2017 m. rugsejo 22 d., Penktadienis

Žurnalistas irgi žmogus

*print*

Archyvas :: Kai gyvenimo ratą brėžia laiko raštas: 60 klausimų „Alytaus naujienų redaktoriui Romui Burbai

2017-05-05
 
Romas Burba ir rdaktorius, ir žvejys. Rosvaldo Gorbačiovo nuotrauka

Romas Burba ir rdaktorius, ir žvejys. Rosvaldo Gorbačiovo nuotrauka

 

 

Septyniasdešimt trečiuosius metus skaičiuojančiose „Alytaus naujienose" dirbo apie du šimtai kūrybinių darbuotojų, talkino bent tūkstantis neetatinių korespondentų, laikraščiui vadovauja dešimtas redaktorius. Laikraščio veidą kuria visas redakcijos kolektyvas, pirmiausia kūrybiniai darbuotojai. Tačiau, nors laikraščio redaktoriaus, bendrovės direktoriaus pavardę dažniausiai rasime tik laikraščio metrikoje, tai yra žmonės, kurie suburia redakciją, nustato ir reguliuoja laikraščio kryptis, įstatymiškai atsako už kiekvieną spausdinamos publikacijos žodį.

Gegužės 4 dieną jubiliejinį gimtadienį švenčiantis Romas BURBA yra ilgiausiai dirbantis laikraščio vadovas: 25 metai - bendrovės direktorius, beveik 20 metų - redaktorius. Jubiliejinių gimtadienių nemėgstantis redaktorius kiek pasimuistęs sutiko atsakyti į 60 Alytaus jaunimo centro jaunųjų žurnalistų klausimų.

Klausimus pateikė ne tik dabartiniai jaunieji žurnalistai nuo ketvirtoko iki dvyliktoko, bet ir buvę kursų lankytojai - studentai ir profesionalūs žurnalistai. Keturioliktus metus veikiantiems kursams vadovauja redaktoriaus pavaduotoja, vyresnioji medijų mokytoja Rūta Jasionienė.

Beje, būti kankinamas daugybe klausimų redaktorius sutiko tik primygtas argumentu, jog ką tik tokį pat jubiliejų šventęs miesto meras Vytautas Grigaravičius juk nepatingėjo ir nepasididžiavo atsakyti jauniesiems žurnalistams.

1.  60 metų - daug ar mažai?

Tikriausiai daug, nes per tiek metų spėja užaugti net trys kartos. Gaila tik, kad tie metai prabėga velnioniškai greitai. Ir tai metas, kai ateina suvokimas, kad reikia švęsti gyvenimą nelaukiant kalendorinių švenčių ar asmeninių jubiliejų.

2.  Kur gimėte ir augote? Kiek vaikų iš viso buvo šeimoje?

Gimiau kaime, o tai reiškia, kad esu gamtos vaikis. Širdyje toks ir likau, nors Vilniuje jau nuo aštuoniolikos, po to atvažiavau į Alytų. Vaikystė prabėgo keliuose Jurbarko rajono kaimuose, prie Antvardės, Imsrės upelių, Mituvos ir Nemuno upių, miškuose ir pievose. Amžiną atilsį tėveliai vis laukė dukros, taip atsiradau ir aš, ketvirtas iš penkių brolių. 

3. Koks ryškiausias vaikystės prisiminimas?

Sunku išskirti ryškiausią, nes jų išties daug: kai didžiulis avinas ragais užtverdavo pirmokui kelią į mokyklą, srovė nuplukdė vos ne ant metrinio karklo sumautą sidabruojančių aukšlių laimikį, grybaujant miške sutiktas stirninas šoko badytis, piktas šuo įlaipino į medį, kuriame teko pusdienį kiurksoti, iki šeimininkas sugrįžo, tris drūtas mane užgulusias moteriškes, kurios laikė, kad nespurdėčiau, kol brolis iš blauzdos rovė du blizgės trišakio kabliukus, kuriuos netyčia man pats įsegė kieme bandydamas naują spiningą... Gera, kai yra ką prisiminti, bet kur kas geriau, kai dar gali gyventi ne tik prisiminimais.

