaikučiais seklumoje varlinėju.

Per visa tai  pavėlavau, ką ten pavėlavau - visai neatvykau į stojamuosius egzaminus konservatorijon (dabar muzikos ir teatrinio meno akademija). Kai dėl visa ko visiškai po laiko prisistačiau, labai nustebau, kad esu priimtas. Ir dargi stipendija bei bendrabutis man skirti. Įdomu, kaip popieriuose visa tai buvo apiforminta... Patekau į prof. Povilo  Berkavičiaus klasę. Taip prasidėjo Vilniaus periodas mano gyvenimėlio kelyje.

Paskutinį kartą atnaujinta: 2015-08-18 08:15
 
 

Komentarai (1)

Jūsų el. paštas

Aldona

2015-08-18 12:27

Dieve, kiek žmogus visko gali...

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media