Žurnalistas irgi žmogus

Virgilijus Juodakis

Taigi... Kai vienut vienas parsigavau traukiniais iš Komijos, buvau vienuolikos. Išlipau Kretingos geležinkelio stotyje ir iškart nuskubėjau prie tėvų namo, iš kurio mus išvežė ankstų 1941 metų birželio 14 dienos rytą. Name dabar gyveno penkios svetimos šeimos, bet nė viena man nei arbatos stiklo davė, nei kokio kampučio galvai po ilgos kelionės priglausti. Buvo labai skaudu. Man regis, kad kaip vaikas aš čia pirmą kartą aiškiai suvokiau, jog karas atima. O duoda tik didelę skriaudą.  Tai neteisinga. Iki tol mama viskuo pasirūpindavo kas būtina, tegu ir minimaliai. Daug ko, žinia, tremtyje stokojome, bet mano vaikiška galvelė nesuvokė tos skriaudos. Tam ir svetimas kraštas, kad būtų kitaip. O čia... Čia gi gimtinė, va čia tėvų namai, bet... Prisėdau už tėčio išaugintos akacijų gyvatvorės ir... užsnūdau.

Čia ir aptiko mane tėvų kaimynė. Vaikeli, išgirdau, ko čia atsigulei? Kas esi? Iš kur? Nagi, nagi - ar ne Virgutis? O Viešpatie, tikrai tu. Nagi kelkis, eime pas mane.

Tai buvo tėvų kaimynė Jasinskienė, berods Paulina. Jos troba buvo pilna vaikų. Dukros Irena, Danguolė, Laima, sūnus Edmundas, bene dar kelios galvos. Bet geroji kaimynė vikriai perstumdė saviškius, kad man vieta atsirastų ir aš kaip karalaitis patogiai išsimiegojau. Ir ne tik tą naktį, bet visą savaitę, ir kur kas ilgiau. Tiek prireikė, kol per turgadienių žmones jai pasisekė duoti žinią į Žutautų-Medsėdžių kaimą mano mamos seseriai Eulalijai, kad „didysis keliauninkas" parsirado. Tie Žutautai buvo tolokai nuo Kretingos, vidury drėgnų miškų. Kaimu vadinosi tik sąlyginai, nes ūkininkų sodybos čia buvo per kilometrą viena nuo kitos nutolusios. Telefono miško vidurin tada juk nebuvo, paštas ėjo netgi lėčiau nei arkliukas žingine iš turgaus.

Žinia, manęs kasdien klausinėjo „kaip ten buvo", kaip namo keliavau. Na, ir, žinoma, pasakojo „kaip čia buvo". Taip sužinojau, kad viena šeima į tėvų namus atsikraustė tą pačią dieną, kai mus išvežė. Kitos - vėliau. Knibžda įtarimas, bet tiksliai nežinau. O gal tai buvo „Jungo" ar „Samsonovo" šeimos?...

Pagaliau atėjo diena, kai į Jasinskienės kiemą įžengė dėdė Vladas Rimkus. Tai buvo stambus lėtakalbis žemaitis, mamos sesers vyras, su juo kalbėdamas turėjau užversti savo galvą gerokai aukštyn.

Netrukus į dvikinkį vežimą įsodintas pajudėjau mamos gimtinės pusėn. Ir vėl pylėsi klausimai „o kaip ten buvo?". Vėl pasakojau, kiek atsiminiau. Kai važiavome pro Raguvėlę, per Raguvos tiltą, dėdė papasakojo, jog vokietmečiu iš Kretingos turgaus grįžtančią babunytę - mano mamos mamą - potvynio vandenys nuplovė nuo tilto su visu vežimu. Taip ji ir žuvo. O gal žinau, klausė dėdė, kaip mano tėvas žuvo? Sakiau, kad tik žinią apie mirtį mama ant beržo tošies atvirlaiškio gavo. Tada aš daugiau nieko nežinojau. Dabar žinau, kai archyve tėtės bylą perskiačiau. Dabar tokią išklotinę galėčiau išskleisti:

1940 m. liepos 21 d. slaptojo agento „Jungo" pranešimas kažkokiam kapitonui kas tas toks Aleksandras Juodakis (mano tėtis);

1941 m. gegužės 29 d. slaptojo agento „Samsonovo" pranešimas;

