2024 m. kovo 29 d., Penktadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistas irgi žmogus

*print*

Archyvas :: Docentas daktaras Virgilijus Juodakis: …ten pradžiugs krūtinė, atgaivins jausmus...

2015-06-19
 
Virgilijus Juodakis

Virgilijus Juodakis

 

Virgilijus Juodakis

 

 ...ten pradžiugs krūtinė, atgaivins jausmus...

 

Buvau septynerių, kai mane su tėvais prieš pat karo pradžią išvežė tremtin į Komiją. Buvau vienuolikos, kai baigėsi karas.

Keista ta žmogaus galva. Kartais joje didžiausi pasauliniai įvykiai užsifiksuoja įsimindami kokią nors visai šiaip jau nežymią smulkmeną. Taip yra nutikę ir mano galvelėje. Antrojo pasaulinio karo pabaiga joje yra susijusi su kiaušinių milteliais. Karas? Nemačiau. Jo pabaiga? Nežinau. Kada tai buvo? Ogi tada, kai gavome kiaušinių miltelių. Manęs nenustebino, kad juos mums, tremtiniams, atsiuntė kažkokie amerikonai. Nesvarbu, kad jų tik dviems kartams pakako. Svarbu, kaip mama sakė, kad tai amerikonų dovana tremtiniams karo pabaigos proga. Aš tik sukau galvą negalėdamas suprasti, kodėl tie amerikonai kiašinius džiovina ir mala, juk galėtų ir nedžiovintus atsiųsti...

...Įvairiai reiškėsi karo pabaiga. Komijos sostinėje Syktyvkare buvo vietos valdžios rezidencijos. Taigi čia, žinia, gyveno ir trėmimo vietų valdžia, ir sunkiųjų darbų lagerių Intoje, Abezėje bei kitur valdovai. Kažkuriam iš tų viršininkų kažkas, gal - giminaitis, gal sūnus ar brolis, kaip sakoma - iš fronto linijos, atsiuntė koja minamą siuvimo  mašiną Singer.

Nei sargybinių nei spygliuotų tvorų mūsų gyvenvietėje nebuvo. Vienok kažkokia elementari tremtinių apskaita, matomai,  buvo, kontora žinojo, kas yra kas, kas buvo kuo. Taigi gavęs siuvamą mašiną Singer, kažkuris Syktyvkaro viršininkas per sau pavaldžius skyrius ėmėsi ieškoti, gal tremtinių moterų tarpe yra kas moka dirbti su Singer siuvimo mašina? Dar reikėjo ir vokiečių kalbos žinių, nes prie mašinos buvusi šūsnis instrukcijų, siuvimo žurnalų, iškarpų irgi vokiečių kalba. Tokia pasirodė besanti mano mama. Juolab, kad per tuos tremties metus ji buvo jau ir rusų kalbą pramokusi.

 Dalykas tas, kad 1928 metais, šešetą metų prieš man gimstant, kai mama mokytojavo netoli Plungės Kuliuose, o būsimas tėtis Plungėje tarnavo policijos nuovadoje, juodu sutarė suklaupi prieš altorių. Jokio baliaus nekėlė, tik artimi bendradarbiai vakarėliui susirinko. O susirinkę jaunajai padovanojo tada nemažą naujieną - siuvamąją mašiną Singer. Tada jaunavedys pareikalavo, kad jaunoji pirma važiuotų ir baigtų kulinarijos bei namų ruošos kursus, o tuoj po to dar ir rankdarbių bei siuvimo kursus. Po tokio dvigubo grynai moteriško išsilavinimo tėtis tarė - dabar, Emiliut, esi tinkamai pasiruošusi būti gera žmona ir šeimininke..

   ...Paliepta vykti iš Kortkeroso pirmos gyvenvietės kartu su ieškovais į Syktivkarą, mama priešinosi, nes neišmanė, ką su manimi daryti. Daug vėliau ji man papasakojo, kad laimingi ieškovai jai ne tik davė kiek laiko su barako kaimynėmis sutarti kurios mane globos, kol ji sugrįš, bet ir jos maisto kortelę globėjoms paliko, kad nebadaučiau. Ir kontoroje davė parėdymą nežymėti tebeliuose, kad nedirba, kad jos vietoje iš viso nėra.

