2017 m. spalio 20 d., Penktadienis

Žurnalistikos istorija

*print*

Archyvas :: Algirdas Butkevičius: Biržuose spausdino laikraščius ir knygas

2017-07-15
 
Biržų spaustuvė

Biržų spaustuvė

 

Algirdas  Butkevičius

Biržai

 

SPAUSTUVĖ

           Biržų spaustuvė buvo viena iš žinomiausių Lietuvos provincijos spaustuvių. Ją apie 1911 metus sumanęs steigti reformatų kunigas Povilas Jakubėnas 1952 metais rašytuose atsiminimuose (jų ištraukos 2009 metais išspausdintos knygoje „Iš agaro krašto" - A.B.) rašo, kad „atgavus spaudą ir leidus lietuvių kalba dėstyti pradžios mokyklose, atsirado didelė vadovėlių ir šiaip spausdinto žodžio stoka. O pasidairius po Biržų apylinkę, buvo menkos spaustuvėlės Panevėžyje ir Šiauliuose, bet jose buvo galima spausdinti tik blankus. Didesnę spaustuvę buvo įsteigęs Saliamonas Banaitis. Spaudinio reikalui, esant ir nesant visai susisiekimo priemonių, sunku buvo minėtas spaustuves pasiekti. Tad sumaniau Biržuose įsteigti spaustuvę. Reikalingam kapitalui sudaryti buvo įsteigta bendrovė, Kiekvienas bendrovės narys įmokėjo ne mažiau vieno šimto rublių. Didžiausias indėlininkas buvo provizorius Baltrus Čepulis, kuris spaustuvės reikalams įmokėjo 1000 rublių."

           I912 metais įsteigtos spaustuvės steigėjai buvo žinomi Biržų krašto žmonės: Rusijos valstybės Dūmos deputatas, advokatas Martynas Yčas, reformatų kunigas Povilas Jakubėnas, poetas ir vertėjas Stanislovas Dagilis, Biržų ligoninės vedėjas gydytojas Mykolas Kuprevičius, Maskvos provizorius Baltrus Čepulis, prekybininkas ir išradėjas Jurgis Trečiokas, ūkininkas K. Prunskas. Spaustuvės savininku užsiregistravo M. Yčas. Oficialus jos pavadinimas buvo „M. Yčo ir bendrovės spaustuvė.  „Taip pavadinta todėl, aiškina P. Jakubėnas, kad „ M. Yčui pavyko gauti iš gubernatoriaus (Piotro Veriovkino - A.B.) leidimą įkurti Biržuose spaustuvę." Energingam politikos ir visuomenės veikėjui Martynui Yčui teko rūpintis ne tik leidimu steigti spaustuvę, bet ir jos įrengimu. 1912 metais jis rašo broliui pedagogui ir žymiam istorikui Jonui Yčui: „ Spaustuvė mūsų (Biržuose) dar neįtaisyta ir nežinau kuomet tą padaryti: visgi nėra kam kaip reikiant užsiimti. Dabar greitu laiku važiuoju į Biržus ir manau tą dalyką kiek pastūmėti." Kitame laiške rašo: „Neseniai pargrįžau iš Peterburgo. Nupirkome mašinas spaustuvei, pasamdžiau užvaizdą  ir daug visokių reikalų atlikau."

          Spaustuvė buvo Dirvono (dabar Vytauto) gatvėje buvusio medinio per karą sudegusio pastato trijuose kambariuose. Žurnalistė Nijolė Pelanytė (Nastopkienė), dirbusi „Biržiečių žodžio" redakcijoje, vėliau „Šiaulių naujienų" dienraštyje atsakingąja sekretore, 1961 metais apgintame diplominiame darbe „Biržų spaustuvės istorija iki 1940 metų" rašo, kad spaustuvės patalpos buvusios nedidelės: mažas kambarėlis kontorai, kiti du didesni mašinų skyriui ir rinkyklai. „Vienas būdavo užverstas įvairiausiais popieriais. Taip maždaug atrodė ką tik įsisteigusi Biržų spaustuvė."                                                                                                          

