2024 m. kovo 29 d., Penktadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistikos istorija

*print*

Archyvas :: Alfonsas Žukauskas. Agronomas, „Artojo“ redaktorius ir leidėjas

2021-02-09
 
Alfonsas Žukauskas

Alfonsas Žukauskas

Algirdas Butkevičius,
Biržai

 

1924 metų rugpjūčio mėnesį Biržų spaustuvė išspausdino pirmojo Pasvalio žemės ūkio draugijos leidžiamo žemės ūkio, kooperacijos, literatūros ir visuomenės mėnesinio laikraščio „Artojas" numerį. Draugijos pirmininku tais metais buvo Biržų - Pasvalio apskrities agronomas Alfonsas Žukauskas. Jis ir tapo faktiškuoju laikraščio redaktoriumi, apie tai rašo savo atsiminimuose. Kaip atsakomasis redaktorius „Artoją" pasirašinėjo Petras Tonkūnas.
„Artojo" laikraštis savo forma labiau priminė žurnalą. Pirmame numeryje buvo išspausdintas tekstas „Nuo Redakcijos", kuriame pirmiausia pareiškiama, kad svarbiausias gyvenimo šaltinis, Lietuvos pamatas yra žemės ūkis, todėl „ pilnai suprantama, dėl ko laikraštis pirmon eilėn stato žemės ūkio kultūros klausimą." „Artojo" leidėjai svarbią vietą žada skirti ir kooperacijai, liaudies švietimui bei jaunuomenės auklėjimui, naudingoms ir reikalingoms žinioms iš Pasvalio apylinkės, plačios Lietuvos ir viso pasaulio, praneša, kad laikraštis „bus bepartyvis," spausdins nebent partinių renginių kronikas, „bet kronika - čia tai aprašymas atsitikimų, kurie jau įvyko ir jokios politikos nėra." „Artojo" leidėjai tiki, kad skaitytojai juos palaikys, kviečia laikraštį užsisakyti ir savo raštais palaikyti. „Kas kaip moka, tegul taip rašo. Gramatines klaidas ištaisys pati redakcija," - ramina būsimus „Artojo" talkininkus.
Matyt tų klaidų būta apsčiai, nes šeštajame „Artojo" numeryje (1925 metų sausis) mokyklų inspektorius, vėliau žymus Lietuvos pedagogas, vadovėlių autorius Mečislovas Vasiliauskas kreipėsi į „Artojo" bendradarbius, redakcijos vardu prašydamas „siunčiamus „Artojui" raštus geriau apdirbti, nes jų kalbą ir rašybą taisant labai daug laiko sugaištama."
Paskutinis „Artojo" numeris (23 - 24) buvo išspausdintas 1926 metų rugpjūtį, jo leidybos iniciatoriui ir redaktoriui Alfonsui Žukauskui jau išvykus iš Pasvalio. „Artojuje" jis išspausdino apie 50 straipsnių. Daugiausiai apie ūkininkavimą, įvairių žemės ūkio kultūrų auginimą, priežiūrą, kooperaciją, Pasvalio žemės ūkio draugijos veiklą.
Bet redaktoriui rūpėjo ne vien tai. „Artojo" puslapius naudinga pasklaidyti ir besidominčiam Pasvalio - Biržų krašto švietimo ar kultūros dalykais. Jau pirmajame numeryje savo rašinius išspausdino Ignas Lapienis (mokytojas, bibliotekininkas, knygų vaikams rašytojas), aktyviai „Artojui" rašęs ir vėliau. Keliolika eilėraščių čia publikavo tuomet dar Biržų gimnazijos gimnazistas Bernardas Brazdžionis.
Įdomus faktas - latvių rašytojas Evaldas Skujenieks, tais metais mokytojavęs Saločiuose, mokėjęs lietuviškai, nuo 1939 metų Lietuvos rašytojų draugijos narys, išvertęs į latvių kalbą Donelaičio „Metus," „Artojuje" išspausdino keletą originalių tekstų ir vertimų iš latvių kalbos.
Eilėraščius bei beletristinius kūrinius, vertimus spausdino Alfonsas Gučas, taip pat Biržų gimnazistas, vėliau tapęs psichologijos profesoriumi (Jo paskaitas Vilniaus universitete teko klausytis ir šio rašinio autoriui, - aut. past.). Mečislovui Vasiliauskui rūpėjo kalbos klausimai, jis ragino „Artojo" skaitytojus nepamiršti savo tarmės. Pasvalio „Kultūros" būrelio pirmininkas mokytojas J. Laužikas net keliuose numeriuose spausdino išsamų straipsnį apie tautosaką. Gal todėl „Artojuje" atsiranda gimnazistų užrašytų liaudies dainų.
