Žurnalistikos istorija

Julius Norkevičius

Negaliu paaiškinti, kodėl savęs paklausiau, kada telšiečiai pirmą kartą į rankas paėmė savo krašto - miesto, apskrities - laikraštį. Ir greit supratau, jog tai klausimas ne iš lengvųjų.

Informaciniai žinynai, enciklopedijos piršo visai kitus duomenis. Taip sužinojau: Lietuvoje pirmieji laikraščiai pasirodė XVIII amžiuje. Ir tie patys lenkų kalba. Tik 1823 m. Tilžėje išspausdintas pirmasis lietuvių kalba laikraštis „Nusidavimai Dievo karalystėje". Išleisti vos du numeriai. Po devynerių metų pasirodė jau mėnesinis laikraštis „Nusidavimai apie evangelijos prasiplatinimą tarp žydų ir pagonų". Jis iš Karaliaučiaus skaitytojus lankė iki 1914 m.

Tiesa, Laurynas Ivinskis 1856 m. mėgino leisti Žemaitijai ir visai Lietuvai laikraštį „Aitvaras". Tai jau arčiau Telšių. Bet „Aitvaras" neišskrido, nes negavo tuometinės valdžios leidimo. Belieka jo leistus kalendorius laikyti savotiška įžanga į Žemaitijos periodinę spaudą.

Analizuoji aptiktas žinutes ir pradedi galvoti, kad, ko gero, devynioliktame amžiuje Telšiai dar nebuvo subrendę leisti savo laikraštį. Teko palaukti Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo. Ir informaciniai leidiniai skelbia, kad 1918-1930 metais Lietuva turėjo 44 laikraščius. Telšiuose buvo leidžiami „Žemaičių balsas", „Žemaičių prietelius", „Žemaitis", „Darbo žemaitis", „Telšių naujienos", „Telšių žinios" ir jo humoristinis priedas „Telšių Pliumpis", „Spauda ir gyvenimas", „Ligonių kasų narys", „Žibintas", „Mūsų filatelistas", žurnalas „Šatrija" (išleisti tik penki numeriai). Kai kurie iš jų labai trumpai lankė skaitytojus. Bene trumpiausias „Telšių naujienų" gyvenimas (mėnuo ir keturios dienos).

Laikraščių gausiai išleisti ikikariniai Telšiai turėjo neblogas sąlygas. Mieste veikė dvi spaustuvės - Jokūbo Gurvičiaus ir vyskupijos kurijos.

Išsamiai susipažinau su tada bene ilgiausiai gyvavusiais ir Žemaitijoje populiariausiais leidiniais: „Telšių žinios", „Žemaičių prietelius" ir „Žemaitis". Žvilgterėjau ir į kitus, norėdamas sužinoti apie tuometį Telšių apskrities gyvenimą, į ką rašantieji pirmiausiai kreipė savo žvilgsnį, kas juos intrigavo, kokias įžvalgas išsaugojo apie mano gimtinę.

Svečiai

 „Žemaičių prietelius" pranešė, kad 1926 m. gegužės 7 d., 11 val. pirmą kartą Telšiuose sustojo traukinys, kuriuo atvažiavo šalies prezidentas Antanas Smetona. Jis po sveikinimo kalbų perkirpo juostelę, kas patvirtino, kad geležinkelio darbai iki Telšių sėkmingai baigti. Kartu savotiškai leido tiesti geležinkelio bėgius toliau. Po oficialiosios iškilmių dalies prezidentas grįžo į vagoną ir pokalbiui pakvietė apskrities, miesto, geležinkelio tiesimo darbų vadovus, kitus garbius svečius.

Be komentarų laikraštis pamini: su prezidentu susitiko iš Nevarėnų atvykusi ūkininkų delegacija prašyti tarpininkauti, kad būtų paleistas už dalyvavimą gegužės 4 d. mitinge areštuotas jų seniūnas p. Buožis. Apie pokalbio rezultatus nė žodeliu neužsimena.

