2024 m. kovo 29 d., Penktadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistikos istorija

*print*

Archyvas :: Žurnalas „Varpas" -lietuvybės ugdytojas. Kaip prasidėjo jo leidimas?

2020-02-12
 
Algirdas Matulevičius

Algirdas Matulevičius

 

Algirdas Matulevičius,

Daktaras, LŽS narys

Išlikusi Vinco Kudirkos korespondencija su Martynu Jankumi leidžia ištirti kai kuriuos žurnalo (laikraščio) Varpas įkūrimo ir leidimo klausimus, t.y. kas buvo jo iniciatorius ir organizatorius, kaip laikraštis pradėtas leisti ir kita. Šios korespondencijos kopijos padarytos kunigo Juozo Tumo ir rastos jo archyve.

1888 m. lapkričio 17 d. laiške iš Varšuvos M. Jankui į Bitėnus V. Kudirka praneša apie sumanymą leisti naują laikraštį - Varpą ir tikisi, kaip buvo anksčiau su juo tartasi, kad šis neatsisakys būti leidimo atsakomuoju redaktoriumi prieš vyriausybę ir ekspeditorium į užrubežį. Pabrėžiama, kad tai sunkus, bet šventas ir svarbus darbas. V. Kudirka pateikė M. Jankui būsimo laikraščio projektą: 1. nurodomas formatas; 2. spausdinti ploname popieriuje (patogiau sudėti į kupertą, raidės gražiau atsispaudžia); 3. spaustuvę M. Jankus tegu pats pasirenka; 4. reikia skubiai išspausdinti 5000 egzempliorių (klausia, ar ne per mažai) leidinio prospekto (programinį numerį), nes iki metų pabaigos laiko likę mažai [Varpas turįs būti pradėtas leisti 1889 m. pradžioje - A. M.], o programą būtina anksčiau išplatinti; 5. kai tik keli prospekto egzemplioriai būsią išspausdinti, tuoj siųsti jam, V. Kudirkai, į Varšuvą patikrinti. Prospektą išsiuntinėti: a) visoms lietuviškoms draugijoms; b) reklamuoti per lietuviškus laikraščius, į kiekvieną numerį įdedant po egzempliorių, taip pat per knygas; c) po kelis egzempliorius kupertose išsiuntinėti visiems pažįstamiems; d) į užrubežį [Didžiąją Lietuvą ir kitur - A. M.] iškart visų egzempliorių nesiųsti: jei Prūsijos-Rusijos pasienyje vieną siuntą atimtų, tai liktų kitos - prospektas nežūtų.

V. Kudirka teiraujasi M. Jankaus, ar turi jis knygnešių, ar užteks 30 rublių prospektui išspausdinti; pataria verstis kaip išmano, kad tik išplatintų prospektą. Į Varšuvą prašo kontrabanda atsiųsti apie 200 egzempliorių, o kupertose - tik keletą; pinigai už persiuntimą pilnutinai būsią sugrąžinti, tegu prisiunčia tik sąskaitą. V. Kudirka žada nurodyti Varpo idėjinę kryptį, numatyti leidinio programą ir kitu laišku ją nusiųsti M. Jankui. Kitų metų vasario 14 d. laiške M. Jankui V. Kudirka rašo, kad suvėlino suredaguoti antrą numerį, nes laukė grįžtant iš komandiruotės asmens, be kurio negalėjo įdėti nebaigto jo straipsnio. Dėl to ateityje nelauks autorių pataisymų. Pirmojo numerio titulinis lapas, V. Kudirkos nuomone, yra geras. Korektūra suvėlinta, dėl to per skubotumą daug pakeista raidžių. Jis klausia M. Jankaus, kaip būtų galima sumažinti laikraščio kainą: gal spaustuvės savininkas Ernstas Weyeris [Ernsto Weyerio ir Louiso Arnoldto moderni spaustuvė, kaip minėta, pusvelčiui iš varžytynių pirkta iš J. Mikšo, veikė 1886-1890 m. Tilžėje - A. M.] pigiau spausdins; ateityje tarp redakcijos darbuotojų atsiras turtingesnių daktarų, advokatų, tada spaustuvei bus grąžinta skola ir mokama tiek, kiek reikia. M. Jankui nurodoma, kaip išleisti antrą Varpo numerį. V. Kudirka prašo duoti kelis adresus, per kuriuos korespondencija pasiektų M. Jankų; daug rašant vienu adresu Rusijos žandarai gali įtarti ir kratyti laiškus. Jis duoda slaptą savo adresą (Warschau, Czysta 8, Motiejus Vagonis), kuriuo jam turi būti pristatomas Varpas. Banderoles tesiunčia keliais vardais. Vienas iš adresų, kuris turėtų suklaidinti policiją, buvo net šitoks: Russland, g. Vilno, apteka Špora. Matvej Kušleiko (išskyrus Russland, kiti žodžiai buvo parašyti kirilica).

