2024 m. balandžio 20 d., Šeštadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistikos istorija

*print*

Archyvas :: Tilžės laikraščiui „Garsas“ -130 metų

2017-03-05
 
Genovaitė  Burneikienė

Genovaitė Burneikienė

 

Genovaitė  Burneikienė

      Tilžėje 1886 spalio 17 dieną išėjo laikraštis „Garsas" skirtas Didžiosios Lietuvos gyventojams. Leidėjas Martynas Jankus tikėjosi, kad naujai išleistas laikraštis galės pakeisti sustojusią „Aušrą" (jos paskutinis Nr. 40, išėjo 1886 birželio mėn.). „Garsas" - mėnesinis laikraštis lietuviams, leistas „1886-1887 Tilžėje lotyniškomis raidėmis. Leido ir redagavo M. Jankus. Planuota platinti D. Lietuvoje, siųsti Rusijoje gyvenantiems lietuviams bei į Ameriką išvykusiems tautiečiams. Daug vietos skirta lietuvybės išsaugojimo klausimams. Bendradarbiavo J. Basanavičius, J. Čerkus, S. Gimžauskas, J. Grinius, K. Verbūnaitis. Spausdino E. Vėjerio ir Arnoldto spaustuvė Tilžėje. Išėjo 11 numerių, "1- taip Žurnalistikos enciklopedijoje apibudinamas „Garsas".  J. Tamošiūnas  nurodo, kad  „Garsas" - tautinės krypties laikraštis, leistas 1886 -1887 Tilžėje. Redaktorius - leidėjas M. Jankus. Laikraštis turėjo pavaduoti nustojusią eiti „Aušrą". Išėjo 11 nr. (1886 - 3 nr., 1887 - 8 nr.)." 2 Manytume, kad jubiliejaus proga, reikėtų detaliau apžvelgti šį leidinį; aptarti kokiomis aplinkybėmis jis atsirado, koks buvo šio leidinio tikslas, kokias temas svarstė, kokie sunkumai iškilo leidėjams ir kokiomis sąlygomis teko tiesti kelią į skaitytojų namus. Teigiama, kad tuo laikotarpiu „D. Lietuvoje inteligentija, priklausanti „Lietuvos mylėtojų" srovei , po „Aušros" sustabdymo buvo dezorientuota ir laikinai pasyvi, kadangi jos viduje pasireiškė krizė."3 Todėl „Jankaus ir E. Vėjerio mėginimas paversti aušrininkų organu laikraštį „Garsas" (ėjo 1886-1887m.) buvo nesėkmingi"4 , nes „Lietuvos mylėtojų" srovė nustojo egzistavusi, aušrininkus pakeitė nauji sambūriai: šviesininkai, varpininkai, apžvalgininkai. Laikraštį „Garsą" įsteigė, jį leido, redagavo ir rūpinosi jo platinimu Martynas Jankus (1858-1946).

     Martyno Jankaus 150 - mečiui skirtoje tarptautinėje konferencijoje „ Martynas Jankus:  tautinio atgimimo spauda ir spaudos veikėjai," kuri vyko Vilniaus universiteto Senato salėje (2008 rugsėjo 25-27 d.) buvo nagrinėtos temos, „siejamos su istorine atitinkamo laikotarpio tematika, kvietė M. Jankaus dvasia ir istoriniu požiūriu aptarti šiuolaikinius knygų leidimo,  platinimo, poligrafijos sklaidos bei recepcijos, knygos kultūros įtakos dabarties Lietuvai, jos tautinėms bendrijoms ir išeivijai klausimus"5. Konferencijos dalyviai įvertino Martyno Jankaus indelį steigiant ir leidžiant bei platinant lietuvių tautinio atgimimo periodinius leidinius, jo ryžtą ginant ir puoselėjant lietuvybę, kovojant dėl Mažosios ir Didžiosios Lietuvos sujungimo. Jis inicijavo Lietuvių draugijos „Birutė" steigimą (1885) ir  vadovavo jos veiklai (1889-1892). M. Jankus aktyviai dalyvavo lietuvių tautiniame ir kultūriniame sąjūdyje, savo gyvenimą paskyrė visuomeninei veiklai, kuri vėliau peraugo į politikos sferą.