          Ne vienas apie Biržų spaustuvę rašęs (Lietuvos poligrafijos tyrinėtojas Vilius Užtupas, biržietis kraštotyrininkas Jonas Dagilis, Vilniaus universiteto profesorius Domas Kaunas ir kt.) pažymi, kad ji iš karto buvusi neblogai aprūpinta spausdinimo technika. Bendrovė buvo įsigijusi modernią vokiečių Koeningo ir Bauerio firmos spausdinimo mašiną, popieriaus pjaustymo mašiną, rankinę spausdinimo mašiną, daug lotyniško ir rusiško šrifto. V. Užtupas tvirtina, kad tais metais Biržų spaustuvėje dirbo apie 10 - 15 žmonių. Panevėžio J. Masiulio knygyno leidžiamuose „Panevėžio kalendoriuose" pasirodo „M. Yčo ir bendrovės spaustuvės" skelbimai, kad spaustuvė greitai, sąžiningai ir dailiai labai vidutinėmis kainomis atlieka įvairius darbus: spausdina knygas, brošiūras, kainininkus, draugijų įstatus, visokios rūšies blankus ir t. t. Nuo 1913 metų spaustuvėje pradedami spausdinti „Biržų kalendoriai." O prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui - lapeliai „Ekstra telegramos" apie padėtį fronte, kurias, spausdinamas ant popieriaus atraižų, vaikai pardavinėdavo Biržų gatvėse.

          Nuo 1921 metų Biržų spaustuvei vadovavo žymus lietuvių tautinio atgimimo veikėjas, M. Yčo uošvis Jonas Šliupas, mokytojavęs Biržų gimnazijoje. 1931 metais Kaune išleistame vienkartiniame leidinyje „Poligrafijos darbininkas" rašoma, kad J. Šliupas buvo užsimojęs padaryti gana didelę ir pavyzdingą spaustuvę, bet dėl blogo susisiekimo užsimojimo realizuoti nepavyko." Nuo 1912 metų spaustuvėje dirbusi Ona Plepytė - Pranskietienė savo prisiminimuose (užrašytuose N. Pelanytės - Nastopkienės) nurodo kitą priežastį. Ne kažkiek apie spaustuvės reikalus išmanęs Jonas Šliūpas pasikvietė iš Vokietijos Kiną ir Golšteiną, kurie vos nesužlugdė spaustuvės, nes pripirko iš Vokietijos senų, niekam tikusių mašinų, kuriomis niekas negalėjęs dirbti. Jonui Šliūpui išvykus į Šiaulius vadovauti „Titnago" spaustuvei, į Biržų spaustuvę, Martynui Yčui rekomendavus,  buvo pakviestas patyręs raidžių rinkėjas iš Kauno Juozas Masaitis. Supirkęs daugumą akcijų, jis 1926 metais tampa vieninteliu spaustuvės savininku ir savo įmonę pavadina „Biržų spaustuve".

          1922 metais spaustuvė buvo perkelta į S. Dagilio gatvę Nr. 4. Nuo 1925 metų Vytauto gatvėje spaustuvei buvo nuomojamas mūrininko Lejeto namas, o 1931 metais spaustuvės savininkas J. Masaitis oficialiai pavadintą „Biržų spaustuvę" perkelia į jai specialiai pastatytą pastatą Vytauto gatvėje. Ant spaustuvės fasado užrašo „Spaustuvė" projektą sukūrė J. Masaičio giminaitis Biržų gimnazistas Česlovas Masaitis, kuriam vėliau buvo lemta tapti žymiu mokslininku, profesoriumi, poetu. Spaustuvė buvo pelninga įmonė, spausdinusi Biržų apskrities įmonių ir įstaigų reikalams skirtą gausią blankinę bei kanceliarinę produkciją, laikraščius ir knygas. Lietuvos spaustuvių tyrinėtojas Vilius Užtupas knygoje „Lietuvos spaustuvės" nurodo, kad Biržų spaustuvėje veikė plokščia pusės formato spausdinimo mašina, pedalinė tiglinė mašina, rankinė „Bostonkė" ir rankinė pjovimo mašina, o balansinė įmonės vertė buvusi 25 tūkstančiai litų.