1941 m. birželio 9 d. Kretingos LKP kadrų skyriaus vedėjos Birutės Abdulskaitės pareiškimas Apskrities NKGB skyriaus viršininkui;

1941 m. birželio 14 d. saulei tekant mus iš Kretingos išvežė;

1941 m. birželio 15 d. Naujojoje Vilnioje jį nuo šeimos atskyrė;

1941 m. lapkričio 3 d. Kraslago NKVD (Krasnojarsko) medicininės apžiūros aktas su išvada - sveikas, tinkamas sunkiam darbui;

1942  m. lapkričio 4 d. pateikta kaltinamoji išvada, kad „buržuazinės nacionalistinės" vyriausybės egzistavimo laikotarpiu, nuo 1928 m. iki 1934 m. tarnavo Lietuvos vidaus, pasienio ir politinėje policijoje, dalyvavo kovoje prieš Lietuvos komunistų partiją, buvo „socialiai pavojingu elementu";

1943 m. sausio 13 d. SSRS NKVD Ypatingojo psitarimo  nutrimu „už aktyvią kovą prieš darbininkų klasę ir revoliucinį judėjimą"  nubaustas (RSFSR BK straipsnis nenurodytas)10 metų pataisos darbų lagerio;

1944 m. rugsėjo 12 d. NKVD Temlago (Mordovijoje) slapto ( ??? ) pranešimo duomenimis A. Juodakis mirė 1944-09-10.

Byloje yra dar du dokumentai, kurie kelia nuostabą, kam jie čia reikalingi. Tai mano tėčio gimimo metrikos iš Žeimių dekanato Pagirių bažnyčios, kad gimė 1900 metais gruodžio 14 dieną ir kad 1928 m. vasario 9 d. Kulių bažnyčioje priėmė moterystės sakramentą vesdamas Emiliją Vaitkutę. Kam jų prireikė šioje byloje ?

Taigi, va taip, mielas dėdė Vladai - sveikas, tinkamas sunkiam darbui keturiasdešimtmetis vyras per trejus metus pasimirė

Nors buvo sunkaus karo pradžia, Krasnojarsko lageryje tardymo procedūros mano tėčiui buvo pradėtos 1941 m. lapkričio 4 dieną. Buvo penktas mėnuo nuo išvežimo. Tardė seržantas Usov. Jokių liudininkų nebuvo. Tardė vieną. Pirmas tardymas truko nuo 9 val. 10 min. ryto iki 17 val. 30 min. Kaltinimus kabino iš oro: „Mes žinome", „Ką veikėte, kai..." ir t.t. Protokole užfiksuota, kad suėmimo metu darbavosi savo nedideliame ūkelyje Kretingoje, o jaunystėje ir kalvystės mokėsi, ir geležinkelyje dirbo (Gaižiūnuose), ir raštininku  buvo, kai į kariuomenę buvo pašauktas  1918 metais. Nuo 1923 m. buvo paskirtas į lietuvišką policiją, čia įvairiose pareigose dirbo Kovarske, Kretingoje, Vilkaviškyje, Telšiuose, Plungėje, Kamajuose, kol 1928 m. buvo perkeltas viršininku į pasienio policiją Klaipėdos krašte. Čia vadovavo 30 km pasienio ruožo su Vokitija apsaugai nuo kontrabandininkų.

„Kokiomis aplinkybėmis buvote pervestas dirbti į politinę policiją?" - paklausė tardytojas.

Kaltinamasis paaiškino, jog 1934 m. pradžioje Klaipėda priklausė Lietuvai. Bet tuo metu Klaipėdoje jau buvo įkurta fašistinė partija „Neuman und Sass". Jos tikslas buvo atplėšti nuo Lietuvos Klaipėdos kraštą ir prijungti jį prie Vokietijos. 1934 m. sausio 18 d. prezidento A. Smetonos dekretu buvo priimtas Tautai ir valstybei saugoti įstatymas. Juo vadovaudamasi Lietuvos saugumo policija 1934 m. vasarį surengė masinius Klaipėdos krašto vokietininkų areštus. Suėmė ir lyderius Ernstą Neumanną bei Theodorą von Sassa. Iš viso 1242 asmenis. Tai labai komplikavo Lietuvos ir Vokietijos santykius. Areštuotiems prižiūrėti skubiai prireikė vokiškai kalbančių žmonių. „Aš supratau ir kalbėjau vokiškai, - aiškino tardytojui mano tėtis. - Todėl policijos departamentas ir komandiravo mane tokiam darbui į Klaipėdos krašto politinę policiją. Buvau paskirtas Klaipėdos krašto politinės policijos daboklės komendantu. Man buvo pavesta pristatinėti suimtus vokiečių nacionalistus į tardymus, parvežti į kalėjimą ir daboklę, rūpintis jų maitinimu, sanitarine pagalba, jeigu prireiktų, užtikrinti reikiamą apsaugą. Tam reikalui turėjau dešimt pagalbininkų, kuriuos privalėjau prižiūrėti, kad jie tinkamai vykdytų savo pareigas.

