Žurnalistikos istorija

Tęsinys. Pradžia 2017 04 06

Gerda Giedraitytė Gudjurgienė

NEPARTINIS - VADINASI NEPATIKIMAS...

... arba nevisavertis. Ši sovietmečio etiketė gadino gyvenimą ir karjerą daugeliui žmonių. Štai vyksta gamybinis pasitarimas. Aptariame laikraščio reikalus, kas ką duos į numerį, visi aktyviai dalyvauja ir staiga redaktorius sako, kad toliau - uždaras partinis susirinkimas, nepartiniai - laisvi. Prašo išeiti. Išvarytieji netylėdavo, išeidami replikuodavo, kad tai nepagarba, kokios čia gali būti paslaptys, juk laikraštį kuriame visi kartu ir t. t. Bet tai buvo tuščios kalbos, į tai niekas nekreipdavo dėmesio , o partijos reikalai buvo aukščiau visko.

Arba, štai, nepartinis korespondentas nori dalyvauti kokioje nors miesto visuomeninėje veikloje, pavyzdžiui, moterų taryboje. Reikia redakcijos vadovų sutikimo. Ir prasidėdavo... Negalima, verkšlendavo už „budrumą" atsakingieji, reikia rekomenduoti partijos narį ir susirūpinusiais veidais „svarstydavo" kandidatūrą. Teko „kovoti" ir ieškoti užtarimo.  Bet ne visada pasisekdavo „laimėti".

Kartą į Klaipėdą atvažiavo LKP  CK pirmasis sekretorius A. Brazauskas. Jis lankėsi vienoje baldų gamybos įmonėje. Skyriaus vedėjas mane su fotokorespondentu nusiuntė padaryti reportažą į numerį. A. Brazauskas su žurnalistais bendravo draugiškai ir maloniai, atsakinėjo į visus klausimus. Jokios atskirties dėl rango žurnalistai nepatyrė. Atvirkščiai, jautėmės labai patogiai, nes labai žmogiškai bendravo aukštas pareigūnas. Reportažas pasirodė kitos dienos numeryje. Tuoj pat į partkomą buvo iškviestas pramonės skyriaus vedėjas. Grįžo liūdnu veidu. Kas atsitiko, klausiu?  Gavau pylos, kad tave, nepartinę, siunčiau susitikti su PIRMUOJU...Bet tai mano kuruojama įmonė, aiškinu. Nesvarbu, aš pažeidžiau subordinaciją, tepasakė. Mat su aukštais CK šulais gali susitikti tik redakcijos vadovai, partijos nariai.  Vėliau į kitus susitikimus su aukštais svečiais iš sostinės pėdino pats skyriaus vedėjas. O pylos jam davė  „vyresnysis brolis", antrasis partkomo sekretorius. Juk ne veltui buvo sakoma, kad  miestui vadovauja ne  pirmasis, o jam prižiūrėti paskirtas arba atsiųstas antrasis sekretorius.

Ypač įsirėžė atmintin kitas LKP CK antrasis sekretorius toks N. Mitkinas. Žinia, kad Mitkinas atvažiuoja į Klaipėdą, sukeldavo ant kojų visą miesto partinį elitą.  Tai buvo tikras Lietuvos generalgubernatorius, itin atstumianti persona, jaučianti savo galią ir neslepianti pasitenkinimo, kad jo visi bijo ir pataikauja. Ypač stengėsi jau minėtas pirmasis sekretorius Č. Šlyžius. Kartą pasiklausyti atvykstančio Mitkino pirmasis sukvietė miesto įmonių vadovus, kitus vadovaujančius kadrus, privalėjo dalyvauti ir vienintelė mieste spauda - „Tarybinė Klaipėda". Ypač atsakingi už propagandą ir socialistinį lenktyniavimą laikraštininkai. Partkomo salė buvo pilnutėlė, kalbėjo ilgai ir nuobodžiai visi, kas buvo paskirti kalbėti, bet ilgiausiai Mitkinas , o jam vis linkčiojo Šlyžius.  Bet per ilgas to susirinkimo valandas nebuvo ištartas nei vienas lietuviškas žodis... Kalbas rėžė, kaip kas sugebėjo rusiškai. Tokia tvarka - vienas už stalo sėdintis vadinamas svečias nei žodžio nesupranta lietuviškai, kitas šeimininkas lietuvaitis nenori kalbėti gimtąja kalba.  Jau rašiau, kad atėjęs į redakciją  „prisistatyti" tautietis pasakė, kad lietuvių kalba jam negraži, jam geriau sekasi „išsireikšti"  (viskazatsia) vaizdingesne rusų kalba. Atrodė, kad metai kiti ir lietuvių kalba išnyks iš mūsų gyvenimo.  Jau sklido kalbos, kad darželiuose įvedamas privalomas rusų kalbos mokymas, kurios vėliau pasitvirtino, laimė nespėta užmačių įgyvendinti iki galo.