          1941 metais sovietų valdžia J. Masaičio „Biržų spaustuvę" nacionalizavo. Hitlerinės okupacijos metais ji jam buvo sugrąžinta. Po Antrojo pasaulinio karo Biržų spaustuvė tampa apskrities (tuomet Biržų apskričiai priklausė ir dalis dabartinio Pasvalio rajono) vykdomojo komiteto nuosavybe. Spaustuvėje buvo plokščia spausdinimo mašina, popieriaus pjovimo bei segimo įrengimai, nedidelis pasirinkimas rankinio lotyniškų ir rusiškų raidžių šrifto. Jai vadovavo spaustuvininko patirties neturintis Moisiejus Kerbelis. Senieji spaustuvininkai prisimindavo, kad pirmaisiais pokario metais, kuomet Biržuose nebūdavo elektros, plokščią spausdinimo mašiną tekdavo sukti rankomis. Tais metais „Biržiečių tarybinio žodžio" redakcijoje dirbęs rašytojas Vytautas Misevičius prisimena, kad į pagalbą sukti spausdinimo mašiną būdavo kviečiami ir laikraščio redakcijoje dirbę žurnalistai. Spaustuvėje dirbo 12 žmonių. Čia buvo gaminami antspaudai, atskirame kambarėlyje buvo knygrišykla, kurioje įrišdavo vieną kitą knygą, segdavo ir pakuodavo blankus.

          1948 metais spaustuvę perėmė apskrities laikraščio „Biržiečių tarybinis žodis" redakcija, kurios redaktorė buvo Julija Jočytė. Po poros metų oficialiu spaustuvės vadovu tapo ją pakeitęs žurnalistas ir redaktorius Vytautas Miniotas. 1950 metais Biržų miestas tampa jau nebe apskrities, bet rajono centru, spaustuvėje spausdinamas rajono laikraštis „Raudonasis artojas", kurio redaktoriumi ir spaustuvės vedėju paskiriamas Jonas Drevinskas.

          1951 metais Biržų spaustuvė tampa Poligrafijos pramonės, leidyklų ir knygų prekybos valdybai priklausančia įmone, kuriai vėl vadovauti skiriamas Moisiejus Kerbedis. Netrukus jį pakeičia Valius Valentas, o po jo beveik dvidešimt metų spaustuvės vedėju dirbo Vytautas Bardzilauskas.

          1962 metais prie Biržų spaustuvės prijungiama Pasvalio spaustuvė. Po metų į spaustuvę atkeliauja pirmasis linotipas, keleriopai paspartinęs tekstų rinkimą. 1971 metais biržiečiai spaustuvininkai pradeda dirbti su sparčia rotacine mašina, kuria spausdina ne tik Biržų, bet ir Pasvalio rajono laikraščius. Tais metais spaustuvei pradeda vadovauti Elena Jankevičienė, po jos Gediminas Korsanas, Edvardas Astikas, o nuo 1976 metų - patyręs spaustuvininkas, buvęs Pandėlio, Kuršėnų, Akmenės spaustuvių vedėjas Vladas Bakanas. Be dviejų spausdinamų laikraščių spaustuvė gaudavo užsakymų įvairiems iliustruotiems biuleteniams, blankams, firminės produkcijos įpakavimams iš Vilniaus, Šiaulių, Panevėžio, kitų rajonų. Spaustuvė dirbo pelningai, per metus pagamindavo produkcijos vidutiniškai už 60 tūkstančių rublių. Spaustuvėje dirbo patyrę darbuotojai linotipininkai Elena Jankevičienė ir Adolfas Merkelis, puslapių laužytojos Regina Varnienė ir Eugenija Bakanienė, mašinistas Povilas Gražinis, rinkėjos Aldona Jankevičiūtė, Otilija Povilonienė, rotacininkas Alis Naktinis ir kiti. Dalyvaudama kasmetiniame konkurse už geriausią laikraščio poligrafinį išleidimą Biržų spaustuvė 1979 metais Lietuvoje užėmė antrąją vietą.