      Martyno Jankaus leidybinės veiklos pradžia - 1879 metai, kai „rinkimuose į Prūsijos landtagą (...) iškėlus vokiečių poliglotą, poetą, lietuvių tautos bičiulį Georgą Sauerweiną, Jankus jam paremti išleido atsišaukimą „Broliai Lietuvininkai". (...) ir kvietė balsuoti už „poną Sauerweiną, katras tikrai mūsų interesus ir dalykus užstos".6  G. Sauerweinas rašė lietuvių kalba eilėraščius, publicistinius straipsnius, kuriuose žadino lietuvių nacionalinį sąmoningumą. Jo eilės, publicistika buvo spausdinama Klaipėdos laikraštyje „Lietuviška  Ceitunga" (1877-1939). Jis parašė brošiūras „Apie atgaivinimą mūsų lietuviškos kalbos" (1887), „Kelių laikraščių lietuviškasis klausimas" (1888). G. Sauerveino eilėraštis „Lietuviais esame mes gimę" tapo populiaria liaudies daina. Pažintis su G. Sauerweinu paskatino M. Jankų imtis aktyvesnės visuomeninės ir leidybinės veiklos. Jo leidybinė veikla tęsėsi nuo 1879 iki 1925 metų. Per šį laikotarpį M. Jankus „yra išleidęs ir išspausdinęs 395 neperiodinius ir 27 periodinius leidinius".(....) „ Iš jų beveik visi išėjo lietuvių kalba, keletas baltarusių bei vokiečių kalba".7 Tai reikšmingų to meto asmenybių: Antano Baranausko, Jono Basanavičiaus, Kristijono Donelaičio, Simono Daukanto, Martyno Liuterio, Motiejaus Valančiaus ir kitų autorių kūriniai. „ Paties Jankaus 38 leidiniai: knygos, brošiūros, smulkieji spaudiniai", (...) „išliekamąją vertę turi tautosaka, grožinė kūryba, istorija, aktuali politinė publicistika"8.

         Jonas Basanavičius savo prisiminimuose rašė, kad „patalpintieji „Naujajame Keleivije" ir „Liet. Ceitungej" mano straipsniai, drauge su Dr. J. Sauerweino dainomis ir kt. raštais, įgabeno tuomet lietuvišką dvasią į tuos be jokios dvasios išleidinėjamus laikraščius. Sandarbiavimas šituose laiškuose man buvo labai naudingas; iš vienos pusės persiliudijau apie vertę savo pajiegų  ant literatiškos, teip dar menkai išdirbtos dirvos, o antra - pasitikrinau apie reikalingumą laikraščio, lietuviškoje dvasioje išleidžiamo"9. 

         Prūsų Lietuvoje 1882 m. buvo leidžiami šie laikraščiai: „Nusidavimai apie Evangelijos praplatinimą tarp Žydų ir Pagonų ", (nuo 1832 m.), „Naujasis Keleivis" (nuo 1849 m.), „Lietuviška Ceitunga" (nuo 1877 m.), „Konservatyvu Draugystės Laiškas" (nuo 1880 m.). Tie „laikraščiai buvo konservatyviškai-klerikališkos dvasios, neturėjo inteligentiškų sandarbininkų, kurie butų supratę gadynės reikalus, spausdinosi gotiškomis literomis ir todėl jiems lemta buvo dirbti tik ant siauros dirvos ir tai tik Prusų Lietuvoj."10 Tik „Lietuviška Ceitunga" vis-gi gal but pavadinta pirmuoju tautišku Prusų Lietuvininkų laikraščiu, kuris ne vieno lietuvininko širdy sužadino tėvynės meilę, jei ne per savo, tai per d-ro Basanavičiaus , d-ro Sauerweino ir Šliupo raštus"11. Tačiau prūsų lietuvininkų laikraščiai Didžiojoje Lietuvoje dėl gotiško raidyno bei siauro konservatyvaus turinio nebuvo populiarūs. Todėl Lietuvos šviesuoliai siekė leisti periodinę spaudą, tačiau carinė valdžia - neleido. Susibūrę aušrininkai nutarė leisti nelegalų  periodinį leidinį M. Lietuvoje.                   

