2024 m. kovo 29 d., Penktadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistikos istorija

*print*

Archyvas :: Žurnalistas, rašytojas Vladas Būtėnas: nuo Vabalninko iki Čikagos

2020-07-26
 
Vladas Būtėnas

Vladas Būtėnas

Algirdas Butkevičius,
Biržai


Laiškas iš Vašingtono
1991 metų gruodžio mėnesį į „Biržiečių žodžio" redakciją atkeliavo laiškas iš Vašingtono. Jį atsiuntė žurnalistas ir rašytojas Vladas Būtėnas - Ramojus. Laiške jis rašė: „Per savo bičiulį poetą L. Žitkevičių sužinojau Jūsų redaguojamo laikraščio adresą ir į Jus kreipiuosi tokiu reikalu. Maždaug prieš pusmetį kažkuriame Lietuvos laikraštyje mačiau žinią, jog vienas iš Biržuose leidžiamų laikraščių prašo to krašto žmones atsiųsti savo prisiminimų. Tad ir aš, gimęs 1923 metais Vabalninke, drįstu pasiūlyti perspausdinti mano 1956 metais Chicagoje išleistos karo nuotykių knygos „Lenktynės su šėtonu" I dalies kai kuriuos epizodus, arba, jei patiks, visą čia siunčiamą pirmą dalį. Po to dar seka trys dalys: Latvija, Vokietija ir karo pabaiga Danijoje".
1992 metų sausio mėnesio 29 dienos „Biržiečių žodžio" numeryje buvo išspausdinta Vlado Ramojaus knygos ištrauka „Žemės ant gyvojo karsto" ir pateikta žinių apie autorių.

Bendravimas
Šitaip prasidėjo gražus bendravimas laiškais. Liko ne tik turiningi ir nuoširdūs jo laiškai, bet ir laikraščio puslapiuose išspausdinti Vlado Būtėno atsiųsti prisiminimai apie nepriklausomos Lietuvos švietimo ministrą, valstybės kontrolierių ir Seimo pirmininką Konstantiną Šakenį, vabalninkietį rašytoją ir poetą Aloyzą Baroną, poeto Juliaus Janonio seserį Emiliją Railienę, biržėnų klubo veiklą Čikagoje. Jo dėka „Biržiečių žodyje" buvo išspausdintas kraštiečio kunigo Jono Petrėno atminimui skirtas Leonardo Žitkevičiaus straipsnis „Gulbinų kaimo gulbinas", Jono Petrėno rašinys „Bernardo Brazdžionio baltosios dienos", Aloyzo Barono prisiminimai apie garsaus poeto, dramaturgo, literatūros kritiko Balio Sruogos brolį daktarą Kazimierą Sruogą.
Beveik į kiekvieną laišką Vladas Būtėnas įdėdavo savo rašinio kopiją, su kuria norėjo supažindinti gimtojo krašto žmones. Siųsdamas atsiminimus apie 1980 - aisiais metais mirusį Aloyzą Baroną, rašė, kad atsiminimai „gal tiks ateityje kuria nors proga. Geriau tegu stovi pas Jus kad ir archyve, kur žymiai saugiau, negu pas mane. Nes mano kartai pasitraukus iš gyvųjų tarpo, mūsų vaikai vargu ar jais besidomės".

