2018 m. gruodžio 13 d., Ketvirtadienis

Žurnalistas irgi žmogus

*print*

Gediminas Griškevičius: intelektualūs Palangos vartai puošia ir valstybės 100-metį

2018-12-04
 
Žurnalistas Gediminas Griškevičius

Žurnalistas Gediminas Griškevičius

Gediminas Griškevičius
Palanga

 

 

Vai, nenuobodūs 2018-ieji metai mūsų Palangoje! Nebuvo laiko rietis, reikėjo tik vaikščioti ir gėrėtis.
Vaikystėje, kurios pirmas dešimtmetis prabėgo išmintingų Lietuvos žydų statytame gaisringame Čekiškės bažnytkaimyje, Vilkijos rajone. Mes, vaikai, būriais laukdavome iš vienos ar kitos pusės - nuo Ariogalos, Pabalių ar Cinkiškių, Kėdainių atvažiuojančių vestuvininkų. „Zaras bus", - ramino didieji. „Jau jau jau, atvažiuoja!" - išrėkdavom mes, paaugliukai, bet ne chuliganiukai, garsiais, karves ganančių piemenų balsais tarsi velykinę žinią, užsikabaroję ant šventoriaus „zomatų" - krantinių akmeninių, ir dabar patvarių aptvarų, kai žvyrkelyje pastebėdavom gėlėm apkaišytas žirgų galvas su jaunaisiais ir piršliais, pabroliais, pamergėm keliose „padvadose". Žinojom, ne tušti atidunda, su „gastinčium".
Mūsų džiaugsmas ir linksmi krykštavimai buvo susiję su vestuvininkų dosniai ir dykai mėsčiojamais saldumynais - tik švyst švyst švyst į visus šonus, o vaikai - urduliais vienas per kitą, iki vieno saldainiuko susirinkdavom, nepaisydami net stipriom pasagom kaustytų kaštoninių žirgelių kojų. Bet ašarom nesibaigė nė viena diena Čekiškėj su vestuvininkais.
Kai pradinukai iki soties „prilesdavom" ne kokių pigių „bombonkių", o net šokoladinių, poniškai brangių saldainių, kurie, kaip ir iš Vilkijos kepyklos per mėnesį tik sykį atvežama balta forminė duona, laikrodukai 1954 metų, Čekiškės miestelio krautuvėse dar buvo deficitiniai. 
Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad šiame mano gimtajame miestelyje „saldžiadieniai" dar išaušdavo per švento Antano atlaidus birželį ir, žinoma, už Lašišos upelio esančios iki graudumo ir šiandien vis dar mielos „Pirmosios abėcėlės" mokyklos salėje, - jos irgi ten nėra, o iš minčių nepabėga - nei ta salė, nei mokytojų, Senelio Šalčio veidai ir visi mažiausi takiukai prie gaivios Dubysos.
Kraštotyros „akademikas", mano buvęs mokytojas Antanas Vaičius irgi pabrėžia, kad Čekiškės seniūnijoj yra ir Besmerčių kaimas.
Jau jau jau atvažiuoja, - vėl ir vėl senėdamas-rudenėdamas girdžiu savo ir kitų bendraamžių - Pranevičių Lioniaus, Karpavičių Valiuko, Valkauskų Algio nekantraujančius balsus, laukiant vestuvininkų jų tradicinių dovanų.
Vaikystė visur laukianti ir linksma. Išdykėliškai besišypsant. Saldaus, malonaus geidžianti sulaukti „greit greit greit". Dabar! Ir jaunystė: „Šokių, vyno ir merginų!"
Šie laikotarpiai, kaip ir Pavasaris, vasarų žiedai didžiajame „Visatos laike" turi unikalią galimybę kartotis.
Iškartojimai yra puošniausi Gyvenimo puokštės žiedai. Jų - nepamiršt! Žaismingos atrakcijos spalvina gyvenimus. Ne visad esi kvailas „kvailumuose".