Ten dirbau, kol byla buvo perduota prokuratūrai.

Kai  darbas čia buvo baigtas, man pasiūlė likti dirbti „kitų šalių piliečių skyriuje", bet aš nepanorau likti dirbti politinėje policijoje, pasiprašiau atleidžiamas. Mano prašymą patenkino".

1941 m. lapkričio 4 d. tardymo protokole yra ir toks klausimas (?): „Tardymas turi oficialių duomenų, kad jūsų namuose rinkdavosi pasitarti durpyno direktorius Jablonskis, Mažutis Jonas ir kunigas Aloyzas. Susirinkę  jūs kalbėdavote antitarybinėmis temomis. Galte tai patvirtinti?". Atsakymas: „Negaliu ir nepatvirtinu, nes jokių susibėgimų mano name nėra buvę. Nuo pirmos dienos, kai Raudonoji Armija įžengė į Kretingą, mano name apsigyveno pasienio dalinio kapitonas Boršččenos, to paties dalinio politinis vadovas Vorošilov ir dar vienas kažkoks kapitonas. Va, pas juos tai rinkdavosi Raudonosios Armijos vadai".

„Ką jūs turėjote savo ūkyje?".

„Nuo 1937 turėjau 5 ha žemės šalia Kretingos, arklį, karvę, arpą ir šiaudų smulkintuvą".

 „Ar buvote užsieniuose, kur?".

„Nebuvau. Giminių ten nei aš, nei mano žmona neturime".

„Kokioms partijoms priklausėte Lietuvoje?".

„Jokioms. Nepartinis".

„Kokias pareigas vykdėte tarnaudamas viršininku vidaus policijoje?".

„Privalėjau kovoti su kriminaliniais elementais, buvau atsakingas už viešąją tvarką gyvenvietėse, saugojau asmenines nuosavybes,  prižiūrėjau eismo tvarką gatvėse ir keliuose, prižiūrėjau švarą, priešgaisrines priemones, valstybinių mokesčių mokėjimą.".

Taigi va, kokiais „faktais" ir „įkalčiais" remiantis mano tėtis 1943 m. sausio 13 d. SSRS NKVD Ypatingojo pasitarimo nutarimu Krasnojarske „už aktyvią kovą prieš darbininkų klasę ir revoliucinį judėjimą" buvo nuteistas 10 metų kalėti Stalino lageriuose. Bet tada, kai dėdė mane pirmukart iš Kretingos vežėsi pas save į Žutautų kaimą, aš viso to dar nežinojau. Lygiai kaip ir jis nežinojo, kad slaptieji agentai jau renka duomenis apie jį patį, mat ūkininkas buvo ne iš prastųjų.

                                     X X X

Dėdės Vlado Rimkaus šeimos tremties byloje yra išlikę keli iškalbingi dokumentai. Kai pirmukart jis mane vežėsi, slaptasis agentas slapyvardžiu „Jurginis" suko ratus apie Žutautus-Medsėdžius, žygiuodamas „nurodytu maršrutu".

1947 m. rugsėjo 11 d. jo pranešime sakoma, kad V. Rimkus „priima slėptis ir maitina miškinius" (originale - banditus).

1948 m. vasario 6 d. kito slaptojo agento slapyvardžiu „Juzopadas" pranešime sakoma, esą Rimkus jam sakęs, kad N. Metus pas jį sutikę 4 miškiniai (banditai). Po pranešimo agentas gavo nurodymą vėl keliauti „nurodytu maršrutu".