Leidėjai stengėsi, kad laikraštyje būtų daugiau konkrečios, įvairios ir skaitytojams aktualios informacijos. 1925 metų šeštajame „Artojo" numeryje redakcijos tekste „Kas rašyti" raginama: „Taigi, gerbiam. mūsų apylinkės ūkininkai, rašykite į laikraščius kuo daugiausia ir apie viską, ir pirmon eilėn viską siųskite Pasvalio „Artojui." Miesto gyvenimas taip įvairus, kad apie visus nuotykius rašant kasdien galima jaučio odą prirašyti ir viskas visuomenei bus labai įdomu. Kaimo inteligentai ir mokantieji šiek tiek rašyti ūkininkai kartais nori šį tą pabrėžti į laikraštį, bet nežino, kas galima rašyti - atrodo viskas taip paprasta arba nuvalkiota." Todėl redakcija pataria rašyti apie kaimo gyvenimą, skirstymąsi į vienkiemius, atlaidus, blogus ir gerus kelius bei tiltus, susirinkimus, kaimo organizacijas, bylas, vagystes ir t.t.
Paskaitykime dar vieną patarimą, vaizdžiai parodantį auklėjančią ir švietėjišką „Artojo" leidėjų (pirmiausia paties A. Žukausko) tendenciją: „Pasižymėjo ūkininkas, nes gerai ūkininkauja, o kitas savo ūkį pragėrė - taipgi reikėtų visuomenei žinoti vieno ar antro įvykio priežastis, nes, tai žinodama, visuomenė gali šio to pasimokyti: kas gera imtis pavyzdžiu ir taip pat ko reikia saugotis."
Atrodo šių patarimų būta veiksmingų - paskutiniuosiuose „Artojo" numeriuose padaugėjo įvairios ir konkrečios informacijos iš Pasvalio ir Biržų krašto kaimų bei miestelių.
O dabar išsamiau apie pirmąjį Biržų - Pasvalio apskrities agronomą, pirmojo Pasvalyje laikraščio „Artojas" leidėją ir redaktorių Alfonsą Žukauską.
Gimė Alfonsas Žukauskas 1896 metų kovo mėnesio 31 dieną Vabalninko valsčiuje, Svilių kaimo ūkininko šeimoje. Jo tėvas Jonas Žukauskas, baigęs rusišką Čypėnų liaudies mokyklą ir tarnavęs kariuomenėje raštininku, buvo ganėtinai išsilavinęs ir apsiskaitęs, gerai rašė rusiškai ir lietuviškai, iš matematikos žinojo net algebros ir geometrijos pradmenis. Buvo labai darbštus ir stiprus, bet nepaprastai staigaus ir karšto būdo, dėl ko kentėdavo namiškiai. „Motina - po daugelio metų prisimins Alfonsas Žukauskas, - buvo labai gero būdo, darbšti, kantri. (...) Mirė po gimdymo 13 - jo vaiko 1909 m., sulaukusi 41 metų."
Eidamas aštuntuosius būsimasis agronomas tapo piemeniu. Dvejus metus ganė karves, kiaules, avis. Būdamas devynerių, pradėjo akėti, šieną grėbti. O turėdamas dvylika metų jau dirbo kaip pusbernis: arė, šieną ir rugius pjovė.
Gausioje šeimoje Alfonsas buvo pripažintas gabiausiu. Tėvai ir giminės nusprendė, kad turįs eiti į kunigus. Namuose netrūko lietuviškų maldaknygių, kalendorių, elementorių ir kitokių knygų, nes tėvas artimiau bendravo su garsiuoju knygnešiu Jurgiu Bieliniu, iš kaimyninio Vaitkūnų kaimo kilusiu reformatų kunigu Povilu Jakubėnu, provizoriumi Apolinaru Marcinkevičiumi. Pirmiausiai tėvas sūnų pamokė aritmetikos ir skaityti iš elementoriaus ir maldaknygės. Vienerius metus Žukauskų namuose buvo apsistojęs daraktorius, kuris slaptoje lietuviškoje mokyklėlėje mokė ne tik Alfonsą, bet dar dešimtį kitų Svilių kaimo vaikų.
