2024 m. kovo 29 d., Penktadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistas irgi žmogus

*print*

Archyvas :: Docentas daktaras Virgilijus Juodakis: pas antrąją mamą

2015-07-15
 
Virginijus Juodakis

Virginijus Juodakis

 

Virgilijus Juodakis

 

Pas  antrąją  mamą

 

Kiek vėliau po manęs iš tremties taipogi parbėgusi Žemaitijon mano mama iš gerų žmonių išgirdo, jog apie mudu kažkas teiraujasi, ieško, šniukštinėja. Tad ėmė ir paslėpė mane Telšiuose pas mano krikštamotę Agotą Bražiūnienę. Ji buvo man tikra antroji mama, tikra nuostabi kūma, kaip žemaičiai vardija. Ji su mano mama buvo pažįstamos, kaip sakoma, nuo jaunumės. Abi maždaug tuo pačiu metu ištekėjo, abi tuo pačiu laiku pasigimdė po sūnelį. Abi buvo mokytojos. Abi sutarė būti krikštamotėmis savo pirmagimiams. Abi netekusios savo vyrų per „geradarius" iš rytų. Mano tėtis lageriuose žuvo 1943 metais, o Feliksas Bražiūnas, taipogi mokytojas, buvo suimtas  1940.08.13 ir kalėjo liūdnos atminties Komijos lageryje Abėzėje. Po kelių metų jam nusišypsojo laimė gyvam grįžti Lietuvon, bet kai mano mama pas kūmą ieškojo saugaus prieglobsčio man, Feliksas dar buvo lageryje. Tad lengva suprasti, kad kūmai reikėjo neeilinės drąsos ir pasiaukojimo priimti mane. Ji ne tik priėmė, bet ir, be jokių abejonių,  per pažintis sugebėjo įtaisyti mane mokyklon Telšiuose. Be jokių dokumentų, be jokio supratimo kaip lietuviškai rašoma. Net nežinau, kurion klasėn mane įkišo. O laisvesnę valandėlę ji ir jos sūnus Antanas pakaitom mane pratino prie lietuvių kalbos rašybos gudrybių. Painiausias dalykas man buvo nosinės raidės. O muzikos pradmenys tiesiog kėlė siaubą. Pamenu, kad ne vieną kartą iki išnaktų sėdėjau prie kažkokiais taškais su vėliavėlėmis primargintų penklinių ir verkiau. Tiesiog blioviau pykdamas ant savęs, kad esu tiek kvailas, jog negaliu suprasti kas čia ir kaip. Nors balsą ir muzikinę klausą turėjau, pasirodo, gerus. Pamenu, kad kažkokia proga buvo pilna nedidelė salė žmonių, o aš su panašaus ūgio vaikinu dviese scenoje  traukiu kažkokią dainą duetu. Kas per daina buvo, žinia, neatsimenu. Tik žinau, kad staiga mano balsas kad šoko aukštyn, kaip dabar sakyčiau, visa oktava, o nušokti žemyn nemokėjau. Niekaip nepasisekė. Taip ir baigėme koncertą vienas normaliu balsu, o aš falcetu vos ne sopranu. Žymiai, žymiai vėliau iš kūmos sužinojau, kad tąsyk duetu traukiau su Raimondu Kašausku. Dar vėliau Vilniuje ne kartą su juo buvau susitikęs, buvome pažįstami, bet apie tą duetą taip ir nekilo reikalas prisiminti.

Pamenu, kad neretą vakarą kūma su manimi ir Antanu eidavome nakvoti tai pas vienus, tai pas kitus jos pažįstamus. Taip būdavo tada, kai pasklisdavo žinia, jog naktį žmonės būsią suimami ir vežami tremtin. Bet ir tokiais vakarais suaugusieji vaizduodavo, kad jiems labai įdomu ir suorganizuodavo mus, vaikus, vietinius ir ateivius, vaidinti žemėlių teatrą. Tam tereikėjo pakabinti ištiestą paklodę, lempos anapus ir įvairių pagal sumanymą figūrėlių iškarpų. Na, o veiksmas ir tekstai jau būdavo mūsų fantazijos dalykas.