1948 m. vasario 18 d. išraše iš suimtosios Vaišvilaitės Adolfinos nuo Kartenos tardymo Kretingoje protokolo minima esą V. Rimkus globoja, slepia ir maitina 5 banditų (miškinių) grupę.

1948 m. balandžio 10 d. Kartenos valsčiaus pažyma patvirtina, kad V. Rimkus turi 30 ha žemės, 2-3 arklius, 3-4 karves, smulkesnių gyvulių, didelį namą, ūkinių pastatų, yra vedęs, turi tris sūnus.

1948 m. balandžio 19 d. Lietuvos TSR valstybės saugumo leitenantas vyr.leitenantas Saryčev Vilniuje pasirašo nutartį buožės-miškinių (orig. banditų) rėmėjo šeimą iškeldinti į tolimas Tarybų Sąjungos vietas. Saryčevo parašą lydi  valstybės saugumo majoro Figurin parašas „Sutinku", generolo majoro Kapralov parašas „Tvirtinu" ir LTSR prokuroro Salin parašas „Sakcionuoju".

1948 m. gegužės 22 d. pažyma fiksuoja, kad V. Rimkus, jo žmona Eulalija ir du sūnūs (Ipolitas bei Stasys) iškeldinami ešelonu Nr. 97919 iš Kretingos rajono Žutautų-Medsėdžio kaimo iki Krasnojarsko geležinkelio stoties Eniseisk. Pažymą pasirašė karinio dalinio 7555 majoras Riabov (priėmiau) ir kapitonas Ulanov (pridaviau).

1948 m. lapkričio 20 d. Tik dabar, kai jie jau  buvo nuboginti į Krasnojarsko krašto tolius, ten buvo surašytas Ypatingojo pasitarimo posėdžio protokolas Nr. 44-a. Jame nutarta buožės V. Rinkaus šeimą už antitarybines nuotaikas ir elgesį ištremti į Krasnojarsko kraštą, turtą konfiskuoti. Ten tuo metu jie jau buvo nuboginti į Bogučansko rajoną

Įdomu, kad abiejų šeimų, mano ir dėdės, pirmuose trėmimo veiksmuose dalyvavo vien pareigūnai nelietuviškomis pavardėmis. Lietuviškais vardais - vien parengtiniuose veiksmuose dalyvavę slaptieji agentai „Jungas", „Samsonov", „Jurginis" ir „Juozapatas" bei tardomoji A.Vaišvilaitė. Mūsu atveju dar ir Kretingos LKP kadrų skyriaus vedėja Birutė Abdulskaitė (vėliau Slapšienė).

                                               X X X

...Mano mama jau irgi buvo parbėgusi iš Komijos tokiu pat būdu kaip aš ir žvalgėsi kur ir kaip užsikabinti Kretingoje ar Klaipėdoje. Geri žmonės jai pašnibždėjo, kad jie girdėję, jog vietos valdžia mudviejų ieško. Ne tik mudviejų, bet ir kitų pabėgėlių iš tremties. Tad ji suskato mane slėpti - per Plungę į Telšius pas mano krikštamotę išsiuntė, o pati Kaunan pas gimines pasidavė. Tokiu būdu likome nepagauti. Kitaip garantuotai kartu su dėdės šeima būčiau išvežtas į Krasnojarsko kraštą, nes dėdės popieriuose visur fiksuota, jog turi tris sūnus, O atvykę vežti rado tik du. Mat trečiasis mano pusbrolis, vyriausias Aleksandras buvo įsidarbinęs Kretingoje ir tik savaitgaliais parsirasdavo tėvams darbuose patalkinti. Mane būtų vietoje jo pasičiupę. Bet tap nenutiko...

O galėjo nutikti. „Į ištuštėjusius Lokčimlago lagerius ir buvo iškeldinti 1941 metų tremtiniai iš Lietuvos ir Lenkijos, kaip čia, Kortkerose, taip ir toliau Vyčegdos aukštupyje. Naujakuriai buvo palikti akis į akį su rūsčiu mišku, komendantu ir maisto kortelių sistema. Tai greitai sukėlė badą ir didelį mirtingumą. Kortkeroso rajone tremtiniai buvo išlaipinti du kartus: pirmą kartą 4 km žemiau Kortkeroso ir antrą - 10 km aukščiau Kortkeroso.