...Mama sutarė, kad greta kitų kelių viena tokių globėjų bus irgi mokytoja, nuo Prienų kilusi buvusi Ona Matulaitytė, o dabar - tremtinė Ona Stulginskienė. Taip, teisingai atspėjote - Lietuvos Prezidento Aleksandro Stulginskio žmona, buvusi prezidentienė ponia Stulginskienė. Dalykas tas, kad ji su mano mama buvo suporuotos medžius versti miške o neretai ir kituose darbuose. Jos turėjo dvirankį pjūklą ir du kirviu. Vertė pušis, egles, kapojo šakas ir jas degino, skersavo reikiamo ilgio rąstigalius. Per sniegus atpuškavęs brigadininkas apmatuodavo dienos "produkciją". Šaltesnėmis dienomis pjūklas strikdavo, jį užspausdavo virsti nenorintis medis. Iš vietos komių paskirtas brigadininkas  kartą pamokė: „O judvi pasiusiokite ant jo, kai užstringa, kai užsinaravina, kaip grybas ant liežuvio bus slidus". Taip ir darė. Prezidentienė ir policijos nuovados viršiniko žmona. Komi respublikos miškuose. Abi jaunos, inteligentiškos, abi niekada nei kirvio nei pjūklo rakose nelaikiusios. Ir juokėsi, ir verkė šitaip darydamos, bet siusiojo. Nes reikėjo normą pripjauti, kad maisto davinio pilną normą gautų...

Pailsusios, žinia, ir senesnes dienas prisimindavo, kas ir kaip buvę iki tremties. Tą pačią dieną abi išvežė. Vieną - iš Kretingos, kitą - iš Jokubavo šalia Kretingos. Abi nuo vyrų atskyrė. Jie atsidūre Krasnojarsko Rešiotų lageryje, jos abi - Komijos respublikoje, Kortkeroso pirmoje gyvenvietėje (Pervyj učastok).

Išvežama iš to Pervyj učastok ir vėl mano mama verkė. Sėdėjo ji malkomis varomos mašinos  kuzove. Sėdėjo ne viena. Toldama mane žegnojo, kol medienos kubeliais varoma "polutorka"  dingo už posūkio miške. Buvo ruduo. Sniego dar nebuvo. Likau vienas. Be mamos, be tėčio, be babunytės. Likau vienas pasitikti paskutinės žiemos tremtyje. Vienok, kad tai bus paskutinioji žiema čia, aš tada dar nežinojau. Ir mama nežinojo, nes manė, kad netrukus ji vėl bus čionai pargabenta. Po savaitės tikėjosi būti sugrąžinta. Bet ne taip viskas susiklosė....

....Viršininko Syktyvkare žmona pasirodė besanti rusė. Paprasta, mandagi moterškė, be mažiausio pasipūtimo, kad yra labai aukšto pareigūno Komijoje žmona. Gyveno jie dideliame bute netoli  miesto centro. Nežinau, kaip ten buvo sutarta, bet mano mamai šeimininkė skyrė atskirą kambarį ir prisaskė „nesimaišyti po kojomis" kai gaspadorius busiąs namuose. Tai ji ir lindėjo savo kamputyje tyliai it pelytė. O kai viršininko nebūdavo, pas ją ištisai lindėjo smalsioji šeimininkė ir mokėsi darbuotis su Zigeriu. Mokėsi  iškarpas ruošti, įvairiais dygsniais jas jungti. Netrukus ir abi jos paauglės dukros prisidėjo. Abi buvo moksleivės. Jos buvo devintame danguje, kai prasidėjo pamokos, kaip su Singer mašina galima išsisiuvinėti ažūrinio piešinio prie suknelės pisegamas-nuimamamas apykakles ir rankogalius. O dar nėrimas vašeliu, mezgimas virbalais, kojinės kulno lenkimas, pirštuotos pirštinės, įvairios pynės ir juostelės...

Dar labiau mano mamos autoritetas pakilo, kai ji pamažėle pradėjo perteikti savo mokinėms anuose povestuviniuose kursuose įgytas namų ruošos ir kulinarijos bei kondirterijos žinis. Nemaža dalis tam reikalingų produktų bei prieskonių iš kažkur būdavo atgabenama. Kartais tekdavę net ir savaitę kitą palaukti, kol akeliaudavo koks cinamonas kompotui ar mairūnas koldūnams. 