           1976 metais pastatomas spaustuvės priestatas, ima veikti antrasis linotipas. Tais metais stambinamos poligrafijos įmonės, todėl Biržų spaustuvė, kartu su jai priklausančiu Pasvalio skyriumi, buvo prijungta prie Panevėžio spaustuvės.Nuo 1982 iki 1987 metų Panevėžio spaustuvės Biržų skyriui vėl vadovavo Elena Jankevičienė, o jai išėjus į pensiją - Rima Stragienė. Tobulėjant spausdinimo technikai, 1985 metais Panevėžio spaustuvė įsisavina modernios ofsetinės spaudos rotacinę mašiną, kuria pradedami spausdinti visi Panevėžio krašto rajonų laikraščiai. Blėsta buvusi Biržų spaustuvės šlovė. Po spaustuvės privatizacijos naujieji jos savininkai bando tęsti senas biržiečių spaustuvininkų tradicijas. Buvo įkurta uždaroji akcinė bendrovė „Litas". Spaustuvei vadovavo direktorius Edvardas Dervinskas. Spaustuvę bandyta modernizuoti: įrengtas kompiuterių centras, įsigytos ofsetinės mašinos „Roamyor" ir „Dominant", kita įranga. Buvo spausdinamos brošiūros, blankinė, kanceliarinė produkcija. Tačiau modernioms spaustuvėms neprilygstanti „Lito" spaustuvė nepajėgė konkuruoti su naujomis Panevėžio spaustuvėje įdiegtomis technologijomis. Biržuose užgesta dar vienas kultūros paveldo židinys, keletą dešimtmečių skleidęs spausdinto žodžio šviesą.

 

 LAIKRAŠČIAI

 

          Iš Biržų spaustuvėje tarpukario metais spausdintų periodinių leidinių tikriausiai reikšmingiausias Biržų krašto visuomenei skirtas savaitraštis „Biržų žinios." Jos buvo pradėtos leisti 1922 metų rugpjūčio 14 dieną ir ėjo iki 1933 metų gruodžio 31 dienos. Laikraštį įsteigė ir savo lėšomis leido bei redagavo gydytojas Jokūbas Mikelėnas. Vėliau jį redagavo agronomai Petras Variakojis ir Albinas Binkis, savivaldybininkas Martynas Mažuika, pašto viršininkas Mykolas Plepys. (Jis laikraštį tik pasirašinėjo, o tikrasis redaktorius buvo Apolinaras Norvaiša). Laikraštyje bendradarbiavo biržiečiai poetai, tuomet dar gimnazistai Kostas Snarskis ir Kazys Jakubėnas, būsimasis mokslininkas, psichologas Alfonsas Gučas, Lietuvos Seimo deputatas Kostas Kregždė, mokytojai Jurgis Kutra ir Alfredas Šlikas, reformatų kunigas Povilas Jašinskas, istorikas Jonas Yčas ir kiti. Iš viso išėjo 483 „Biržų žinių" numeriai. Hitlerinės okupacijos metais savaitraštis buvo pavadintas „Naujosiomis Biržų žiniomis." Nuo 1943 metų sausio 16 iki 1944 metų liepos 8 dienos buvo leidžiamas senuoju pavadinimu „Biržų žinios." Išleista 131 numeris.