Vėliau A. Žukauskas mokėsi Vabalninko ir Čypėnų pradinėse mokyklose, o 1909 metais tapo Biržų keturklasės mokyklos moksleiviu. Čia visą laiką mokėsi labai gerai, kasmet būdavo apdovanojamas I laipsnio pagyrimo lapu ir dovanomis, todėl, kaip rašo atsiminimuose, turėjo laiko sportui, žaidimams, įvairioms išdaigoms. O tų visokių išdaigų organizatorius buvo būsimasis poetas Kazys Binkis. Alfonsas tais metais buvo vienas geriausiu plaukikų Biržuose, dalyvavo chore ir vaidinimuose. Po motinos mirties tėvas, vedęs kitą žmoną, nekiek tegalėjo padėti, todėl Alfonsas, būdamas darbštus, gabus matematikai ir literatūrai, nuo antros klasės pradėjo užsidirbti mokydamas turtingesnių tėvų vaikus. Mokėsi vienoje klasėje su Juliumi Janoniu. Abu dažnai išeidavo pasivaikščioti Agluonos pakrante. Artimas bičiulis buvo būsimasis dailės mokytojas Vilius Šlekys. Julius Janonis, iš visų mokomų dalykų gaudavęs tik labai gerus pažymius, piešė silpnai, todėl piešti jam padėdavo Alfonsas ir Vilius. 1912 metais Julius Janonis atminčiai į albumėlį įrašė keturis savo eilėraščius, kuriuos Alfonsas Žukauskas po keliasdešimties metų, bijodamas, kad jie kartais nežūtų, išėmęs iš savo albumėlio perduos Lietuvių kalbos ir literatūros institutui.
Baigęs Biržų keturklasę mokyklą, A. Žukauskas 1913 metais pradėjo mokytis Dotnuvos žemės ūkio mokykloje, kuri tarp 11 Rusijoje buvusių panašių mokyklų buvo pripažinta geriausia. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, ir 1915 metais prie Dotnuvos artėjant vokiečių kariuomenei, mokykla buvo evakuota į Rusijos gilumą, Tulos guberniją. 1915 metais baigęs šią mokyklą ir tapęs diplomuotu agronomu Alfonsas Žukauskas keletą metu dirbo įvairiose žemės ūkio įstaigose Tuloje, Maskvoje, Minske, Saratove. Tuloje susipažino su savo būsima žmona Aleksandra.
1922 metų sausio pradžioje grįžo į Lietuvą. Dirbo girininku Biržų urėdijos Papilio girininkijoje. Vasarą visi Papilio girininkijos miškai buvo grąžinti jų buvusiai savininkei grafienei Šuazel, todėl persikėlė į Pumpėnų girininkiją. Neilgam. „1923 m. ankstyvą pavasarį, - prisimena A. Žukauskas, - sužinojęs, kad esu agronomas, atvyko Biržų - Pasvalio apskr.. valdybos pirmininkas Mažuika ir kvietė į Pasvalį apskrities agronomo pareigoms. Pasiūlė algos 350 Lt ir garantavo butą. Girininko alga tuomet buvo - 125. Sutikau. Bet ne kartą dėl to gailėjausi. Taip jau labai buvau susigyvenęs su giriomis, girininko darbu, žmonėmis."
Balandžio pradžioje, Pasvalyje įsteigus žemės ūkio draugiją, A Žukauskas buvo išrinktas šios draugijos pirmininku. Tų pačių metų gegužės pirmąją apskrities agronomo iniciatyva apaugusioje skurdžia žole miestelėnų ganykloje buvo pradėtas sodinti Pasvalio parkas. Sodinimo išvakarėse, nuvykęs su eiguliais į Žadeikių mišką, parinko ir iškasė būsimo parko centrui skirtą maždaug 20 metų ąžuoliuką, kuris vėliau, sustiprėjus visuomeniniam sąjūdžiui už Vilniaus ir Vilnijos krašto atgavimą, buvo pavadintas „Vilniaus medžiu." Šimtosioms pirmojo Biržų krašto agronomo A. Žukausko gimimo metinėms skirtoje knygelėje (ją 500 egz. tiražu išleido Žemės ūkio ministerija) prof. Pranas Svetika rašo, kad A. Žukauskas pasireiškė kaip energingas kooperatininkas, Biržų - Pasvalio apskrityje organizavęs žemės ūkio draugijas, kooperatines pienines, kultūros būrelius. Jo vadovaujamos žemės ūkio draugijos kontoroje 1924 metais atsirado pirmasis Pasvalyje radijo aparatas, prie draugijos sandėlio pirmą kartą Pasvalyje nutiestas cementinių plytelių šaligatvis. 1924 metais A. Žukauskas iš Šiaulių pasikvietė daktarą Joną Šliupą ir įkūrė Laisvamanių draugijos Pasvalio skyrių. Įdomu, kad šis skyrius pasižymėjo nuo kitų skyrių skirtinga veikla. „Užuot per paskaitas, susirinkimus puolus religiją, - prisimena A. Žukauskas, - kunigus, davatkas, linksniavus šventraštį, pradėjom ruošti ugniagesių salėje šventadieniais rytą visiems nemokamai įeinant vaidinimus, koncertėlius, trumpas paskaitėles, niekur neliečiant religijos, bažnyčios."