Lietuvos miestelių karalienės Palangos gyvenime gal pats artimiausias sielovaizdžio žodis ir būtų šis - „iškartojimai". Palanga yra tobulų svajonių sostinė, taip pat ir geriausių žmonių darbų savininkė. 
„Išaušai rūškanas, drėgno, migloto ryto pažadintas, ir brėkštančios dienos šviesoje pamatėme krūvas sudaužytų butelių, kalnus šiukšlių, likusių po naujametinės nakties linksmybių, svyruojančias gatvėse vienišas figūras subliuškusiais veidais - nebylias šventinių pokylių liudininkes. Ne jos ženklina tavo atėjimą, naujasis amžiau, - ačiū Dievui, ne jos ir įkaitintų minių klyksmai didžiosiose pasaulio aikštėse naujametinėj tamsoj dundant fejerverkų šėlsmui. Jį ženklina protingų būtybių susikaupimas prie problemų, kurias tu paveldėjai iš savo pirmtako - XX amžiaus. Ir ženklina amžinieji dalykai - malda tūkstančiuose pasaulio bažnyčių, muzika tūkstančiuose koncertų salių, ekskursijų eilės muziejuose prie pasaulio meno šedevrų. Deja, ženklina ir žmonių agresija, pliūpsniais pulsuojanti be paliovos įvairiuose Žemės kampeliuose - net naujametinę, pirmąją XXI amžiaus dieną. Nugalėti agresiją - ar ne pirmutinis, svarbiausias žmonijos uždavinys, pradedant naują tūkstantmetį? Nugalėti pykčio, pavydo ir godumo demonus, kurie darko ne tik planetos veidą, bet ir tobuliausią Dievo kūrinį. Siekti meilės civilizacijos, kuri nuo mūsų dar taip toli kaip horizontas...
Per du tūkstančius metų nei Bažnyčios teologai, nei istorikai, nei meno specialistai, nei filosofai, nei rašytojai negalėjo atspėti tų žodžių, kuriuos Kristus parašė ant smėlio. Parašė ir nutrynė, o vėjas smėlį išpustė kaip Kūrėjo alsavimas išpusto visą žmogaus gyvenimą. Bandymų atspėti tų žodžių turinį buvo aibė, bet tuščios žmogaus pastangos pažvelgti į Dievo mintis ir suvokti Jo planų dydį. Mes galime tik imituoti didžiąją kūrybą, tenkindamiesi blyškiu jos atspaudu mūsų sąmonėje ir jausmuose. Žodžiai smėlyje yra mūsų dienos, leidžiamos bekariaujant, besmaguriaujant, besimeldžiant, beatgailaujant, nes mes esam visokie, esam vėjo pustomi žodžiai smėlyje /.../
Kas dar nuostabiau gali būti, naujasis amžiau, už amžinus žodžius, kuriais persikeliam į tave ir į trečiąjį tūkstantmetį? Žodžius, kaip žmogaus dvasios buvimo pagrindą, paliudijimą, kad esame kiti negu visa kūrinija."
Šiems kolegės, Lietuvai širdim atsidavusios Aldonos Žemaitytės-Petrauskienės širdies žodžiams dabar - 17 metų, bet jie ir šiandien - jaunuoliai, nes ypač aktualūs rašant naujausių laikų metraštį „Palangos bangose". Mes esam liudininkai, kad patys amžiniausi yra Dievo žodžiai pajūrio smėlynuose. Jie išsipildo. Beje, rytoj Vilniuje vyks Lietuvos žurnalistų sąjungos XVII suvažiavimas. Palangos pulkelio vardu sveikinam kolegas.
Ameriką į Palangą išmainęs ir čia 18 metų jaukiai, prasmingai gyvenęs, kūręs, knygas leidęs, ir palangietiškąjį gyvenimą savaip apdainavęs literatūrinėje visuomenėje žinomas poetas Donius Remys (1925.02.10-2013.01.17) irgi savo lūkesčius įprasmino ritmingais „smėliažodžiais" eilėraštyje „Už lango":
Už lango ošia tyliai jūra,
Bet aš lyg dykuma einu,