Į trečią Varpo numerį straipsniai būsią parengti pirmomis kovo dienomis: tokiu būdu, laikraštis išeis laiku, užtikrina V. Kudirka, darbuotojai pasidalys darbo krūviu ir pareigomis, todėl darbo sumažės. V. Kudirka patenkintas, kad mačiusiems Varpą leidinys patikęs, siūlo įvesti bibliografijos skyrių. Pageidaujama, kad spausdinamos knygos būtų pristatomos į redakciją literatūrinei korektūrai. Viename iš laiškų M. Jankui V. Kudirka (slapyvardžiu Jurgis Vornikaitis) nepatenkintas pasirodžiusiu mažos apimties pirmuoju Ūkininko (mėnesinis varpininkų žurnalas, Varpo priedas, ėjęs 1890-1905 m. Ragainėje ir Tilžėje) numeriu. Prašo atsiųsti 15 egz. Varpo ir 20 egz. Ūkininko. V. Kudirka rūpinosi ir knygų leidyba. 1889 m. spalio 24 d. laiške į Didžiąją Lietuvą jis prašo vaikystės draugo P. Grigaičio paskolinti 600 rublių lietuviškų knygų leidimui: tai aktualu ir šis darbas netrukus duosiąs gražių vaisių.

V. Kudirka rūpinosi ir savo kūrinių išleidimu. Tai leidžia teigti išlikę jo susirašinėjimo su knygnešiu ir knygų leidėju Petru Mikolainiu, kuris tuo metu jau buvo emigravęs į JAV, rankraščiai. 1896 m. gruodžio 15 d. korespondencijoje iš Krymo (čia gydėsi) jis rašo P. Mikolainiui, kad šiam išvykus į JAV, sutriko lietuvių spauda: nėra nei kalendorių, neišeina nei priedai prie laikraščių, nei kitokios knygelės. Kaip ir V. Pietaris, M. Davainis‑Silvestraitis, V. Kudirka yra tos pat nuomonės, jog Prūsų lietuviais pasitikėti negalima, kurie spausdindami ir platindami knygas uždarbiauja, todėl lietuvių literatūra neaugs tol, kol neatsiras žmonių, savo rizika spausdinančių knygų. Amerikos lietuvių Tėvynės Mylėtojų draugija apsiima išleisti jo kūrinius, bet rizikinga siųsti už Atlanto rankraščius - galį žūti. Jam (V. Kudirkai), sergančiam, sunku bus gražiai perrašyti savo rankraščius, todėl reikia spausdinti. Kai kurie iš jų jau išspausdinti Aušroje, Varpe, Ūkininke, Lietuviškame Balse (JAV lietuvių laikraštis, ėjęs 1885-1889 m. Šenandore (Shenandoah); leido Amerikos aušrininkai). V. Kudirka dabar pataisęs šių kūrinių kalbą, poezijos eiliavimą. Jis klausia P. Mikolainio, ar jų spaustuvės turi raides Č ir Š: jeigu ne, tada Tilžėje spausdins. Korektūrą taisys jis pats arba paves jam, kaipo buvusiam Varpo bendradarbiui.