1923 metų lietingą rudenį visoje Biržų - Pasvalio apskrityje supuvo laukuose buvę vasariniai javai. Žemės ministerijoje nieko nepešęs agronomas kreipėsi pas ministrą pirmininką Ernestą Galvanauską, kuris nedelsdamas sušaukė ministrų tarybos posėdį ir paskyrė 300 tūkstančių litų paskolą, už kurią Suvalkijoje buvo nupirkta sėkla ir pavasarį apsėti laukai.
1926 metais A. Žukauskas, kaip socialdemokratų partijos atstovas, buvo išrinktas į Lietuvos Seimą, studijavo ekonomiką Kauno universitete, tačiau po 1926 metų gruodžio 17 dienos perversmo 1927 metais Seimas buvo paleistas. Raseiniuose agronomu pradėjusiam dirbti Alfonsui Žukauskui sufabrikuota politinė byla, ir jis atsidūrė Varnių koncentracijos stovykloje. Netrukus Alfonsas buvo išteisintas ir išvyko dirbti agronomu į Joniškio rajoną. Čia skatino žmones auginti cukrinius runkelius (1930 metais Joniškio rajone jau buvo auginama 60 proc. visos Lietuvos cukrinių runkelių.), netoli Joniškio, išsinuomavęs 60 ha Kepalių dvaro centrą, ūkininkavo, darė įvairius žemdirbystės bandymus. Žurnale „Žemė ir ūkis" paskelbė nemažai straipsnių. 1937 metais, tapęs Jonavos rajono agronomu ir apsigyvenęs Kaune, parašė knygą „Planingasis žemės ūkis," mokslininkų tvirtinimu aktualią ir šiandien. Aktyviai dalyvavo Laisvamanių etinės kultūros draugijos veikloje (redagavo „Laisvąją mintį"), parašė brošiūrą „Laisvamanybės pagrindai." 1940 metų vasarą dirbo Lietuvos žemės reformos pirmininku, tačiau greitai kaip nepatikimas buvo atleistas. Vokiečių okupacijos metais darbavosi mėsos pramonės treste „Maistas." Pokario metais dienraščio „Sovetskaja Litva" vedamajame buvo apšauktas „buvusios buržuazinės partijos vadeiva" ir atleistas iš darbo „Pienocentre." 1948 metais jam pavyko įsidarbinti agronomu Baltijos respublikų techninių kultūrų veislių tyrimų įstaigoje . Čia A. Žukauskas išleido keturias knygeles žemės ūkio kultūrų veislių rajonavimo klausimais. 1966 metais jam buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusio agronomo vardas. Paskutinieji darbo metai prabėgo dirbant moksliniu sekretoriumi Dotnuvos žemdirbystės institute. Išėjęs į pensiją parašė knygą „Laisvoji sėjomaina," redagavo 30 - ties disertantų autoreferatus, dar suspėjo parašyti atsiminimus apie savo gimtąjį Svilių kaimą, čia gyvenusius žmones, jų papročius ir kaimiečių tradicijas, Biržų - Pasvalio kraštą, pirmuosius agronomijos žingsnius Nepriklausomoje Lietuvoje. Mirė Alfonsas Žukauskas 1972 metų lapkričio 15 dieną Kaune.
Žemės ūkio mokslų habilituotas daktaras, profesorius Petras Vasinauskas, save laikęs Alfonso Žukausko mokiniu, rašė, kad „Alfonsas Žukauskas visada pasiliko biržietis - visada toks nuoširdus, su humoru, net ir sunkiose valandose." Nors senatvėje, po mikroinsulto, jis vos vaikščiojo, bet sulaukęs retkarčiais jį aplankančių bičiulių, „skeldavo anekdotus vieną po kito, pasakodavo prisiminimus, politikuodavo ir keikdavo valdžią dėl visokių nesąmonių ir klaidų. Liko ištikimas savo jaunystės idealams."
 
Rubrika Žurnalistikos istorija yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis. 
 
 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2021-04-02 12:15
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media