        Kovo men.1883 metų pasirodė pirmasis nelegalus lietuvių tautinis laikraštis „Auszra", „laikraštis,  išleidžiamas per Dra. Bassanawicziu", skirtas Didžiajai Lietuvai, spausdintas lotyniškomis raidėmis. Spausdino Albano ir Kybelkos spaustuvė Ragainėje. Tai buvo „ne tik lietuviškas laikraštis pagal savo kalbą, bet ir pagal savo dvasią, pagal savo raštų pakraipą (...) visos tautos, visų lietuvių (...) su tautišku programu, paremtu ant aukštų pamatų l y g y b ė s,  l a i s v ė s  ir  b r o l y b ė s"12.  „Aušra" pasakojo apie Lietuvos praeitį, gimtąją kalbą, papročius, žadino tautinio ir kultūrinio atgimimo aspiracijas, ugdė tautinę sąmonę, skatino dvasinį protestą ir pasipriešinimą caro valdžios priespaudai, nušvietė gyvenamo laikotarpio visuomeninio, kultūrinio gyvenimo įvykius, reikalavo tautos kultūros, kalbos ir spaudos teisių.  „Aušra" skleidė lietuvių tautinio atgimimo ir išsivadavimo idėjas. Ji legaliai buvo platina M. Lietuvos lietuvininkams, siunčiama Vakarų Europos, JAV lietuviams bei Rusijoj gyvenantiems tautiečiams. Ją Lietuvos teritorijoje nelegaliai platino knygnešiai (1864-1904), kurie nebijodami caro valdžios represijų (kalėjimo, Sibiro ir kt.), steigė knygnešių draugijas, išplėtė lietuviškos spaudos platinimo tinklą visoje šalies teritorijoje. Nuo 1891-1903 caro valdininkai konfiskavo per 200 000 knygų. Tačiau dauguma nelegaliai leidžiamos spaudos pasiekdavo Lietuvos gyventojus.

        M. Jankus prisidėjo prie „Aušros" leidybos ne tik organizuodamas išleidimą, platinimą, bet ir finansuodamas. „Kada aš Šliupą iš Genevos parsikviečiau geresniam sudavadyjimui „Auszros" ant vietos, tuokartu pinigų nebuvo nė grašio, nes Mikšas už pirmus 4 numerius, užmokėdamas, tur būti dar savo turėjo pridėti; už Nr. 5, 6, 7, 8, 9, ir 10 aš mokėjau įrinkęs buvau 150 mk., kiti mano locni pinigai"13- rašė M. Jankus. O J. Šliūpas pasakodamas apie savo „prietikius prie „Auszros" prisimena, kad kai „parodė man Jankaus vietą. Nuėjau. Jankus kontantas buvo, kad atvažiavau; bet nekontantas, kad pinigų neturėjau. (...) kas link „Auszros" sutarėme taip: kas reikiant raštiškus darbus atlikęs, asz eisiu Jankui gelbėti prie ukes; už tatai asz turėsiu valgį ir gyvenimą pas Jankų"14.  J.Šliūpas redagavo „Aušrą" nuo  1883 Nr.5-1884 Nr.3.

      M. Jankus nuo 1884 Nr. 4-1885 Nr. 8 pasirašinėjo atsakinguoju „Aušros" redaktoriumi, tvarkė jos leidybą ir platinimą.  „Kai Šliūpas į Ameriką išvyko, „Auszra" perėjo rankosna Jankaus, kursai ją nuo gegužės 1884 m. iki rugpiučio 1885 m. gana gerai rėdė ir iš dalies prisidėjo prie jos išplatinimo,"15- rašė savo atsiminimuose J. Basanavičius. M. Jankus, administruodamas „Aušrą" susipažino su spaudos darbuotojais, užmezgė ryšius su knygnešiais ir kartu su J. Mikšu leisdamas 1884-85 „Aušros" kalendorius, sukaupė ne tik organizacinę, leidybinę bet ir kūrybinę patirtį, kuri paskatino jį imtis savarankiškos leidybinės veiklos. Kai, dėl finansinių ir organizacinių trukdžių, sustojo „Auszra" (1886 m. birželio išėjo paskutinis Nr. ). Tuomet spalio mėn. M. Jankus Tilžėje lotyniškomis raidėmis išleido mėnesinį laikraštį „Garsą", tikėdamas, kad naujas laikraštis pratęs „Aušros" tautos žadinimo,  gimtosios kalbos išsaugojimo, dvasinio išsivadavimo ir tautos vienybės sklaidos misiją. 

                                               „Mylimieji Lietuvininkai!"