1890 m. vasario 10 d. laiške jau iš Austrijos (Osterreich) V. Kudirka pageidauja, kad jo raštai būtų spausdinami Tilžėje, nes spaustuvė turi raides Č ir Š, kurių Amerikoje nevartoja; be to, lengviau jam čia taisyti korektūrą. Tėvynės Mylėtojų draugija apmokėtų Jurgiui Lapinui Tilžėje už spausdinimą. Jau kovo 26 d. V. Kudirka praneša, kad spausdins lietuvininkų veikėjo Enzio Jagomasto naujoji spaustuvė Tilžėje, tačiau iš jo reikalaujama iškart sumokėti pinigus, kurių jis neketina duoti. Jeigu susitrukdys darbas taip, kaip spausdinant Viršininkus [satyrinis apsakymas, išjuokiantis Rusijos caro valdininkus - A. M.], perspėja jis, tai darbo nepriims. 1891 m. gegužės 23 d. laiške V. Kudirka pasipiktinęs, kad Jagomasto spaustuvė labai uždelsė jo kūrinių išleidimą, nesilaiko žodžio, suvedžioja. Tėvynės Mylėtojų draugijai jis siūlo kūrinius atsiimti iš E. Jagomasto ir perduoti spausdinti Otto von Mauderodei (turėjo didelę spaustuvę tai pat Tilžėje), prašo nepriimti iš spaustuvės veikalų tol, kol nebus patvirtinta, kad jis peržiūrėjo korektūrą. V. Kudirka prašo P. Mikolainio būti atsargiems rašant laiškus į Didžiąją Lietuvą (kuriuose nurodomi vardai, draugijų pavadinimai), nes sekami ne tik vardai, bet ir pseudonimai; pataria į Ameriką siunčiamas korespondencijas deginti, nes carizmas pasiuntė specialiai tuo reikalu šnipus ne tik į Prūsus [Prūsiją - A. M.], bet yra papirktų ir Amerikoje.

Iš 1898 m. liepos 15 d. dokumento paaiškėja, kad V. Kudirkos raštus spausdina kita, Mauderodės spaustuvė, kuri užsakymus atlieka gerai. Tačiau kita bėda - bloga varpininkų vadovo sveikata. Jį domina laikraščio Vienybė [Vienybė lietuvninkų; JAV lietuvių savaitraštis, ėjęs 1886-1920 m. - A. M.] programa, kurią siūlo išreklamuoti ir propaguoti Varpe ir Ūkininke, taip pat Amerikos laikraštis Garsas [JAV lietuvių laikraštis, ėjęs 1889-1894 m.; nuo 1895 m. vadinosi Garsas Amerikos lietuvių - A. M.]. Iš kitų metų korespondencijos aiškėja, kad V. Kudirka vėl stengiasi spausdinti savo kūrybinį palikimą, skundžiasi sunkumais. Jo manymu, Vilius Telis [vokiečių poeto ir dramaturgo Friedricho Schillerio (Frydrichas Šileris) 1804 m. išleista drama apie tragiškus įvykius viename Šveicarijos kaime - A. M.] tinkąs demokratinei lietuvių tautai ir pakurstantis patriotizmą.