Visos tos slaptos „studijos" baigėsi tuo, kad artėjant pavasariui mamos „darbdavė" iš Kortkeroso mokyklos atsisiųsdino mano pažangumo tabelio dublikatą (1946/1947 mokslo metų pirmieji du krtvirčiai. - LYA, F. 1, Ap. Nr. 1, byla nr. 36419, lapas 17 - 1,2) ir atgabeno mane į Syktyvkarą pas mamą. Čia sumokėjo jai už „studijas" ir pati nupirko man tiesioginį geležinkelio bilietą iki Kauno. Atėjus laikui netgi palydėjo mane į geležinkelio stotį ir įsodino į vagoną. Tas mokyklinis tabelis buvo vienintelis popierius, kuris liudijo, kas aš toks. Jokio kito dokumento neturėjau. O bilieto guti tuomet be dokumento buvo neįmanoma.

... Vagonas buvo sausakimšas. Bet buvo jis ne toks, kokiame prieš pat karą išvažiavau iš Kretingos.Tai buvo keleivinis, dabar tokie plackartais vadinami. Per visą vagoną driekėsi skersai jo išdėstytos sėdimi suolai ir miegoti skirtos lentynos virš jų. Vietos radau tik už durų kamputyje įsispraudęs. Kaip man sekėsi toje kelioneje - tiksliai nupasakoti negaliu. Tik pamenu, jog atsiradau Leningrado (dabar Sankt Peterburgo) geležinkelio stotyje. Žinojau, kad čia reikia persėsti į kitą traukinį, o prieš tai turėjau susirasti atatinkamą langelį ir užkomposteruoti bilietą, kad važiuosiu toliau, iki Kauno. Taip ir padariau. Kelias valandas reikėjo laukti, o buvau labai alkanas. Keletos rublių, kuriuos mama buvo įdavusi kelionėje ką kramtomo nusipirkti, nebeturėjau, nes vatinukas ties vidine kišėne buvo perpjautas ir pinigai pavogti. Laimei, bilietą turėjau išlikusį, nes kitoje kišenaitėje buvo paslėptas.

Tada man kilo išganinga mintis - nusivyniojau nuo kaklo šaliką ir leidausi per laukimo salę visiems iš eilės siūlydamas jį pirkti. Ilgai nesisekė subizniauti, kol pagaliau kažkokia moteriškė susimylėjo ir pasiteiravusi kodėl pardavinėju, nupirko. Tada moviau tiesiai prie bufeto salės kampe ir už visus tris ar du červoncus nusipirkau kelis sumuštinius su raudonais ikrais. Daugiau nieko valgomo bufete nebuvo. Dar gavau ir stiklinę arbatos.

Daugiau nieko iš Leningrado nepamenu.

O toliau buvo Daugpilio peronas. Čia vėl reikėjo persėsti, todėl užkompostiravau bilietą, kad važiuosi iki Kauno ir perone ieškojau vandens atsigerti. Mano dėmesį patraukė būrelis lietuviškai kalbančių moterėlių. Lietuviškai kalba ...Taip seniai negirdėta... Stovėjau ir klausiausi tarsi muzikos. „Ko čia stypsai, eik šalin kur ėjęs", -išgirdau. Bet kitas balsas paklausė - „Iš kur keliauji, vaikeli?"  Pajutau, kad nebereikia slapukauti, nebereikia bijoti ir pasipasakojau iš kur ir kurlink taikau. Vaje, kas čia prasidėjo... „Gal ten tokia pavardė buvo? Gal ten sutikai... O tokios nežnai?...Su trimis vaikais buvo...". Ir ėmė visos traukti iš savo nešulių kas rūkytos dešros gabaliuką, kas lašinių skibinėlę, kas sūrio, kas juodos lietuviškos duonos abišalę. Kimšau už abiejų žandų, o po to ir į kišenes. Tai buvo būrelis moterų iš Žemaitijos, kurios leidosi į tolimą kelionę saviškių ieškoti būtent į Komiją. Ne ką aš joms glėjau atsakyti. Nebent tiek, kad tame Kortkeroso skyriuje gyvenome be sargybinių, kad kelionėje manęs niekas nesulaikė, kad jokio leidimo grįžti Lietuvon neturiu...Visvien jos dėkojo man ir žiūrėjo kaip į iš anapus grįžtantį...

Viešnagė Daugpilio perone baigėsi tuo, kad atslinko man reikalingas keleivinis traukinys, o lipant į vagoną kažkokia senutė paprašė padėti jai susikelti vidun tris ar keturis čemodanus. Ji buvo kaunietė, važiavo namo. Vagone susįdome greta ir...

