Žurnalistikos istorija

1907 metų sausio 16 dienos „Nedėldienio skaitymo" laikraštyje (Nr. 3) senokai Biržuose buvęs, Martino Verpeto slapyvardžiu pasirašęs autorius pasakoja savo įspūdžius iš Biržų. Atvykęs į Biržus čia atradęs didelių permainų. Pastatyta gražių namų (Jansono, Tiškevičiaus, Vasilio ir kitų), kurie, jo žodžiais, nepadarytų gėdos net Peterburgui. Didžiosios gatvės akmenimis išgrįstos, o Dirvono (dabar Vytauto) gatvėje „tarsi ant kokio didelio miesto prospekto, stovi viduryje eilėmis pastatyti šviestuvai (liktarnos)". Daugybė puikių ir įvairių krautuvių. Nemažai inteligentų: trys daktarai, keli mokytojai, trys katalikų kunigai, du evangelikų reformatų pastoriai, vienas liuteronų kunigas, popas, prisiekęs advokatas, keli privatūs advokatai, žemiečių viršininkas, tardytojas, notaras, antstolis, visokių agentų privisę. Atsiradę naujų įstaigų. Autorius vardija puikų ligonbutį (ligoninę), paštą, kelias mokyklas, telegrafą, telefoną, vaistinę, didelį bravorą, puikų ir labai didelį garo malūną, kelis fabrikus. 

Susitikęs savo pažįstamą Martinas Verpetas išgirsta, kad Biržuose yra lietuvybei neabejingų veikėjų. Tai katalikų kunigas Kazimieras Rimkevičius, evangelikų reformatų kunigas Povilas Jakubėnas, buvęs Slucko gimnazijos mokytojas, poetas ir literatas, didelis Lietuvos mylėtojas Stanislovas Dagilis, gydytojas Jonas Giedraitis, Adomas Ramašauskas, Jonas Januševičius, Yčas, Venclavas ir daug kitų. Nenusileidžia jiems ir biržietės moterys bei mergaitės. Martino Verpeto pažįstamas pasakoja, kad „yra tarp jų didelė vienybė, jos susirenka, skaito knygas, laikraščius, svarsto savo reikalus, debatuoja (diskutuoja), užsiima viešais darbais, neapleidžia net ir politikos. Ona Januševičiūtė įkūrė visai puikų knygų ir rašomųjų daiktų magaziną, Ona Rimkevičienė įtaisė didelę valgomųjų daiktų (maisto) krautuvę... (...) Ona Januševičiūtė jau seniai valdžios prašo leidimo įtaisyti ūkiškąją mergaitėms mokyklą ir sako greitai apturėsianti. (...) E, broliuk, dabar jau ne tokie pas mus laikai, kaip kitados buvo, dabar visi juda ir kruta, pamatysi Tamsta, kas bus pas mus už kelių metų. Čia bus miestas fain!"

Apsidžiaugęs šiais pakiliais savo pažįstamo žodžiais, Martinas Verpetas įėjo į Onos Januševičiūtės knygyną. Buvo turgaus diena, todėl knygynas žmonių kimšte prikimštas. Vieni pirko lietuviškus laikraščius: „Nedėldienio skaitymas", „Ūkininkas", „Draugija", „Šaltinis", kiti - elementorius, kalendorius ar kitokias knygutes. Visi kalbėjo lietuviškai. Paklausti iš kur, atsakinėjo, kad esąs Užubalis iš Geidžiūnų, Sprindys iš Braškių. Kiti buvo iš Kilučių, Rinkuškių, Liesiškio ar net kitų parapijų. „O iš miestelio (Biržų - A.B.), - teiravosi Martinas Verpetas Onos Januševičiūtės, - ar neateina pas Tamstą pirkti lietuviškų knygų, laikraščių ar kitų daiktų?" Knygyno savininkė atsakė, kad mažai kas, nes biržiečiai dar menkai moka lietuviškai, literatūra, skaitymu ir rašymais jie mažai teužsiima, - daugiausiai knygas ir laikraščius perka sodžiaus gyventojai. Nusistebėjęs, kad taip yra Biržuose, nes paprastai miestiečiai daugiau skaito už kaimo žmones, Martinas Verpetas sakė, kad dabar (lietuvišką spaudą atgavus - A.B.) „žmonės daugiau turi skaityti, rūpintis, veikti". 