        Taip savo prakalboje kreipėsi į skaitytojus M. Jankus, nurodydamas, kad „szitą „Garsą" iszleisdami į lietuviszką svietą, mes meilyjame (...) įteikti naudingą laikrasztį, kurio mieriu bus skaitytojus su naujei atgijimais lietuviszkos dvasios supažindinti (...), kaip ginasi nu aprusinimo bei sulenkinimo visos tautos" . Ir paaiškina, kad „mes esame priversti rašyti lotyniszkomis literomis musu laiszką, nes gerei dalei maskoliszkoje Lietuvoje gyvenančiu viengenčiu musu vokiszkos literos nėra suprantamos".16

        Leidinys 4 puslapių, tekstas spausdintas dviem skiltimis, antraštės tamsesniu, didesniu šriftu, rašiniai atskirti linijomis, vartojami įvairių didžių ir kelių garnitūrų šriftai. Laikraščio „galvutė"  (pavadinimas, leidinio data, Nr., kaina, leidėjas, adresas) nuo leidinio turinio atskirta dvigubomis linijomis, periodiškumas - mėnesinis. Apgarsinimai „įrėminti" skirtingais, puošniais rėmeliais . „ Redytuvė ir kaszta M. Jankaus Bitėnuose. Spausta pas Weyerį & Arnoldą Tilžėje."

          Pirmajame puslapyje - M. Jankaus pratarmė, kurioje redaktorius nurodo laikraščio tikslą - žadinti tautinį ir kultūrinį lietuvių atgimimą, ginti ir saugoti gimtąją kalbą, priešintis vykdomai nutautinimo politikai, ragindamas lietuvininkus, skaityti naujai išleistą laikraštį. Antrajame - straipsnelis „Geros motinos gromata lig savo dukreliu, kurios jau lenkuti pradėjo" apie motinos rūpestį; nes jos dukrelės, išvykusios iš gimtųjų namų, pamiršo gimtąją kalbą ir savo tėviškę. Šalia „Žine nu draugystės „Byrutės"- tai plati ataskaita apie „Birutės" veiklą. Trečiajame - „Žinios isz svieto". Pranešama apie Ispanijoje vykusį maištą „Szalin karalystė, tegyvuoja respublika". Vokietijos mieste Leipcige įvyko didelis „susimušimas tarp socialistu ir pulicistų" , o Amerikoje gyvenantys „Lietuvininkai 1886 rugpiučio 15 padarė vieną draugystę, katra dėl giminiszku reikalu rupįs"17. Anksčiau Amerikoje buvo keletas lietuviškų draugijų, kurios veikė atskirai. Ketvirtajame - „Lenktyninis uždavimas rasztiszko darbo ant spausdinimo į musu „Garsą" . Redakcija kviečia „kožną lietuviszkai raszantį rasztininką bei rasztininkę ant tokio darbo mumis prisidraugavoti"- už kurį bus mokama. Už „ 1. prekia 10 markiu arba 5 rbl. už gerai surašytus atsitikimus, katrose nei viera nei valdžia musiszku kaimynu nei brolei neužkabinama, bet tasziaus ant to nurodo musu giminiszką nuvargimą ir prypulius; pritrauktina turėtu buti ir viena asaba. Ilgumas 1,5 - 2 „Garso" pusės.  2. prekia 5 markes arba 2,5 rbl. už suraszytus atsitikimus, kuriuose musu brolis apgaunamas tampa per savo kupčiavimą su svetimgenčiais . Ilgumas 1 „Garso" pusė.  3. Prekia  2,5 markiu = 1,25 rbl. už gerai suraszytas sztukas, kurios isz lietuviszko kraszto ir jos gyvatininku imtos yra. Meldžiam kožnąjį savo galybę parodyti ir tą musu  mažą atlyginimą kaipo garbę priimti."18  

       Pirmajame „Garso" numeryje išspausdinti du skelbimai ir viena reklama. Skelbiama, kad Weyerio & Arnoldo spaustuvėje galima nusipirkti šias lietuviškas knygas: „Lietuvos ukinįkų kalendorių ant 1887 m.," Nėrio (P. Vileišio) „Trys pamokslai apie gaspadorystę," „Žmonių ligos", „Aritmetika", „Sodnas, apynei ir bitės". Kalnėno „Bitininkystę" ir Jankaus „Mužikėlį". 