Kai veidą žeidžia karštas smėlis,
Tikėti laime darosi sunku.
Ir aš jaučiu, kad vasara nutolo,
Nes gėlės miršta, pažeistos šalnos,
Kaip iš širdies sušalusi krūtinėj
Ir nepajutus meilės šilumos.
Už lango ošia tyliai jūra:
Aš tebelaukiu to lietaus, kuris gaivina,
Jisai nuplautų laiko dulkes,
Ir dykumą paverstų žydinčiais gėlynais.
(Iš 1997 m. Kaune išleistos Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos nario, „Varpo" poezijos premijos laureato Doniaus Remio poezijos rinktinės „Pažinimo gėlės" (dailininkas - palangiškis Edvardas Žiba).
Vis dar prisimenu ir literato D. Remio žodžius, kai 2006 metų rudenį, po šviesaus susitikimo su ritmingai, prasmingai savo darbus visur jau daug dešimtmečių rikiuojančios prityrusios pedagogės, direktorės pavaduotojos ugdymui Zitos Paulikienės surengtos poezijos popietės Palangos „Ąžuoliuko" lopšelyje-darželyje iš lėto „kudašinom" Kęstučio gatve. „Labai jau čia pagyvenę šaligatviai, šaligatvių plytelės - girtai suskilusios, aš, va, Gedmin, vos neapsivožiau... Tokia žavi ir lietuviška toji mūsų garbstoma Palanga, o dar vis neturi stiprios „ekonominės komandos", kad galėtų veržliau spėt su laiku, sutvarkyt, kas tvarkytina ir šiuolaikiškai statyt nauja, nebijant naujovių".
1986-2002 metų laikotarpyje, kasdieninės duonos labui „tarnaujant" Kelmės, Palangos, Kretingos laikraščių redakcijoms, ypač mėgau ir daugybę kartų mielai laikraščiams rašiau įvairaus didumo tekstus apie architektų susibėgimus, konferencijas, seminarus, fiksavau jų mintis, kurių pagrindinė - Palanga yra visais metų laikais žalias kurortinis miestas-parkas, vienas iš nedaugelio Europoje susisiekiantis su jūra. „Kas būtų, jeigu..." Jeigu urbanistiniam chaosui duotum visišką, nekontroliuojamą laisvę, tai Palanga liktų beveidė, „įbetonuotomis kojomis", o sparčiai kapitalistėjantys, o tuo pačiu įžūlėjantys statytojai Kazino statytų ir parko žalčių saloje, kur peri gulbės, kur pokariu buvo šokių aikštelė. 
Kam jau kam, o palangiškiams savininkams 1990-aisiais sugriovė daugelį architektūrinių „užtvarų", draudimų, ypač perstatant, rekonstruojant asmeninius statinius, ir tai, žinoma, šimtus gyventojų labai praturtino gražiausiomis prasmėmis - juk buvę ūkiniai pastatėliai virto puošniais Svečių namais. Puiku visa, kas „Proto ribose". Kol suvokiam, ką darom neprotingai. Apie tai dažnai esam diskutavę su architektais Leonu Mardosu, Rūsna Vaineikyte, Petru Grecevičium, Audra Žukauskaite, Edmundu Benečiu, su visa Palangos „Vadovų piramide" - D. Puodžium, R. Mikalkėnu, P. Žeimiu, J. Šatkausku, Š. Vaitkum, V. Stalmoku, taip pat sąžiningai dėl šio „rojaus" estetinės išvaizdos ir išliekamosios vertės sielvartaujančiu sumaniuoju palangiškiu Z. Dokšu, su šviesaus atminimo E. Skritulsku, tarybos nariu A. Stankum. Kiek tai bekainuotų, „Palangai architektūriškai nususti negalime leisti".