„Ė, Tamstyt, - tarė vienas, sėdėdamas ant kėdės šalia durų, - miesčionys ne tokie žmonės... kam jiems reikia? Jie žino ir be to. Reikia pailsėti, kur čia žmogus skaitysi. Kažin kaip tenai dar rašo. Et, mes ir taip žinome. Mums tik pasigerti, pasimušti, parūkyti pypkelę ir daugiau nieko". 

Kažką rašydama Ona Januševičiūtė ramiai atsakė, kad biržiečiai nesimuša, o gerti gal kartais ir išgeria, bet kai bus įsteigta blaivininkų draugija, tai ir negers. 

Kiti knygyno savininkei paprieštaravo, kad ji veltui stengiasi išteisinti biržiečius, nes vargu ar galima surasti kitą tokį miestelį kaip Biržai, kuriame per metus žmonės prageria net šimtą tūkstančių rublių. Kaip jie neprasigeria ir iš kur tiek pinigų ima? „Kad kasmet jie padėtų tiek pinigų dvarų pirkimui, tai per keletą metų visi Biržų gyventojai būtų dideliais ponais, galėtų važinėti karietose su šešetu arklių. Kad kitur taip žmonės gertų, tai jau seniai būtų išėję su terbomis".

Čia Martiną Verpetą jo pažįstamas pakviečia užeiti į upravą (valdybą), kur šiandien vyksta susirinkimas. Ten jis pamatys, koks tas biržiečių gyvenimas. Nusipirkęs keletą lietuviškų laikraščių ir knygelių, padėkojęs Onai Januševičiūtei už lietuviško knygyno įsteigimą, Martinas Verpetas su savo pažįstamu išėjo į valdybą.

O kol jie eina, dar šiek tiek apie O. Januševičiūtės knygyną. Jis, padedant broliui kunigui, Kauno kunigų seminarijos profesoriui Povilui Januševičiui, buvo įsteigtas 1905 metų pabaigoje arba 1906 metų pradžioje. „Knygynas, - rašė 1907 metais „Nedėldienio skaityme" po Keleivio slapyvardžiu pasislėpęs autorius, - yra grynai krikščioniškas ir nei jokių šiukšlių, tai yra knygų, kenkiančių krikščioniškam mokslui ir dorai tame knygyne ir su žiburiu neatrasi. Tai, žinoma, nepatinka mūsų „cicilikams", užtat jie dantį griežia ir baugina net knygyną sudeginsią, jei nebūsią „ciciliškų" knygų, o dabar visokiais būdais žmones įkalbinėja nepirkti iš to knygyno, bet mažai kas tiki jų plepalams". 

Ne tik įkalbinėja. Tais pačiais metais kovo 9 dieną „Vilniaus žinios" rašė, kad iš O. Januševičiūtės knygyno išsiųstas vaikinas Biržų turguje pardavinėjo „Vilniaus žinias" ir „Šaltinį". Tai nepatiko kairuoliško „Skardo" platintojams. Vienas iš jų, batsiuvio Davidonio sūnus, nutraukė vaikinui nuo galvos kepurę ir ją sumindė, o kiti jo bendrai pradėjo bauginti, kad primuš, jei jis nesiliaus pardavinėti savo laikraščių. 

1907 metų rugsėjo 22 dienos „Vilniaus žiniose" Žmogelis rašė, kad tik ant dviejų Biržų parduotuvių (Onos Rimkevičienės krautuvės ir Onos Januševičiūtės knygyno) yra lietuviškos iškabos. „Atvažiavus Biržų miestelin manai, - piktinasi Žmogelis, - jog čia tegyvena kokie gudai, žydai ar latviai: ant visų krautuvių iškabos parašytos rusiškai, o vietomis ir latviškai, nors latvių visai mažai Biržuose tėra, bet jie yra tautiškai subrendę ir kur galėdami naudojas išgautomis teisėmis, o pas mūsų lietuvį - broliuką toli gražu, ot raštinės iškaba parašyta vien tik gudiškai, ant sodžių lentelių pažymėjimai vien tik rusiškai, ant krautuvių iškabos rusiškai - mūsų broliukai tyli ir nieko nesako". 