Pirmojo išlaipinimo tremtiniai (34 šeimos, 108 žmonių) buvo išskirstyti į tris buvusių lagerių gyvenvietes.

Tremtiniai dirbo miško kirtimo, plukdymo ir kitus pagalbinius darbus. Šio išlaipinimo žmonių likimai tiksliai žinomi. Išlaipinti buvo 108 žmonės, iš jų 59 proc. buvo vaikai. Iš suaugusiųjų 11 proc. buvo mokytojai, Iki 1958 m. mirė 17,8 proc., išbėgo į Lietuvą savo iniciatyva 21,5 proc., suimtų ir sugrąžintų atgal buvo 17 proc.)". Tai duomenys iš ten pat buvusio su manimi vienmečio tremtinio Rimvydo Racėno atsiminimų (knygoje „Komių žemėje". Kaunas, 1995 m., p. 18). Kaip tik jis pats su metais vyresniu broliuku Valentinu 1947 m. parbėgęs, buvo sugautas ir vėl išvežtas į Komiją 1951 m.

O man pas dėdę Vladą Rimkų praleistas laikas buvo kad ir neilgas, bet įdomus ir turiningas. Pažinau daugybę žemės ūkio darbų. Ir rugiapjūtę, ir šienapjūtę, gyvulių bei bičių priežiūrą, naktigonę ir plunksnų pešiojimą žiemos vakarais, arklių kinkimą ir t.t. Pamenu ir užgavėnių šposus, kai blynų negavę bernai ant stogo roges sukėlė. Ir nagines raukti pramopkau. Tegul niekas man neaiškina, kad žąsų ganymas kaime yra didelio vargo ir išnaudojimo ženklas, kaip ne vienas inteligentas yra gyręsis. Tai normalus vaikiščių darbas. Lygiai kaip ir malkų glėbelį virtuvėn atnešti. Net samanės virimą perpratau. Taip, virė ją dėdė pirtelėjė. O kur dings žmogus, kai ir vieni, ir kiti ir visokie mokesčių bei pyliavų rinkėjai sukalbamesni darėsi jos paragavę. Itin man patikdavo, kai dėdė pasiimdavo mane pagalbon į turgų važiuodamas.

...Kartą, kai vakarop grįžome namo per Raguvos miškus, kad ėmė tratinti ir iš kairės ir iš dešinės... Mūsų žirgas piestu. O po to šuoliais per miško balas ir senų eglių šaknis. Vos išsilaikiau neišskridęs. Tokia buvo mano pažintis su karo triukšmu. Juk iki tol nebuvau girdėjęs nei tanko urzgesio, nei lėktuvo zyzimo, nei pabūklų kosėjimo, nei miršančio kareivio vaitojimo.

Kartą, kai arklius su pusbroliu Ipolitu pamiškėje dabojome, staiga iš krūmų išdygo trys miškiniai. Pakalbino mus ir vėl lyg stačiai žemę prasmego. Didelį įspūdį man padarė jų tvarkingos uniformos, antpečiai, portupėjos, auliniai batai, automatas ant peties ir šautuvai. Mano akys, tikriausiai, labai blizgėjo, nes vienas jų davė man ne tik pačiupinėti, bet ir palaikyti automatą. Kaip dabar jaunimas sako - buvo jėga.

Iš Kretingos parsiradęs Aleksandras į seną klevą kieme įkeldavo ilgą kartį su nedideliu propeleriu. Jeigu būdavo šiokio tokio vėjelio, jis sukdavo „dinamą", kuri pagamindavo kažkiek elektros. Ji atgaivindavo savadarbį „detektorių", tokį gumulą blizgančio metalo. Jį badė kažkokiomis adatomis ar apnuogintais laidais. Tada ausinėse pasigirsdavo įvairiai traškantys garsai, o tarp jų ir žodžiai. Taip mes klausėmės radijo žinių iš užsienio. Kalbėdavo rusiškai, aš būdavau už vertėją, nors tos „didžiosios tarptautinės politikos" ne ką tesuprasdavau.