Miesto įmonėse taip pat buvo sava tvarka. Vienur užėjęs į lietuvišką pasveikinimą išgirsi rusišką atsakymą, bet dažniausiai  - tylą. Nori kreiptis, kalbėk rusiškai.  Rusiškos „respublikos" buvo žvejybos, geležinkelio, telefono telegrafo, pašto ir kitos organizacijos. Malonu buvo lankytis kultūros, medicinos, maisto pramonės, vandens, šilumos tiekimo įmonėse. Čia dar gyva buvo lietuvių kalba.

Priminti, kad čia Lietuva ir žmonės  dar turi teisę kalbėti gimtąja kalba, teko ir redakcijoje. Kartą iš plačiosios tėvynės duoneliauti atsibastė viena moteriškė su partiniu bilietu. Kaip įprasta partkomas ją „nukreipė" į redakciją, o redaktorius, iškėlęs rankas, ją  pasitiko. Nuo pat pirmos dienos ji pradėjo daryti tvarką laiškų skyriuje.  Su skyriaus darbuotojomis, redakcijos lankytojais ir telefonu kalbėjo ir atsakinėjo tik rusiškai, o, išgirdusi lietuviškai, mesdavo ragelį. Skaitytojai pradėjo skųstis, kad redakcijoje negali susikalbėti lietuviškai. Bet redaktorius buvo bejėgis ir bijojo, ką nors pasakyti. Neapsikentę tokio įžūlumo, skyriaus darbuotojos ėmėsi iniciatyvos sutramdyti atvykėlę - iškraustė jos darbo stalą į koridorių, pakeitė durų užraktą ir užrakino duris. Tai buvo vienintelis toks drąsus įvykis redakcijoje, grėsęs „maištininkėms" dideliais nemalonumais. Redaktorius buvo priverstas įsibrovėlę perkelti į partijos ir propagandos skyrių, kur ji sėkmingai prasėdėjo iki pat Atgimimo ir galiausiai dingo iš Klaipėdos. O išsikvietęs laiškų skyriaus darbuotojas į kabinetą, redaktorius ilgai jas auklėjo „tautų draugystės dvasia", bet iš darbo neišmetė ir pareigose nepažemino

Žmonės matė, kad kilti karjeros laiptais, sočiau gyventi, turėti daugiau privilegijų geriau sekėsi tiems, kurie vidinėje švarko kišenėje nešiojosi komunistų partijos bilietą. Todėl nenuostabu, kad atsirado savanorių tapti šlovingosios komunistų partijos nariais. Tačiau sklido gandai, kad vien noro nepakanka. Tiems, kurie tikėjosi būti priimti, mandagiai buvo paaiškinta, kad į partiją yra kviečiami  tik patikrinti ištikimiausi ir geriausi, todėl ne kiekvienas pasiryžęs šiam žingsniui buvo  pamalonintas. Kalbama, kad dabar tapti kokios nors partijos nariu nesudėtinga, tačiau prasibrauti į jos viršūnes, vadinamą elitą - užduotis beveik neįmanoma.

PROFSĄJUNGOS GLOBOJE, PARTIEČIŲ PRIEŽIŪROJE 

Vyresnieji dar mena tuos laikus,  kai frotinius rankšluosčius, patalynę, avalynę, baldus, šaldytuvus, skalbimo mašinas, gražesnius indus, žodžiu beveik viską, galėjome nusipirkti tik turėdami profsąjungos talonus, automobiliui reikėjo kolektyvo susirinkimo balsavimo, kad  esi vertas žiguliuko ir tik tada gausi paskyrą, o  gardesniu kąsneliu rūpinosi net pati prekybos valdyba, sugalvojusi produktų rinkinius, žmonių pervadintais „variantais".