 4. Mėgstamiausia vaikystės knyga?

Vienintelės mėgstamiausios gal ir nebuvo. Patiko pasakos, vėliau kelionių, nuotykinė literatūra. Skaičiau daug, lig šiol prisimenu Smalininkų miestelio pradinės mokyklos vedėjos pagyrimą, kad štai prieš jus ketvirtokas, kuris perskaitė visas mokyklos bibliotekoje esančias knygas. Tų knygų ten buvo gal pora šimtų, bet pagyrimas nuskambėjo kaip už tūkstantį!

 5. Kokia gimtadienio dovana vaikystėje labiausiai yra nudžiuginusi?

Tikriausiai vyriausiojo brolio Algio padovanotas tikras fabrikinis lenktinis kišeninis peiliukas ar dėdės Kazimiero dovana - parduotuvėje pirkta beveik trijų metrų bambukinė meškerė su tikru valu ir fabrikiniais kabliukais! Lig tol žvejota buvo tik su lazdyno meškerykočiu, vietoje valo - stipresnis siūlas, pavadėlis - iš arklio uodegos ar karčių plauko, kabliukus sumeistraudavome iš kietesnės vielos. Tiesa, labai smagiai atsimenu, rodos, aštuntąjį gimtadienį, kada mama, vyresniųjų brolių pykčiui, mane ta proga atleido nuo morkų ravėjimo.

6. Kokį tėvo ir motinos paveikslą nešiojatės širdyje? Koks buvo mėgstamiausias Jūsų mamos ruoštas patiekalas?

Tik gerą ir gražų. Ir ne vien todėl, kad vaikai neturi teisės teisti tėvų. Bėgant metams vis giliau supranti ir įvertini, kiek tėvai skyrė jėgų, kantrybės, meilės, pastangų ir sunkiu darbu pelnomų pinigų, kad tik visi vaikai augtų dorais žmonėmis, įgytų išsilavinimą, būtų laimingi ir gyventų geriau nei jie.

 Ir dabar nuryju seilę prisiminęs didžiuliame ketaus puode kaimiškame pečiuje Kalėdų ar Velykų proga mamos keptą kugelį su višta, kiaulių kojomis, ausimis ar net su visu parūkytu kumpiu. Tiesa, dar labai masindavo kamaroje kabantys rūkyti skilandžiai ir dešros, kurie buvo skirti valgymui tik dirbant sunkius darbus ar svečiams. Visuomet įsigudrindavome tą kvepiančią kamarą atrakinti ir ne tokiomis išskirtinėmis progomis, mamos pričiupti kaltę versdavome vienas kitam, dažniausiai kliūdavo vyresniesiems.

7. Kiek Jums buvo metų, kai išmokote užsirišti batus?

Neginčiju, kad tai itin svarbus gyvenimui įgūdis. Užsirišti batus tikriausiai išmokau dar pirmoje klasėje, nes prisimenu, kad jie atsirišdavo ir juos reikėdavo vėl užsirišti dar nepasiekus gal už pusantro kilometro nuo namų esančios mokyklos. O batai jau būdavo purvini ar apšalę. Į protą atėjau gal tik sulaukęs trisdešimties, nuo tada batus perku tik be raištelių.

8. Kas buvo Jūsų autoritetas vaikystėje?

Pusseptintų metų vyresnis brolis Eugenijus. Nes, kai pradėjau penktą klasę Jurbarko vidurinėje mokykloje, jis ją jau baigė, kartu ir Muzikos mokyklą. Baigiau vidurinę, o jis jau buvo diplomuotas inžinierius ir statė Alytaus sviesto gamyklą. Po studijų Vilniaus universitete atvažiavau į Alytų, o jis jau statė Alytaus „Coca-Colos" gamyklą. Dabar brolis dirba tik „Sodroje" pensininku, todėl jau tapo nekokiu autoritetu. Šiuo metu autoritetas man yra uošvė, kuriai 91 metai, bet ji vis dar įdėmiai perskaito visas „Alytaus naujienas" ir kasdien sprendžia kryžiažodžius.

9. Mokyklinė išdaiga? 

Jų būta nemažai. Gal didžiausia ta, už kurią buvau metams įtrauktas į nepilnamečių įskaitą. Buvo toks viskuo nepatenkintas, piktas mokyklos bendrabučio auklėtojos sutuoktinis, kuris mus vis aprėkdavo, apstumdydavo, skųsdavo savo žmonai. Mes, keli šeštokai, sukūrėme keršto planą: į jo motociklo baką gerokai prikrėtėme balandžių mėšlo. Leipome už kampo iš juoko, kol jis keliskart motociklo variklį ardė ir surinkinėjo, bet šis vos užvestas vėl užgesdavo. Vėliau kažkas mus išdavė.