Kitas mano rūpestis buvo lankytis Budrių bažnyčioje. Čia kunigas ištisą būrelį ruošė pirmai komunijai, aiškino katekizmo tiesas. Kai atėjo ta didžioji diena... Anksti ryte, prieš keliaujant į Budrius, teta davė tokį didžiulį raktą ir pasiuntė mane į klėtį šventinių batų visai šeimai atnešti. Bet ji pamiršo, kad ten medus saugomas. Taigi aš pirma medaus prisilaižiau ir tik po to batus susirankiojau. Visai pamiršau, kad komunijos einant, o juolab pirmosios, nevalia nieko valgyti. Tetai nepasisakiau, nes bijojau. Ir bažnyčioje niekam nepasisakiau, nes taipogi bijojau. Kai pajutau ant liežuvio kažką padėtą, suklusau, ar jau griūva bažnyčios pilioriai. Negriuvo. Nieko nenurijęs išsliuogiau į šventorių. Bažnyčios sienos dar negriuvo. Stovi jos dar ir šiandien. O aš taip ir nežinau, esu ar nesu priėmęs pirmąją komuniją.

Esu ir diržų nuo dėdės gavęs. Du kartus. Pirmą, kai grybaudami su pusbrolu Ipolitu susipešėme, kuris pirmas baravyką pamatėme, kam jį kašelėn dėtis priklauso. Nesmarkiai gavome pylos, su juokeliu ir pamokymu, kad visiems grybų miške pakaks.

Antrą kartą viskas buvo kur kas rimčiau.

Kartą dėdė užtiko, kad mes, vaikai, pešdami daržinėje šieną galvijams šerti, įsismaginę daug didesnių ir mažesnių urvų pridarėme. Smagu buvo žaidžiant jais landžioti ir įsivaizduoti kurmiais kokiais ar lapiukais esant. Mūsų urvus aptikęs dėdė labai supyko. Liepė nedelsiant visą galą šieno iki pat stogo nupešti, tiek kiek urvai siekia, kad jų „nė znoko" neliktų. Bet mes neskubėjome, nes nesupratome kas juose blogo. Labai apsigavome nepaskubėję.

Dalykas tas, kad po kelių dienų būrelis kariškių užėjo. Kalbėjo rusiškai, bet su jais buvo vertėjas. Klausinėjo dėdės Vlado, klausinėjo tetos Eulalijos, klausinėjo mūsų, vaikų, kas sodybon užeina, kas kaiminystėje gyvena, kas girdėti, kas ką kalba apie naująją tvarką. Ar aplinkiuose miškuose yra miškinių, ar jie užeina ir t.t. Kiekvieną klausinėjo atskirai pasivedėję, kad negirdėtų kaip kiti atsakinėjo. Visur kaišiojo nosį, ėjo trobon, klėtin, tvartan. Ir daržinėn užsuko. O užsukę kelis kartus bakstelėjo į šieno galą. Po kelių dūrių aptiko mūsų urvus urvelius nespėtus nuardyti... Jiems kilo įtarimų, kad čia kažkas slepiasi ir nakvoja.

Dėdė su samanės kvorta ir dešros rinke ėmėsi įrodynėti, kad tai mūsų, vaikiščių, žaidimai. Teta rypavo, vis mums ausis pasukdama. Mes šnirpštėmė nosimis ir nemokėjome paaiškinti, kokiems žaidimams mums tie urvai reikalingi. Po antros ar trečios kvortos neprašyti svečiai pagaliau išsikepurnėjo. Va, tada mes ir gavome diržų. Kaip dabar sakytume - geras. Bet prieš tai skubiai nupešėme visą šieno galą, kol tų urvų „nė znoko" neliko. Tik ant užpakalių kelnėse skaudūs dryžiai liko. Ilgam. O galvoje ir šiandien mintis kirba - .o gal...

Betgi kol pas dėdę Vladą gyvenau, aš jokių nakvynės ar lašinių užsukusių miškinių nebuvau matęs. Tikrai jie čia nenakvojo nei troboje nei mūsų urvuose. Nebent tyliai įslinkdavo, kai mes jau miegodavome...

Tačiau vieną atvejį pamenu, nes jame man pačiam teko dalyvauti.