          Nepilnus dvejus metus (1925 - 1926) Biržų spaustuvėje buvo spausdinamas krikščionių demokratų visuomenės, politikos, ekonomikos ir kultūros savaitraštis „Biržiečių balsas," kurį redagavo Adolfas Galvanauskas.

          Trejus metus (1924 - 1926) čia buvo spausdinamas Pasvalio žemės ūkio draugijos laikraštis „Artojas" (redaktorius Petras Tonkūnas), daugiausia rašęs apie ūkininkus, kooperaciją, spausdindavęs agronomų patarimus.

          1922 metais Biržų spaustuvėje buvo pradėtas spausdinti Evangelikų reformatų draugijos Kaune leidžiamas laikraštis „Mūsų žodis." Jis buvo leidžiamas iki 1937 metų, iki 1927 metų ėjo nereguliariai. Redaktoriai buvo Hypatija Yčienė, Martynas Yčas ir kunigas profesorius Konstantinas Kurnatauskas.

           1926 - 1940 metais Biržuose leidžiamas dvisavaitinis antras evangelikams reformatams skirtas laikraštis „Sėjėjas," kurį redagavo ir leido kunigas Povilas Jakubėnas. 1934 metais Lietuvos evangelikų reformatų kolegijos posėdyje buvo atsižvelgta į Radvilų jaunimo draugijos norą turėti laikraštyje jaunimo skyrių, kurį vėliau daugiausia tvarkė kunigas Aleksandras Balčiauskas ir mokytojas Alfredas Šlikas.

          1923 - 1932 metais Klaipėdoje, Kaune, Biržuose, Tauragėje ir Kybartuose leistas mėnesinis protestantų metodistų žurnalas „Krikščionystės sargas" buvo spausdinamas Biržų spaustuvėje.

          Nuo 1935 iki 1940 metų Biržuose P. Viederis leido mėnesinį  laikraštį „Evangelijos šviesa."

          1923 metų kovo mėnesį Biržuose buvo išspausdintas pirmasis skautų organizacijos žurnalo „Skautų aidas" numeris. Vėliau jis buvo leidžiamas Šiauliuose ir Kaune.

          Ilgiausiai Biržų spaustuvėje buvo spausdinamas „Biržiečių žodis." Dar 1941 metų birželio 18 dieną tuometiniam Biržų apskrities komitetui buvo leista įsteigti laikraštį „Darbo vėliava," kurį turėjo redaguoti tais metais surengtus laikraštininkų kursus lankęs Stasys Kaziūnas, po karo tapęs pirmuoju „Biržiečių tarybinio žodžio" redaktoriumi. Pirmasis „Biržiečių tarybinio žodžio" numeris pasirodė 1945 metų vasario 12 dieną. Taip pavadintas Biržų apskrities laikraštis buvo leidžiamas iki 1950 metų gruodžio mėnesio. Dešimtį metų rajono laikraštis (1950 - 1960) buvo pavadintas „Raudonuoju artoju," o nuo 1961 metų iki šiol leidžiamas „Biržiečių žodžio" pavadinimu. Po S. Kaziūno Biržų rajono laikraštį redagavo Julija Jočytė, Jonas Drevinskas, Vytautas Miniotas, Natalija Bajorūnienė, Jonas Karosas, Algimantas Garliauskas, Leonas Grubinskas, Petras Sargautas, Emilis Trečiokas, Vytautas Peisarevičius, Birutė Brazaitė, Algirdas Butkevičius. Nuo 2003 metų iki šiol „Biržiečių žodžio" redaktorė Janina Bagdonienė. „Biržiečių žodžio" redakcijoje yra dirbę rašytojai Vytautas Misevičius, Petras Skodžius, Alfonsas Kazitėnas, poetai Jonas Strielkūnas, Kostas Snarskis, Petras Balčiūnas, Kostas Fedaravičius, Vytautas Valionis, Vilius Mizaras, Danutė Balbierienė ir kiti.