10. Jei galėtumėte grįžti į praeitį, ką pasakytumėte sau dešimtmečiam?

Beveik kaip Leninas: mokykis, mokykis, mokykis, kol išmoksi bent penkias kalbas ir įgysi dvi specialybes!

11. Kaip Jūsų gyvenime atsirado cigaretė ir kiek metų yra?

Pirmą papirosą šešiamečiui užtraukti pasiūlė keleriais metais vyresnis kaimynų berniokas, tačiau pirmas dūmas apkarto. Nevykusiai gesindami nuorūkas padegėme kolūkio daržinę. Subėgę kolūkiečiai kūdros vandeniu kylančias liepsnas užliejo, tėvai nepagyrė, todėl cigaretę užtraukiau gal tik po dvidešimties metų. Tikriausiai iš durnumo ar dėl kompanijos. Vis dar viliuosi mesiąs, juk mesti niekada nevėlu.

12. Ar laikas greičiau eina būnant 50-ies negu 20-ies?

Lėčiausiai laikas velkasi nuo sąmoningos vaikystės iki pilnametystės, nes labai jau ilgu laukti, kol tapsi suaugęs, nejučiomis praslenka iki trisdešimties, prabėga iki keturiasdešimties, netikėtai užklumpa penkiasdešimtmetis, nuo kurio iki šešiasdešimtmečio, rodos, pralėkė vos keleri meteliai.

13. Ką darėte gavęs savo pirmąją algą?

Giliai paslėpiau, o už tris algas nusipirkau dviratį. Tai buvo atlyginimas už darbą per visas mokyklines atostogas prieš aštuntą klasę. Jurbarko, Tauragės miškuose sakinau pušis. Beje, pilnutėlės sakų statinės perdirbimui iškeliaudavo į Alytaus chemijos gamyklą.

14. Kokius širdžiai mieliausius žodžius esate išgirdęs iš savo vaikų?

•-     Aš jau studentas!

- Rytoj man įteikia diplomą!

•-     Pinigų nesiųsk - užsidirbu!

Dar laukiu:

•-     Kviečiu į įkurtuves!

15. Ar jaučiatės esąs alytiškis? Kuri vieta Jums gražiausia? Gražiausias Alytaus pastatas?

Alytiškiu pasijutau gal per kokia dešimtį metų nuo atvykimo, o Alytuje jau beveik keturiasdešimt. Gražus Miesto sodas, tiltai, Dailidės, Nemuno pakrantės, nuostabūs vaizdai nuo Likiškėlių kalvos, gaila, neturime senamiesčio. Man gražiausias Alytaus pastatas - Švč. Mergelės Marijos Krikščionių Pagalbos bažnyčia.

16. Ko trūksta Alytuje ir Alytui?

Dviejų-trijų gamyklų, kuriose būtų bent po tūkstantį gerai ar pusėtinai padoriai mokamų darbo vietų, unikalaus tradicinio renginio, į kurį plauktų žmonės iš visos Lietuvos, hidroelektrinės, kad išsilietų Alytaus marios, ir dar mažiausiai dvidešimties tūkstančių alytiškių...

17. Ką manote apie miesto ir rajono valdžią?

Būta ir blogesnių. Geriausia yra ta valdžia, kurios dar nerinkome.

18. Ką manote apie feminizmą?

Neturiu nieko prieš feminizmą, nes gyvenime nėra beveik nieko geriau nei patenkinta moteris. O jeigu jos kuo nors nepatenkintos, tegul kovoja ir toliau. Kol taps patenkintos. Svarbiau, kad vyrų nemuštų.

19. Kas Jums yra laimė? Kokia Romo Burbos žmogiškosios laimės formulė?

Mėgstamas darbas, mylimi žmonės, finansinis stabilumas, ištikimi draugai, sveikata, galimybė skirti laiko sau ir savo pomėgiams, jaukus būstas, artimų žmonių ir kolektyvo sėkmė, malonios smulkmenos, kuo daugiau šypsenų ir dienų be streso. Formulė ne tokia jau ir trumpa. Bet svarbiausia, kad niekuomet nepaliktų mokėjimas džiaugtis net ir tuo mažu, ką turi.