... Buvo pavasaris, prieš namą kieme ir už jo darže žemę lopais dar dengė sniegas. Diena slinko vakarop. Per namo vidurį buvo erdvi ūkinė virtuvė, kur ir šeimynai virdavo ir gyvuliams jovalą ruošdavo. Kairėn ir dešinėn nuo jos buvo  kambariai. Gerasis ir blogasis galas. Tąkart čia iš viso spėko vikriai sukosi teta Eulalija. Ji keptuvėje čirškino lašinukus, pylė ant jų piene išplaktus kiaušinius. Mudu su Ipolitu nešiojome lėkštę į kairįjį namo galą, lėkštę dešinėn į kitą galą. Raugintus kopūstus ir naminės duonos bryzus. Dėdė Vladas taipogi paeiliui nešiojo butelius su šarpyliumi tai kairėn tai dešinėn. Ten prie stalų sėdėjo po keletą ginkluotų vyrų. Viename gale kalbėjo rusiškai, kitame lietuviškai. Vidurnaktyje visi iškeliavo, kas kairėn, kas dešinėn. Be jokio šūvio, be jokio triukšmo. Aš ir šiandien nežinau kas tai buvo. Dėdė nieko neaiškino, tik liepė mirtinai tylėti, kas beklaustų. Klausiamas numykdavo, girdi ir pažįstami ir nepažįstami čia buvę.

1948 m. gegužės 22 d. dėdės šėimą išvežė į Sibirą. Jie atsidūrė Krasnojarsko krašto Bogučansko rajone.

1958 m. gegužės 19 d. buvo paskelbtas TSRS Aukščiausios Tarybos Prezidiumo Įsakas paleisti žmones iš tremties.

1958 m. gegužės 20 d. (?) Vilniuje (?) surašoma IŠVADA, kad V. Rimkaus šeimą derėtų paleisti iš specgyvenvietės Bogučansko rajone, nes jis nebuvo įrašytas į buožių kategorija, kadangi nesinaudojo samdoma darbo jėga. Pasirašė Lietuvo TSR Vidaus reikalų ministerijos bendradarbis Radionov.

1958 m. liepo 1 d. V. Rimkus Bogučansko speckomendatūroje pasirašė raštą, kad jam pranešta apie leidimą išvykti iš Bogučansko ir jis sutinka keltis į Angarsko kaimą tame pačiame Krasnojarsko krašte. Taipogi jam pranešta, kad jis neturi teisės grįžti ten, iš kur buvo iškeldintas ir jam nebus grąžintas išvežant konfiskuotas turtas.

1961 m. rugpjūčio 14 d. ant dėdės Vlado jaunėlio sūnaus Stasio, kuris pradeda bombarduoti daugybę instancijų,  prašymo leisti grįžti gyventi Lietuvon, Kretingos valdžios vyrai deda rezoliuciją „Neleisti". Pasirašo Kretingos KP rajkomo sekretorius Jonušas ir vykdomojo komiteto pirmininkas Pabrėža.

1961 m. spalio 31 d.ant kito Stasio prašymo atsiranda užrašas „Leisti gyventi Lietuvos TSR, bet ne Kretingos rajone ir negrąžinant konfiskuoto turto". Pasirašė Lietuvos TSR VRM specskyriaus įgaliotinis kapitonas N.Jakovlev.

1962 m. rugsėjo 1 d. Lietuvos TSR VRM Pirmojo specskyriaus viršininko pavaduotojo majoro E.Švarco raštas adresuotas tiesiogiai Kauno miesto DŽDT vykdomojo komiteto milicijos skyriaus viršininkui drg. Abukauskui praneša, kad Rimkui Vladui ir jo šeimai leidžiama gyventi Lietuvos TSR teritorijoje, išskyrus Kretingos rajoną.

...Ką gi, negalima Kretingoje, grįžę tremtiniai įsikūrė Kauno pašonėje. Logika keistoka, bet rezultatas žymiai geresnis.

Šiandien mano gerojo dėdės sodybos Žutautuose-Medsėdžiuose laukai apžėlę savaiminiu mišku, kelius kelelius pasiglemžė krūmynai, kur troba ar tvartas buvę - tik kertiniai akmenys žymi. Nei šapelio, nei balkio galo. Lyg niekas niekad čia nei grūdą augino, nei linus braukė, nei šarpylių varvino. Tik senųjų vietos kapinaičių kauburėlis dūsauja ir milžiniškas senasis klevas pavasarį saldžią sulą aukštyn pumpuoja.