Minėtuose kunigo J. Tumo archyve rastuose paskaitų užrašuose nagrinėjama ir V. Kudirkos visuomeninė veikla. Jis vertinamas kaip laisvamanis liberalas, tačiau nutylima jo pažangi, demokratinė darbo pusė. Teigiama, kad V. Kudirka toliau ir plačiau žengė už J. Basanavičių, domėjosi visais gyvenimo klausimais. Betgi neapkentęs žydų, nes jiems tik gešeftas rūpi. Iš tikrųjų V. Kudirka kritikavo žydus kaip, klostantis ūkio rinkos santykiams, pramonės, prekybos konkurentus, gerus verslininkus. Paskaitos autorius (lektorius), matyt, nesupratęs carizmo vykdomos nacionalinės priespaudos, diskriminacijos ir rusinimo politikos, nes kalbėjo, kad rusai, kerštaudami lenkams, Marijampolės gimnazijoje leido dėstyti lietuvių kalbą. Taip pat klaidingai jo pasakyta, kad Varpo redaktorius V. Kudirka iš pradžių tikrindavo tik korektūrą, o vėliau davė laikraščiui kryptį. J. Basanavičius ir visi aušrininkai laikomi romantikais svajotojais, o V. Kudirka ir varpininkai - pozityvistais praktikais.

Iš J. Basanavičiaus 1902 m. gegužės 11 d. laiško iš Varnos P. Daumantui sužinome, kad J. Basanavičius dėl silpnos sveikatos atsisakė redaguoti Varpą bei jame bendradarbiauti. Be to, klausimas, rašo jis, ar jo veikla patiktų bendradarbiams, tarp kurių, kaip manoma, jo vardas neturi reikalingo populiarumo; kažin, ar jo straipsniai verti ir ar jų apskritai užtektų laikraščiui, nes pats dabar savo nelabai galėtų pateikti. Čia atsispindi skirtumas tarp aušrininkų ir novatoriškesnių, labiau į aktualijas atsižvelgiančių varpininkų. Esą Varpo redagavimas užimtų brangų laiką, o tai būtų nuostolis jo paties, J. Basanavičiaus, darbams, dėl kurių laiko ir energijos neužtenka: jo rengiami trečias, ketvirtas, penktas ir šeštas lietuvių pasakų tomai, žadama parašyti Apie Trakų tautystę - apie lietuvių kilmę iš trakų‑frygų įrodinėjo studijose Lietuviškai‑trakiškos studijos ir Apie trakų‑prygų tautystę ir jų atsikėlimą Lietuvon. Susidūręs su sunkumais, J. Basanavičius atidėjo vėlesniam laikui Etnografinės draugijos įsteigimą .

Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriaus medžiaga patvirtina, kad liberali inteligentija griežtai nekovojo su rusifikacija (tuo laikotarpiu neturėjo pakankamai intelektualinių pajėgų ir sąlygų), o apsiribojo iš pradžių būtina kultūrine šviečiamąja veikla, neesmine kritika ir nepasitenkinimu rusų valdininkų politika Lietuvoje bei prašymais leisti vartoti gimtąją kalbą. Jos lūkesčius ir taktiką pradiniame etape aptarėme aukščiau. Išimtis - rastas pasirašiusio Prūsijos valstiečiu M. Jankaus juodraštis - Prašymas Sankt Peterburgo vyriausiajam cenzūros komitetui. Klausimas, ar jis buvo nusiųstas, nes, kaip išimtis, persunktas kovinga dvasia.

Prašyme M. Jankus primena, kad jau bus [1904 m. - A. M.] 40 metų, kai uždrausta lietuvių spauda, tačiau dėka kai kurių žmonių, kurie įtikino lietuvius, kad rusų vyriausybė siekia surusinti lietuvius, šie abėcėlės rusišku raidynu nepriėmė. Šiuo metu šis įsitikinimas, - pabrėžia M. Jankus, - taip giliai įsišaknijęs liaudyje, kad neatsiras nė vieno lietuvio, kuris taip negalvotų. Dėka nepalaužiamos lietuvių tautos energijos ši kova būsianti begalinė, blogiausiu atveju, iki tokio politinio perversmo, kuris iš pamatų sukrės Rusijos valstybę ir atvers naujus rusų minties kelius, - revoliucingai ir pranašiškai skamba M. Jankaus žodžiai. - Šios kovos padariniai žalingai ir liūdnai atsilieps kaip rusų vyriausybei, taip ir lietuvių tautai. Vyriausybė demaskuos save, įgis priešą - trijų milijonų lietuvių tautą. M. Jankus apeliuoja į tai, kad lietuviškos spaudos draudimas nusmukdys lietuvių kultūrą, ją pralenks puslaukinės tautos, o juk šiame amžiuje negalima stabdyti civilizacijos proceso. Visos tautos, net patys rusų liaudies atstovai, rašoma Prašyme, išskiria lietuvių darbštumą, dvasinį turtingumą.