Norėjo pamatyti Vabalninką
Kitame laiške rašė, kad jam labai norėtųsi prieš mirtį dar pamatyti Vabalninką. Nors ten nieko nelikę. Sesuo Irena gyvenanti Kaune. Į pagrindinį namą (dar ir antras, žymiai prastesnis namas stovėjo sodo gale) 1944 metų liepos 22 dieną pataikiusi iš lėktuvo mesta bomba ir pusę jo sugriovusi. Už sodo tęsėsi maždaug hektaras pievos ir didelis daržas bulvėms. Tokia buvo jo tėviškė. Jos vietoje dabar stovi Vabalninko žemės ūkio mokyklos pastatai. Čia 1923 metų gruodžio 2 dieną pašto tarnautojo šeimoje gimė Vladas Būtėnas. Mokėsi Vabalninko pradžios mokykloje, vėliau baigė Panevėžio berniukų gimnaziją. Vasaros atostogas praleisdavo Vabalninke. 1941 - 1944 metais čia ir gyveno. Iš Vabalninko 1944 metų liepos 22 dieną prasidėjo jo kelionė į Vakarus. Vėliau Vladas apie ją papasakos knygoje „Lenktynės su šėtonu". Knygą pasirašys Ramojaus slapyvardžiu, kad nepakenktų okupuotoje Lietuvoje likusiems savo artimiesiems.
1945 metų rugsėjo pradžioje Vladas Būtėnas patenka į lietuvių pabėgėlių stovyklą Flendsburge. Lanko kalbininko Petro Būtėno suorganizuotus aštuonių mėnesių pradinių klasių mokytojų kursus, pradeda rašyti eilėraščius ir prisiminimus apie paskutinės dienas Biržų krašte. Savo kūrybą spausdina stovykloje leidžiamame kultūros žurnale „Žingsniai", žurnalisto Andriaus Vaitkaus išleistame stambiame Flendsburgo stovyklos metraštyje „Dienos be Tėvynės". Dirbdamas mokytoju Seedorfo, Stabės ir Dedelsdorfo stovyklų pradžios mokyklose V. Būtėnas gausioje lietuvių pabėgėlių spaudoje spausdina savo eilėraščius ir korespondencijas. Vėliau pirmuosius savo kūrinius Vladas laikys sentimentaliais ir silpnais.
Amerikoje
1949 metų rugpjūčio mėnesį, pakviestas žinomo Amerikos veikėjo Juozo Laučkos, Vladas Būtėnas atvyksta į JAV ir apsigyvena netoli Niujorko esančiame kurortiniame Great Neche miestelyje. „Čia, - prisimena V. Būtėnas, - likimas lėmė man maišytis tarp žinomų plunksnos galiūnų (buvusio „Lietuvos aido" vyr. redaktoriaus ir monografijų autoriaus Aleksandro Merkelio, buvusio „Kario" redaktoriaus kapitono Simo Urbono, keturvėjininko J. Petrėno - Tarulio, poeto Juozo Tysliavos ir kitų). Šis bendravimas su rašytojais buvo lyg savotiškas universitetas. Nuo tada pradėjau bendrauti Amerikos lietuvių spaudoje".
Po pusantrų metų vabalninkėno bičiulio ir kylančio rašytojo Aloyzo Barono kviečiamas persikėlė į Čikagą ir apsigyveno Cicero priemiestyje. Čia išleido pirmą (ir paskutinę) poezijos knygutę „Nuėję plotai". Ją perskaitęs būsimasis politinių mokslų profesorius Vytautas Vardys pareiškė, kad iš Būtėno poeto nebus, gal išeis tik neblogas žurnalistas. Nuo to laiko V. Būtėnas eilėraščių neberašė, nors artimai draugavo su poetu Algimantu Mackum, gerai pažinojo kaimynystėje gyvenusią poetę Gražiną Tulauskaitę.