Kažkodėl ryškiai įsiminė keli paveikslėliai iš savaitgaliais veikusio turgaus. Ypač rudenį, kai jau prekiavo nukastomis bulvėmis žiemai. Bulvės maišais, o didžiuliai agurkai - kapomis. Kapa - tai 60. Agurkai didžiuliai, storumo sulig riešu. Dabar tokių vėlyvų agurkų nebėra. Šeimininkės agurkus žiemai raugti yra priverstos liepos mėnesį. Esu ir mokslininkų agronomų klausęs - kur dingo rudeniniai? Sako - nežinome.

Su bulvėmis susijęs ir toks mano prisiminimas iš Telšių. Mokykloje davė užduotį parašyti įspūdžius iš vasaros. Aš kad drožiau žemaitiškai žodžiais apie tai, „kap mergos ein per lauką kinkoudamos kap žonsys ir kaup bolveles". Žinoma, gavau kuolą. Bet niekaip negalėjau suprasti - argi žemaičių kalba ne lietuvių kalba, kad nevalia taip rašyti? Juk ten kaime tik taip ir rokoujas.

Dar ten gavau kuolą iš, berods, rusų literatūros. Taip vadinosi tos pamokos. Atsakinėdamas apie L. Tolstojaus „Karą ir taiką" bandžiau įrodyti, kad prancūzai pralaimėjo dėl didelių šalčių Rusijoje. Taip man diktavo prisiminimai apie šalčius Komijoje.

Kaip kūma bespaudė mane mintinai išmokti nosines raides, vis vien likdavo šiokio tokio laisvalaikio. Tokiais atvejais man tereikėdavo nusiristi nuo namo slenksčio per daržus pakalnėn ir  atsirasdavau krepšinio aikštelėje. Čia visada būdavo krepšinį žaidžiančių. Priimdavo ir mane. Buvau mažo ūgio ir storokas, todėl mane klebonėliu vadindavo. Bet ne aš čia būdavau svarbiausias. Svarbiausias būdavo didžiausios pagarbos apsuptas Stasys Stonkus. Prieš jo komandą žaidžianti komanda vietoje Stasio galėjo aikštelėje turėti tris žaidėjus. Telšiuose ir baigėsi mano krepšinio karjera.

Kitas užsiėmimas buvo žaidimas monetomis. Pinigėlį taukšt į sieną ir matuoji - jeigu sprindžiu pasieki prispausti kurią nors kito žaidėjo ant žemės gulinčią monetą, tai ir pasiimi ją kišenėn. Gal ranka taiklesnė buvo, gal sprindis buvo didesnis, bet man gerai sekėsi. Namuose kelios saujos kapeikų prisirinko. Kai buvo paskelbta pinigų reforma, popierinius červoncus keitė į kitokius popierinius rublius, berods santykiu 10 į 1. O metalinių kapeikų reforma nepalietė. Kapeikos liko tos pačios. Tai netikėtai pasijutau ganėtinai turtingas.

Vieša paslaptis buvo karo pirmomis dienoms nutikusi tragedija Rainių miškelyje. Bet kalbėti apie ją mums, vaikams, buvo griežčiausiai draudžiama. O ką jau bekalbėti apie norą kurią dieną nukakti ten ir pasižvalgyti. Taip ir likau ten nenukulniavęs.

Tokie tėra mano prisiminimai iš Telšių. Tiesa, dažnai ir labai ryškiai prisimenu skersai gatvės gyvenusią keistą senolę. Ne tik prisimenu, bet neretai pabandau daryti taip, kaip ji darė,  bet neskanu. Dalykas tas, kad senutė prie namo turėjo gražų  sodelį su keliomis obelimis. Mudu su Antanu padėdavome jai rudenį derlių nuskinti ir ant aukšto sunešti, žiemai apšiltinti. O ir žiemą nueidavau jai nuo aukšto tų obuolių kiek nuimti, nes jai tai padaryti buvo keblu. Tik labai stebėjausi tada ir dabar dar nesuprantu jos skonio - nuimti nuo aukšto ji prašė vien tik jau iki juodumo supuvusius obuolius. Kitų neliesti, sakė - kol nesupuvo, kol nepajuodavo, jie neskanūs.

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2015-07-15 12:21
 
 

Komentarai (1)

Jūsų el. paštas

Danutė

2015-07-23 10:05

Buvo gerų, drąsių žmonių...

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media