Kodėl rusų vyriausybė engia lietuvių tautą, kuo lietuviai nusikalto rusams? - klausia M. Jankus. Ar todėl, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais gerai elgėsi su užimtų rusų sričių gyventojais? Juk, pastebi jis, 1863 m. sukilimas - lenkų sumanymas. Leidus lietuviams vartoti lotynų abėcėlę galima būtų sutaikyti juos su Rusija ir nuo to laiko atsidavusiais ir ištikimais rusų sostui padaryti. Dokumente mokoma, kad laikas palankus ir lietuvius galima patraukti į rusų pusę, nes jie nutraukė ryšius su lenkais ir stengiasi nuo jų atsiskirti kaip nuo nekenčiamų priešų, kurie po krikščionybės ir draugystės kauke paženklino lietuvius lenkybės spalva. Vienok, nežiūrint į lietuvių neapykantą lenkams, - perspėja ir grasina M. Jankus, - jei jie nesusitars su rusais, tai atremti jų spaudimą, sąjunga gali tarp jų abiejų vėl atsirasti nauju pagrindu, kurią jau neįmanoma bus išardyti.

Nuo 1897 m. išeinančios Kronikos lietuvių giminės įstatuose rašoma, kad joje bus surašyti svarbesni įvykiai: lietuvių kalbos nykimas ir naikinimas, šito proceso priežastis, taip pat dėl ko kaimynai siekia išnaikinti lietuvių tautą. Kronikoje bus paminėti žymesni kovotojai už tautą. Kiekvienas lietuvis čia ras žinių apie knygas, raštus, kad nepultumėm dvasiškai ir nevirstumėm ar tai į germanus, ar į slavėnus <...>. Ši kronika skelbia, kad <...> drąsiai kovos prieš visus siaubūnus, naikintojus mūsų lietuviškos giminės, kurie ponavoja su piktomis dvasiomis po mūsų lietuvišką padangę. Kroniką žadama leisti kas 10 dienų ir metams kainuos tik 1 markę 50 pfenigų (su prisiuntimu į namus). Užsakoma M. Jankaus tėviškėje Bitėnuose.

Yra truputis žinių apie Varpo atsakomojo redaktoriaus prieš Prūsijos vokiečių valdžią ir ekspeditoriaus į užsienį M. Jankaus ryšius su atskirais kitų šalių asmenimis bei organizacijomis. Aušros, Varpo, Ūkininko ir kitų laikraščių, knygų prisiuntimo klausimu jis korespondavo ne tik su vietos, bet ir su Pietų Amerikos, JAV, Anglijos, Kanados ir kitų šalių lietuviais; iš jos sužinome apie šių leidinių paplitimą, svarbą tautiniame atgimime, taip pat apie pačius skaitytojus, platintojus. 1890 m. Sankt Peterburge žurnalo Slavianskije izvestija redakcija siūlo M. Jankui keistis su Varpo laikraščiu ir siunčia penkis pirmus tų metų savo žurnalo numerius. Nežinomas autorius iš Svet (Pasaulis?) redakcijos lietuvių kalba rašo Varpo redakcijai, kad jo ir Slavianskije izvestija redakcijos prašo siųsti Varpą, lygiai kaip jos - Varpo redakcijai siunčia savo žurnalus, tik nežino, ar gauna. Kitų metų vasario 16 d. rašte pranešama, kad gavo Varpo ir Ūkininko numerių ir cenzūra neturi teisės redakcijos Svet adresu siunčiamus laikraščius kontroliuoti, juo labiau sulaikyti. Tų metų rašte į Bitėnus Tartu universiteto studentų literatūrinės draugijos Concordia (universiteto ir Veterinarijos instituto) narys Prakopavičius bibliotekos vadovybės vardu prašo M. Jankaus padovanoti bibliotekai lietuviškų knygų ir Varpo numerių, nes ją lanko studentai lietuviai. Netrukus M. Jankus pakartotinai gavo panašų raštą.