       Po mėnesio (lapkričio 10 d.) pasirodė „Garso" Nr. 2. ryškesniu pavadinimu, padailinta „galvutė", patikslintos laikraščio ir „apgarsinimų" kainos. Laikraštis išėjo su dviejų puslapių „priedu". Pirmajame puslapyje straipsnis „ Ne užgimiau ant  svieto idant jį sudycziau, bet jeng jį pamokįcziau bei apgincziau".  Autorius teigia, „juk žmonės, taip sakoma, nenumirszta, bet tiktai kalbą keiszia į vokiszką arba gudiszką,"19ragindamas ginti ir puoselėti lietuviszką kalbą, savo žemę ir lietuvių tradicijas. Žinutė „Gromata isz Paryzo" pranešė, kad lietuvininkai įsteigė „Želmens" draugiją, kuri rūpinsis ne tik Paryžiuje gyvenančių lietuvių reikalais, bet ir Lietuvos, todėl prašo M. Jankaus atsiųsti į Paryžių visus lietuviškus laikraščius. Ataskaitoje „Žines nu draugystės „Byrutės" išsamiai pasakojama kaip vyko susirinkimas, pranešama, kad kitame bus svarstomas klausimas; kokią pašalpą mokėti „Garsui", kad jame butų rašoma apie „Byrutės" veiklą.

        Po rubrika „Žine isz svieto" pranešama, kad Vokietijos seimas priėmė nutarimą dėl prekybos su Rusija pagerinimo, tuokart Austrijos valdžia sunerimusi, kad maskolių karių pulkai Odesoje dislokuoti. Iš Amerikos pranešama, kad Niujorke įvyko žemės drebėjimas, be pastogės liko 1000 gyventojų. Informuojama, jog d-ras Sauerweinas vėl atvyko į Lietuvą. Kita žinia, kad pavasarį bus apsodintas medžiais Rambynas.

         Redakcijos kreipimąsi „Mieli skaitytojai!"  pranešama, kad redakcija leisdama „Garsą" turi „daug klapato pakelti (...), neturėdami skaitytoju kaip kiti laikraszcei (...) ju daugiaus skaitytoju turėtumem, ju daugiaus galetumem  praneszti visokiu žiniu"20 . Ir informuojama, kad nuo Naujų Metų planuoja leisti „Garsą" kas savaitę (3 leidiniai - gotišku šriftu ir 1- lotyniškomis raidėmis). Tad ragina gyventojus prenumeruoti ir skaityti „Garsą".

 

                                              „Byrutės draugams"

         Skelbime „Byrutės draugams" pranešama, kad „dabar atskirus pakvietimus nesiunsciame, bet tik  isz „Garso" patirti galite, kur ir kada susiejimai atliekami"21. Šalia įdėtas „Byrutės" pranešimas kur, kada įvyks susirinkimas.  Puslapis 4 ir „Priedo" 2 psl. skirti reklamai ir skelbimams.

      Trečiasis „Garso" numeris (gruodžio 7) pradedamas „Mieli Lietuvininkai!" ir primenama „po kokiu jungu musu brolei Rusijoje vaitoja (...) neturėdami jokios žmoniszkos teisybės", nes tik lietuviams Rusijoje uždrausta gimtoji kalba. Todėl „Garso" tikslas skelbti apie įvykius pasaulyje lietuviams gimtąja kalba. Juk „leisti laikraštį reikia pinigų. „Byrutės" draugai žadėjo už skelbimą „Garse" mokėti po 15 markiu."  Redaktorius prašo, kad „žmones skaitytu apmokėdami nors pusto pinigėlį ir po tam pirktu nu tu kupčių, kurie per „Garsą" savo prekes skelbia"(...). Jei pasilengvįs „Garso" iszleidimas, galėsime platesnes žines isz svieto praneszti „Garsą" padidindami arba jį tankiaus iszleisdami"22. Toliau platus straipsnis „ Veikimai draugystės „Byrutės". Antrajame psl. eilėraštis „Litvomano daina". Autorius nenurodomas. Ir „Gromata isz Paryžo", kurioje rašoma apie „Želmens" veiklą. Apie įvykius Europoje praneša rubrika „Žine isz svieto". Atsirado nauja rubrika „Gromatnyczia", kurioje redakcija atsako į skaitytojų laiškus, vertina jų atsiųstus rašinius. „Ponui Larkiui, Pirson Amerikoje. Kurszaičio vokiszkai lietuviszka gramatika kasztuoja 10 markiu.  Miežinio lietuviszka gramatika 20 centu. Ponui J. Girniui Paryze. Tavo raštai tinka Juos sunauduosiu  Garse. Meldžiamas nepailsk."23 Keturi „Priedo"puslapiai skirti reklamai ir skelbimams.     