Viskas, filmas vėl nutrūko. Suveikė rūkytos dešros ir lašiniai su juoda duona. Apsinuodijau seniai neragautu maistu.

Kaune ta močiutė mane pasiėmė kartu, mat aš dar pajėgiau talkinti jai su tais čemodanais. Bet jos namuose visiškai atsijungiau nuo šio pasaulio. Vėliau, kai atsigavau, ji sakė, kad daug dienų be sąmonės pas ją išgulėjau. Kviestis medicinos pagalbos ji bijojusi, nes jos galva aš buvau bėglys, o už tokius... Tai ir rizikavusi lūkūriuoti, kaip dievulis duos... Išsiaiškinusi, kad man reikia toliau, į Žemaitiją traukti, mano vailokus bei vatinuką ir kitką pakeitė normalesnėmis drapanomis. Vienok liko dar dvi problemos - mano traukinio bilietas buvo tik iki Kauno (kai pirko, tokios Kretingos bilietų kasa Syktyvkare žemėlapyje nerado), o turėti pinigai buvo pavogti.  Bet senutė nuramino - jos sūnus esąs garvežio mašinistas, tad arčiau ar toliau mane ton pusėn nuvešiąs. Taip ir buvo. Dar po kelių dienų aš su juo atsidūriau Šiauliuose, o iš ten ir Kretingoje, bet jau kitam garvežistui perduotas. Kai po kelerių metų atsiradau Kaune, aš, žinoma, susiradau tos močiutės butą Miško gatvėje, bet nei jos, nei jos sūnaus ten neberadau...

O tada, Kretingoje išlipęs iš garvežio (mašinistai mane vežiojo pasisodinę greta savo krėslo) visų pirma išsiunčiau mamai paskutinį iš kelių turėtų paruoštų atvirlaiškių. Kitus buvau išsiuntęs Leningrade, Daugpilyje bei Kaune. Tada tiesiu taikymu pasileidau link tėvų namo, iš kurio per saulėtekį buvome išvežti tą 1941 metų birželio 14 dieną. Va, tėčio sodintas sodas, va šulinys, į kurį vos neįkritau, va vienos durys, kitos iš šono į antrą aukštą, trečios į verandą. Viskas kaip buvę... Tikrai kaip toj dainoj - čia paradžiugs krūtinė, atgaivins jausmus... Beliko nuspręsti į kurias duris visų pirma pasibelsti.

Bet nė vienos durys manęs neįsileido. Atsidarė, bet nei arbatos stiklo, nei pagalvės bent nakčiai ar pusvalandžiui po kelionės galvą priglausti nepasiūlė. Ko reikia, kas tu toks? Nežinom, nėra vietos, keliauk sau iš kur atkeliavęs... Penkios svetimos man nematytos šeimos mūsų name gyveno. Pas visas beldžiausi. Visi kalbėjo lietuviškai. Visi buvo lietuviai. Nebuvo čia nei rusų, nei lenkų, nei kokių kiniečių ar čiukčių. Bet visi varė lauk.

Ten pradžiugs krūtinė...

Buvo baisu. Negalėjau suprasti. Buvo skaudu. Net Kortkerose į bet kurį baraką galėjai laisvai užeiti. O čia... Čia gi savas, tėvo statytas namas. Čia užaugęs turėjau būti daktaras, visas antras aukštas tam buvo skirtas...

Sakot keliauk sau iš kur atkeliavęs? Nesulauksit. Ne tam tokį kelią sukoriau, nes čia ant kalno mūrai, čia pradžiugs krūtinė...Nė velnio, nepasiduosiu, į kaimą pas dėdę kaip nors nusigausiu. Rytoj. O kol kas pasėdėsiu už gyvatvorės, pasnausiu. Jau temsta. Tėčio sodas žaliuoja, serbentų kekės matosi... Namo gyventojai semia vandenį iš šulinio...

Toks buvo mano 1946 metų pavasaris.

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2015-06-19 14:23
 
 

Komentarai (3)

Jūsų el. paštas

Audronė

2015-07-07 18:52

Dieve, už ką tokios kančios?

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Albertas

2015-06-29 11:41

Puikiai parašyta. Sakyčiau, visas autobiografinio romano skyrius. Įtikinamai išdėstyti dokumentiniai faktai išmaniai apdoroti literatūriškai. Jei ne romano , tai bent atsiminimų knygos Virgilijaus Juodakio gyvenimas prašyte prašosi.Tikiuosi, kad sulauksime.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media