M. Jankus spaustuvės interesais užmezgė ryšius su Berlynu. 1895 m. balandžio 11 d. rašte J. Meidingerio knygynas siūlo jam apsikeisti knygomis ir laikraščiais, o netrukus nurodomos ir jų kainos. Karlo Hoffmanno laikraštinio popieriaus leidykla praneša M. Jankui, kad gali tą mėnesį ketvirtadieniais ir sekmadieniais laisva kaina paštu atsiimti popierių. M. Jankus susirašinėjo su Maskvos, Sankt Peterburgo lietuviais studentais, iš to paaiškėja jų visuomeninis darbas. Sankt Peterburgo Labdaringos draugijos lietuvių ir Žemaičių komitetas jam praneša, kad 1895 m. gruodžio 23 d. įvyks lietuviškas vakaras su šokiais. Įėjimas po 1 rublį moterims, studentams - po 50 kapeikų, o draugijos nariams - pusė kainos. Draugijos nariai, nesumokėję mokesčio, gali sumokėti iždininkui vakaro metu. Kitų metų draugijos sekretoriaus A. Spurgos rašte informuojama, kad įvyks narių susirinkimas M. Masterskaja gt. Nr. 9, bt. 10, kitu raštu - apie įvyksiantį visuotinį ataskaitinį rinkiminį susirinkimą. A. Spurgos 1897 m.. balandžio 25 d. rašte draugijos narių susirinkimo vieta nurodoma toje pačioje gatvėje, bet jau 13 bute.

1886 m. Nusidavimų autoriaus, Mažosios Lietuvos pedagogo, publicisto ir poeto Kristupo Kropaičio iš Krokiškių (Pagėgių apylinkės) korespondencijoje M. Jankui deramasi dėl šios knygos išspausdinimo ir kaip ją būtų galima, vokiečiams leidus, naudoti kaip mokymo priemonę Gumbinės apygardos [priklausė Mažosios Lietuvos rytinė dalis (vakarinė - Karaliaučiaus apygardai) ir Mozūrija - A. M.] mokyklose. Iš kito laiško sužinome, kad K. Kropaitis šiuo tikslu kreipėsi raštu į vokiečių valdžią. Aktyvus Aušros platintojas, lietuvių tautosakos rinkėjas ir leidėjas Vilius Kalvaitis, suprasdamas lietuvių literatūros ugdymo svarbą, siūlo M. Jankui išspausdinti tautinio atgimimo klausimais V. Bruožio, Georgo Sauerweino (Jurgio Zauerveino), J. Basanavičiaus raštus. 1889 m. vasario 8 d. A. Balnas iš Naumiesčio (dab. Kudirkos Naumiestis) praneša M. Jankui, kad su knygnešiu K. Anskaičiu ir kitais sutarė Varpo pristatymo kelių klausimu, į Lenkijos pusę jau pernešė Varpo egzempliorių [matyt, į Varšuvą V. Kudirkai ir kitiems Varpo Komiteto nariams - A. M.] ir prašo apmokėti išlaidas.