          1951 - 1959 metais buvo spausdinamas buvusio Vabalninko rajono laikraštis „Komunizmo švyturys," o 1951 - 1953 metais Biržų spaustuvėje spausdinti Pabiržės („Stalinietis"), Parovėjos („Kolūkiečių draugas") ir Vabalninko („Socialistinis gyvenimas") mašinų - traktorių stočių daugiatiražiniai laikraštėliai. Spaustuvei įsigijus rotacinę spausdinimo mašiną, Biržuose kurį laiką buvo spausdinamas ir Pasvalio rajono laikraštis „Darbas."

          Keletą metų (1991 - 1994) Biržų spaustuvėje buvo spausdinamas ūkinės bendrijos atkurtas savaitraštis „Biržų žinios." 1989 metais buvo pradėtas leisti Biržų miesto moksleivių leidinys „Jaunoji mintis," kurį redagavo mokytojas Povilas Gasiulis. Išspausdinti trys numeriai.

 

KNYGOS

 

          1999 metais Biržų savivaldybės viešosios bibliotekos surengtoje parodoje buvo eksponuoti Biržų spaustuvės leidiniai, gauti iš Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos ir kraštotyrininko Jono Dagilio kolekcijų. Parodoje buvo galima apžiūrėti daugiau kaip aštuoniasdešimt Biržų spaustuvėje išleistų knygų, kalendorių, kitokių leidinių. Suprantama, Biržuose jų buvo išspausdinta kur kas daugiau, tačiau tikslų leidinių skaičių šiandien nustatyti būtų nelengva.

          Jau pirmaisiais spaustuvės gyvavimo metais buvo išspausdintas 1913 metų „Biržų kalendorius." Šiam leidiniui buvo lemta lankyti Biržų krašto žmones ne vienerius metus. Tais metais išspausdinama reformatų kunigo, istoriko Jono Šepečio „Kaimo pamokslai", Tado Daugirdo komedijų knygelė „Girkalnio Užgavėnės", A. Jonaičio eilėraščių rinkinukas „Pirmieji žiedai", Adolfo Šmulkštučio slapyvardžiu pasirašiusio Adolfo Matuzevičiaus eilės ir rašiniai „Ei, jaunieji! Šen į būrį". Vienas iš spaustuvės steigėjų gydytojas Mykolas Kuprevičius išverčia Levo Tolstojaus knygutę „Pirmoji pakopa," kuri išspausdinama 1914 metais. 1915 metais pradedamas spausdinti septynerius metus poeto Stanislovo Dagilio kruopščiai rengtas septintasis „Giesmynas su maldų priedu Lietuvos evangel.- reformatų parapijų vartojimui." Tačiau dėl prasidėjusio Pirmojo pasaulinio karo nemažai išspausdintų giesmių buvo sunaikinta, ir knyga pasirodė tik 1921 metais.

Karas sutrukdė  Biržų spaustuvininkams išleisti ir S. Matulaičio „Lietuvių tautos istoriją." „Išvijus iš Biržų svetimuosius,- rašo D. Kaunas, - M. Yčo ir bendrovės sandėlyje iš 5000 egzempliorių tiražu leistos S. Matulaičio „Lietuvių tautos istorijos" 23 lankų pavyko sudaryti vos 13 sveikų egzempliorių." 1924 metais išspausdinama Biržų gimnazisto Kosto Snarskio versta Bairono poema „Šiljono kalinys." Jo brolis Jonas, taip pat rašęs eilėraščius, buvęs Biržų spaustuvės darbininkas, laiške man rašė, kad šią poemą siūlę versti jam, bet jis atsisakęs. Tais pačiais metais išspausdinta P. Gaučio ir V. Kamantausko „Chrestomatija," kurioje pateikiama trumpos žinios apie lietuvių rašytojus ir poetus, išspausdinta jų kūrybos. 1926 metais išspausdintas gimnazistų Bernardo Brazdžionio ir Kazio Aukštikalnio pirmasis (o Aukštikalniui ir paskutinysis) eilėraščių rinkinukas „Baltosios dienos." 1929 metais knygą „Gyvenimo mokyklos keliais" išspausdina Biržų gimnazijos anglų kalbos mokytojas Anupras Karalius. 1935 metais buvo išspausdinta Biržų notaro,visuomenės  veikėjo Prano Lemberto eilėraščių knyga „Saulėtekiai."