Daugiau šių iškilmių detalių atskleidė pastarajam priešingų pažiūrų laikraštis „Žemaitis". Jis išsamiau papasakojo apie geležinkelio tiesimo darbų pabaigtuvių iškilmes. Klube pakelta ir šampano taurė už sumanytojus, kurie pirmieji rodė iniciatyvą, kad geležinkelio linija pasiektų Telšius. Buvo įvardytos trys pavardės. Bet pagarbos žodžių, gražaus įvertinimo iš kalbėtojų sulaukė kunigas Korzonas ir valdininkas p. Rusteika. Trečioji pavardė sąmoningai buvo nutylima. Ir tik energingas visuomenininkas, geriausias miesto knygrišys F. Milevičius išdrįso paminėti trečią veiklų sumanytoją p. Tornau, kuris kartu su p. Šaikūnu iškilmių išvakarėse, krikščionių demokratų įsikišimu neteisėtai patalpinti į kalėjimą ir, žvelgdami pro kameros langelį, džiaugėsi pirmojo traukinio dūmų kamuoliais.

Ši pastaba kai kam nepatiko. Už šią žinią žemės tvarkytojas p. Žiūras keršijo - iš F. Milevičiaus knygyno nebepirko popieriaus.

Abu laikraščiai džiaugiasi, kad, nutiesus geležinkelį į Telšius, kelionė iki Kauno bus patogesnė. Kartu stebisi traukinio greičiu. Šeštą valandą ryte išvažiavęs iš Telšių, Šiaulius pasieksi tik 10 val. O Kauną?! Skaitytojui tiksliau orientuotis leis šalia spausdinama pastaba: iš Šiaulių greituoju Rygos traukiniu po 3 val. 44 min. galima išlipti Kaune.

Anksčiau spauda pasiguodė: žemaičiams reikia, kad traukinys iš Telšių važiuotų ir iki Plungės, o iš Raseinių - į Lyduvėnus. Bet socialistai nepritarė šių geležinkelio linijų tiesimui ir Seime balsavo prieš.

Pratęsiant geležinkelio temą, verta pastebėti, kad specialiu traukiniu į Telšius atvyko ir pirmasis šio krašto vyskupas, Vasario 16-osios akto signataras J. Staugaitis. Jo sutiktuvių pietums iš valdininkų rinko po 25 litus.

Ikikarinėje Lietuvoje Telšiai nebuvo didelis miestas. Bet garbiais svečiais, kaip skelbė laikraščiai, nesiskundė. Po Žemaitiją pėsčiomis keliaujantis rašytojas A. Gricius po mėnesio atėjo į Telšius ir susitiko su skaitytojais tada didžiausioje „Šatrijos" salėje. Per porą metų, pasak spaudos, čia apsilankė poetas Maironis, Vydūnas, spaudos leidėjas P. Dovydaitis, Klaipėdos ūkio banko direktorius p. Končius, popiežiaus atstovai R. Bartoloni, L. Faiducti, A. Zeechini, Tautų Sąjungos generalinio sekretoriaus padėjėjas p. Sugimura. Visi svečiai iškilmingai sutikti. Pakeliui iki miesto jiems pastatyti vainikais, gėlėmis bei sveikinimo šūkiais papuošti specialūs vartai. Plojo, dainavo gausiai susirinkę kaimo, miestelio žmonės. Laikraščiai negailėjo ploto išsamiai pristatyti kiekvieną svečią. Nepasitenkino vien biografijos papasakojimu, bet ir vardijo, ką jie gero yra padarę, kokia šios veiklos nauda Lietuvai. Ir, aišku, apie jų susitikimus, pokalbius su telšiečiais.

Šalies nepriklausomybei įsitvirtinant, Telšius vis mažiau lankė garbūs svečiai. Todėl laikraščio puslapiai nebe taip mirgėjo sutiktuvių, iškilmių aprašymais.

Naujienos

Anksčiau paminėtų laikraščių kiekviename numeryje nestigo įvairiausių žinių. Kai kurios kelia šypseną, net verčia nusijuokti. Bet pagalvojęs, įvertinęs anų dienų miesto ar net šalies būklę, supranti, kad tai buvo įvykis, kurį laikraštis turėjo pranešti. Kad ir tokią: kiekvieną šeštadienį Luokės gyventojus Liaudies universitetas kviečia į paskaitas, kurias skaito ne tik mokytojai. Arba: 1933 m. kovo 7 d. Telšiuose nusileido lėktuvas, atskraidinęs du didelius ponus. Dabar tokios naujienos nieko nebestebina: rašytojai dažni svečiai Žemaitijos sostinėje, o miesto pakraštyje sklandytojai turi nedidelį, bet neblogą aerodromą, kuriame savaitgaliais, o vasaros dienomis nuo ryto iki vakaro, ūžia lėktuvai.