Nieko naujesnio, gyvenant permainų laikotarpyje, ko nepavydi ir japonai. Anksčiau ar vėliau štormą Baltijoje „ataušina" štilis. Panašiai - viešajame gyvenime. Akivaizdūs pokyčiai į gera prasidėjo po 2010-ųjų, nors „ekonominės Palangos komandos" branduolys iš lėto išsikristalizavo ir brendo dar tada, kai meru dirbo Pranas Žeimys. Jam gražią politiko ateitį išpranašavo gerbtino atminimo aviatorius, dailininkas Vladas Palcynas. 
Dabar aš asmeniškai, kaip savo „Čekiškės vaikystėje" laukiant vestuvininkų „padvadų", pastarąjį penkmetį ir namiškiams, ir svečiams vasarotojams daug sykių, grįžęs iš įvairių Palangos pašaliukų, entuziastingai pasakojau: „Jau jau jau vėl... kažką pradėjo statyti... Jau pastatė... Jau vėl atvažiuoja".
Brangiausias yra nesuvaidintas džiaugsmas. Neskolintas. Nemeluotas. Aš prie Dubysos vaikystės Čekiškėj nesapnavau, kad 2016 m. būsiu Palangos vėliavos savininkas...
112-koje valstybių pabuvojęs, tikrai turįs teisę į analizę, palangiškio dalią pasirinkęs poetas D. Remys, beje, negailėjęs pastabėlių ir žurnalistams, be visa ko, yra pridūręs: „Tik mažiau, lietuviai, verkšlenkim. O lietuviai juk turim tą ydą. Lietuviui ir Amerika - ne šokoladinis tortas, o didelio visų jėgų išgręžimo žemė. Jei nori ką turėti - kantriai dirbk, dirbk, dirbk ir taupyk, taupyk, taupyk".
Lietuviai nėra tokie atviri savikritikai, humorui kaip rusuomenė, bijo juokauti. O, žiūrėk, va, mūsų literatė, ponia su visa pagarba Stefutė Večerskytė-Daukšienė ir jos palangiškės draugės - tremtinukės niekad niekur niekam nesakė, kad Sibire buvo labai šalta, labai liūdna. Sakė tik - „meldėmės, rašėm ir nieko neprašėm, tik į tėvynę". Liūdesio nebūtina taupyt. Nepraraskim optimizmo.
Panašūs optimistai-idealistai Palangoje, menu, buvo ir tebėra mano pažintieji pedagogai Boleslovas Normantas, Genovaitė Čeporienė-Urbonienė, Jūratis Liachovičius, Jonas Brindza, dailininkai Edvardas Žiba, Juozas Meškys, Juozas Griušys, Vladas Palcynas, Vytas Moncevičius, archeologas Vladas Žulkus, smagiai nuteikia šiek tiek jaunesniųjų palangiškių Dainoros Kaniavienės, Vidos Kusienės, Nijolės Sabaliauskienės, Zuzanos Lubienės ir kitų idealistiniai užmojai, stengiantis priartinti geidžiamus pokyčius tarp Palangos bangų ir jų nebijant. Mes turime moralinių autoritetų - tai ir Kostancija Strikienė, Jurgis Kuzmickas...
„Jokia Kelmė, jokia Ženeva neturi sielai reikšmės, jeigu ji nepaprastai dvasiškai aktyvi /.../ Bet juk gyvenimas visų pirma gyvenimas. Per buitį - į būtį..."
Taip man į Kelmę iš Tilžės, iš galop neišvengtos tarnybos tarybinėje armijoje laiške, rašytame 1974 m. kovo 9 dieną akcentavo visą genetinę Vakarų Lietuvą tarp Endriejavo-Gargždų-Palangos įsidievinęs rašytojas, Nacionalinės premijos laureatas, studijų universitete bendrakursis Petras Dirgėla (1947.02.21-2015.03.29).
Įsiminė Palangą savo vizitais nesyk pagerbusio Lietuvos nacionalinės premijos laureato (2003 m.), Gargždų miesto garbės piliečio (2007 m.) P. Dirgėlos laiško žodžiai: „Per buitį - į būtį..."
Gyvenimas neblaško jokios valtelės, jeigu Irklininkas nesiblaško, ramus, tai yra jį „apvalęs" dvasinis „štilis".