        Deja, ketvirtasis „Garso" numeris (nurodoma:1. num. Tilžėje, 25 vasario 1887. 1. metas.) išėjo po dviejų mėnesių t. y. vasario 25 d. tik 4 puslapių, be reklamos. Skaitytojams paaiškinama, jog „Naują metą pradėdami mažuma pasivelinome (...) isz priežasties, kad pono Veierio & Arnoldo spaustuvė užimta brangiais darbais"24. Šalia išspausdintas straipsnis „Kokiu budu galime apginti tevynia nog neprieteliu" . Jame piešiama, kaip „Trys vanagai įkabine nagus musu gimtinę drasko, koznas plesze į sawo pusę". Tie vanagai; tai „maskolius, prusas ir lenkas". Autorius pataria, „kokiu budu mes galime pakelti lietuviszką kalbą:" 1. Kiekvienas turi stengtis skaityti lietuviškas knygas ir laikraštį. 2. Lietuvininkai turi tankiai daryti susirinkimą, kur galima kalbėti apie lietuviškus raštus ir Lietuvos istoriją. 3. Dėl skaičiaus praplatinimo laikraščių: lietuvininkai, kurie gyvena parubežiais, nupirks daug ant sykio laikraščių, slapta persiųs per rubežių, paskui viens per kitą platins.25 Kitame puslapyje M. Jankus kreipiasi į skaitytojus „Mielieji brolei, szirdingieji draugai! Asz (...) buvau pažadėjęs „Garsą" tankiaus iszleisti, vienok dabar nebįstengiu savo pažadą atitesėti, daug pinigų neiszgaliu dėl jo iszleidimo pridėti, nesirandant mokančiu pinigus skaitytojų." Jankus nurodo kiek kainuoja vieno numerio spausdinimas ir kiek jis gauna pinigų už „Byrutės" straipsnius, reklamą bei pažymi, kad „jeigu skaitytojų neatsiras, tai per metus tik 12 numerių išleisiu".26  Nuo 1887 m. M. Jankus perkėlė (matyt dėl finansinių sunkumų) „Garsą" spausdinti „pas Wehmeyerio pasekėją Tilžėje," todėl leidinio išvaizda tapo prastesnė.

                     „Jieszkokite prieteliu, neprietelei ir neieszkomi atsiras"       

      Taip buvo pavadintas straipsnis  pirmajame puslapyje „Garso" Nr.2 (išleisto kovo 15). Jame svarstoma, kodėl lietuvininkai nenori savo broliams D. Lietuvoje pagelbėti? „Vieni musu užsigin, kiti mus apjuokia treti sako: ką turim naudos isz to (...) kaip toli nueisi su ta lietuviszka kalba?" Kodėl „dėl žemaicziu arba dzuku savo graszelius apieravotume dėl ju pamokimo", jau geriau tuos „graszelius kunigui musu  apieravosime" . Autorius stebisi, kad dar „randasi žmonių, katruos ponas Dievas ir sveiku protu pakoravojo", tačiau „ar galima savo tėvus savo tėvų kalbą paniekinti?"27- priekaištauja autorius. Kitas rašinys „Atsiminimai isz kelionės" turintis pažintinio reportažo bruožų (Autorius X pasakoja apie savo kelionę garlaiviu iš Samaros į Kazanę). Toliau spausdinama „Mieris lietuviszkos „Želmens" draugystės gruntavotos Paryziuje" išsami draugystės veiklos programa. Autorius - K. Verbunaitis.  Tuokart „Žinios isz Lietuvos"  „Nu Raseiniu" praneša, kaip lietuviai „per rubežių" girti perėjo, ir tuomet, garsiai sušuko „mes nebijom". Išgirdę žandarai pradėjo juos vytis ir 6 sugavo: 4 - su degtine. 1- su šautuvu, 1- su knygomis. Visus uždarė į kalėjimą. „Nu Rietavo" skelbiama, kad‚ „ištruko 32 žydai pristatyti į karę", todėl išleistas įstatymas, pagal kurį, baudžiami po 300 rublių tų žydų tėvai, kurių vaikai pabėgo nuo karo prievolės.   