Dvidešimt penktaisiais miesto laikraščiai skubėjo pranešti, kad greitai Lieplaukėje bus įkurta pašto agentūra, o rudenį planuojama atidaryti amatų mokyklą, nors statybos darbų prižiūrėtojas pasisavino 150 Lt, kurie skirti užmokėti darbininkams už savaitės darbą, ir pabėgo. 1935 m. jau džiaugiasi, kad Telšių amatų mokykla išleido pirmąją laidą. Amatininko pažymėjimą gavo Adomas Gintilas, Stasys Jokūbauskas, Pranas Sragauskas, Vacys Vengalis, Antanas Lizdenis, Pranas Vaičius, Barkus. Dar trys juos gaus, kai išlaikys teorinių dalykų pataisas.

Skaitome: Telšių ligoninėje gydomas trečio kurso būsimasis mokytojas Jonas Vildžius. Mane domino bet kokia žinia apie Mokytojų seminariją. Bet ar ši ne pernelyg smulki, nereikšminga ir dar pirmam puslapiui? Tolesnis skaitymas lyg ir išblaško abejones. Vaikinas 1928 m. Vilniuje, Gedimino pilies bokšte iškėlė Lietuvos trispalvę vėliavą. Tada pagalvoji - gal žemaičiai ir turi tai žinoti.

Iš laikraščio puslapių mokytojai sužino, kad 1930 m. apskrities pradžios mokyklų inspektoriumi paskirtas Kaišiadorių gimnazijoje dirbęs matematikas A. Simutis. Kad katalikiško laikraščio skaitytojus 1926 m. pradėjo lankyti nemokamas priedas „Svirplys", skirtas jaunimui ir daug rašantis šeimos, pedagogikos temomis, nevengiantis spausdinti literatūrinių dalykėlių. Kunigas P. Maželis įsteigė savišalpos kasą. Jos nariams gydytojo, advokato nemokami patarimai, konsultacijos (1935 m.).

Spauda džiaugiasi, kad keturiasdešimt buvusių Telšių gimnazijos auklėtinių studijuoja universitete. Tik nepasako, kelių tai laidų abiturientai. Skaitytojai sužino, kad tarp žemaičių jaunimo populiari yra kunigų seminarija. Kasmet į ją nemažai stoja. Bet pasitaiko ir nusivylusių šiuo pasirinkimu. Štai 1926 m. rugsėjį keturi atsisveikino su seminarija. Atseit dėl susilpnėjusios sveikatos. Anonimu panoręs likti autorius šituo abejoja ir sako, kad norinčių išstoti kandidatų yra ir daugiau. Ir čia klausimas, kuo tai paaiškinti. Skaitytojai atsakymo neišgirdo. Laikraščiai negaili gero žodžio kraštiečiams, kurie padeda mokykloms. Štai Amerikoje gyvenantis rietaviškis Ip. Pakalniškis 1926 m. Rietavo aukštesniajai komercijos mokyklai atsiuntė 500 litų, kas labai pravertė mokyklos patalpų remontui, kuris atliktas beveik žmonių aukomis. Kontaučių žmonės 1926 m. Kunigų seminariją sušelpė 216 kg grūdų, 7 kg riebalų ir 154,15 Lt.

Telšių spauda daug dėmesio skyrė M. Valančiaus liaudies universiteto veiklai. Sistemingai pasakojo ne tik apie Žemaitijos sostinėje, bet ir miesteliuose, didesniuose kaimuose, bažnytkaimiuose skaitytas paskaitas,  pokalbius. Tarp pranešėjų populiariausi buvo mokytojai, dvasininkai, valdžios vyrai, miesto svečias Vydūnas. Paprastai šiuos užsiėmimus lydėjo saviveiklininkų vaidinimai, loterijos, žaidimai, kiti turiningo poilsio renginiai. Štai būsimieji mokytojai ne tik savojoje seminarijoje, bet ir Žemaičių Kalvarijoje, Lieplaukėje, Lauko Sodos, Žarėnų paskaitų klausytojams suvaidino moksladraugio N. Gintalo scenos vaizdelį „Šliūbinė iškilmė", linksmino gražiomis patriotinėmis, liaudies dainomis. Jų sulaukė ir Plungėje pradėjęs veikti Senbernių klubas. Nemažai vaidintojų yra miesteliuose, kaimuose ir visada sulaukia savų žiūrovų.

(Bus daugiau)

Rubrika Žurnalistikos istorija yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.