Redakcijos darbuotojų gyvenimas buvo partinės organizacijos ir profsąjungos rankose.  Jose tilpo viskas - ir darbo užmokestis, ir honoraras, paaukštinimas pareigose ir talonų gėrybėms skirstymas, net redakcijos vadovų „ palaiminimas" dalyvauti visuomeninėje veikloje.  Be šių „organų" suderinimo ir sutikimo - nė žingsnio. Jeigu tau ko nors reikia, eini pas profsąjungos pirmininką, kaip pas kunigą išpažinties ir prašai „išrišimo". Per ilgus darbo metus nei karto nebuvau pamaloninta kokia nors vertinga materialine gėrybe. Artėjant užtarnautam poilsiui, nuėjau pas profsąjungos pirmininką su prašymu skirti taloną triušio kailio paltui nusipirkti. Jaučiau, kad nuo šalčio be šilto rūbo „ užtarnautame poilsyje" bus dar liūdniau..., tad nutariau pasirūpinti ateitimi. Ilgai  galvojo pirmininkas, tarėsi su komitetu, kol galų gale taloną skyrė, bet pareikalavo, kad parašyčiau pasižadėjimą, jog nereikalausiu išleistuvių dovanos (?)... Mat buvo tokia nerašyta tvarka išeinančiam į pensiją įteikti vertingą dovaną (televizorių, skalbimo mašiną, dulkių siurblį ir kt). Šiai dovanai dalį pinigų skirdavo profsąjunga, kitą prisidėdavo pats solenizantas. Tokiu būdu buvo galima nupirkti vertingesnę dovaną. Ta proga  beveik pats sau nusipirkęs dovaną, sukaktuvininkas suruošdavo vaišes, kurios jam neretai atsieidavo brangiau, negu pati dovana. Aš, kaip ir buvo reikalauta, parašiau pasižadėjimą, kad atsisakau dovanos ir atsisveikinau lengva širdimi...

Juokingiausia, kad to Vilniaus kailių fabrike siūto triušio palto, dėl jo neišpasakyto sunkumo, beveik nevilkėjau ir, po kurio laiko, atidaviau Carito labdarai...

Išvargintos klajonių po tuščias rūbų parduotuves, kartą redakcijos darbuotojos kreipėsi į profsąjungos pirmininką su prašymu padėti įsigyti išeiginį rūbą. Žmogus ėmėsi šios sunkios naštos ir ėjo pas buitinio aptarnavimo kombinato (siuvyklų) direktorių prašyti „blato". Sudarė norinčiųjų  pasipuošti sąrašą, rašė prašymą, direktoriaus kabinete moterys rinkosi tik ką pasirodžiusį madingą krempleną ir laukė tos laimingos dienos, kai turės naują  madingą rūbą ir visos bus gražios. Ir ta diena atėjo - į vieną šventinį vakarėlį susirinko tarsi uniformuotos... Laimė, skyrėsi tik kostiumėlių spalva, bet užtat buvo linksma.

Štai kaip kolegė korespondentė Sofija Minina rašė apie eilę avalynei užsakyti buities įmonėje: „ Prieš parą buvo paskelbtas užsakymų avalynei priėmimas - kasdien po aštuonias poras. Tuo tarpu basakojų arba jau artėjančių prie tokios būsenos šimtai. Nors tai ir žinojau, tačiau (o šventas naivume) ateinu į buities rūmus tik prieš dvi valandas iki užsakymų punkto atidarymo... Nustatome dvidešimt keturių valandų budėjimą prie patalpos, kurioje įsikūręs punktas, durų. Kiekviena eilėje privalome išbūti po tris nustatytas valandas. Mano laikas - nuo 21 iki 24 valandos. Bet palaukite, aš negaliu... kaip tik šiandien budžiu spaustuvėje ir galiu ten užsibūti iki vėlumos, vos nepradėjau teisintis savo naujajai eilės „šeimai". Bet greitai prikandau liežuvį, nes galvoje šmėkštelėjo tokie mums gerai žinomi žodžiai „kas nedirba, tas nevalgo", o tai reiškia: kas nebudi eilėje, tas batų negaus. Ne, jau geriau korektorėms pasakysiu, kad spaustuvėje galiu būti tik iki 21 valandos, o toliau, kaip jos pačios išmano... Juk vis dėlto batai... Bet jeigu apie tai sužinos redaktorius? Ak, juk ir jis ne laikraščiais avi... gal supras... Visas miestas skendi eilėse. Eilė prie kojinių parduotuvės, prie kioskų H. Manto ir S. Daukanto gatvių sankryžoje, kur „ išmetė" cigarečių, vingiuoja eilė nuo tilto per Danę iki juvelyrinės parduotuvės..." (Sofija Minina, „ Eilėje gimusi tema", 13 000 „Klaipėdos „ numeris, 1990 m. rugsėjo 22 d.).    