          Čia knygas spausdino ir tragiško likimo (mirė Antrojo pasaulinio karo metais Rešiotų lageryje) mokytojas Alfredas Šlikas, jas pasirašydavęs pavarde („Tikrasis aitvaras," 1935) ar A. Svajonės („Karalius alkoholis," „Tarp skausmų ir ašarų," abi 1929 m.) slapyvardžiu. 1939 metais pasirodo solidus A. Šliko redaguotas leidinys „Mūsų jaunimo vadovas." Stasio Žemaičio slapyvardžiu pasirašinėjęs kunigas Henrikas Prialgauskas (taip pat neišvengęs sovietinės tremties) Biržų spaustuvėje išspausdino 10 savo parašytų dramų, komedijų, tragedijų. Biržiečiai ne kartą yra vaidinę K. Vijūno pjeses „Čigonėlė nemeluoja" ir „Bobutės susipyko." Jų autorius - 1932 metais į Geidžiūnus paskirtas klebonu kunigas Kazimieras Čiplys, Vijūno slapyvardžiu Biržų spaustuvėje 1935 - 1937 metais išspausdinęs net 11 vaidinimų sodžiui. Deja, ir jo likimas skaudus: po karo suimtas ir ištremtas į Irkutsko sritį buvo nukankintas lageryje.

          Ne vieną savo knygą („Reformatorius Ulrikas Cvinglis," „Kunigaikštis Jonušas Radvilas (1612 - 1655): Žiupsnys žinių apie jo gyvenimą ir jo nuopelnus Lietuvos reformatų bažnyčiai," „Kuo skiriasi evangelikai nuo katalikų" ir kt.) Biržų spaustuvėje išspausdino vienas jos steigėjų kunigas profesorius Povilas Jakubėnas, keletą vaidinti skirtų pjesių išvertė ir išspausdino taip pat Sibiro tremtyje miręs lietuvių kalbos mokytojas, Biržų gimnazijos vicedirektorius Jurgis Kutra.

          Lietuvai iškovojus nepriklausomybę, 1991 metais Biržų spaustuvėje buvo išspausdintas atkurto „Biržų žinių" laikraščio literatūrinis priedas „O gyvenime, gyvenimėli..." Tais pačiais metais pasirodė etnokultūriniam palikimui skirtas leidinukas „Biržų kraštas" ir pretendavęs tapti periodiniu kultūros leidiniu „Biržų kalendorius", kuris Biržų spaustuvėje buvo renkamas, spausdinamas ir brošiūruojamas 1991 - 1993 metais.

           Prasmingą pėdsaką mūsų krašto raštijos istorijoje palikusi Biržų spaustuvė - jau tik praeitis. Šiame rašinyje bandyta prisiminti kai kuriuos spaustuvės istorijos fragmentus, suvokiant, kad neįmanoma bent kiek išsamiau viename straipsnyje apžvelgti sudėtingos dvidešimtojo amžiaus vėtrose ir neramumuose spaustuvės istorijos, prisiminti čia dirbusius žmones, knygas, kalendorius, laikraščius leidusių mūsų krašto šviesuolių neretai skaudžius likimus.

 

Rubrika Žurnalistikos istorija yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.

 

   

Paskutinį kartą atnaujinta: 2017-09-28 11:36
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media