Lietuviškus laikraščius skaitė ir tarnaują Rusijos kariuomenėje lietuviai. Štai H. Buivydas iš Vladimiro miesto prašo M. Jankaus paštu siųsti Varpą. Iš 1891 m. spalio 11 d. laiško matyti, kad jis laikraštį jau gauna ir siunčia skolos pinigų. Bobruiske (Baltarusija) tarnaujantis Augulevičius taip pat prašo (1890 m. gruodžio 6 d. laiške) atsiųsti Varpo numerių ir lietuviškų knygelių, nes nežino, kas vyksta jo gimtinėje; be to, tautiečiams pasakoja apie Lietuvą, lietuvių literatūrą, kurie ištroškę lietuviškos spaudos, bet negauna. Reiškiamas įsitikinimas, jog, kol lietuviai neturės savo švietimo, spaudos, tai tauta bus silpna ir paniekinta. Tačiau dabar tai pasiekti neįmanoma, nes laikraščiuos nėra niekur kalbos apie atsiskyrimą nog Rusijos, o tai apie tai nigdi ir kalbėt, rašyt negalima, bet tai amžina prapultis.

Daugelio skaitytojų ir platintojų nusiskundimai leidžia tvirtinti, kad M. Jankus nebuvo visai tinkamas ekspeditorius: neatsakydavo į laiškus, už iš anksto gautus pinigus nesiųsdavo spaudos arba siųsdavo labai pavėluotai, žymiai mažesniais kiekiais nei buvo užsakyta. Tiesa, reikia atsižvelgti į tą aplinkybę, kad lietuviškos spaudos platinimas buvo itin pavojingas, sunkus, su įvairiais trukdymais darbas. Tačiau nemaža šių nesklandumų būta ir dėl M. Jankaus kaltės, dėl jo pasitaikančio apatiškumo, delsimo. Pavyzdžiui, Jonas Ambrazaitis iš Liepojos 1889 m. gruodžio 12 d. pasipiktinęs rašo M. Jankui, kad nusiuntė jam 25 rublius Varpui užsakyti, bet atsakymo nesulaukė. Aušrą redaguojant J. Mikšui, laikraščių gaudavęs į namus tiek, kiek pageidavo. Tuo pat skundžiasi lietuviškos spaudos leidėjas, bibliografas Juozas Angrabaitis iš Tilžės ir gėdina M. Jankų, kam plėšia už numerį daugiau kaip po rublį. 1887-1889 m. korespondencijoje miškininkas Povilas Matulionis (pasirašinėjo slapyvardžiais St. Piktadagis, S. D. Bevardis, S. D. Mažutis) irgi reiškia nepasitenkinimą vilkinant spaudos pristatymą. Vienoje jų, 1887 m., klausiama, kodėl negauna Garso, taip pat J. Zauerveino, J. Basanavičiaus, P. Vileišio, M. Akelaičio, kalbininko, gydytojo Jono Spudulio adresų. Kitoje vėl rašo, kad nusiuntė spaustuvininko E. Weyerio vardu į Tilžę pinigų Birutės draugijai ir Garso redakcijai bei pašto išlaidoms, bet atsakymo negavo. Užklaustas V. Bruožis neatsiliepė. P. Matulionis pasipiktinęs tokiais vadovais ir abejoja, ar Garsas dar eina [leistas 1886-1887 m. Tilžėje - A. M.].