Prekyba buvo ta ašis apie kurią sukosi visas mūsų gyvenimas. Atrodė visi tik ir galvojome, kur, ką ir kaip nusipirkti, nes visos parduotuvės buvo tuščios. O koks „pavydas" apimdavo, kai sutikdavai laimingą tarybinį žmogų, „apsikarsčiusį", lyg karoliais, tualetinio popieriaus rulonais... Puldavome klausti, kokioje parduotuvėje tą deficitinę „ brangenybę  išmetė"? Ir lėkdavome, gal dar suspėsime jo „gauti"?

Tačiau kritikuoti miesto prekybininkų - tabu.  Nebent švelniai apie vis dar pasitaikančius trūkumus. Ypač bedantė buvo „Tarybinė Klaipėda". Skaitytojų laiškai, kuriuose  jie skundžiasi nesąžiningu prekybininkų darbu ir apgaule visų pirma keliaudavo į prekybos valdybą patikrinimui, kurioje dirbo redaktoriaus žmona ir buvo atsakinga už darbo žmonių skundus. Ji su tais persiųstais skundais ateidavo į redakcijos laiškų skyrių, aiškindavo, įtikinėdavo, kad skaitytojai neteisingai rašo, kad šmeižiami sąžiningi prekybininkai, mokydavo korespondentus, kaip reikia tikrinti skundus ir, po tokio „patikrinimo", laiškai atsidurdavo archyve. Vis tiek laikraštis jų nespausdins.

Redakcija gaudavo laiškų, kad įgyvendinus savitarną parduotuvėse, prekystaliuose atsirado polietileninėje plėvelėje blogai fasuotų (rankų būdu) mėsos, sūrio, žuvies produktų. Pirkėjas, norėdamas išsirinkti gabalėlį  „šlapiankės" (šlapios dešros), išrausdavo ir išdraskydavo jų visą krūvą, kol surasdavo savąjį.  Pasitarę su skyriaus vedėju pabandėme išsiaiškinti, kaip tie produktai fasuojami. Pasisekė prasmukti į prekybos bazės fasavimo  cechą, pasikalbėti su darbininkais. Seni, vos klibantys fasavimo aparatai netinka darbui, todėl priversti fasuoti rankomis, neatitinkančios higienos reikalavimų patalpos ir kiti trūkumai. Tikėjomės, kad šis karštas reportažas  netrukus pasirodys laikraštyje. Deja. Redaktorius, perskaitęs rašinį, tuoj pat informavo prekybos valdybos viršininką, kuris akimirksniu  atsidūrė redakcijoje ir sėdo už redaktoriaus stalo. „Ant kilimėlio" tuoj pat su vedėju ir mes buvome iškviesti. Redaktorius stovėjo šalia viršininko, o viršininkas  sėdėjo jo kėdėje ir skaitė mums moralą apie įgyvendinamus pažangius tarybinės prekybos metodus, kurių mes, neišmanėliai, nesuprantame. Su vedėju stovėjome, lyg nusikaltę mokinukai, nuleidę galvas ir tylėjome. Pagaliau redaktorius atgavo amą  ir drąsiai paskelbė verdiktą:  jeigu aš  ir toliau taip rašysiu, tai būsiu pervesta į korektūrą.  O vedėjas  gavo pylos, kad prarado partinį budrumą. Suprantama, po tokio  sprendimo mūsų pramonės skyrius prekybos skundų „klausimą uždarė". 

Papūtė permainų vėjai ir neilgai trukus, partkomas  redaktorių atleido iš pareigų.  Atkūrus Nepriklausomybę neteko sosto ir  prekybos galva. Bet tai buvo truputį vėliau, o , kol kas, gyvenimas riedėjo sena vaga.