       Laiške „Gromata  raszyta isz Maskoliszkos Lietuvos iki Paryzo Lietuvninkui", autorius pasakoja „kaip sunkus ira musu likimas" ir prašo Paryžiuje gyvenančių lietuvių paskelbti per užsienio laikraščius apie maskolių vykdomą priespaudą, nes „tie, kur lietuviszkai rašo knįgas, tur slėptis, nes butu pražuvę."28 Redakcija praneša skaitytojams, kad „Garso" redystėje galima pirkti „Auszrą" už 1883-1884-1885 už visus tris metus, atmokėdamas tiktai 1,5 pf. arba 75 kap. iš namų imant."29Taigi, „Garso" redakcijoje  buvo galima įsigyti net ir pirmąjį lietuvišką leidinį.

      Redakcija nuolat ragindavo gyventojus ir prašydavo skaitytojų, kad šie kaimynams primintų, kad reikia palaikyti lietuvišką laikraštį. Štai rašinyje „Dėlei praplatinimo „Garso" siūloma  „kiekviename kaime įsteigti „Garso" agentūrą (...), nes ten gyvena nors vienas geras Lietuvininkas, ant kurio vardo galima butu siųsti „Garsą" pirmiaus ant išdalijimo" , o vėliau ant pigesnės prenumeratos. Autorius ragina „į darbą dėl kalbos ir giminės kas Lietuvininkas" ir žada „per vienybę ir palaimą turėsime," jeigu kiekvienas „dirbs dėl atkėlimo musu pakrypusios tautos (...) kožnam kaip gerą vaistą  priesz vokiszką drugį - „Garsą"30, tačiau norinčiųjų, matyt, neatsirado, nes po mėnesio -1887 rugpjūčio 20 išėjo paskutinis 11 numeris. ( „Garso" išleista: 1886 -3 Nr., o 1887 - 8 Nr.).

       Jame rašoma „Szirdingi-brolei (...) kovoje už gimtinę ir jos kalbą (...) kas neatmintu gražiuju lietuviszku dainelių ir kam nesusoptu szirdį atmenant trudno galo ano vienintelio lietuviszko laikrasztėlio „Auszros," (...). Dabar gerokai valandai praslinkus vėl noras ją atgaivintie. Isz naujo jos atgimimas nusiduoda jei poną Dr. J. Bassanavycziu gyvenantį Bulgarijo, kursai jį davadys, ims pinigus prenumeratoriu. Už redystę atsilieps „Jankus Bitėnuose per Lompenus". „Auszra" savo naujame gyvenime pasiliks tiktai tyrinėtoja ir tyras moksliszkas laikrasztis (...) ji neužsiims platinti nei politiką, nei jokią vierą nei tikėjimą". Redaktorius nurodo, kad „ nu 1 sausio 1888 žadame išleidinėti ją ir kviecziame su mumis draugėj tarnauti tėvynes laimei nu szvento darbo „Auszos" ne atsitraukite, bet drauge padėti ponui Dr. Bassanavycziui. „Auszra" išeis kas menesį ir kasztuos rusu Lietuvoj 4 rublius ant meto, prusu Lietuvoj kasztuos 4 markes, Ameriko 1 dolerį ant meto".31

       Deja, atgaivinti „Aušros" nepavyko, tai sužinome iš „Naujos Aušros", kurios1892 balandžio mėn. Tilžėje buvo išleistas tik 1 numeris. Leidėjas ir redaktorius M. Jankus.                                                               

       Apžvelgę laikraščio „Garsas" leidybą, turinį, galima konstatuoti, kad leidėjams buvo labai sunku surasti skaitytojų, dėl kelių priežasčių. Pirmiausia dėl lotyniškų raidžių, nes lietuvininkai nebuvo įpratę skaityti tokiomis raidėmis, todėl jie dažniau rinkosi tuo metu M. Lietuvoje leidžiamus lietuviškus laikraščius gotiškomis raidėmis. Kadangi mažai lietuvininkų skaitė „Garsą", todėl nuo 1887 m. išnyko reklama ir skelbimai. Pagaliau, daugeliui M. Lietuvos lietuvininkų nelabai rūpėjo D. Lietuvoje gyvenančių „brolių" likimas, kai pažymėjo J. Basanavičius, nes jie turėjo vietinio pobūdžio laikraščius, dėl protestantiškos religijos buvo atitolę nuo tautos visumos. Antra, D. Lietuvos gyventojai nerasdavo „Garse" sau aktualios informacijos, reikalingų žinių, nes laikraštis skelbė žinias „iš viso svieto" ir labai retai rašė apie D. Lietuvos aktualijas. Jame nespausdino lietuvių šviesuoliai savo straipsnių, nes po „Aušros" sustabdymo, jie ilgėjosi pirmojo leidinio, todėl skeptiškai vertino kitus laikraščius.  Nors „Garsas" savo pirmajame numeryje kvietė „kožną lietuviszkai raszantį" siųsti savo rašinius redakcijai už kuriuos žadėjo, kad „bus mokama". Kaip paaiškėja iš „Gromatnyčios" retai „Garsas" sulaukdavo laiškų, ypač apie D. Lietuvos įvykius, naujienas. Todėl, „Garsas" spausdino ilgus straipsnius apie „Byrutės" susirinkimus, „Želmens" veiklą, ištraukas iš knygelės „Pamokslai apie javus, žoles ir pievas", ( Nr. 6 -8) ar žinias iš kitų šalių.