Žurnalistikos baruose
Bendradarbiauti spaudoje Būtėną paskatino Čikagoje leidžiamo dienraščio „Draugas" surengtas žurnalistikos seminaras. Keletą mėnesių vakarais buvo skaitomos paskaitos. Gavęs seminaro baigimo diplomą, Vladas Būtėnas laisvalaikiu (nuo 1950 iki 1960 metų jis dirbo Hotpoint šaldytuvų įmonėje) ėmė vis daugiau rašyti. Pirmasis 1951 metais parašyti apie statomą Petro Vaičiūno veikalą „Naujieji žmonės" jį paprašė aktorius Stasys Pilka. Iki 1978 metų spalio mėnesio, kuomet Būtėnas išvyko dirbti į Vašingtoną, „Amerikos balso" lietuvių redakciją, jis parašė šimtus reportažų, buvo 1956 metais Čikagoje įvykusio pirmosios JAV ir Kanados lietuvių dainų šventės komiteto nariu spaudos reikalams, keliolika metų informavo visuomenę apie 1956 metais iš Čikagos lietuvių vyrų choro išsivysčiusios Lietuvos operos kasmetinius pastatymus.
1953 metų balandžio 11 dieną įvyko Vlado Būtėno ir Dalios Meškauskaitės vestuvės. Gimė sūnūs Gintautas ir būsimasis „Antrojo kaimo" teatro trupės aktorius Eugenijus. „Esu dėkingas žmonai, - rašė V. Būtėnas, - kad ji rūpinosi vaikų lietuvišku auklėjimu, šeštadieniais juos vežiojo į lituanistines mokyklas, į lietuvių skautų sueigas bei stovyklas".
1955 metais „Draugo" spaustuvė išspausdino Vlado Būtėno karo nuotykių knygą „Lenktynės su šėtonu". Ji buvo išparduota per metus. V. Būtėnas prisimena, kad kukliose knygos krikštynose dalyvavęs bendro žygio bičiulis Marius Katiliškis po alus stiklo pareiškė, kad ir jis tokią knygą parašys. Savo pažadą tęsėjo. Tai buvo romanas „Išėjusiems negrįžti", išleistas ir Lietuvoje 1990 metais.
1959 metais Vladas Būtėnas baigė linotipininkų mokyklą ir septynerius metus dirbo dienraščio „Naujienos", Mykolo Morkūno ir dienraščio „Draugas" spaustuvėse. 1967 metais pradėjo dirbti dienraščių „Chicago Sun - Times" ir „Daily News" spaustuvėse, kur atlyginimas buvo keletą kartų didesnis negu lietuviškose spaustuvėse, o ir dirbti reikėjo trumpiau.
Rašė knygas
1960 - 1978 metais įvairios leidyklos išleido keturias V. Būtėno knygas. Pasinaudodamas didele Broniaus Kviklio biblioteka, į kurią suplaukdavo beveik visos knygos iš Lietuvos, tarp jų ir iš serijos „Faktai kaltina", ten skelbiamą medžiagą savaip interpretuodamas ir pridėdamas dar ir kitais keliais Vakarus pasiekusią medžiagą, parašė ir 1967 metais Lietuvos knygų klubas išleido veikalo „Kritusieji už laisvę" I tomą. Po poros metų buvo išleistas antras tomas. Vyskupo P. Brizgio paprašytas, parašė dokumentinę knygą „Dabarties kankiniai". Joje aprašytos Lietuvos tikinčiųjų patirtos kančios okupacijoje. Šią knygą V. Būtėnas pasirašė Mato Raišupio slapyvardžiu, nes Ramojaus slapyvardį sovietinis saugumas jau buvo iššifravęs. Vladas bijojo, kad ši knyga dar labiau nepakenktų tuomet Žemaitijoje tebegyvenančiai jo mamai ir iš tremtis Vorkutoje grįžusiai vienintelei seseriai Irenai.
„Paskutinis žurnalistinis uždavinys, - rašė V. Būtėnas šio rašinio autoriui atsiųstuose savo prisiminimuose, - buvo gana įdomus: 1972 ir 1973 metų vasaromis su jėzuitu, dabar žinomu fotomenininku Algimantu Keziu ir tautosakininke Elena Bradūnaite lankėme senąjį Amerikos lietuvių imigrantų telkinį - Pensilvanijos angliakasių Lietuvą. Iš tų kelionių gimė 1977 metais Amerikos lietuvių bibliotekos leidyklos išleistas didelio formato albumas su plačias mano tekstais apie dabarties Pensilvanijos angliakasių Lietuvą, su folkloristės E. Bradūnaitės ten surinkta tautosaka, archyvinėmis nuotraukomis". Už šiuos žurnalistinius darbus Lietuvių Katalikų Mokslų akademijos sudaryta vertintojų komisija V. Būtėnui paskyrė 1000 dolerių žurnalistikos premiją. Premijos mecenatas buvo kun. prelatas Juozas Prunskis. Vėliau šią premiją skirdavo Lietuvių bendruomenės Kultūros Taryba.
„Amerikos balso" redakcijoje
1970 metais Vladas Būtėnas išvyko į Vašingtoną dirbti „Amerikos balso" lietuvių redakcijoje. Laisvalaikiu aprašė Amerikoje savo praleistų dienų svarbesnius įspūdžius, juos pavadinęs „Dienai riedant vakarop". Vieną šio rankraščio kopiją (apie 120 puslapių) jis nusiuntęs Panevėžio J. Balčikonio gimnazijos muziejui, o kitą - Kaune gyvenusiai seseriai, kurios prašęs, kad ji perskaičiusi perduotų Mažvydo bibliotekai. Nes, autoriaus manymu, „tie nuotykiai turėtų Lietuvos šviesuoliams būti įdomūs, nes gyvenime teko susidurti su visa eile rašytojų bei kitų kultūrininkų".
1989 metais V. Būtėną ištiko insultas. Jis pakenkė kalbai, todėl „Amerikos balso" laidose prie mikrofono jau nebeidavo, tik rašydavo ir vertė įvairius tekstus.