Jis M. Jankaus prašo J. Mikšo cirkuliaro, kuriame šis teisina save dėl Aušros žlugimo. 1888 m. P. Matulionis gavęs atplėštą ir išvogtą M. Jankaus laišką, taip pat negavęs Lietuviškojo Balso [ėjo 1885-1889 m. Niujorke ir Šenandore - A. M.] siuntos. Matyt, pastebi jis M. Jankui, nėra nei vienos geros spausdinių platinimo agentūros [M. Jankus gyrėsi turįs ir žadėjęs įsteigti 40 - A. M.] ir pataria: reikia vienytis su dvasiškų knygų platintojais, nes jiems geriau sekasi. P. Matulionis tokią agentūrą siūlo įsteigti jo tėviškėje, prie Marijampolės. Joje būtų galima platinti pasaulietines ir religines knygas - taip geriau esant uždraustai spaudai. Dėl konspiracijos prašo M. Jankaus kaimyno adreso. P. Matulionis taip pat nepatenkintas (1889 m. gruodžio 24 d. korespondencija) knygų siunta, nes tokio turinio gauna vietoje ir gerokai pigiau pas škaplernikus, karabelnikus. Be to, Garso ir kituose laikraščiuose jų kaina paskelbta žymiai žemesnė nei nurodo M. Jankus. Parduodant keturguba kaina, stebisi P. Matulionis, žmonės pagalvos, kad jis ne platintojas, o prekybininkas‑biznierius; šitokio verslo P. Matulionis negeidžiąs: tų keliolikos knygučių reikia jam pačiam, žmonėms. Jis primena, kad siūlęs įsteigti agentūrą, bet M. Jankus jo nepaklausęs: tada ne po kelis, bet po keliasdešimt egzempliorių visokių knygų galima būtų platinti, pasamdyti pardavėjus, kurie vežiotų knygas pakiemiais, žinoma, turėdami iš to pelną, nes kitaip neprekiautų jomis. Jis pats prenumeruotų Lietuviškąjį Balsą, bet už tokią aukštą kainą negali, juo labiau kad J. Šliūpas rinkoje paskelbęs laikraščių ir knygų kainą. Tai brangiau už vaistus - nustebęs sušunka P. Matulionis. Jis atsisako gauti spaudą pasienio paštu, nes šitaip greitai sučiups jį, ir siūlo siųsti per didelius miestus. Laiško autorius laiko neteisingu žingsniu, kad Varpo redakcija atsisakanti siųsti skaitytojams įvairių knygų ir laikraščių (Lietuviškojo Balso, Garso, Šviesos) [Šviesa - dvasininkijos mėnesinis žurnalas, ėjęs 1887-1888 ir 1890 m. Tilžėje - A. M.], nes ir taip ryšys buvęs silpnas, o dabar reikią kreiptis kur kitur. Nė viena redakcija nuo tokio darbo neatsisakiusi, apgailestaujama laiške, ir argumentuojama: redakcijai būtų tas pats drauge su Varpu viename ryšulyje siųsti ir kitus laikraščius bei knygas [matyt, ne redakcija atsisakė šio apsunkinančio ir mažai pelningo darbo, bet pats M. Jankus - A. M.]. P. Matulionis abejoja, ar pats M. Jankus apsiimtų jam siųsti laikraščius ir knygas, kaip kadaise J. Mikšas siuntė su Amerikos lietuvių laikraščiais. P. Matulionis gavęs net šitokią sąskaitą: siuntinio svoris 32 kg, o kaina - 30 rublių. Jis nustebęs klausia siuntėjo: ar šis apsiriko, ar baidojį [kad daugiau neprašytų knygų - A. M.], ar jis neišskaitė. P. Matulionis užtikrina ekspeditorių norįs platinti liaudžiai spaudą, tik reikia laikytis konspiracijos: siųsti į Didžiąją Lietuvą per Varšuvą ar kitus didmiesčius (Vilnių, Rygą, Dinaburgą, t.y. Daugpilį), nes siunčiant mažu paštu pasienio policija žino, kokie daiktai siunčiami, greičiau patikrinami; siuntėjo pavardę galima suvokietinti arba sulenkinti. Jis sutinka, jeigu M. Jankus nepasitiki juo, pirma nusiųsti pinigus, o po to gauti literatūrą. Dažniau, pabrėžiama laiške, būna atvirkščiai: žmonės nusiunčia pinigus, o siuntos negauna. Kitos P. Matulionio korespondencijos rodo tariamą M. Jankaus apsileidimą, nesąžiningumą. Jose vėl keliamas klausimas, kada bus tvarka, baigsis sukčiavimai.

Dus daugiau

 

Rubrika Žurnalistikos istorija yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2020-04-05 13:37
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media