20. Kaip paskirstytumėte Lietuvos metinį biudžetą ir kodėl, jei turėtumėte tam visas galias?

Pirmiausia biudžetą gerokai išauginčiau atleisdamas bent trečdalį biurokratų, nesukuriančių jokios pridėtinės vertės, legalizuočiau visas šešėlines pajamas, jeigu jų turėtojai sumokėtų bent dvidešimties procentų vienkartinį mokestį. Parduočiau visas valstybei priklausančias žemes. Po to valstybės lėšomis pristatyčiau daug gamyklų, į kurias ateitų investuotojų. Pradžioje užtektų.

21. Sukaupęs daug gyvenimo patirties kokio patarimo niekam niekada neduotumėte?

 Į blogį atsakyk blogiu.

22. Kiek šalių esate aplankęs, kur buvote toliausiai? Kurioje iš jų norėtumėte gyventi?

Aplankytų šalių per penkiasdešimt. Toliausiai būta Vladivostoke. Tai miestas Rusijos Tolimuosiuose Rytuose, prie Japonijos jūros, nuo Lietuvos per 10 000 kilometrų. Gyventi norėčiau tik Lietuvoje, bet jeigu didesnė dauguma lietuvių gyvenimui pasirinktų kitą pasaulio kraštą, kelčiausi kartu su jais.

23. Kaip suprantate Alberto Ensteino frazę, jog kūrybiškumo paslaptis yra mokėjimas nuslėpti savo įkvėpimo šaltinius?

Didysis genijus Albertas Einsteinas sirgo autizmu, buvo didelis avantiūristas, mėgavosi daugybės moterų dėmesiu, vėliau buvo pripažintas plagiatoriumi, nes atsirado įrodymų, kad kai kuriuos žmonos mokslinius darbus jis pateikė kaip savo. Visa tai galėjo būti paslaptingais, bet visuomenėje netoleruotinais įkvėpimo šaltiniais, kuriuos reikia nuslėpti, kad ir toliau neišblėstų kūrybiškumas. Taigi ir ši gana demonstratyviai atvira frazė persmelkta akiplėšiško avantiūrizmo.

24. Pelėda ar vyturys esate? Kelintą valandą, Jūsų manymu, turėtų prasidėti pirma pamoka?

Esu tikras pelėda. Pirma pamoka turėtų prasidėti 10 valandą, iš mokyklos - 15 valandą.

25. Esate grybautojas, žvejys ar medžiotojas? Kokie laimikiai didžiausi?

Grybavimas: per pusdienį radau daugiau nei 300 baravykų. Žvejyba: 21 kilogramo menkė Norvegijoje, trys lydekos Dzūkijos ežeruose, kurioms iki 10 kilogramų, deja, trūko po keletą šimtų gramų. Medžioklė: vienu delno pliaukštelėjimu miegančiam studentui ant kaktos nudobiau 19 uodų! Tai buvo Sibire su Lietuvos studentų statybiniu būriu betonuojant kelią taigoje.

26. Ką Jums reiškia „Rotary" klubo brolystė?

Simptomiška, kad užaugęs penkių brolių šeimoje vėliau pasirenki tūkstantinę broliją. Brolystė „Rotary" klube man - bendravimas su asmenybėmis, susitikimai su įdomiais žmonėmis, prasminga labdara, maloni ir intelektuali draugija.

27. Kiek dienų ištvertumėte be interneto?

Manau, kad daug, nes juk be jo keturiasdešimt metų jau esu ištvėręs.

28. Kam niekada negailite pinigų? 

Mokesčiams, nes sumokėjus juos per vėlai tenka išsikaštuoti.

29. Ką veiktumėte, jei para truktų ne 24, bet 48 valandas? 

Tą patį, ką ir dabar, tik dvigubai ilgiau. Visai patiktų.

30. Ar Burba dažnai burba?

Man regis, kad nedažnai, gal tik per garsiai. Pavardė dažniau užkliūdavo vaikystėje. Nelieka be pastebėjimų ir vėliau. Antai penkiasdešimtmečio proga pasveikinti į redakciją užsuko tą dieną Alytuje viešėjęs patriarchas Vytautas Landsbergis. Padovanojo knygą apie žvejybą ir tik su jam būdingu kikenimu ekspromtu sueiliavo:

Sėdi Burba ir sau burba.

Jei galėtų nesėdėti,

Tai galėtų neburbėti.

Bus daugiau

 

Rubrika Žurnalistas irgi žmogus yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2017-07-01 11:28
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media