Paskutinieji gyvenimo metai
1992 metais išėjęs į pensiją sugrįžo į Čikagą. Rašė „Draugui". Jame turėjo nuolatinę skiltį „Horizontai". Laiškuose dėkodavo už atsiųstas įdomesnių straipsnių iškarpas. Džiaugėsi gavęs poeto Eugenijaus Matuzevičiaus „Biržiečių žodyje" išspausdintą pasakojimą apie poeto Broniaus Krivicko žūties vietą. „Tąją naujieną, - rašė laiške, - skelbsiu dienraštyje „Draugas", kur vėl, pasinaudodamas jūsiške spauda, ypač „Tremtiniu", rašau straipsnių ciklą „Iš Lietuvos partizanų kovų lauko". Jau yra atspausdinti penki straipsniai. Apie Br. Krivicką ir Julijoną Būtėną, remiantis „Tiesoje" paskelbta serija, bus šeštasis straipsnis".
Artėjo Vlado Būtėno septyniasdešimtmetis. „Tačiau ši sukaktis man nėra linksma, - rašė laiške. - Gegužės 4 dieną turėjau pūslės operaciją, kurios metu buvo išimta dalis ten augančio auglio. Vėlesni patologiniai tyrimai parodė, kad ten esama piktybinio vėžio. (...) Tad gydytojai ir nusprendė liepos 2 dieną daryti didelę operaciją, kuri užtruks apie 6 valandas. (...) Tad supraskit, kokia gali būti mano savijauta šiomis dienomis. Tačiau pasitikiu Dievo globa ir šio krašto medicinos pajėgumu".
Vabalninkiečiai ruošėsi paminėti savo kraštiečio, rašytojo ir poeto 70 - ąjį gimtadienį. Deja, Vladas Būtėnas jo nebesulaukė. Mirė išgyvenęs tris mėnesius po operacijos 1993 metų lapkričio 7 dieną. Iki gimtadienio buvo likę šiek tiek daugiau negu trys savaitės. Vlado žmona Dalia rašė, kad į „amžinuosius namus" jį palydėjo keli šimtai čikagiečių, nes jis buvo populiarus ir skaitytojų mėgiamas žurnalistas JAV ir Kanadoje. Palaidotas lapkričio 12 dieną Čikagos šv. Kazimiero lietuvių kapinėse.

 

Rubrika Žurnalistikos istorija yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis. 

 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2020-09-16 14:33
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media