Po Onos Januševičiūtės (1873 - 1908) mirties knygynui vadovavo jos brolis Jonas Januševičius, o jam mirus iki pat knygyno uždarymo 1940 metais Biržų knygyno savininkė buvo Jono dukra Liucija Januševičiūtė - Samulionienė (1903 - 1993). 1908 metais Kaune išleista Onos Januševičiūtės knygelė „Dailus moteriškųjų rūbų sukirpimas ir pasiuvimas: dovanėlė kaimų (sodžių) lietuvaitėms". 1909 metų „Kauno kalendoriuje" (pirmąjį 1907 metams paruošė Povilas Januševičius) Ona Januševičiūtė iš Biržų įrašyta kaip amžinoji Šv. Kazimiero draugijos narė.

Informaciją apie Biržų valsčiaus sueigą, į kurią tikriausiai iš knygyno ir atėjo du vyrai, 1907 metų sausio 27 dienos „Vilniaus žiniose" pasirašė Kiškis iš Pakrūmės. Tai vienas iš Martyno Yčo, tais metais pradėjusio studijuoti Tomsko universitete, slapyvardžių. Jis žemiečių viršininką išvadina vilku avies kailyje, kuris kaip visada „paplepėjęs apie valdžios rūpesčius ir suteikiamas žmonėms geradarystes", kalbėjo apie naudingumą valdžios paskelbtos žemės tvarkomosios komisijos, kuri spręsianti, kiek ir kam duoti žemės. M. Yčas aiškino, kad valstiečiai, rinkdami atstovus į šią komisiją, trukdys Dūmos darbą. 

Tame pačiame „Vilniaus žinių" numeryje Kiškis iš Pakrūmės (Martynas Yčas) rašo apie sausio 16 dieną įvykusią Biržų valsčiaus sueigą. Joje buvo kalbama apie tai, kad mokytojui Kaunui, algos vos 20 rublių tegaunančiam, reikia padidinti algą. Rusas mokytojas gauna 40 rublių algos ir žemės daržui. „Bet vyrai, - rašo M. Yčas, - neatjautė savo lietuvio mokytojo ir algos nepridėjo.

Nusprendė va kaip: „Kadangi Radviliškyje jau nuo rudens nėra mokytojo, tai reikia kreiptis su prašymu į Direkciją, kad mūsų pagalbininką mokytoją Kauną perkeltų ten, o Biržys (Biržuose) turi tą pusmetį pamokyti vienas". Gražus sumanymas! - ironizuoja Kiškis iš Pakrūmės. - Bet klausimas, kaip mokys rusas lietuviškai pats nemokėdamas". 

Žemiečiui viršininkui neįtiko lietuvis raštininkas, kurį jis pašalino ir skiria kitą. Tačiau raštininką išsirinkti turi patys valsčiaus vyrai, o „zemskis" gali tik jį patvirtinti. Kaip išmanantį kandidatą šioms pareigoms M. Yčas siūlo iš Braškių kaimo Martyną Sprindį (ar ne jį kalbino Biržų knygyne?), kuris yra žinomas žmogus, dar prieš tarnybą kariuomenėje raštinėje dirbęs, todėl kaip reikiant valsčiaus knygas tvarkytų.

Kas tas Martinas Verpetas, gražiai aprašęs tų metų Biržus? Martynas Yčas savo vardą ar jo pirmąsias raides panaudojo ne vienam savo slapyvardžiui (Yčų M., M. I., M. Y., Marčiukas, Martynas, Mažiutis M., Mažiutis Martinas, Mažutis M.), tačiau jo žinomų slapyvardžių sąraše Martino Verpeto nėra. Bet štai Martinas Verpetas išeina į Biržų valsčiaus sueigą, apie kurią „Vilniaus žinių" skaitytojus informuoja jau Kiškis iš Pakrūmės. O rašydamas apie kitą sueigą Kiškis iš Pakrūmės siūlo valsčiaus raštininku rinkti Martyną Sprindį iš Braškių, kurį Martinas Verpetas buvo sutikęs 1906 metų gruodžio 7 dieną Onos Januševičiūtės knygyne. Gal po Martino Verpeto slapyvardžiu slėpėsi Martynas Yčas? 

Rubrika Žurnalistikos istorija yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.