      Pažymėtina, kad „Garso" puslapiuose įamžinti mūsų tautos gyvenimo praeities fragmentai šiandien atskleidžia mums tas kliūtis, kurias turėjo įveikti lietuvių besiformuojančios periodikos leidėjai.  

             Literatūra ir šaltiniai

1.            Garsas. Žurnalistikos enciklopedija.Vilnius,1997. P. 144.

2.            Tamošiūnas J. Garsas. Lietuviškų periodinių leidinių bibliografija (1832-1982).Kaunas, 1991. P. 121.

3.            Romeris M. Lietuva:Studija apie lietuvių tautos atgimimą. Vilnius, 2005. P. 63.

4.            Ten pat. P. 74.

5.            Žemaitytė B. M. Jankaus 150- metis. Voruta. 2008, Nr. 19 (661). P. 1.

6.            Kaunas D. M. Jankaus leidybinė veikla iki spaustuvės įkūrimo (1879-1889). Knygotyra. 2014. Nr. 62. P. 245.

7.            Ten pat. P. 246.

8.            Ten pat.

9.            Basanavičius J. Iš istorijos mūsų atsigaivaliavimo (1873-1883). Varpas.1903. Nr. 3. P.  69.

10.          Ten pat. P. 51.

11.          Ten pat.

12.          Ten pat.

13.          Jankus M. Šis tas apie „Auszros" išleidimą ir platinimą.Varpas. 1903. Nr. 3. P. 104.

14.          Šliūpas J. Mines apie mano prietikius prie „Auszos". Varpas. 1903. Nr. 3. P. 85.

15.          Basanavičius J. Iš istorijos mūsų atsigaivaliavimo (1873-1883).Varpas.  1903. Nr. 3. P. 74.

16.          Jankus M. Mylimieji Lietuvininkai. Garsas. 1886. Nr. 1. P. 1.

17.          Žinios isz svieto. Garsas. 1886. Nr. 1. P. 4.

18.          Redystė. Lenktyninis uždavimas.  Garsas. 1886. Nr. 1. P. 4.

19.          Ne užgimiau ant svieto idant jį sudycziau,bet jeng jį pamokįcziau bei apgincziau.Garsas.1886.Nr.2.P.1.

20.          Redystė. Mieli skaitytojai. Garsas. 1886. Nr.2. P. 3.

21.          Draugystės vyriausybė. Byrutės draugams. Garsas. 1886. Nr. 2. P. 3.

22.          Jankus M. Mieli Lietuvininkai. Garsas. 1886. Nr. 3. P. 1.

23.          Gromatnyčia. Garsas. 1886. Nr. 3. P. 4.

24.          Naują metą pradedami. Garsas.1887. Nr. 1. P. 1.

25.          Kokiu budu galime apginti tevynia nog neprieteliu.Garsas.1887. Nr.1. P. 1.

26.          Mielieji brolei, szirdingieji draugai.Garsas. 1887. Nr. 1. P. 3.

27.          Jieszkokite priedeliu, neprieteliai ir neieszkomi atsiras. Garsas.1887. Nr. 2. P.1.

28.          Muziks isz maskoliu Lietuvos. Gromata raszyta isz  Maskoliszkos Lietuvos. Garsas.1887. Nr. 3. P. 5.

29.          Apsakymai. Garsas. 1887. Nr. 3 . P. 6.

30.          Dėlei praplatinimo „Garso". Garsas. 1887. Nr. 7. P. 1.

31.          Szirdingi -brolei. Garsas.1887. Nr. 8. P. 6.

 

Rubrika Žurnalistikos istorija yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.

 

 

 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2017-03-30 11:06
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media