Tačiau negalima sakyti, kad miesto prekybos valdyba nesirūpino darbo žmonėmis. Tai ji  sugalvojo garsiuosius maisto rinkinius, žmonių perkrikštytais „ variantais", kurie vyresnei kartai priminė pokarį su maisto kortelėmis.

Kiekvieną pirmadienį nuo pat ankstyvo ryto prekybininkų nurodytu laiku „ ant telefono" sėsdavo skirta darbuotoja ir skambindavo į prekybos bazę užsakyti tų variantų. Tuo pat metu ten tuo pačiu reikalu skambindavo ir kitų miesto organizacijų „atsakingi už variantus", tad pataikyti į pauzę buvo beveik neįmanoma. Niekas nenorėdavo pusdienį sėdėti prie to telefono, ypač korespondentės. Suprantama, šį reikalą užvertė ant moterų pečių ir niekam nerūpėjo, kad joms dar reikėjo suspėti parašyti ir atiduoti medžiagą į numerį. Bet jeigu pražiopsosi, liksi be variantų. Šio darbo kratėsi visi, todėl būdavo nemažai triukšmo. Visų pirma tų rinkinių sąrašą iškabindavo stende ir kaip mat jį aplipdavo moterys. Visų akys nukrypdavo į mėsą. O ten ir vėl tas pats - šalia mėsos gabalėlio įrašytas priedas - acto butelis arba baklažanų košės, menkės tomatų padaže konservai. Bjauresnių, kaip šie, produktų nebuvo. Namuose jau stovi gal dešimt acto butelių, įvairių pasenusių konservų ir kitų nepageidaujamų priedų. Registravomės ir avansu mokėdavome už produktus, kurių ir akyse nematėme. Po to paskirdavo darbuotoją važiuoti į prekybos bazę, ten reikėjo stovėti ilgoje eilėje ( tokių „variantininkų" buvo iš viso miesto), sunkias dėžes sukrauti į redakcijos Volgą ir parvežti nekantriai laukiančiam kolektyvui. O čia kiekvienas stengiasi pagriebti geresnį mėsos gabalėlį,  tačiau vietoje jautienos - lašinių bryzelis, vietoje delikateso žirnelių stiklainio - aštrus pomidorų padažas, kurio namuose visa lentyna. Bet pinigai jau sumokėti ir nieko pakeisti negalima. Apgautieji „prisiekia" daugiau nepirkti, bet praeina savaitė ir vėl važiuojame „ variantų".

Bet ne viskas redakcijos gyvenime buvo taip „blogai". Buvo tokių smagių dienų, kurias menu  iki šiolei. Ypač laukdavome švenčių, kai prasidėdavo tikros „mugės". Visuotinio deficito laikais visagalė miesto prekybos valdyba redakcijai sudarydavo privilegiją, pavyzdžiui Naujųjų metų proga, nusipirkti deficitinių maisto produktų: majonezo, žirnelių, pomidorų konservų, tirpios kavos, čekiško alaus, geresnės dešros ir kitų retai valgomų skanėstų. Visus juos vadinome rusišku žodžiu „pajoku"- kareivišku maisto daviniu, kaip karo metais. Kad  jį gautum, taip pat reikėjo sudaryti sąrašą, atsivežti iš prekybos bazės ir išparduoti. Bet visko, ko širdis trokšta, nevalia, nes nustatyta norma padalinti po truputį, kad visiems pakaktų, kad visi būtų laimingi.

Redakcijoje pakvipdavo apelsinais ir mandarinais, tauriaisiais gėrimais ir kitais maloniais kvapais. Daug  nesvarstęs, apsvaigintas šių kvapų, vienas kitas imdavo ir „atkimšdavo" nematyta etikete padabintą buteliuką ir... prasidėdavo vaišės. Baliauninkai sugužėdavo į kokį nors kabinetą ir kažkas ant bendro stalo statydavo „Pilzeno" alaus arba kubietiško likerio butelį, gerai suvokdami, kad iki kitų švenčių jo jau negers. Gyvenimas atrodė nuostabus ir viliojantis, lyg vengriškų agurkų stiklainis. Priešventinis darbas strigo, korespondentai su medžiagomis vėlavo, bet buvo linksma ir gyvenimas gražus.

(Bus daugiau)