Pasiturintys tos vietovės gyventojai yra „pameilinami" svečių, o per juos - pamažėl turtėja, jei vietovė tvarkinga, tvarkoma, kad įvažiavėliai jaustų, jog čia yra laukiami, yra visos sąlygos poilsiui ir kūrybai.
Mes jaučiam, kad Palanga gražėja, auga ateičiai todėl, kad pastebimai paaugo ir vietos politikų sąmonė, jų sprendimai pasiveja europinius Laiko reikalavimus. Kaip tie Čekiškės berniukai-pokarinukai šiemet, 2018-aisiais, mes, palangiškiai, vaikiškai smalsiai ėjom - skubėjom - stebėjom, „sprindžiais" matavom Lietuvos 100-mečio „Dovanų skrynios" vertų naujų nekasdieniškų, intelektualių, dekoratyvių Palangos vartų statymą. Su vyšniaspalviais dviratininkų takais, Vasaros, Sodų žiedais-alpinariumais, su plačiais šaligatviais pėstiesiems, saugiomis perėjomis, stotelėmis autobusų, taksi keleiviams. Girdisi pagyros jau ir iš kretingiškių, Klaipėdos gyventojų: „Palanga turės Palangos kurorto vertą „vizitinę kortelę", iš tolo šviečiančią balto marmuro dygsniais. Puikus kelininkų „siuvinys" Lietuvos vasaros sostinei jos 100-mečio proga".
Lapkričio pirmąją sutiktas visad draugiškas buvęs ilgametis Palangos gimnazijos direktorius (nuo 1983 m.) Algis Karačionka irgi neslėpė džiugios nuotaikos, kruopščiai „audituodamas" apeitus naujatakius ir nepaprastai kantrų kelininkų iš Vakarų Lietuvos darbą: „Specialiai apėjau, tam atsidėjau. Žinot, viena - kai prašvilpi automobiliu, sekundiniai žvilgsniai per langą ir visai kas kita - einant, matant, jau jaučiant naujosios, išvaizdžios Palangos transporto arterijos pulsą. Reikšmingai ir pakylėtai atrodo, mums labai smagu".
Ir nuėjo, tvirtais vyriškais žingsniais išbandydamas naujų šaligatvių dekorą. Žmogus, kurio kabinete sykiu buvome irgi neeilinio Palangos įvykio-susitikimo liudininkais: gėrėme kavą sykiu su pirmąsyk pookupacinę viešnagę Palangai paskyrusiu brangiu tautai Lietuvos poetu Bernardu Brazdžioniu ir jį atlydėjusiu iškiliuoju skaitovu Laimonu Noreika. Tebesaugau tą iš A. Karačionkos „Darbo sąsiuvinio" greitosiomis išplėštą lapą, ant kurio euforiškai nusiteikęs poetas-šauklys Bernardas Brazdžionis žaibiškai užrašė ir pasirašė: „Saulėtos vasaros, gintarinių poilsio dienų ir romantiškos mėnesienos Palangos gyventojams ir jų svečiams - Bern. Brazdžionis. 91.05.24 Palanga"
Stebint būsimas Palangos dienas, matau, kaip čia važiuoja ir važiuoja vis naujos svečių voros, ir mes būsim smagūs, jų, kaip pavasario paukščių, skrendančių į Būtingės-Nidos-Papės paukščių augimvietes laukdami.
Anądien giminaitis-keliautojas, negalintis gyventi ilgiau be fotomeno ir kuprinės, žygių į kalnus Irmantas Gecevičius su neslepiama nuostaba rodė mamai - kulautuviškei, mano pusseserei Aldonai Gecevičienei: „Žiūrėk, mama, - oho, kiek daug gražių permainų kasmet vyksta Palangoje". Gera čia gyventi. tikrai gera. Todėl kasdien ir mums reikia susitvarkyt savo „Gerųjų jausmų spintelę". 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2018-12-04 15:04
 
Share |
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media